Ankstyvoji vaikystė - ypatingai svarbus etapas žmogaus gyvenime, kai formuojasi vaikų socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kurie yra itin reikalingi, siekiant palaikyti pozityvius tarpusavio santykius ir ryšius. Vaiko pažintinė, socialinė ir emocinė raida ikimokykliniame amžiuje yra labai sparti, todėl dažnai tolimesnis vaiko vystymasis gali ir sustiprinti, ir sušvelninti nepageidaujamą vaiko elgesį. Tačiau mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad vaikystėje atsiradę elgesio sunkumai labai dažnai numato sunkumus ar netgi sutrikimus paauglystėje ar jau vaikui suaugus. Todėl ypač svarbu atpažinti, įvertinti ir kuo skubiau įveikti vaiko bei visos šeimos gyvenimą trikdančias elgesio problemas.
Ikimokyklinis vaikų amžius - 3-5 gyvenimo metai - yra ypatingas. Šiuo gyvenimo tarpsniu jie pradeda pasitikėti kitais žmonėmis, esančiais už šeimos ribų; įgauna nepriklausomybės ir savikontrolės, mokosi perimti iniciatyvą ir įsitvirtinti socialiai priimtinais būdais. Elgesio problemos vaikystėje kelia sunkumų ir pačiam vaikui, ir šeimai, ir darželio auklėtojoms, ir vaiko bendraamžiams. Atsižvelgiant į įvairius amžiaus tarpsnius, ikimokykliniame amžiuje vaikai yra agresyviausi. Didžioji dalis vaikus auginusių šeimų ar darželio auklėtojų gali pateikti daug pavyzdžių, kai tam tikros vaikų elgesio problemos buvo laikinos - atsirado ir, vaikui augant, praėjo.
Patyčių problema ikimokykliniame amžiuje
Vis daugiau mokslinių įrodymų patvirtina, kad patyčios prasideda ikimokykliniame amžiuje. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis (2020), Lietuvos moksleiviai patiria daugiausia patyčių, palyginti su kitomis Europos šalimis. Ilgalaikės patyčios yra viena iš svarbiausių tyrėjų nagrinėjamų temų, kai kalbame apie mokyklinio amžiaus vaikus, tačiau patyčios atsiranda daug anksčiau, todėl vis labiau reikia kalbėti apie šią problemą jaunesniame ikimokykliniame amžiuje. Iškyla probleminis klausimas - kaip patyčių apraiškos pasireiškia ikimokykliniame amžiuje vaikams ir kokios yra galimybės mažinti patyčias?
Pedagogai patyčias supranta kaip erzinimą, muštynes, pravardžiavimą ir atsiribojimą nuo žaidimų. Patyčių elgesys pradeda reikštis ikimokykliniame amžiuje, o vėliau - ikimokykliniame amžiuje - sustiprėja. Pedagogų nuomone, patyčių elgesys yra išmokstamas, jo raiškai daugiausia įtakos turi šeima ir aplinka, kurioje vaikas auga. Didesnė dalis pedagogų patyčių elgesį priskiria berniukams, tačiau likusieji mano, kad lytis nevaidina vaidmens. Vaiko elgesys gali informuoti pedagogus, kad vaikas gali būti potencialus patyčių iniciatorius.
Patyčios sukelia pasekmes visiems jų dalyviams. Pasekmės gali pasireikšti ilgalaikėje ir trumpalaikėje perspektyvoje, yra psichologinės, socialinės ir mišrios. Patyčios daro didžiausią žalą vaiko savigarbai. Vaikas, patyręs patyčias, gali nenorėti eiti į mokyklą, gali jausti baimę bendraudamas.
Patyčių prevencija turėtų būti vykdoma nuo 4-5 metų amžiaus, kai vaikai pradeda suprasti šį reiškinį. Siekiant užkirsti kelią patyčioms, verta rinktis veiksmingas patyčių prevencijos programas.
Dorovinių vertybių ugdymas šeimoje
Straipsnyje aptariami ikimokyklinio amžiaus vaikų dorovinių vertybių ugdymo(si) būdai šeimoje. Pabrėžiama šeimos įtaka ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikų dorovines vertybes. Pristatomi atlikto tyrimo rezultatai, atspindintys apklaustųjų tėvų požiūrį į dorovines vertybes, jų reikšmę bei galimus dorovinių vertybių ugdymo(si) būdus: asmeninį pavyzdį, edukacinę aplinką, žaidimus, bendravimą ir bendradarbiavimą, elgesio modelius, kultūros elementų panaudojimą, pamokymą, draudimą, paskatinimą, darbą, ikimokyklinės ugdymo įstaigos ir šeimos bendradarbiavimą. Respondentai pabrėžia šeimos ir ugdymo įstaigos bendradarbiavimo aktualumą dorovinių vertybių ugdymo(si) procese. Tyrimas atskleidė: sėkmingo šeimos ir pedagogų bendradarbiavimo pastangomis galima išspręsti daugumą dorovinių vertybių ugdymo(si) problemų (laiko trūkumą, vaiko neklausymą, išmaniųjų technologijų įtaką, vaiko raidos sutrikimus, dorovinių vertybių kaitą šeimų vertybinėje orientacijoje).
Socialinės pedagoginės pagalbos būdai
Svarbu atskleisti socialinės pedagoginės pagalbos poreikį, ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikų harmoningą elgesį bei nustatyti taisyklių reikšmę vaiko harmoningam elgesiui šeimoje ir ikimokyklinėse ugdymo įstaigose. Taip pat svarbu atskleisti socialinės pedagoginės pagalbos tėvams ir auklėtojams, ugdant vaikų harmoningą elgesį, tinkamiausius būdus.
Suaugusiojo pavyzdys
Jei suaugusysis intuityviai stengiasi demonstruoti pozityvius tarpusavio santykius palaikantį elgesį tiek su pačiu vaiku, tiek su šeimos nariais vaikui matant, tai gali paskatinti vaiką taikyti šiuos, pavyzdinius, elgesio modelius su kitais bendraamžiais ar suaugusiaisiais. Šiai dienai vaikams trūksta gerųjų suaugusiųjų tarpusavio bendravimo pavyzdžių, iš kurių vaikai galėtų mokytis kaip sugyventi tarpusavyje. Pirmoji tarpusavio santykių kūrimo mokykla yra šeima. Jeigu šeimos resursų nepakanka, kad vaikai galėtų išsiugdyti reikiamų įgūdžių, mokykla ar darželis tai papildo, pastiprina.
Kasdieninis bendravimas formuoja įgūdžius
Kiek vaikas praleidžia laiko su kitais vaikais ar suaugusiaisiais, turi įtakos jo/jos socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymuisi ir pozityvių tarpusavio santykių palaikymo gebėjimams. Tik praktikuodamasis, bendraudamas, susidurdamas su tam tikromis kliūtimis ir jas spręsdamas, vaikas išmoks socialinių normų, tobulins savo bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius.
Socialinės istorijos
Socialinės istorijos - tai trumpi, iliustruoti pasakojimai, skirti padėti vaikams suprasti įvairias kasdieniškas, gyvenimiškas situacijas bei perteikti tinkamo elgesio pavyzdžius vaikams priimtina forma.
Vaidmeniniai žaidimai
Šių žaidimų metu vaikai lengvai įsijaučia į tam tikrą vaidmenį, empatiškai perteikia kito emocijas, išgyvena naujas situacijas, žvelgia į tam tikrus įvykius iš kito perspektyvos.
Socialinių įgūdžių ugdymas ikimokyklinėje įstaigoje
Socialiniai įgūdžiai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Be socialinių įgūdžių šiuolaikiniame pasaulyje žmogui gyventi yra labai sudėtinga. Todėl labai svarbu juos pradėti ugdyti dar pačioje vaikystėje. Nes nuo to, ar pasiseks sėkmingai tai padaryti, priklauso vaiko tolimesnis gyvenimas. Socialinius įgūdžius galima apibūdinti kaip sugebėjimą savarankiškai gyventi, tai yra mokėti prisitaikyti prie kitų asmenų, mokėti su jais bendrauti ir bendradarbiauti; užmegzti ryšius; suvokti, kas yra gerai, o kas blogai; išmokti spręsti problemas; rūpintis aplinka. Socialiniai įgūdžiai glaudžiai susiję su žmogaus gebėjimu spręsti gyvenimiškas problemas, sėkmingai adaptuotis naujoje besikeičiančioje aplinkoje, pritapti prie jį supančios aplinkos.
Vaikai gimsta ir tampa jau nuo kūdikystės individualiomis asmenybėmis. Todėl tėvų ir pedagogų paskirtis yra sugebėti tinkamai ugdyti vaikų socialinius įgūdžius. Visi vaikai vaikystėje sugeba labai greitai susidraugauti su kitais. Užkalbina vienas kitą, žaidžia kartu vos susitikę pirmąjį kartą. Vaikas turi įgimtą pasitikėjimą savimi ir aplinkiniais, iniciatyvumą, kūrybingumą, nuoširdų norą pažinti ir prasmingai elgtis su pasauliu. Visa bėda, kad suaugusieji, netinkamai ugdydami vaiką, tuos bruožus užslopina. Todėl labai svarbu ne juos slopinti, o tinkamai ugdyti, kad vaikas sugebėtų tinkamai priimti sprendimus, suvokti savo elgesį, emocijas.
Ikimokyklinio amžiaus vaikų socialiniai įgūdžiai apima ne tik vaiko mokymą bendrauti, bet ir ugdyti kaip mąstančią, savimi pasitikinčią asmenybę. Gerus socialinius įgūdžius įgijęs vaikas yra pasitikintis savimi, draugiškas, moka bendrauti su bendraamžiais, moka išreikšti nusivylimą, pyktį ir džiaugsmą. Žino, kaip elgtis tam tikroje situacijoje.
Vaikų darželis yra antroji pagal svarbą ugdymo institucija po šeimos, daranti įtaką vaiko raidai. Atėjęs į darželį, vaikas supranta, kad atėjo į bendruomenę, kur negali viskas būti taip, kaip jis nori, todėl tenka išmokti prisitaikyti prie kitų, išmokti priimti nustatytas taisykles. Tačiau vaikams, nepratusiems prie taisyklių, nepratusiems būti kažkokios didesnės bendruomenės dalimi, iškyla nemažai sunkumų, tiek bendravimo, tiek emocinių. Todėl čia į pagalbą atkeliauja įvairios socialinės programos, kuriomis auklėtojos galėtų naudotis ugdydamos socialinius įgūdžius.
Socialiniai įgūdžiai vaikams | Susirask naujų draugų | Vaikų mokymosi vaizdo įrašas | Socialinis emocinis mokymasis | EMoMee
Raidos sutrikimų įtaka socializacijai
Žmogaus raida - tai sudėtingas ir nuolatinis procesas, kuriam įtakos turi daugybė veiksnių. Normali individo raida priklauso nuo daugelio prielaidų, apimančių fizinę-motorinę, kognityvinę ir psichosocialinę sritis. Tačiau kartais ši raida gali sutrikti, sukeldama specialiųjų poreikių. Šiame straipsnyje aptarsime įvairius raidos sutrikimus, jų įtaką vaiko socializacijai ir galimas socializacijos kryptis, ypatingą dėmesį skiriant ikimokykliniams vaikams.
Normali vaiko raida apima kelis pagrindinius aspektus:
- Fizinė-motorinė raida: Tai apima vaiko gebėjimą valdyti savo kūną, koordinuoti judesius, vystyti smulkiąją ir stambiąją motoriką.
- Kognityvinė raida: Tai apima vaiko gebėjimą mąstyti, spręsti problemas, įsiminti informaciją ir suprasti pasaulį aplink jį.
- Psichosocialinė raida: Tai apima vaiko gebėjimą bendrauti su kitais, formuoti santykius, suprasti ir valdyti savo emocijas.
Šios sritys yra glaudžiai susijusios ir viena kitą veikia.
Raidos sutrikimų priežastys gali būti įvairios, įskaitant genetinius veiksnius, aplinkos poveikį, traumas ir ligas. Tai gali apimti mokinius su intelekto, klausos, regos, kalbos, judesio sutrikimais, taip pat mokinius, turinčius elgesio ir emocijų sutrikimus, specifinius mokymosi sutrikimus ir kitus sveikatos sutrikimus.
Kiekvienas sutrikimas turi savo specifinius požymius ir simptomus. Pavyzdžiui, vaikai su autizmo spektro sutrikimu gali turėti sunkumų bendraujant ir bendradarbiaujant su kitais, o vaikai su disleksija gali turėti sunkumų skaitant.
Specifiniai mokymosi sutrikimai
Specifiniai mokymosi sutrikimai - tai sutrikimai, kurie trukdo vaikui mokytis tam tikrose srityse, pavyzdžiui, skaityti, rašyti ar skaičiuoti, nepaisant normalaus intelekto ir mokymosi galimybių. Šie sutrikimai gali pasireikšti įvairiais amžiaus tarpsniais, pradedant ikimokykliniais metais ir tęsiantis iki paauglystės. Lietuvoje mokinių, turinčių specifinių mokymosi sutrikimų, ugdymui skiriamas ypatingas dėmesys.
Rašytinės kalbos sutrikimai (disleksijos ir disgrafijos, arba disortografijos) yra viena iš specifinių mokymosi sutrikimų formų. Disleksija - tai skaitymo sutrikimas, disgrafija - rašymo sutrikimas, o disortografija - rašybos sutrikimas. Šie sutrikimai gali pasireikšti kartu arba atskirai. Jų priežastys gali būti įvairios, įskaitant genetinius veiksnius, smegenų pažeidimus ir mokymosi aplinkos veiksnius.
Diskalkulija - tai matematikos mokymosi sutrikimas, kuris trukdo vaikui suprasti ir naudoti matematinius konceptus.
Socializacijos veiksniai ir instrumentai
Socializacijai įtakos turi daugybė veiksnių, įskaitant šeimą, mokyklą, draugus ir visuomenę. Socializacijos instrumentai apima kalbą, žaidimus, socialines interakcijas ir mokymąsi. Specialiųjų poreikių vaikų socializacija gali būti sudėtingesnė, nes jie gali susidurti su papildomais sunkumais bendraujant, prisitaikant prie socialinių situacijų ir formuojant santykius. Tyrimai rodo, kad specifiniai mokymosi sutrikimai ir sunkios negalios gali turėti didelės įtakos vaiko socializacijai.
Emocinio intelekto ir socialinių įgūdžių plėtra yra labai svarbi vaikams, turintiems specifinių mokymosi ir kitų sutrikimų. Šie įgūdžiai padeda jiems suprasti ir valdyti savo emocijas, bendrauti su kitais ir prisitaikyti prie socialinių situacijų. Kognityvinė elgesio terapija gali būti veiksminga priemonė padedant vaikams, turintiems specifinių mokymosi ir kitų sutrikimų, įveikti neigiamas mintis ir elgesį, kurie trukdo jų socializacijai.
Ikimokyklinis amžius nepaprastai svarbus žmogaus tapsmui, socializacijai. Spartus fizinis augimas, intensyvus psichinių funkcijų plėtojimasis vaiką daro jautrų, lengvai pažeidžiamą. Kaip tik ikimokykliniame amžiuje susiklosto asmenybės pagrindai, kurie vėliau mažai kinta.
tags: #socialines #problemos #ikimokykliniame
