Atvira tiesa apie senyvo amžiaus žmonių globos namus: ką rodo naujausi tyrimai?

Šiandieninė visuomenė sparčiai keičiasi, o pasaulyje senyvo amžiaus žmonių skaičius nuolat auga.

Lietuvą galima priskirti prie labiausiai senėjančių šalių pasaulyje, taip pat galima prognozuoti vyresnio amžiaus asmenų ilgalaikės socialinės globos poreikio augimą.

Demografinės raidos fenomenas - gyventojų senėjimas.

Europos Komisijos duomenimis gyventojų senėjimas - vienas didžiausių Europos visuomenės socialinis ir ekonominis XXI amžiaus uždavinys.

Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis (2013), pastaraisiais metais pastebima pagyvenusių amžiaus žmonių didėjimo tendencija.

Europos Komisija nurodo, kad iki 2025 m. padaugės vyresnių kaip 80 metų žmonių.

Šiandieninė visuomenė sparčiai keičiasi, o pasaulyje senyvo amžiaus žmonių skaičius nuolat auga.

Todėl galima manyti, kad socialiniai darbuotojai pagyvenusio amžiaus žmonių socialinių poreikių tenkinimo procese užima labai svarbų vaidmenį.

Galima teigti, kad ir socialiniai pagyvenusio amžiaus žmonių poreikiai yra individualūs.

Gyvenimo kokybės pokyčiai socialinės globos įstaigose

Dažnai garbingo amžiaus žmonėms, dėl blogėjancios sveikatos ar nesugebėjimo savarankiškai pasirūpinti kasdieniais poreikiais, tenka keisti gyvenamąją vietą bei prisitaikyti prie naujų įpročių ir veiklų.

Vyresnio amžiaus žmonės (+65), kurie tampa socialiai priklausomi, turi galimybę persikelti į gyvenamosios vietos globos įstaigą.

Persikėlimo į ilgalaikės globos įstaigą scenarijus turi didelį poveikį vyresnio amžiaus žmogaus gyvenimo kokybei.

Siekiant suprasti lietuviškos ilgalaikės socialinės globos specifiką, buvo tiriama, kaip kinta gyvenimo kokybės vertinimas gyvenant ilgalaikės socialinės globos įstaigoje, kaip yra išgyvenama krizės patirtis, susijusi su gyvenimo vietos ir būdo pasikeitimu.

Tyrimas, analizuojantis socialiai globojamų vyresnio amžiaus asmenų gyvenimo kokybę institucinės socialinės globos kontekste, atliktas laikantis konstruktyvistinės grindžiamosios teorijos nuostatų (Charmaz, 2006).

Konstruktyvistinė grindžiamosios teorijos metodologija (Charmaz, 2006) leidžia pasiekti ilgalaikės gyvenamosios globos sritį ir analizuoti subjektyvią gyvenimo kokybę, vertybes ir požiūrius vyresnio amžiaus socialiai priklausomų gyventojų.

Sukurta grindžiamoji teorija atskleidžia socialiai globojamų vyresnio amžiaus asmenų, gyvenančių ilgalaikės socialinės globos įstaigose, subjektyvios gyvenimo kokybės veiksnius.

Grindžiamojoje teorijoje atskleisti septyni gyvenimo kokybės veiksniai.

„Galėjimas“ yra ašinė kategorija, suprantama kaip galėjimo atlikti svarbias veiklas, galėjimo palaikyti santykius su reikšmingais asmenimis reali išraiška ar pojūtis.

Tyrimo dalyviai patiria krizę keisdami gyvenamąją vietą ir persikeldami į globos namus.

Daliai pagyvenusio amžiaus žmonių savo gyvenimo pabaigoje tenka rinktis stacionarias globos įstaigas.

Šioje aplinkoje kur kas mažiau įprastinės veiklos galimybių, retesni kontaktai su išoriniu pasauliu, mažiau privatumo negu gyvenant namuose.

Senėjimo procesas gali sukelti nerimą ir depresiją (Palujanskienė, 2002, p. 95).

Mokslininkų teigimu, pagyvenusio amžiaus globa dažnai reikalauja specialistų (medikų, psichiatrų, psichologų ir pan.) pagalbos.

Reikalinga institucinė priežiūra ar specialios paslaugos namuose.

Pastaruosius dvejus metus gyvename COVID-19 pandemijos lauke, išgyvendami socialinę izoliaciją, baimę užsikrėsti, užkrėsti savo artimuosius ir nerimą dėl ateities.

Vyraujanti pandemija daro didžiulį poveikį įvairiems kasdienio gyvenimo aspektams visame pasaulyje.

Globos namuose gyvenančių senyvo amžiaus žmonių patiriama socialinė izoliacija kontaktuojant tik su įstaigos personalu, nuotolinis bendravimas su artimaisiais, mažino COVID-19 viruso plitimo riziką, tačiau didino jų pažeidžiamumą.

Straipsnyje analizuojami globos namų gyventojų patiriami neigiami ir pozityvūs išgyvenimai lydimi emocijų kaitos karantino laikotarpiu.

Atskleidžiami vidinio atsparumo šaltiniai, švelninantys karantino pasekmes.

Išryškinami įstaigos darbuotojų ir gyventojų bendravimo lauke atrasti veiklos pokyčiai, kurie apsiribojo senyvo amžiaus asmens gyvenamąja erdve, bet paįvairino senjorų kasdienę rutiną.

Tyrimo rezultatai atskleidžia daugialypes senyvo amžiaus asmenų patirtis, išgyvenamas globos namuose karantino laikotarpiu.

Socialinių ryšių svarba ir iššūkiai

Moksliniai tyrimai rodo, kad socialinių ryšių trūkumas turi neigiamą poveikį tiek psichologinei, tiek fizinei žmogaus sveikatai.

Vis dėlto su amžiumi socialiniai tinklai dažnai siaurėja.

Persikėlimas į globos įstaigą daro didelę įtaką vyresnio amžiaus asmenų socialiniams santykiams: dažnai nutrūksta arba stipriai apribojami ryšiai su šeima ir draugais, o senų santykių atkūrimas ar naujų ryšių užmezgimas naujoje aplinkoje tampa sudėtingas.

Kadangi šeimoms dominuoti mažoms, dviejų kartų šeimoms, suaugę vaikai ir pagyvenusio amžiaus tėvai dažniausiai gyvena atskirai.

Šiais tėvais ir tenkinti jų socialinius poreikius.

Šių žmonių globa patikima stacionarioms senų žmonių globos įstaigoms, kuriose tenkinami žmogui reikalingi fiziniai ir socialiniai poreikiai.

Anot Naujanienės (2002), senam žmogui iškilusi būtinybė vėl kartu gyventi su jau suaugusiais vaikais paveikia vaikų - tėvų tarpusavio santykius.

Kartais seni tėvai, priešinasi ar piktinasi dėl būtinybės tapti priklausomais nuo vaikų.

Juos erzina, kad vaikai pradeda elgtis su jais kaip su vaikais, jie tampa pikti ir nepatenkinti.

Vaikams prisiėmus atsakomybę už savo tėvų priežiūrą, jie praranda lygiateisiškumą.

Šiais tėvais, bet ir savo vaikais, kartais ir anūkais.

Socialiniai darbuotojai savo darbo praktikoje dažnai susiduria su problema, kad pagyvenę žmonės retai gali visapusiškai savimi pasirūpinti, todėl jie yra apgyvendinami globos namuose, kuriuose tenkinami ne tik fiziniai, bet ir socialiniai šių asmenų poreikiai.

Šiuo atveju socialiniai poreikiai išlieka tokie pat svarbūs, kaip ir bet kokio amžiaus žmonėms.

Kyla klausimas, koks yra socialinio darbuotojo vaidmuo, tenkinant senų žmonių socialinius poreikius.

Užimtumo veiklos ir jų reikšmė

Viena iš svarbių paslaugų, teikiamų globos namuose gyvenantiems senjorams, yra užimtumo veiklos.

Skatinant senyvo amžiaus asmenis dalyvauti šiose veiklose, palaikomas jų aktyvumas, padedama stiprinti tarpusavio ryšius ir mažinti socialinę atskirtį.

Vyresnio amžiaus žmonėms kartais gali būti sunku įsitraukti į kokią nors veiklą.

Nenoras dalyvauti užimtumo veiklose dažnai kyla iš nepasitikėjimo savimi arba baimės, kad nepavyks tinkamai atlikti užduočių.

Senelių globos namuose veiklos dažniausiai organizuojamos atsižvelgiant į kiekvieno gyventojo poreikius, galimybes bei socialinę ir fizinę sveikatą.

Čia vykdomos tiek individualios veiklos, pritaikytos konkrečiam asmeniui, tiek grupiniai užimtumo ir darbo terapijos užsiėmimai, žaidimų terapija bei dvasinių poreikių tenkinimas.

Sociokultūrinės paslaugos, teikiamos globos namuose, apima įvairias veiklas, tokias kaip laisvalaikio organizavimas, rankdarbių užsiėmimai, sportinė veikla, išvykų organizavimas, meno, muzikos, darbo terapijos, vaidybos pamokos, maisto gaminimas, kompiuterinių įgūdžių lavinimas, informavimas ir konsultavimas.

Šios veiklos skatina globos namų gyventojų tarpusavio sąveiką, saviraišką bei dvasinių vertybių puoselėjimą, prisidedant prie bendravimo skatinimo ir visaverčio gyvenimo jausmo.

Vyresnio amžiaus žmonių užimtumas ir laisvalaikio organizavimas yra svarbi priemonė siekiant mažinti socialinę atskirtį.

Kaip Atchley (1997) teigia, poreikių tenkinimas pensiniame amžiuje daugeliui meta iššūkį.

Kaip pavyks išgyventi šį laikotarpį, gana sudėtinga prognozuoti.

Tai gali būti aukštyn kojomis arba tuo laikotarpiu, kuomet galima įgyvendinti planus, kurių ankstesniame gyvenime nepavykdavo atlikti dėl laiko ir kitų aspektų stokos.

Senėjimo procesas ir su juo susiję iššūkiai

Kiekviename amžiaus tarpsnyje gali būti išskiriamos tam tikros problemos, ne išimtis yra ir senatvė.

Pagal šiuos požymius žmogus gali būti priskirtas senimo kategorijai bei susiduria su rizika prarasti vertę, galią ir įtaką, o su tuo atsidurti ties skurdo riba, patirti diskriminaciją siekdamas pasinaudoti paslaugomis (Tulle, Lynch, 2011).

Fiziniai senatvės požymiai (odos raukšlės, žili plaukai, silpstantis regėjimas, klausa ir pan.) tampa senatvės kauke, nuoroda į tą neigiamą prasmę, kurią senėjimui suteikia visuomenė.

Kadangi jis siejamas su nykimu, destrukcija ir ligomis, kūnas senatvėje konstruojamas kaip marginalus atskiriamas nuo pagrindinio kultūrinio atstovavimo.

Biomedicininio negatyvaus požiūrio į senėjimą dominavimas rodo įsitvirtinusią senatvės sampratos medikalizaciją ir disciplinarinę galią.

Aa technologijos būdai keisti save, įprasminti senatvę kaip grįžimo į save ir tobulo ryšio su savimi metą gali būti traktuojami kaip pasipriešinimas šiai disciplinarinei galiai (Rapolienė, Juozulynas, 2009, p. 142).

Dėl senėjimo proceso asmenims kyla ir kitokios problemos, tai gali būti sveikatos problemos, fizinės būklės problemos, liguistumas ir pažeidžiamumas.

Terminas liguistumas, kalbant apie vyresnio amžiaus asmenis, iki 1980 m. buvo vartojamas retai.

Šiuo metu kilo idėjos, kaip palaikyti sveikatą ir išvengti ligotumo senstant.

Vyravo nuomonė, kad vienas svarbiausių senėjimo požymių yra energijos, gyvybingumo ir gebėjimo atgauti fizines ir dvasines galias praradimas.

Pastebėta, kad žmonės, laikydamiesi sveikesnės gyvensenos (nerūkantys, normalaus kūno masės indekso, fiziškai aktyvūs), sendami patyrė mažiau negalių.

Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama ne tik gyvenimo trukmei, bet ir gyvenimo kokybei.

Pradėtas vartoti terminas aktyvaus gyvenimo trukmė, kuris reiškia kuo ilgiau.

Pagyvenusio amžiaus žmonių socialiniai poreikiai kinta, kadangi jie pereina į kitą amžiaus tarpsnį, galbūt pakinta šeimyninė padėtis (tampant našliu), pakinta dienos užimtumo eiga.

Kai kuriems žmonėms su tuo tampa sunkiau susitaikyti, todėl šiuo atveju socialiniai darbuotojai galėtų būti tokiems žmonėms pagalba ir parama siekiant prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų.

Stankūnienė ir kt. (2003) nurodo, kad XX a. demografinės raidos fenomenas - gyventojų senėjimas.

Kiekvienos žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsniais susiduriama su tam tikrais sunkumais ir problemomis.

Svarbu rasti šių problemų sprendimo būdus.

Turint ribotas galimybes įgyvendinti socialinius poreikius, amžiaus problemos tampa ryškesnės.

Varnelienės (2007) teigimu, senatvę įprasta apibūdinti kaip sunkesnės adaptacijos amžių.

Tai lemia padidėjęs pagyvenusio amžiaus žmonių pažeidžiamumas, ryškėjanti visų organizmo funkcijų, lėtėjimo ir nykimo tendencija.

Šepūnaitė (2008) išskiria socialinę atskirtį ir jos pasekmes - pagyvenusio amžiaus žmonių nedalyvavimas bendruomenės gyvenime.

Tai susiję su daugeliu faktorių: skurdu, kuriam pirmiausia turi įtakos mažos pajamos, diskriminacija, bedarbyste, nepakankamais įgūdžiais, netinkamu ar nepritaikytu būstu, prasta sveikata, šeimos problemomis, nusikalstamumu, socialinių paslaugų, informacijos nepasiekiamumu ir kt. (p. 47-56).

Šios problemos seniems žmonėms gyvenime neleidžia tinkamai tenkinti socialinius poreikius.

Galima teigti, kad minėtoms visuomenės nuostatoms atsirasti turėjo įtakos ir kai kurios mokslinės senėjimo teorijos, pavyzdžiui, pasitraukimo teorija ( p. 47-56).

Mockus ir kt. (2013) nagrinėjo vyresnio amžiaus žmonių pasitenkinimo gyvenimu kokybę, tam nustatyti aptarė tam tikras teorijas, kurios atskleidžia ir apibūdina pagyvenusio amžiaus žmonių pasikeitusias gyvenimo sąlygas, jausmus ir būklę.

Viena iš Mockaus ir kt. (2013) aptartų teorijų - Aktyvumo teorija.

Ši teorija teigia, jog aukštesnis socialinės ir laisvalaikio veiklos lygis, vaidmens pakeitimas, kai tie vaidmenys turi būti palikti, skatina vyresnio amžiaus žmonių gerovę (Mikulionienė, 2011).

Pasitenkinimas gyvenimu susijęs su gebėjimu palaikyti socialinius vaidmenis, turėtus sulaukus brandos, arba prarastus pakeisti.

Ši teorija neišskiria senatvės kaip ypatingo amžiaus tarpsnio.

Adamsas ir kt. teigia, jog tokie tikslai inicijuojami suvokimo procesu, jog laikas ribotas.

Tikslai, susiję su žinių įgijimu ir informacijos rinkimu, sumenksta ir jie daugiau sutelkia dėmesį į tikslus, susijusius su emocijomis (angl. emotion-related).

Selekcijos, optimizacijos, kompensacijos teorija (SOC).

Ši teorija teigia, kad prisitaikant svarbūs trys pagrindiniai mechanizmai - selekcija, optimizacija ir kompensacija.

Selekcija reiškia tai, kad asmuo pasirenka susitelkti ties adaptacija ir optimizacija tam tikrose srityse, apribodamas save kitose srityse.

Optimizacija - tai galimybių padidinimas ir atlikties pagerinimas pasirinktose srityse.

Kompensacija pradeda veikti, kai individo specifinio elgesio galimybės yra prarastos arba yra žemiau adekvataus funkcionavimo ribos.

Mockus ir kt. (2013) apžvelgę šias teorijas nustatė, kad vyresniame amžiuje svarbu ne tik aktyvumas pats savaime, bet taip pat svarbūs su aktyvumu susiję psichologiniai mechanizmai, kai žmogus susitelkia į tikslus, susijusius su emocijomis, o ne su žiniomis ir informacijos rinkimu, kai adaptacija grindžiama selekcijos, optimizacijos ir kompensacijos mechanizmais.

Taigi, kalbant apie socialinio aktyvumo sąsajas su pasitenkinimu gyvenimu, svarbu atsižvelgti į šį psichologinį aspektą (p.

Matulionis (2003) teigia, kad žmogaus gyvenimą sąlygoja tiek fizinės, protinės, dvasinės galimybės, bet ir socialinė aplinka bei socialiniai veiksniai.

Socializacija - procesas, kurio metu žmogus įsisavina vertybes, normas, elgesio vaidmenis ir modelius, būdingus tai visuomenei, kurioje jis gyvena.

Anot mokslininkės, gyvenimo vidurio perėjimas susijęs su jaunystės svajonių atsisakymu ir gyvenimo baigtumo pripažinimu.

Tai gali būti susiję su jubiliejumi, vėliau - su išėjimu į pensiją, įvairiomis ligomis, našlyste ir bendraamžių laidojimu.

Šios gyvenimo sąlygos yra svarbūs gyvenimo kokybės rodikliai.

Adaptacija - tai procesas, kuriame, sąveikaudamas su aplinka ir savo elgesiu kurdamas socialinius padarinius efektyviai dalyvauja individas.

Taigi, adaptacija suvokiama, kaip pusiausvyros būsena tarp individo ir aplinkos, kuomet visi poreikiai tenkinami ir vykdomos visos funkcijos.

Adaptacija taip pat gali pasireikšti visiško individo ir aplinkos pusiausvyros nebuvimu, kuomet individui neleidžiama tobulėti ir tenkinti savęs poreikius.

Pagyvenusio amžiaus žmonės dažniausiai pasižymi pusiausvyros su aplinka neturėjimu.

Havighurstas (1963) teigia, kad vėlyvos brandos tarpsnis prasideda nuo 60 metų.

Galima teigti, kad asmeninis darbas su šiais uždaviniais ir mokymasis prisiimti naujus socialinius vaidmenis suteikia galimybę pagyvenusio amžiaus žmogui ilgiau išlikti energingu, aktyviu visuomenėje.

Su šiais pagyvenusio amžiaus žmonių uždaviniais vyksta socialinis poreikių tenkinimo procesas.

Vitkauskaitės (2001) teigimu, sociologai stresorius tipologizuoja į numatomus - išvengtinus (gyvenamosios vietos, darbo, šalies pakeitimas) ir nenumatomus - atsitiktinius (ligos, stichinės nelaimės).

Per krizes išryškėja akivaizdus asmens ir aplinkos disbalansas, kurio pozityvus sprendimas sąlygoja asmens augimą, jo atsparumą išorinei įtakai.

Vienas iš būdų, kaip vertėtų spręsti krizes, yra komunikacijos gerinimas, socialinių ryšių plėtra, žinių apie krizines situacijas suteikimas žmonėms.

Šiomis nemaloniomis gyvenimo situacijomis.

Taigi, anot Atchley (1997), tapimas priklausomu nuo aplinkinių, pagyvenusio amžiaus žmonėms yra nemalonus gyvenimo pokytis.

Aišku, kad pagyvenusio amžiaus žmonės susiduria su subtiliomis ir savitomis problemomis gyvenime, su kuriomis reikia išmokti susigyventi bei sugebėti tenkinti socialinius poreikius.

Sugebėjimas efektyviai adaptuotis aplinkoje suteikia galimybes tenkinti socialinius poreikius ir ne taip ryškiai jausti aplinkos disbalansą, stresą, lengviau įveikti krizes.