Socialinės apsaugos teisė yra kompleksinė teisės sritis, apimanti įvairias normas, kurios reguliuoja visuomeninius santykius, siekiant užtikrinti gyvenimo šaltinį labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms ir perskirstyti pajamas taip, kad kiekvienam žmogui būtų užtikrintas bent socialinių garantijų minimumas. Valstybė pati nustato aplinkybes, kurios sukelia poreikį teikti pagalbą, ir jas įvardija savo priimtuose teisės aktuose. Visa tai lėmė socialinės apsaugos teisės atsiradimą.
Socialinės apsaugos teisei būdingi tokie svarbiausi bruožai kaip solidarumo principas. Šį principą reikia suprasti kaip būtinybę remti tuos žmones, kurie, nors ir neįdėjo jokio indėlio arba įdėjo menką indėlį į socialinės apsaugos sistemą, tačiau dėl susidariusios situacijos (artimųjų netektys, sveikatos problemos ir t.t.) juos privalo remti labiau pasiturintys asmenys. Socialinis solidarumas reikalauja, kad nebūtų pamiršti ir tie, kurie nėra sukaupę atitinkamų lėšų, tačiau jiems yra būtinos socialinės paslaugos, šiuo atveju medicininės paslaugos, ir jos turi būti teikiamos iš lėšų, kurios buvo sukauptos kitų asmenų.
Pasireiškus socialinei rizikai, suinteresuotam asmeniui privalu teikti paramą, tačiau kiek mažesnę, negu buvo iki pasireiškiant rizikai. Šios nuostatos tikslas - pasiekti, kad ir pats remiamas asmuo rodytų suinteresuotumą greičiau išeiti iš šios būklės, nes ji yra nuostolinga. Valstybė turi sudaryti galimybę stokojančiam žmogui savo jėgomis spręsti savo ateities problemas (išmokinti jį profesijos, įdarbinti ir t.t.).
Valstybinis socialinis draudimas yra viena iš pagrindinių socialinės apsaugos formų. Jis apima įvairias draudimo rūšis, tarp jų ir motinystės socialinį draudimą. Draudėjų ir apdraustųjų įmokos sudaro fondo biudžeto pajamas, o išlaidas sudaro pensijų, ligos, motinystės, nedarbo socialinio draudimo išmokos.
Motinystės socialinio draudimo teisinio reglamentavimo apžvalga
Lietuvoje vaiko gimimo faktas sudaro prielaidas trijų rūšių valstybinio socialinio draudimo išmokoms gauti. Tam tikros socialinio draudimo išmokos rūšis skiriama esant atitinkamam atvejui: motinystės - moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu; tėvystės - apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų metu, kol vaikui sueis vienas mėnuo; motinystės (tėvystės) - apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis dveji metai. Visos jos yra savarankiškos valstybinio socialinio draudimo išmokų rūšys, tačiau sudaro bendrą pašalpų, susijusių su vaiko gimimu, sistemą.
Pašalpų paskirtis - darbuotojui, laikinai negalinčiam dirbti dėl nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogų, kompensuoti prarastas darbines pajamas, užtikrinant teisės į minėtas atostogas įgyvendinimą bei šeimos kaip konstitucinės vertybės apsaugą.
Prielaidas teisei į motinystės pašalpą įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pagrindinis valstybės įstatymo 39 straipsnis nustato, kad dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo. Tokia nuostata pripažįstama motinystės bei vaikystės (šeimos) teisė į apsaugą, kuriai užtikrinti svarbus ne tik socialinis, bet ir finansinis aspektas. Konstitucine nuostata valstybė įsipareigoja teisės aktais nustatyti pakankamas priemones tokiai teisei įgyvendinti. Valstybė įpareigojama užtikrinti šeimų ekonominį ir socialinį saugumą, sukurti šeimoms galimybes apsirūpinti pakankamomis pajamomis, tuo sukuriant palankias sąlygas auginti vaikus. Tokiame kontekste asmens teisė į motinystės pašalpą suvokiama kaip konstitucinė socialinė teisė.
Motinystės pašalpos garantuojamos pagal darbo ir socialinės apsaugos teisės aktus. Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau - DK) pašalpa minima teisių į tam tikras tikslines atostogas, susijusių su vaiko gimimu, užtikrinimo kontekste. DK numatyta, kad už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką mokama įstatymo nustatyta pašalpa. Tokiu būdu darbuotojui, laikinai negalinčiam dirbti dėl nėštumo ir gimdymo atostogų, įstatymiškai garantuojamos tam tikros pajamos, be kurių teisė į minėtas atostogas būtų sunkiai realizuojama. Pašalpos čia atlieka kompensuojamąją prarastų darbinių pajamų funkciją.
Dėl pajamų užtikrinimo dirbančioms motinoms motinystės atostogų metu įtvirtinta ir Europos Sąjungos Tarybos direktyvoje 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (toliau - Direktyva) įtvirtintas reikalavimas garantuoti asmenims, esantiems motinystės atostose, atlyginimo išlaikymą ir (arba) teisę į atitinkamą pašalpą. Pagal Direktyvos preambulę toks reikalavimas yra būtinas, kadangi nuostatos dėl motinystės atostogų netektų prasmės, jei nebūtų išlaikomos su darbo sutartimi susijusios teisės ir teisė į atitinkamą pašalpą; kadangi atitinkama pašalpa motinystės atostogų atveju turi būti laikoma formalia nuoroda tam, kad būtų nustatytas minimalus apsaugos lygis. Čia išreiškiamas priemonių, skirtų pajamoms motinystės atostogų metu užtikrinti, tikslas, kurį galima apibrėžti kaip siekį sukurti ir garantuoti kiekvienam dalyviui, besinaudojančiam motinystės atostogomis, stabilų ir pakankamą finansinį šaltinį.
Motinystės socialinio draudimo reglamentavimo pokyčiai
Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų, tiesiogiai įtvirtinančių teisę į motinystės pašalpą bei nustatančių reikalavimus jai įgyti, kaitą, matyti, kad šių išmokų suteikimo tvarka Lietuvoje nėra nusistovėjusi. Įstatyminių normų tobulinimas kaip priemonė spręsti praktines motinystės pašalpų naudojimo problemas, įstatymų leidėjui griežtinant išmokų suteikimo sąlygas, iki šiol yra pagrindinis būdas, siekiant efektyvaus tokių išmokų reglamentavimo paskirties.
Išskiriamos skirtingų rūšių pašalpos - motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu bei motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, kuri mokama nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos iki tol, kol vaikui sueis dveji metai.
Ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, motinystės (tėvystės) dalį prarastų darbo pajamų. Motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims - apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų, iki vaikui sukaks vieneri metai, laiku. Motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo laikotarpį iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų skiriama moterims, kurios yra apdraustos privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu. Motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo laikotarpį mokama ir tuo atveju, kai moteris yra išleista vaiko priežiūros atostogų pagal Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo 19 straipsnį. Asmeniui, įvaikinusiam kūdikį, pašalpa mokama už 56 kalendorines dienas nuo kūdikio gimimo dienos.
Teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų (įtėvių), globėjas, kuris: yra draudžiamas ligos ir motinystės socialiniu draudimu; įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks vieneri metai; per paskutinius 24 mėnesius iki pirmos vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 7 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.
Motinystės pašalpos nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu mokamos moterims už 70 kalendorinių dienų iki gimdymo (suėjus 28 nėštumo savaitėms ir daugiau) ir už 56 kalendorines dienas po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju ir kai gimė daugiau negu vienas vaikas - už 70 kalendorinių dienų po gimdymo). Pašalpa mokama už visą nustatytą iki gimdymo ir po gimdymo laikotarpį neatsižvelgiant į faktinį iki gimdymo praėjusių dienų skaičių.
Motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu mokama 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Tačiau ši pašalpa per mėnesį negali būti mažesnė už nėštumo ir gimdymo atostogų suteikimo mėnesį galiojusių vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų ketvirtadalį.
Vaiko priežiūros atostogos: ką svarbu žinoti?
Motinystės socialinio draudimo teisinio reglamentavimo praktinės įgyvendinimo problemos
Vienas pagrindinių socialinės paramos tikslų - tai padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Todėl šeimoms bei vaikams yra mokamos socialinės išmokos ir teikiamos socialinės garantijos bei lengvatos. Valstybinę šeimą ir vaikų rėmimo sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys: nepriklausomai nuo šeimos turto ir pajamų mokamos pašalpos, ir mažas pajamas turinčioms šeimoms teikiama parama įvertinus jų pajamas.
Gerinant socialinės paramos šeimoms ir vaikams sistemą įgyvendinamos svarbios kryptys: ekonominės socialinės aplinkos kūrimas mažinant nedarbą; profesinio aktyvumo skatinimas; paramos šeimoms ir vaikams sistemos tobulinimas; šeimų atsakomybės už šeimos gerovę didinimas; palankių sąlygų šeimoms kūrimas sprendžiant būsto problemas; pašalpų šeimoms derinimas su kitomis paramos formomis bei kitos priemonės, skatinančios žmones aktyviau integruotis į darbo rinką, įgyjant išsilavinimą.
Lietuvoje sparčiai didėja nedarbas, išvyksta žmonės į kitas šalis. Vis daugiau atsiranda šeimų, kurioms reikalingos išmokos, pašalpos ar kita parama. Ne išimtis ir šeimos auginančios vaikus. Daugumą šeimų yra nepatenkintos tomis sumomis, kurios yra mokamos. Žmogus turėtų suprasti, kad tik nuo jo pačio priklausys kokią išmoką jis gaus.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą sudaro laikotarpiai, per kuriuos buvo mokamos ar turėjo būti mokamos privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui; ligos, motinystės (tėvystės) pašalpų gavimo laikas; ligos pašalpų dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgus profesine liga gavimo laikas; bedarbio pašalpų gavimo laikas. Jeigu apdraustojo asmens ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas skaičiuojamas kalendorinėmis dienomis, taikomas 30 kalendorinių dienų mėnuo. Per kalendorinį mėnesį negali būti įskaičiuota daugiau kaip vienas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo mėnuo.
Tais atvejais, kai apdraustasis asmuo neturi reikiamos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, nes prieš tai jis buvo išleistas vaiko nuo 1 iki 3 metų priežiūros atostogų, ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas jam skaičiuojamas iš 12 mėnesių laikotarpio, buvusio prieš pastarąsias atostogas.
Kai moteriai, gaunančiai motinystės (tėvystės) pašalpą, suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos ir ji įgyja teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, jai mokama iš šių pašalpų didesnioji arba pagal jos pasirinkimą.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai) arba jų pavedimu draudėjai. Pagrindas skirti ir mokėti ligos arba motinystės pašalpas yra nedarbingumo pažymėjimas arba nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimas, išduotas pagal Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtintas Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisykles. Apdraustasis asmuo nedarbingumo pažymėjimą pateikia įmonės, įstaigos, organizacijos administracijai tą dieną, kurią jis grįžta į darbą laikinajam nedarbingumui pasibaigus. Nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimas pateikiamas apmokėti po nėštumo ir gimdymo atostogų suteikimo. Motinystės pašalpa pagal nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą skiriama ir mokama už visą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį.
Ligos pašalpa už 2 pirmąsias ligos dienas išmokama darbo užmokesčio mokėjimo terminais tose darbovietėse, kuriose apdraustasis dirbo iki susirgimo dienos. Ligos pašalpa skiriama tik po to, kai apskaičiuota pašalpa iš darbdavio lėšų už 2 pirmąsias ligos dienas.
Šeimai, kurios pajamos mažesnės už valstybės remiamas, mokama socialinė pašalpa. Socialinė pašalpa skiriama ir mokama šeimoms (vienišiems asmenims), kurių pajamos yra mažesnės už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintas valstybės remiamas pajamas. Pašalpa sudaro 90 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų ir vidutinių šeimos (vienišo asmens) pajamų per mėnesį.
tags: #socialine #apsauga #motinystes #atveju #referatas
