Simona Jakubėnaitė - atlikėja, kurios kelias muzikos pasaulyje buvo vingiuotas, pilnas iššūkių ir atradimų. Jos istorija - tai pasakojimas apie talentą, dvasines paieškas ir sugebėjimą atrasti save iš naujo.
Ankstyvasis Muzikinis Kelias
Muzikos keliu Simoną vedė tėtis, Gendrius Jakubėnas. Ji suvokė, kad tikrai nori dainuoti, būdama šešerių. Tuomet tėtis nuvežė į "Gospel" muzikos festivalį Švedijoje. Juodaodžių dainavimas ją paveikė. Pradėjo improvizuoti, mokytis dainuoti. Trejus metus praleido muzikos koledže Švedijoje. Ten įgijo muzikos pagrindų ir džiaugiasi, kad patirtį muzikuoti ir žengti pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius išmoko būtent ten. Vėliau patirties sėmėsi festivaliuose ir konkursuose.
Kai Simonai buvo 13 metų, jos tėtis paprašė Lino Adomaičio, kad sukurtų jai dainą. Simonai patiko Lino daina "Rudens sonata", ją mielai dainuodavo koncertuose. Linas simpatizavo Simonos dainavimo manierai. Jų kelias laimės kryptimi pasiekiamas tik muzikos traukiniu.
„Eurovizija“ ir Karjeros Posūkis
Tamsiaplaukei iš Panevėžio buvo vos aštuoniolika, kai ji su Linu Adomaičiu atstovavo Lietuvai 2004-ųjų „Eurovizijoje”. S. Jakubėnaitė anksti sulaukė sėkmės, duetas kartu įrašinėjo albumus, koncertavo ir fotografavosi žurnalams. Tačiau Simona iš Lietuvos pramogų pasaulio dingo. Mergina atsisveikino su komercine muzika ir išvyko studijuoti džiazo vokalo į vieną garsiausių JAV muzikos universitetų - Berklee muzikos koledžą Bostone.
„Laikas su komercine muzika Lietuvoje buvo gražus, bet visada norėjau ko nors kitokio, ko nors nauja. Po pusantrų metų studijų Simona pateko į Vašingtono džiazo festivalį. Jeigu S.Jakubėnaitei tikrai norėjosi ko nors kitokio, dabar ji daro tai, kas nė vienu garsu neprimena dainos „What’s Happened To Your Love”, taip ir nesugebėjusios prasimušti iš „Eurovizijos” pusfinalio.“
Vašingtono džiazo festivalyje lietuvė pasirodė su Berklee muzikos koledžo Pasaulio džiazo oktetu, kuriame ji tapo dar vienu instrumentu - kaip ir saksofonas, gitara, fortepijonas, smuikas, mušamieji, bosas ir perkusija. Dainininkės balsas įsiliejo į džiazo improvizacijas ir atliko melodiją be jokių žodžių. „Man atrodo, kad džiazas yra instrumentinė muzika, į kurią tik vėliau atėjo vokalas. Dainuodama be žodžių aš turiu daugiau laisvės. Niekas nelaukia kokio nors teksto, tik melodijos”, - sakė S.Jakubėnaitė.
Į tarptautinio okteto repertuarą buvo įlieta naujų spalvų - kelios lietuvių liaudies dainos paverstos džiazu. S.Jakubėnaitės tėvas, Panevėžyje žinomas džiazo puoselėtojas Gendrius Jakubėnas, atsiuntė į JAV krūvą Aukštaitijos sutartinių, iš kurių okteto vadovas atrinko kelias tinkamas. „Lingaudėla, lingaudėla”, - Tūkstantmečio scenoje Kennedy centre pasigirdo sutartinės įrašas su S.Jakubėnaitės balsu, įdainavusiu tiek melodiją, tiek tekstą. O dainininkė žodžius atkartojo gyvai. Į sutartinę įsiliejo visi septyni instrumentai, improvizuodami kaip jiems patinka. Visa tai virto nepakartojamu beveik dešimt minučių trukusiu džiazo ir lietuvių folkloro viesulu.
Lietuvėlė maža, todėl atvažiavus į JAV sunku įrodyti, kad ką nors gali. Koncertavimas Kennedy centre Vašingtone įsirašė į biografiją. Simona abejojo, ar galės pragyventi iš 12 tūkst. JAV dolerių per metus siekiančios stipendijos, todėl ilgai svarstė, ar verta mesti sėkmingą popmuzikos karjerą Lietuvoje. Tuo metu ją atpažindavo gatvėje, žiniasklaida aptarinėjo jos meilės romaną su L.Adomaičiu, o jųdviejų projektas „UAB Music” rado savo klausytoją.
Simonai buvo lengviausia palikti žvaigždės gyvenimą. Simona tapo eiline studente, nes JAV „Eurovizija” niekam neįdomi, o Lietuvos žvaigždės šviečia tik vietos rinkoje. Jai patiko, kad turi daryti namų darbus, eiti į paskaitas. Simona ne kartą lietuviams yra dainavusi, o kartu ji gavo tai, ko labai pasiilgo.
„Ten ir cepelinų, ir kitokio lietuviško maisto prisikertu”, - šypsojosi dainininkė.
Atlikėja gali visą save skirti muzikai. Nebe tokiai, kuri uždirba pinigus ir įtinka masėms, o tai, kurią norėjosi kurti. Prestižiniame koledže vokalo skyrius yra didžiulis. Žmonės iš viso pasaulio čia suvažiuoja mokytis ne tik džiazo dainavimo, bet ir ritmenbliuzo, gospelo ir net kantri.
Praėjusį rudenį ji pasirodė 1200 vietų koledžo koncertų salėje su žinomu Jungtinių Valstijų džiazo gitaristu Kevinu Eubanksu. Jis grojo su grupe studentų, improvizuojančių fleita, trimitu, saksofonu, o S.Jakubėnaitė pasitelkė savo balsą. Tai buvo pirmasis jos bandymas naudoti savo balsą kaip melodiją. Vėliau gavau pasiūlymą koncertuoti su kita koledže viešėjusia žvaigžde bosininku Victoru Woodenu, kuris kažkada yra grojęs ir Kauno džiazo festivalyje. Daugelis manęs klausė, kur aš buvau anksčiau. Bet nesu iš tų, kurie lipa per galvą. Viskas išsirutuliojo natūraliai.
Sugrįžimas į Lietuvą ir Naujas Gyvenimo Etapas
Prestižiniame Berklio muzikos koledže JAV studijavusi S. Jakubėnaitė grįžo į gimtąjį miestą Panevėžį, kur gyvena ir dirba jau kelerius metus. Čia ir Vilniuje ji moko dainuoti tuos, kurie dar tik svajoja išmokti šio nepaprasto amato. 35-erių pašnekovė tikina, kad anksčiau, kuomet didžioji scena buvo jos kasdienybė, ji nieku gyvu nebūtų patikėjusi, kad visai netrukus ji išsižadės prožektorių šviesų, gerbėjų ir taps mokytoja.
Simona sąmoningai vengė viešumo, nes norėjo išsigryninti save, ieškojo dvasinių dalykų. Ji norėjo, kad žmonėms turėtų iš tiesų ką pasakyti. Dabar jos gyvenime prasidėjo etapas, kuriame yra viskas gerai. Pastebėjo, kad pastaruoju metu apie ją buvo pasirodę publikacijų - visiems tapo įdomi jos išvaizda, kadangi jau daugiau nei pusę metų ji nebedažo plaukų ir yra žila. Pasidalino nuotraukomis ir žmonėms, matyt, tai pasirodė įdomu, nes atrodo visai kitaip, nei anksčiau. Dabar mokau dainuoti kitus. Jai atrodo, kad tai yra jos tikrasis pašaukimas, tiesiog kaifuoja nuo to. Eina į darbą tarsi į šventę. Tačiau jei kažkas man būtų prieš kokius trejus metus pasakęs, kad būsiu mokytoja, būtų iš to nusijuokusi, anksčiau maniau, kad tai tikrai ne man. O dabar, jau daugiau nei dvejus metus, jaučiuosi labai gerai tai darydama.
Taip pat jos gyvenime atėjo toks laikas, kuomet ji pradėjo labiau domėtis dvasiniu pasauliu, terapija, meditacija. Šiuo transformacijos laiku turėjo suprasti, kas aš esu. Nors, tiesą sakant, aš visą gyvenimą kėliau tokius ar panašius klausimus. Kas? Kodėl? Koks mano pašaukimas? Iš aplinkos yra daug spaudimo, kodėl aš nedainuoju, jei jau taip gerai tai moku. Bet man tiesiog gerai, kai aš save realizuoju būdama mokytoja, tai man teikia didesnį malonumą, nei dainuoti ant scenos.
Simona Jakubėnaitė: "Mano didžiausia meilė yra mano šunys. Turiu du šuniukus, iš pradžių maniau, kad pradėsiu juos veisti, bet po to supratau, kad tai ne man, nes man bus labai gaila tuos šuniukus atiduoti, o pasilikti jų negalėsiu. Jie mano geriausi draugai. Mano rytas prasideda miške nuo trijų valandų pasivaikščiojimo, sportavimo. Nelendu į viešumą, vakarėliai ir visa kita jau yra praėjęs etapas."
Jos muzikinis kelias ir populiarumas prasidėjo gana anksti, jau vaikystėje. Į „Euroviziją“ išvyko taip pat būdama labai jauna. Atrodo, kad mačiau visko, perėjau per labai daug ką, todėl man jau nebėra noro. Būna, kad mokydama kitus atvažiuoju ir į Vilnių, tačiau aš vengiu visų tų vakarėlių. Nebematau prasmės būti tame šou pasaulyje. Šis verslas man atrodo dirbtinas, kuriame tikrų, nuoširdžių žmonių yra labai nedaug. Tikrus draugus sutiksi ne tokiuose susibūrimuose. Nenoriu grįžti ten, kur aptarinėjamos grožio procedūros, makiažas, drabužiai ir t.t. Man tas pasaulis dabar yra labai tolimas. Priėmiau save tokią, kokia esu, todėl dabar esu natūrali ir gebu gerai dėl to jaustis. Man nereikia prieš nieką vaidinti, nebeliko to poreikio atsidurti ant scenos.
Tikrai buvo toks etapas, kuomet turėjau priaugintus plaukus, blakstienas ir nagus. Veikiausiai išbandžiau viską. Kai keičiasi vidinis pasaulis, kai esi patenkinta ne tik aplinka, kuri tave supa, bet ir pačia savimi, pradedi viską vertinti kitaip - jautiesi gerai tokia, kokia iš tiesų esi. Palaipsniui ėmiau mąstyti, tai kam man tą chemiją dėti ant savų plaukų? Pas mane dabar beveik visi žili plaukai, anksčiau juos dažydavau. Pamaniau, jeigu aš juos ir toliau dažysiu, tai bus nuolatinis procesas, kuomet man reiks nuolat slėpti tas ataugusias šaknis - kam man to reikia? Dabartinė mano šukuosena yra patogi, ekologiška ir natūrali. Tiesa, daugelis mano, kad savo plaukus esu nusidažiusi, tačiau tai mano natūrali spalva.
Simona Jakubėnaitė: "O nusiskusti plaukus sugalvojau tada, kai pradėjau užsiiminėti meditacija. Man pradėjo norėtis nusikirpti naštą, buvusią ant mano galvos. Norėjosi išsivalyti ne tik vidumi, bet ir išore. Kai tai padariau buvo nerealiai geras jausmas. Nuvažiavau nusiskusti į kaimelį, į paprastą kirpyklą, nes Panevėžyje kirpėjos bijojo man nukirpti plaukus, jos stebėjosi, kaip galima juos tiesiog nuskusti. Jos klausė manęs, kas bus, kai jie pradės atauginėti, kaip juos prižiūrėsiu. Tiesą sakant, šie klausimai mane trumpam buvo pristabdę, nes pripažinkime, gyvename standartų kupiname pasaulyje, kurie riboja mūsų gyvenimą, tačiau vis tiek netrukus po to nuvažiavau į kaimelį, kur mano galvą nuskuto už penkis eurus. Buvo labai geras jausmas, atrodė, kad tai iš tiesų nauja pradžia. Vidinis balsas pasakė, kad taip turi būti ir tikrai jaučiausi gerai. Nuo šiol šio balso klausausi vis dažniau."
Niekada visiškai neuždariau durų ir nepasistačiau sienų nuo to šou pasaulio ar dainavimo. Buvo ir keli koncertai, projektai, kuriuose pasirodžiau, nesu visiškai užsidariusi. Kai pradedi dirbti su savo vidumi, skleisti meilę, vidinę energiją, tai norisi viską daryti prasmingai. Net ir šiuo mūsų pokalbiu noriu perduoti tam tikrą žinutę. Dėmesį sau priimu gana natūraliai, galbūt kažkam tai, ką sakau, pasirodys įdomu, galbūt kažkas pasisems kažką naujo.
Iššūkiai ir Pamokos
Prieš porą metų Simona vairavo neblaivi ir dėl to atsidūrė teisme. Šis įvykis pakeitė jos gyvenimą. Pastaruoju metu savo gyvenime viską priima kaip pamoką - net jei tai blogi dalykai. Reikia gyvenimui ir už tai padėkoti. Tada labai lengva pasidaro gyventi. Tuo metu jos gyvenime buvo depresinis laikotarpis, gydėsi medikamentais. Kol kas visuomenėje apie tai nėra dar drąsiai šnekama, tokie žmonės neretai būna smerkiami. Žinoma, aš savo poelgio neteisinu, bet neįlindus į žmogaus vidų, nežinant jo problemų, labai lengva smerkti. Grįžus iš Amerikos buvo sunkus gyvenimo periodas, kai nesijaučiau gerai. Bet kai viską priėmiau kaip pamoką, viskas transformavosi į gerą etapą, kuriame aš nevartoju alkoholio, vaistų ir esu sveika. Radau kitą būdą kaip iš to išbristi. Žinau, kad problemų neišvengsi, bet manyje alkoholis nebuvo problema, problemos buvo mano galvoje. Dažniausiai žmonės, kurie griebiasi to, viduje jaučia nepilnavertiškumą, jiems kažko trūksta. Žinoma, tai buvo skaudi pamoka, bet ją sugebėjau perleisti per save ir priimti. Man nebaisu apie tai šnekėti, man nebegėda, nes turėjau didžiulį palaikymą iš savo aplinkos. Tie, kas mane pažįsta, žino tikrąją situaciją. Tačiau labiausiai padėjo supratimas, kad viskas prasideda nuo manęs pačios ir sugebėjimas net ir blogus dalykus priimti kaip pamokas bei už jas padėkoti.
Simona Jakubėnaitė: "Gyvenime viską priimu kaip pamoką - net jei tai blogi dalykai. Reikia gyvenimui ir už tai padėkoti. Tada labai lengva pasidaro gyventi."
Tikrai žinau, kad aš tokia esu ne viena. Yra nemažai su tuo kovojančių. Aš tą juodą laiką turėjau ir jį praėjau. Esu turėjusi įvairių praktikų, terapijų, todėl priimu tą laiką kaip etapą savo virsmui. Kai kažkas vyksta blogai žmoguje, įvyksta transformacija, po kurios dažniausiai ateina gėris. Nebuvo taip, kad mano depresija truko du ar tris mėnesius, tai kaupėsi nuo populiarumo pradžios, kai išvažiavau į Ameriką, kai atsiradau toli nuo šeimos - tai buvo ilgas etapas. Iš pradžių tu neigi tai, kas su tavimi darosi. Nepaisant to, tai niekur nedingsta, todėl net jei to ir nepripažįsti, tai vis tiek kaupiasi ir galų gale išlenda. Tuomet tau jau tikrai reikia pagalbos. Mano gyvenime buvo momentų, kai galėjau ištisas dienas žiūrėti serialus ar filmus ir daugiau nieko kito neveikti. Man nereikėjo nei pramogų, nei valgyti, nieko. Tokios problemos ateina iš vaikystės, dvasinio pasaulio apleidimo, galiausiai tokios įsisenėjusios bėdos tave paveikia kažkokia forma. Tik dabar galiu apie tai lengvai kalbėti. Kai tu sergi depresija, atrodo, kad tau niekas negali padėti. Nei meditacija, nei terapija - visiškai niekas. Dabar, kai aš analizuoju visą savo gyvenimą, aš manau, kad tas tamsus laikas buvo skirtas tam, kad atrasčiau tą kelią, kuriame esu dabar.
Visiškai pasikeitė. Dabar geriausias draugas yra gyvūnas, kuris niekada tavęs neišduos. Tiesą sakant, dabar gyvenu gana uždarą gyvenimą, todėl tikrai neturiu daug draugų. Pažįstamų - taip, jų daug. Kada tu pradedi dvasines transformacijas, natūraliai pasikeičia ir tavo draugų ratas, nes tave paprasčiausiai traukia jau visai kiti dalykai. Būna, kad žmonės tave nuvilia, bet reikia geriau koncentruotis į gerus dalykus. Problemų neišvengsi, bet manyje alkoholis nebuvo problema, problemos buvo mano galvoje. Tai buvo skaudi pamoka, bet ją sugebėjau priimti. Man nebaisu apie tai šnekėti, man nebegėda.
Dabartinis Gyvenimas ir Ateities Planai
Esu vieniša. Kartais antros pusės reikia, kad jaustumeisi pilnavertiškai, bet aš manau, kad stiprus žmogus gyvenime gali būti ir vienas. Nesu uždariusi tam durų, jei kažkada sutiksiu savo sielos žmogų - viskas gerai, aš jį priimsiu. Bet šiuo metu esu viena ir viskas su tuo yra gerai. Tie standartai, kad pagal mano amžių jau turėtų rūpėti šeima ir vaikai, visiškai ne problema. Turiu ramią galvą. O kai rami galva, viskas gerai ir gyvenime.
Ji aktyviai ruošiasi naujiems televizijos projekto „Lietuvos balsas“ pasirodymams. Norisi padirbėti neatmestinai, nesvarbu, ar finale sėkmė šypsosis, ar ne. Tartis dėl šio interviu su prieš penkiolika metų scenoje ryškiai žibėjusia ir vėliau iš viešumos dingusia dramatiško, stipraus balso dainininke pradėjome prieš kelis mėnesius. Tada S.Jakubėnaitė paprašė palūkėti - sakė, kad rengiasi dalyvauti LNK televizijos muzikiniame projekte ir kad jam įsibėgėjus būtų didesnė prasmė pasikalbėti apie gyvenimą ir muzikinį atgimimą. Šiųmečiame „Lietuvos balse“ Simona sukėlė tikrą audrą. Todėl net sunku spėlioti, kuo talentinga, energingai į didžiąją sceną grįžtanti atlikėja ateityje visus dar nustebins.
Kad daina „Listen“ stipriai paveikė klausytojus, supratau iš reakcijų. Jau žinau, kaip giliai galima paliesti kitą žmogų. Anksčiau tai nelabai suvokiau.
Kai viską pergalvoju, manau, kad viskas vyko ne šiaip sau. Turėjo būti ilgoka muzikinė pertrauka, kad subręsčiau, kad išgyvenčiau blogus ir gerus etapus, nes norint ant scenos ištransliuoti galingą jėgą reikia gyvenimo patirties. Techniškai dainuoti gali vos ne kiekvienas, bet tikroji atlikėjo talento esmė - iš vidaus išsiųsta prasminga žinutė. O tam reikia Dievo palaiminimo, suklupimų, nusivylimų, atradimų, meilės.
Simona Jakubėnaitė - Mamma Knows Best | Nokautai | Lietuvos Balsas S7
Dar prieš dvejus metus man siūlė dalyvauti „Lietuvos balse“. Pasilabusi panevėžietė atlikėja atsiprašė: „Nepykit, aš valgysiu. Pastaruoju metu neturiu laiko pasirūpinti skrandžiu. Anksčiau ilgam buvau užsidariusi ramybės uoste - šunys, miškas, pedagoginis darbas Panevėžyje ir Vilniuje, dvasinės praktikos, tad dabartinei intensyviai veiklai, kai tenka dalyvauti įvairiose fotosesijose, televizijos laidose, reikia daug energijos, tai nauji iššūkiai. Aktyviai ruošiuosi naujiems televizijos projekto „Lietuvos balsas“ pasirodymams. Norisi padirbėti neatmestinai, nesvarbu, ar finale sėkmė šypsosis, ar ne.“
Tartis dėl šio interviu su prieš penkiolika metų scenoje ryškiai žibėjusia ir vėliau iš viešumos dingusia dramatiško, stipraus balso dainininke pradėjome prieš kelis mėnesius. Tada S.Jakubėnaitė paprašė palūkėti - sakė, kad rengiasi dalyvauti LNK televizijos muzikiniame projekte ir kad jam įsibėgėjus būtų didesnė prasmė pasikalbėti apie gyvenimą ir muzikinį atgimimą.
Šiųmečiame „Lietuvos balse“ Simona sukėlė tikrą audrą. Jos emocingai sudainuota daina „Listen“ žiūrovus ir projekto mokytojus palietė iki širdies gelmių. Todėl net sunku spėlioti, kuo talentinga, energingai į didžiąją sceną grįžtanti atlikėja ateityje visus dar nustebins.
Pastaraisiais mėnesiais stebint Simonos gyvenimą atrodo, kad jame viskas klostosi kaip kokiame draminiame filme, kur žmogus, ilgą laiką buvęs nuošalyje, sąmoningai atsiskyręs nuo pasaulio šurmulio, vieną dieną stoja prieš tūkstantinę auditoriją ir savo balsu per kelias minutes sukelia jausmų sprogimą - žiūrovai, pagauti meninio katarsio, stovėdami ploja, verkia, jaučiasi pakylėti.
Įdomu buvo stebėti ir keturis „Lietuvos balso“ mokytojus - ašarojanti Monika Liu atsiklaupusi ant kelių nuoširdžiai prisipažino, kad nė vienas iš jų nepadainuotų geriau, Donatas Montvydas sakė, jog žemai lenkiasi už išskirtinį ir profesionalų atlikimą, Monique Simonos dainavimą pavadino stebuklu, o Justinas Jarutis atrodė lyg be žado: „Man nutirpo galva. Patekau į transą.“
Simona prisipažino, kad nesitikėjo tokių stiprių reakcijų. Atlikėjos kelias buvo vingiuotas, su pertraukomis, muzikos stilių kaita, abejojimu savo talentu.
Iki apsisprendimo grįžti į muzikinį gyvenimą S.Jakubėnaitė darė nuodugnią reviziją savo viduje, ieškodama atsakymų į globalius klausimus: „Kas aš? Koks mano kelias? Kokios prasmė? Kokios vertybės?“
„Kad daina „Listen“ stipriai paveikė klausytojus, supratau iš reakcijų. Jau žinau, kaip giliai galima paliesti kitą žmogų. Anksčiau tai nelabai suvokiau.
Kai viską pergalvoju, manau, kad viskas vyko ne šiaip sau. Turėjo būti ilgoka muzikinė pertrauka, kad subręsčiau, kad išgyvenčiau blogus ir gerus etapus, nes norint ant scenos ištransliuoti galingą jėgą reikia gyvenimo patirties. Techniškai dainuoti gali vos ne kiekvienas, bet tikroji atlikėjo talento esmė - iš vidaus išsiųsta prasminga žinutė. O tam reikia Dievo palaiminimo, suklupimų, nusivylimų, atradimų, meilės“, - kalbėjo Simona.
- Kas pažadino troškimą grįžti į didžiąją sceną?
- Dar prieš dvejus metus man siūlė dalyvauti „Lietuvos balse“, bet tada atsisakiau, maniau, kad užtenka pedagoginės veiklos. Tada tikrai maniau, kad į sceną niekada negrįšiu.
Tačiau kai mokai vokalo paslapčių savo mokinius, esi priverstas parodyti ir savo balsą. Būdavo, ką nors padainuoju, įdedu įrašą į internetą, žmonės paklauso ir parašo komplimentą. Mane kankino dvejonės - ar iš tikrųjų reikia dainavimo, ar to užtenka retais tarpsniais, kai socialinėje erdvėje paviešinu vokalinius gabaliukus. Kad rasčiau atsakymą, pasitelkiau dvasines praktikas: meditaciją, reiki terapiją, sąmoningą kvėpavimą. Praėjusią vasarą po vienų sąmoningo kvėpavimo pratybų taip užsimaniau dainuoti, kad nebegalėjau tilpti savyje.
Pajutusi, kad balsas veržiasi iš krūtinės ir negaliu jo sulaikyti, parašiau projekto prodiuserei: „Labas, noriu dainuoti. Ar dar ne per vėlu dalyvauti?“ Tuo metu jau buvo įvykusios atrankos, prasidėję filmavimai. Bet man parašė, kad galiu dalyvauti ir turiu atvykti į Vilnių.
Kitą dieną išsiruošiau į sostinę. Autostradoje apsisukau du kartus ir buvau begrįžtanti į Panevėžį. Jei klausytume intuicijos, viskas būtų vienaip, tačiau neretai įsijungęs proto balsas pradeda siųsti abejones, baimes. Ėmiau galvoti, kad man 35 metai, o projekte bus šešiolikamečių. Ką aš ten veiksiu? Ką bandysiu įrodyti? Paskambinau mamai ir pasakiau, kad mane kankina baimės ir aš grįžtu namo. Ji mane įkalbėjo nepasiduoti, eiti iki galo.
Kodėl pasirinkau dainą „Listen“? Manau, kad tai mano gyvenimo kūrinys teksto ir muzikos prasme. Dainą seniai žinojau, bet anksčiau į tekstą gerai neįsiklausydavau. O dabar tarsi viešai pareiškiu: „Paklausykite, tai mano vidaus melodija, kurią noriu jums papasakoti.“
- Ir aš pagalvojau, kam jums, profesionaliai atlikėjai, lipti į sceną su naujokais. Be to, net projekto mokytojai pripažino, kad už jus nė vienas geriau nepadainuotų, tad mokyti turėtų ne jie jus, o jūs juos.
- Apie faktą, kas ką mokys, nepagalvojau, tiesiog jaučiau vidinį norą dainuoti, norėjau sau įrodyti, kad galiu tai gerai padaryti. Mano savivertė dainavimo prasme niekada nebuvo aukšta.
Po pirmojo pasirodymo apėmė neįtikėtina būsena - jaučiausi lyg išėjusi iš pirties, išsivaliusi, išsilaisvinusi. Atrodė, kad manyje tūnantis liūtas išsiveržė iš narvo. Tai buvo lūžis, sau įrodžiau, kad viskas su manimi gerai. Nes net ir mokydamasi Amerikoje, Berklee muzikos koledže, svarsčiau, ar dainavimas yra mano pašaukimas.
Po laidos filmavimo grįžtant namo dangus buvo magiškas - saulės spinduliai, ištryškę pro debesis, atrodė lyg kelias. Net sustojau nusifotografuoti ir užsižymėjau, kad tai kažko naujo pradžia.
- Sakėte, kad aplinkiniams esate pasiruošusi apnuoginti širdį. Tam reikia drąsos ir stiprybės, nes atvirą širdį galima ir apkabinti, ir sužeisti.
- Tik dabar apie tai pagalvojau. Tada tiesiog troškau iki galo atsiskleisti per muziką. Prieš žengiant į sceną adrenalinas liejosi per kraštus, galvoje sukosi vienintelė mintis: „Leiskite man dainuoti.“ Per visą muzikinę karjerą nėra buvę, kad muzika lyg vulkanas veržtųsi iš krūtinės. Esu skaičiusi garsių dainininkų biografijas, kur jie prisipažįsta, kad užlipę ant scenos tampa kitais žmonėmis.
Tikrai, scenoje vyksta kažkokia magija. Dalyvavimą „Lietuvos balse“ galiu vadinti sugrįžimu. Ši platforma yra geras startas parodyti save. Kas iš to, jei būčiau suorganizavusi koncertą? Kas ateitų paklausyti? O dabar, manau, sulauksiu pasiūlymų, žmonės mane įsimins.
- Ar norėtumėte koncertuoti su grupe, ar rinktumėtės solinę karjerą?
- Visą gyvenimą dainavau arba duete, arba grupėje. Anksčiau mėgdavau pasislėpti, niekada nenorėdavau būti priekyje. Net ir vaikystėje per džiazo festivalius, kai po koncertų vykdavo „džemseišinai“, išdrįsdavau padainuoti stovėdama vos ne už užuolaidos.
Dabar nebijau atsistoti priekyje ir atvirai papasakoti savo širdies istoriją. Tarkime, mano su Linu Adomaičiu muzikinės karjeros laikais aš nedainavau tokios muzikos ir taip gerai. Dabar prasideda naujas etapas.
Noriu dainuoti ir su simfoniniu orkestru, ir su styginių kvartetu, ir elektroninę muziką, ir džiazą. Mokydamasi Bostone atradau, kad sėkmingai galiu dainuoti ir operų arijas.
- Jūsų muzikinė karjera prasidėjo anksti. Būdama 19 metų kartu su L.Adomaičiu dalyvavote tarptautiniame „Eurovizijos“ konkurse Turkijoje. Atrodė, kad sėkmė jus lydės ilgai. Tačiau po kelerių metų svaigios šlovės panirote į tylą. Ir tik tada, kai kiti atlikėjai, pavargę nuo muzikos, uždaro duris į sceną, jūs vėl ėmėtės ją jaukintis.
- Esu užaugusi šalia džiazo, gospelo muzikos. Nuo šešerių metų tėtis mane veždavo pasiklausyti garsių atlikėjų ir aš mintyse galvodavau, kad dainuosiu ir atrodysiu kaip jie. Naiviai maniau, kad „Eurovizija“ atvers kelius į plačius tarptautinius vandenis, nors viduje jaučiau, jog tos dainos, kurias dainavau, nešildo mano sielos. Bet kai populiarumas užklumpa, užsisuki ir eini pasroviui. Žinoma, tuo metu buvo sėkmingų pasirodymų Rumunijoje, Kanarų salose, Lenkijoje. Galiausiai 2007 metų vasarą Italijoje laimėjau stipendiją mokytis Bostono Berklee muzikos koledže.
Bet jau tada turėjau dvejonių, ar man iš viso reikia muzikos. Galvojau, gal vertėtų Lietuvoje studijuoti psichologiją. Iš prigimties esu mamyčiukė, naminukė. Ir dabar į Vilnių atvykau tik dviem dienoms, bet man tai didelis atotrūkis. Namuose Panevėžyje, kur gyvenu su mama, dviem savo šunimis, yra mano oazė, mano meditacija, mano miškas.
Apsisprendžiau vykti į Ameriką 2010 metais, kai man parašė, kad stipendijos galiojimas eina į pabaigą.
Amerika davė daug laisvės, supratimo, praturtino muzikinį skonį, atskleidė gebėjimą kurti. Už Atlanto praleidau penkerius metus. Turėjau pasiūlymų Niujorke įrašyti albumą su žymiais muzikantais, bet nutariau grįžti į Panevėžį. Išsigandau. Tikriausiai vėl prasimušė savivertės trūkumas, nepasitikėjimas savo jėgomis. Amerikoje aplanko jausmas, kad esi iš mažos Lietuvos, toks niekalėlis.
- Ar nebuvo sunku pritapti grįžus iš šurmuliuojančio Bostono į lietuvišką provinciją?
- Iš pradžių viskas buvo gerai. Norėjau pailsėti nuo visko. Po kurio laiko atradau, kad noriu būti vokalo mokytoja. Pradėjau mokyti vaikus dainavimo savo tėvo (Gendrius Jakubėnas - muzikantas, džiazo muzikos puoselėtojas. - Aut.) įkurtoje Modernaus dainavimo studijoje. Buvo akimirkų, kai pasiklausydavau savo amerikietiškojo laikotarpio muzikos įrašų.
Šiek tiek paliūdėdavau, kad jie nėra pasiekę didelio klausytojų rato, bet didelės graužaties nejutau.
- Grįžusi iš Amerikos ėmėte sportuoti, sveikai maitintis, fotografuoti, sukūrėte sveikuoliškų patiekalų tinklaraštį.
- Vis bandžiau kur nors save padėti. Po Amerikos pirmais metais jaučiau didelį pakylėjimą. Buvau entuziastingai nusiteikusi numesti svorio - grįžau pasunkėjusi 10 kilogramų. Įdomu tai, kad ir kokios veiklos imčiausi, man viskas sekėsi. Todėl svarstydavau, kada pagaliau rasiu savo kelią.
Vienais metais Amerikoje įsidarbinau restorano vadybininke. Labai patiko. Pradėjau nuo padavėjos darbo, po kelių mėnesių paaukštino pareigas. Buvau atsakinga už padavėjų mokymą, prekių užsakymus, valgiaraščių sudarymą.
Visi stebėdavosi, kaip aš, neturinti patirties, viską moku. Kažkoks intuityvus žinojimas gal iš vaikystės atėjo. Mama buityje viską daro labai estetiškai. Tad abi pagalvojame, kad gal kokie nors mūsų protėviai turėjo mėlyno kraujo.
- Bet po pakylėjimo buvo nuopuolis - depresinis periodas. Su kuo jis buvo susijęs?
- Vidinė būsena ėmė skleisti signalus, kad kažkas negerai. Dainuoti nenorėjau, jaučiausi tarsi įkalinta ir niekaip neįstengianti atverti savyje jokių durų. Na, žinote kaip būna su depresine būsena - užsisuki kaip voverė rate ir galiausiai pastebi, kad šviesa į tavo vidų nebepatenka. Nieko nenori daryti, tarsi apmiršti. Dabar, kai prisimenu tą laikotarpį, nebuvo taip, kad grįžusi į Lietuvą negalėjau panaudoti savo kūrybinio potencialo. Aš bet kada galėjau grįžti į Ameriką. Tačiau slinko laikas ir aš nejaučiau poreikio atsiduoti džiazo muzikai.
Depresinis laikotarpis truko dvejus metus, skaičiuoju laiką, kai gėriau antidepresantus.
- Kaip pastebėjote, kad reikia medikų pagalbos, kad viena negalite įveikti sunkumų?
- Grįžus į Lietuvą užgeso mano mylimas augintinis. Apėmė kaltės jausmas, kad buvau išvykusi ir juo nesirūpinau. Tada nusipirkau mažą šuniuką, maniau, turėsiu kuo rūpintis ir tai bus motyvacija atgauti gyvenimo džiaugsmą. Bet nutiko taip, kad kasdien gulėdavome su šuniuku ant kilimo, ir aš ištisai žiūrėdavau serialus. Valgiusi ar nevalgiusi, nesvarbu.
Draugė parašydavo žinutę, klausdavo, ką veikiu. Sakydavau: nieko ir kad nieko nenoriu. Visos dienos slinko vienodai tuščiai. Artimieji tuo gal per daug nesistebėjo, nes gyvenime esu rami, mėgstu užsisklęsti.
Mama pasakojo, kad vaikystėje mane pasodindavo ant kėdės ir aš ten sėdėdavau ilgai ir ramiai be prieštaravimų.
Tačiau draugę mano slogios, melancholiškos nuotaikos privertė sunerimti ir ji paskatino kreiptis į medikus. Visada bijojau medikamentinio gydymo, bet patekau pas nuostabią psichiatrę, kuri per daug nemoralizavo, išrašė vaistų.
Padėjo medikamentinis gydymas, šiek tik psichoterapijos, dvasinės praktikos - lankiau sąmoningo kvėpavimo pratybas, skaičiau įvairią literatūrą.
- Depresiniu periodu žmogus jaučiasi išbalansuotas, tad galimi įvairūs nuopuoliai. Jūsų atveju nutiko nemalonus įvykis, kai jus išgėrusią prie vairo sustabdė policija. Viskas baigėsi gana sėkmingai, tiesiog metams praradote teisę vairuoti. Ar per tą laiką dar turėjote kokių nors skaudžių patirčių?
- Ne, tas įvykis buvo skaudžiausia pamoka gyvenime. Vien ką reiškia parą praleisti areštinėje. Turėjau apie ką rimtai pamąstyti. Tačiau dėkoju Dievui, kad jis sustabdė mane palyginti švelniai, kad neįvyko didesnė nelaimė, pavyzdžiui, nesusidūriau su kita mašina, nepartrenkiau pėsčiojo.
Žinoma, tuo metu pykau, kad žurnalistai apie mano nelaimę rašo, fotografuoja. Juo labiau kad dirbau su vaikais. Tačiau, nepaisant to, kas įvyko, sulaukiau palaikymo iš mokinių tėvelių, savo artimųjų. Tai padėjo nepalūžti.
- O gal dvasinės krizės ištinka ir todėl, kad iki šiol jūsų gyvenime nėra artimo žmogaus? Gal esate patyrusi skaudžių nusivylimų meile?
- Labai gražią meilę išgyvenau Amerikoje - ji truko pusketvirtų metų. Bet žinojau, kad išvažiuosiu. Stengiuosi save apsaugoti nuo širdgėlos, todėl visada pirmoji sąmoningai nutraukiu santykius. Tikriausiai dėl savisaugos, bijau būti įskaudinta.
Ir tą kartą ėjau link to, kad santykiai pasibaigtų. Mes išsiskyrėme, bet bendraujame kaip bičiuliai.
Suprantu, kad žmogui reikalinga antroji pusė. Tikrai nesu uždariusi durų naujiems jausmams. Bet po Amerikos norėjosi būti vienai, tokiu būdu išsigryninau. Mūsų giminėje vienišumas - paveldimas. Mano senelis buvo didelis vienišius, mano mama ir mėgsta vienatvę. Todėl ir man tai priimtina.
Va, tik dabar vėl atvėriau širdį. Ką gali žinoti, gal kas nors ims ir pasibels į ją? Bet jei atvirai, nesijaučiu taip, kad man labai trūktų artimo žmogaus. Kai pagalvoju apie naujus santykius, suprantu, kad vėl prie ko nors reikės taikytis, daug ką keisti.
- Koks žmogus galėtų pasibelsti į jūsų širdį?
- Pirmiausia jis turėtų mėgti šunis. Mano augintiniai miega su manimi lovoje ir laisvos vietos joje nėra daug. Galvoju, kad greičiausiai antrąją pusę sutiksiu miške irgi vedžiojantį šunis.
Simoną Jakubėnaitę (26) daugelis atsimena kaip merginą, prieš aštuonerius metus su Linu Adomaičiu dalyvavusią „Eurovizijos“ dainų konkurse. Vėliau sėkmingai popmuzikos karjeros laiptais kilusi mergina prapuolė it į vandenį. Praėjusį šeštadienį iš už jūrų marių Simona parskrido į Lietuvą vasaroti. Pustrečių metų - tiek laiko ji buvo išvykusi.
- Pirmiausia, negalėjau grįžti, nes turėjau labai daug mokytis ir buvo daug darbo. Tam, kad greičiau pabaigčiau mokslus, kelis semestrus mokiausi net vasarą. Galima sakyti, atostogų aš nelabai ir turėjau. Tačiau dabar liko tik metai mokytis. Šią vasarą aš norėjau grįžti į Lietuvą ir tėvai jau prašė grįžti. Reikia pailsėti prieš paskutinius metus. Grįžus po tiek laiko man viskas čia labai miela, paprasta, o kartu keista. Labai džiaugiuosi, kad priėmiau sprendimą grįžti. Amerikoje trūksta paprastumo, nuoširdžių žmonių, mažų parduotuvių, o apie maistą aš iš viso nešneku (juokiasi). Iš tiesų Lietuva nelabai pasikeitusi. Atrodo, kad tebuvau pusmetį išvykusi, o dabar grįžau. Aišku, galbūt taip atrodo todėl, kad esu apsistojusi pas tėvus Panevėžyje, gal atvažiavusi į Vilnių pamatyčiau, kad viskas smarkiai pasikeitė, kad naujų pastatų išdygo. Tačiau man didesnis šokas grįžus į Lietuvą buvo, kai nuėjau į parduotuvę.
- Sako, Amerikos veidas - labai įvairus.
- Mane, turbūt, šokiravo maistas ir žmonių kultūra. Dar ir dabar aš neturiu amerikiečių draugų ir bičiuliaujuosi tik su europiečiais. Matyt, toks traukos dėsnis. Amerikiečiai nėra nuoširdūs žmonės. Pavyzdžiui, jeigu aš klausiu žmogaus, kaip sekasi, vadinasi, man tikrai įdomu. O jie rodo tokį dirbtinį dėmesį. Net ir mokytojai. Jei mokytojai sako, kad tavęs laukia didžiulė karjera, tai jie nebūtinai turi tai galvoje. Iš pradžių maniau, kad viskuo galima tikėti.
- Pirmiausiai, patyriau minėtą kultūrinį šoką (juokiasi). Aš mokėjau anglų kalbą, tačiau kol pripranti prie sistemos, muzikinės sistemos, žmonių... tikrai reikėjo laiko adaptuotis. O dabar, paskutiniai pusantrų metų buvo visai kiti: pradėjau dirbti koledžo vokalo departamente, pažįstu mokytojus. Pats muzikos mokslas nėra sunkus ir tik nuo paties besimokančiojo jo sėkmė priklauso. Kiek tu pats padirbėsi, tiek ir turėsi. Mokytojai tiesiog duoda žinių, mes turime gerą priėjimą prie pasaulinės muzikos bazės ir literatūros.
- Lietuvoje buvai kylanti popscenos žvaigždė, dalyvavai „Eurovizijoje“, leidai albumus.
- Aš manau, kad negalėjau tęsti savo karjeros Lietuvoje. Besibaigiant mūsų bendrai karjerai su Linu aš jaučiau, kad noriu kažko kito. Amerikoje viską pradėjau nuo nulio. Prasidėjo visiškai naujas etapas mano gyvenime. Šioje šalyje niekam neįdomu, pavyzdžiui, kad aš dalyvavau „Eurovizijoje“. To niekas nežinojo. Aš labai džiaugiuosi išvykusi, nes man tikrai neblogai sekasi tiek su mokslais, tiek ir su kūryba.
- Aš manau, nesvarbu, kur pasaulyje lįstum į muzikinę rinką, visur bus sunku. Pats muzikos albumo išleidimas nieko nebereiškia, nes atsiradus internetui viską gali jame susirasti. Nebereikia net leidybinės kompanijos. Aš galvoju, kad pradėjau labai daug muzikos kurti ir žmonės išgirdo, kad aš darau kažką kitokio. Kūryba, o ne dainavimas, yra mano kabliukas.
- Nemanau, kad lietuviškas identitetas lėmė mano muzikos išskirtinumą. Studijuodama stengiuosi aprėpti kuo daugiau kompozicijos, klasikos, teorijos, harmonijos. Laikui bėgant pradėjau vis mažiau klausyti vokalinės muzikos ir, man atrodo, kad tai mane inspiravo. Mano muzika daugiau instrumentinė, o vokalas joje - tik dar vienas instrumentas. Be to, Berklyje yra daug daugiakultūrinių studijų dalykų. Pavyzdžiui, gali studijuoti indų muziką. Tačiau tai yra brandos klausimas, kiek tu iš to pasiimsi. Juk nepulsi kurti vien tik indų muzikos, bet galbūt panaudosi kažkokią spalvą.
- Ką planuoji veikti baigusi studijas?
- Aš dar nesu nusprendusi. Mokslus baigsiu po metų ir vasarai vėl norėčiau grįžti į Lietuvą. Be to, iki žiemos norėčiau pabaigti albumą ir dar spėti pakoncertuoti Amerikoje, o vėliau - žiūrėsiu. Šiaip baigę Berklį žmonės tradiciškai važiuoja į Niujorką, tad jeigu seksis ir atsiras kažkokių planų, po mokslų dar metus aš galiu būti Amerikoje ir dirbti pagal savo profesiją - mokyti arba koncertuoti. Kita vertus, jei muzikuoti seksis, tai nėra didelio skirtumo kur gyventi.
- Mano planas prieš grįžtant į Lietuvą buvo pailsėti nuo muzikos - nieko nekurti, nedainuoti ir nekoncertuoti. Nebent ūpas staiga atsirastų. Labai noriu pailsėti. Berklyje taip smarkiai įsisuki į tą muzikos mašiną, kad ji tavo galvoje būna 24 valandas per parą.
tags: #simona #jakubenaite #gimimo #metai
