Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių istorija - tai pasiaukojimo, tautinės tapatybės išsaugojimo ir aktyvios visuomeninės veiklos liudijimas. Šiame straipsnyje gilinsimės į vieno iš šios bendruomenės narių, Liudo Žilio, gim. 1933 m., biografiją ir jo ryšį su Britanijos lietuvių sąjungos (DBLS) veikla, remdamiesi 1978 m. Kazio Barėno išleistu leidiniu „Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungą Britanijos lietuviai 1947-1973 m.“.
Veiklos ištakos ir DBLS
DBLS XVII suvažiavime (1964 m.) buvo iškeltas pageidavimas susilaukti naujo leidinio apie Britanijos lietuvius ir DBLS veiklą. Po to DBLS centro valdyba tą klausimą svarstė ir rūpinosi, tačiau pageidavimas įvykdomas tik dabar. Anuomet, tiesa, buvo pradėta ruoštis, bet užklupo kiti darbai ir reikalai, ir to sumanymo vykdymas buvo atidėtas į šalį. Prieš DBLS suvažiavimą 1973 m. DBLS pirm. J. Alkis pajudino visą reikalą iš naujo, tačiau ruoša dar turėjo užtrukti, nes duomenys nelengvai sugaudomi, tik maža dalis DBLS skyrių ir kitų organizacijų tepaslinko visa ką surinkti ir pateikti apie savo veiklą. Kad būtų ko mažiausiai spragų, stengtasi parašytuosius tekstus siuntinėti patikrinti DBLS skyriams ir kitoms organizacijoms. Toks siuntinėjimas, žinoma, pareikalavo papildomo laiko ir pridėtinio darbo.
Tiek DBLS suvažiavimas 1973 m., tiek DBLS centro valdyba reiškė norą, kad knygoje būtų labiausiai sustota ties DBLS ir ties organizacijomis ir kitokiais sambūriais, kurie yra apsijungę DBLS rėmuose. Knygoje maždaug taip ir yra, tik, žinoma, tie rėmai nėra labai ryškūs, nes daug kur DBLS veikla susilieja su darbais ir tų organizacijų, kurios nėra sutarusios per savo atstovus bendradarbiauti DBLS taryboje. Kita vertus, būriai tų pačių veiklių lietuvių pajėgia dirbti ne tik keliose glaudžiai tarp savęs bendradarbiaujančiose, bet ir dėl kurių nors kabliukų, rodos, nesutariančiose organizacijose ir kartais dar net jų aukščiausiose vadovybėse. Dėl to skiriantieji rėmai darosi dar sunkiau įžiūrimi, ir skaitytojai matys, kad knyga pateikia vaizdą judėjimo visų Britanijos lietuvių, o kai aprašomuoju laikotarpiu DBLS buvo ir ligi šiol tebėra didžiausia šio krašto lietuvių organizacija, tai visiškai natūralu, kad jai ir atitenka didžiausias puslapių skaičius.
Leidėjų (DBLS) taip pat buvo reškiamas noras, kad knygoje netrūktų detalių - faktų faktelių ir su jais susijusių pavardžių. Taip ir padaryta, kiek tai buvo įmanoma, kad gyvieji turėtų vieni ilgų, kiti gal trumpesnių metų šašo pasiaukojamojo lietuviško darbo kronikinį dokumentą. Didelio judėjimo būta, nemažo ir esama, ir tegu iš tiesų visi tie krūvon surinktieji duomenys palieka liudyti, kad 1947-1973 metų laikotarpiu Britanijoje pusėtinai didoko būrio lietuvių gyventa ir ne tik duona per tą laiką sau užgyventa, bet taip pat rinktasi, tartasi, kalbėta ir kalbėtasi, vaidinta, dainuota, šokta ir sportuota, švęsta, skaityta paskaitos ir klausytasi jų, ruošta parodos, mokyta ir mokytasi, demonstruota ir protestuota, nusi pelniusieji ir pasidarbavusieji gerbti, o tie, kurie į kitus žemynus važiavo (o tokių daug, net labai daug buvo), su pagarba palydėti, dar kitu rašyta ir spausdinta ar dar kaip kitaip judėta ir vis daugiausia vardan tos Lietuvos ir iš natūralaus palinkimo būti ir išlikti lietuviais. Neužmiršti ir mirusieji. Knygoje pateikiami, tegu, greičiausia, ir nepilni, jų sąrašai. Jų pavardės irgi liudys, kiek mūsų per tą laiką jau išėjo ir niekada nebegrįš ir nebegali grįžti. O tuose sąrašuose užtiksime nemaža pavardžių ir tokių lietuvių, kurie ir duoną sau užsidirbdavo, kaip ir visi, ir užtekdavo laiko dar daugybę valandų paskirti lietuviškam darbui.
Atvykimas į Didžiąją Britaniją
Po Antrojo pasaulinio karo britai pirmieji pasirūpino pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ir Austrijoje pasiieškoti sau reikalingos darbo jėgos, kurios jiems ypač trūko ligoninėse, žemės ūkyje, tekstilės pramonėje ir kitur. Tose srityse dirbantiems buvo mokami menki atlyginimai, dėl to darbininkų labai trūko tiek karo metu, tiek ir po karo. Pirmiausia buvo norima aprūpinti ligonines ir sanatorijas slaugėmis. Iš pradžių Britanijos darbo ministerija atmetė užuominas, kad galima būtų pasiūlyti dirbti stovyklose gyvenantiems pabėgėliams, ir leido sveikatos ministerijai pasiieškoti tinkamų kandidatų Belgijoje. Tačiau, spaudžiant ne tik sveikatos ministerijai, bet ir įtakingesniems gydytojams bei Baltijos kraštų pasiuntinybėms, darbo ministerija ryžosi iš naujo išsiaiškinti padėtį. Tada paaiškėjo, kad vidaus reikalų ministerija nenumato kliūčių leisti įsigabenti pabėgėlių, o užsienio reikalų ministerija net būtų labai palanki ir, būtent, tais sumetimais, kad sumažėtų kraštui našta išlaikyti stovyklose be darbo sėdinčius žmones. Tik dar aiškintasi su kontrolės komisija Vokietijoje, kad ji sutiktų priimti atgal į stovyklą tuos asmenis, kurie pasirodys netinkami, ir apskritai visus įsivežtuosius, kai jie bus nebereikalingi.
Darbo ministerijos pareigūnai galvojo, kad inteligentiškesniems greit įkyrės dirbti valytojų darbą ir ilgainiui darbovietėse liks vien patys negabieji. Be to, jie galvojo, kad iš kaimo kilę pabėgėliai nebus pakankamai švarūs. Kadangi ligoninėse ir sanatorijose minimalusis atlyginimas nedidelis, tai profesinės sąjungos irgi nebesipriešino, ir 1946 m. balandžio mėn. ministerių kabineto užsienio darbininkų komitetas galutiniam sutarė dėl pirmosios pabėgėlių įsigabenimo schemos, kuri pavadinta „Baltic Cygnet“ (lietuviškai tai reikštų: „(Baltijos jaunoji gulbė“). Pagal „Baltic Cygnet“ schemą buvo leista įsigabenti 1000 parinktų moterų tarp 21 ir 40 metų amžiaus ir, jeigu galima, tik pabaltiečių. Sveikatą tų parenkamųjų tikrinant nurodyta ypač žiūrėti, ar nėra polinkio džiovai. Įsileidžiama vieneriems metams ir su sąlyga, kad tos moterys dirbs ligoninėse ruošos darbus ir ne keis darbovietės be darbo ministerijos leidimo. Pirmas būrys atvažiavo 1946 m. spalio 19 d., o paskui vis po 100 kas savaitę iki metų galo. Didžioji dalis britų spaudos ir visuomenės pabałties moteris sutiko palankiai - rašė apie jas teigiamai, fotografavo. Tik retais atvejais kuris nors laikraštis paleisdavo kelkį niekuo nepagrįstą neigiamą gandą apie atvykstančiąsias. Bet tie reti neigiamai pasisakymai neužkirto kelio įstaigoms toliau planuoti įsivežti iš stovyklų dar daugiau darbo jėgos.
Kai tos „gulbelės“ buvo pradėtos gabenti, darbdaviai susidomėjo galimybe gauti darbo jėgos, ir ėjo gandai, kad bus atvežta daugiau. Tačiau kai 1946 m. lapkričio mėn. UMRA pareigūnai Vokietijoje prasitarė, kad dabar bus imami darbininkai britų tekstilės pramonei, tai iš Londono atėjo atsakymas, kad tai tėra tokia pat galimybė, kaip įkurti pabėgėlius „mėnulio kalnuose“. Nepaisant tokio kieto oficialaus paneigimo, galimybės įleisti daugiau pabėgėlių buvo gyvai svarstomos. Tų 1946 metų rudenį grįžo iš Vokietijos medvilnės pramonės reikalus tvarkiusios įstaigos komisija, kuri ten lankėsi tekstilės fabrikams reikalingų mašinų apžiūrėti, ir parsivežė sumanymą, kad stovyklose reikėtų suverbuoti apie 100.000 moterų. Tas sumanymasis buvo pateiktas ministerijoms svarstyti. Trūko darbininkų kasykloms (1947 m. vasario mėn. dėl to kraštą buvo ištikusi kuro krizė). Kai vokiečiai ir italai be laisvai išvažiavo, didelį darbo rankų trūkumą pajuto ūkininkai. Atvežtosios pabaltietės moterys norėjo, kad jų tautiečiai būtų gabenami dirbti žemės ūkyje. Tokią mintį kėlė ir ukrainiečiai. Be to, ypač gydytojai ir ūkininkai pasigedo tarnaičių. Spaudimo būta ne tik ekonominio, bet ir politinio. Užsienio reikalų ministerijai didelio rūpesčio kėlė Austrijoje susitelkę pabėgėliai: Sovietų Sąjunga dėl to atsisakė pasirašyti su ja taikos sutartį. O vidaus reikalų ministerija vis dar abejojo, ar išmintinga būtų prisileisti į kraštą didesnį kiekį negrąžintinų imigrantų, nors ministerių kabineto užsienio darbininkų komitetas prašė bent praplėsti „Baltic Cygnet“ schemą. Visus ginčus ir abejones išsprendė ministerių kabinetas, kuris nutarė leisti iš stovyklų Austrijoje ir Vokietijoje verbuoti moteris ir vyrus dirbti Didžiosios Britanijos pramonėje. Ministras pirmininkas dar įsakmiai nurodė darbo ministrui, kad tas reikalas skubiai vykdytinas. Darbo ministerijos patariamoji taryba nustatė, kur daugiausia trūksta darbininkų ir kur atvežamieji turi būti įdarbinami (žemės ūkis, anglies kasyklos, skardos ir plieno pramonė, plytinės, čerpių gamyklos, geležies liejyklos, tekstilė, siuvyklos, batų fabrikai, baldų dirbtuvės, popieriaus fabrikai ir spaustuvės ir skalbyklos). Britų darbininkai buvo raminti: jų darbams nėra pavojaus, ir kur yra pakankamai britų, ten užsieniečiai nebus įdarbinami. Tikėtasi iki 1947 m. pabaigos įsivežti apie 100.000 darbininkų. Pirmieji 6 pareigūnai išvažiavo į Vokietiją verbuoti 1947 m. kovo 3 d. Visam planui duotas „Westward Ho“ vardas (lietuviškai: į vakarus). Nutarta suverbuojamuosius vadinti Europos savanoriais darbininkais (European Volunteer Workers). Pirmiausia domėtasi Baltijos kraštų ir ukrainiečių pabėgėliais (britų zonose Vokietijoje ir Austrijoje 1946 m. pabaigoje buvo: latvių 46.080, lietuvių 24.150, estų 13.429, iš viso pabėgėlių 354.252). Pirmieji suverbuotieji buvo atgabenti 1947 m. balandžio 21 d. (per du mėnesius atgabenta 11.500). Bet imta ir kitų tautybių (lenkai, jugoslavai, vengrai, čekoslovakai, suomiai, rumunai, bulgarai ir kt.). Pagal abi, „Baltic Cygnet“ ir „Westward Ho“, schemas atgabenta 74.511. Lietuvių iš viso atgabenta 5.732 (4.763 vyrai ir 969 moterys).
1948 m. sausio 16 d. „Britanijos Lietuvis“ buvo išspausdintas darbo ministerijos pranešimas, kuriame sakoma, kad „Westward Ho“ schema yra ekonominis planas - pasirūpinti darbo jėgos, kur jos krašte trūksta, dėl to ir tiems atvežtiesiems taikomi suvaržymai, kad negalima dirbti, kur nori. Tačiau įleista buvo ne 12 mėnesių, o neribotam laikui, ir kai pagerės ekonominė krašto padėtis, tai ir darbą bus galima rinktis. Po 5 metų norintieji galės prašytis pilietybės. Dalyvavęs darbo, vidaus reikalų ir žemės ūkio ministerijų pasitarime, DBLS pirm. P. B. Varkala 1949 m. balandžio 1 d. paskelbė šiek tiek statistikos ir naujų informacijų atvažiavusiems. Be kita ko, iš tų keliasdešimt tūkstančių atvežtųjų 140 grąžinta atgal už nusikaltimus, 2.000 grįžo savo noru. Tada ministerijų pareigūnai manė, kad darbo nebus galima pasirinkti, kol atvažiavusieji neįsigis pilietybės. Sakyta, kad ir anglai tebėra varžomi. Didesnių galimybių gali turėti gydytojai, dantų gydytojai ir kiti specialistai. Anamę tarpžinybiniam ministerijų pasitarime tautybių atstovai prašė duoti daugiau galimybių švęsti tautines ir religines šventes ir suorganizuoti pamaldų radijo transliacijas. DBLS centro valdyba 1950 m. kovo mėnesį kreipėsi į darbo ministeriją, prašydama, kad EVW būtų pritaikytas naujai paskelbtasis vyriausybės potvarkis dėl darbo pasirinkimo lengvatų. Į tą prašymą atsiliepė profesinių sąjungų centras ir nurodė, kad tas klausimas bus svarstomas darbo ministerijos patariamojoje taryboje. Pagaliau darbo ministerija nutarė pradėti svarstyti prašymus leisti laisvai pasirinkti darbą tų atvežtųjų, kurie 1951 m. sausio 1 d. bus jau išdirbę 3 metus.
Kodėl lietuviai važiavo į Didžiąją Britaniją?
Užsirašiusieji važiuoti į Didžiąją Britaniją žinojo, kad tame krašte yra iš senai gyvenančių lietuvių ir kad pats kraštas yra netoli nuo Europos žemyno ir tuo pačiu nuo namų. Bet kad čia suvažiavusieji paskui masiškai išskubėjo daugiausia į JAV, vien jau tai rodytų, jog Britanija nebuvo laikoma idealia vieta kurtis - ne galimybių kraštas, ypač šeimoms, kurioms rūpi, kad jų vaikai pajėgtų prasimušti. Važiuota daugiausia dėl to, kad Britanija pirmoji pasisiūlė pasirinkti stovyklose sau reikalingos darbo jėgos. Slėgė stovyklas gyvenimas barakinėje aplinkoje, žemino ta aplinkybė, kad reikia gyventi ne iš to, ką užsidirbi, bet iš kažkieno malonės. Toks gyvenimas tęsėsi nebe mėnesiais, bet metais, kai kuriems nuo 1944 m. rudens ar dar nuo anksčiau, tai britų pasiūlymas važiuoti ir pradėti dirbti ir savarankiškai gyventi atrodė kaip pasikeitimas į gerą pusę, puiki proga ir laiminga išeitis.
Kiek vėliau negu Britanija pradėjo stovyklose rinktis darbo jėgą Kanada, bet ji pirmiausia ieškojo stiprių raumenų miškams kirsti ir panašiems darbams ir specialistų siuvykloms. Britanijai daugiau rūpėjo tik sveikos rankos, o JAV neskubėjo atidaryti durų pabėgėliams, nors ten būtų krypusios daugumos akys ir širdys.
Lietuvių bendradarbiavimas Antrajame pasauliniame kare
Dirbančiųjų šeimos susidūrė su transporto ir kitokiais sunkumais. Išskirtųjų šeimų vardu 1948 m. birželio 3 d. „Britanijos Lietuvis“ rašė B. Daubaras. Jau įsipareigoję važiavo į Britaniją dirbti viengungiai ir viengungės, o...
Knygos ruošimui naudotasi spausdintais šaltiniais ir archyvine medžiaga. Talkos susilaukta ne kažin kiek. Ištisus straipsnius yra pateikę inž. J. Vilčinskas (Lietuviai inžinieriai Britanijoje, Darbininkų Balsas, Lietuvių liberalų grupė, Tautos Fondo atstovybė, Lietuvių Socialdemokratų Partija), P. Mašalaitis (Lietuvos Atgimimo Sąjūdis), kun. dr. S. Matulis (Jaunimo židinys, Šaltinis, Anglijos Lietuvių Katalikų Bendrija), T. Vidugiris (DBLS Londono centrinis skyrius), V. Zdanavičius (Londono „Vaidila“), dr. S. Kuzminskas (Lietuvių Rezistencinė Santarvė), o kai kurie kiti pateikė papildymų. Visos knygos rankraštį yra skaitęs dr. S. Kuzminskas, o apie organizacijų centrus ir Londoną - inž. J. Vilčinskas ir M. Bajorinas. Knygos skyriai apie atitinkamas atskiras vietoves buvo pasiųsti patikrinti V. Andruškevičiui, D. Banaičiui, J. Baniui, K. Bivainiui, A. Bučiui, J. Dimšai, M. Gelvinauskienei, R. Giedraičiui, kun. V. Kamaičiui, V. Kelmistraičiui, A. Kietavičiui, A. Kirkelioniui, J. Levinskui, J. Maslauskui, D. Mikulėnui, V. Motuzai, K. Murauskui, A. Petkevičiui, J. Pilipavičiui, A. Pranskūnui, M. Ramonui, P. Rumšai, K. Steponavičiui, L. Švalkui, L. Venckui. Daugelyje mažesnių vietovių šiandien jau nebežinia, kam būtų buvę galima siųsti patikrinti, tai pasitenkinta tais duomenimis, kuriuos pasisekė sugaudyti spausdintuose šaltiniuose ir prieinamuose archyvuose.
Knyga stambi, ir jos išleidimas pareikalavo didelių išlaidų. Dėl to leidėjai su dėkingumu čia prisimena tuos, kurie stambiomis sumomis parėmė šio darbo pasirodymą. Testamentu dalį savo sutaupų DBLS paliko Didžiojoje Britanijoje gyvenęs ir miręs tautietis Valentas Paliuškevičius. Palikimą paskirsčius, knygos išleidimui teko 1.000 svarų. O 1967 m. įsikūręs Čikagos Anglijos lietuvių klubas paskyrė šiai knygai išleisti 1.000 dolerių dar tada, kai ji net nebuvo baigta rašyti! Deja, autorius neturėjo sąlygų patikrinti paskutinę korektūrą. Tai skaitytojai prašomi atleisti, jei kur nors užtiktų dar kokią klaidėlę.
