Respublikinės Šiaulių ligoninės bendruomenei besibaigiantys 2023-ieji metai pažymėti išskirtine data - minimas ligoninės Šiauliuose įkūrimo 180 metų jubiliejus. Tai ne tik proga prisiminti praeitį, bet ir įvertinti nueitą kelią, pažangą ir pokyčius medicinos srityje.
Šiaulių ligoninės istorija prasideda 1843 metais, kai buvo įkurta 20-ties lovų ligoninė. Iki Pirmojo pasaulinio karo ji veikė Vilniaus (anuomet Gimnazijos) ir Salomėjos Nėries (anuomet Aklosios, vėliau - Muziejaus) gatvių kampe stovinčioje sodyboje. Ligoninėje buvo įrengta 20 lovų, ji užima medinio namo vieną aukštą prie judrios ir triukšmingos Gimnazijos gatvės. Pastatas atrodė menkai atitinkantis šiuolaikinius higienos reikalavimus, bet administracija darė viską, kad būtų palaikoma tinkama sanitarijos būklė. Ligoninės namas senas, žemomis lubomis. Moterims skirtos palatos - atskirame korpuse. Ligoninė turėjo savo vaistinę ir visus būtinus chirurgijos instrumentus. 1901 metais ligoninėje gydyti 232 ligoniai, iš jų 13 mirė. Apsilankė 1453 ambulatoriniai ligoniai. Daugiausia buvo chirurgijos profilio ligoniai. Manoma, jog ligoninėje dar 20 lovų buvo paruošta epidemijų atvejams, todėl šalia buvo ir infekcinių ligų barakas. Pastarasis atidarytas 1848 metais, kilus choleros epidemijai.
Ligoninė gyvavo iki 1915 metų, kol buvo evakuota į Kazanės sritį. Tais pačiais metais vokiečiai žydų ligoninėje atkūrė miesto ligoninę. Dar po trijų metų buvo atkurta Šiaulių miesto ligoninė, kuri sparčiai plėtėsi: 1921 metais įsteigta Odos ir venerinių ligų ambulatorija, 1940 metais ligoninei buvo paskirti dviejų privačių ligoninių pastatai.
Pagrindinis šiandieninės ligoninės pastatas, kurį suprojektavo, deja, nespėjo įrengti architektas V. G. Landsbergis-Žemkalnis, buvo pastatytas 1953 metais. Vėliau buvo statomas naujas Chirurgijos korpusas. Po dešimtmečio išdygo ir Respublikinės ligoninės Vaikų ligų klinika. 1953 metais pastatas baigtas įrengti, jame įkurta 500 lovų Respublikinė ligoninė, kurioje dirbo 150 gydytojų, įsteigti specializuoti skyriai. Dabar jame - Konservatyviosios medicinos klinika.
Bene dinamiškiausios permainos ligoninėje įvyko XX amžiaus pabaigoje, kai pastatytas naujas Chirurgijos korpusas, Vaikų ligų klinika, prijungti Gimdymo namai, įsteigta Akušerijos-ginekologijos klinika, įkurta Konsultacijų poliklinika, ligoninė tapo viešąja įstaiga.
1993 metais prie ligoninės prijungti Gimdymo namai, įsteigta Akušerijos-ginekologijos klinika. Prijungti ir senieji Gimdymo namai. Šiame pastate kūrėsi Ausų, nosies, gerklės ligų, Nefrologijos-toksikologijos, Suaugusių infekcinių ligų skyriai, Klinikinė diagnostikos laboratorija, Kraujo bankas.
2006 metais ligoninė tapo viešąja įstaiga Šiaulių apskrities ligonine. 2009 metais pradėjo veikti Šiaulių apskrities ligoninės Moters ir vaiko klinika. 2010 m. prie ligoninės prijungta Šiaulių Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė, Šiaulių psichiatrijos ligoninė bei Šaukėnų psichiatrijos ligoninė. 2011 metais įteisintas Respublikinės Šiaulių ligoninės statusas ir iki šiol ligoninė vadinama Viešąja įstaiga Respublikine Šiauliu ligonine.
Prasidėjusi nuo 20 lovų talpinančios gydymo įstaigos ji išaugo iki 1350 lovų ligoninės, nuo gydymo primityviomis sąlygomis, iki moderniausio Šiaurės Lietuvos sveikatos paslaugų centro. Nedaug Lietuvoje gydymo įstaigų, kurios gali didžiuotis sulaukusios tokio garbingo amžiaus - 180 metų. Per tuos metus žengtas didžiulis žingsnis pažangos ir naujovių keliu.
Vakar Respublikinės Šiaulių ligoninės buvę darbuotojai vėl pravėrė ligoninės duris. Prisiminta ligoninės istorija. Prieš 170 metų (1843 metais) buvo įkurta 20 lovų ligoninė. Po dešimties metų dirbo 5 medikai, gydyti 505 vyrai ir 204 moterys. Ligoninė gyvavo iki 1915 metų. 1915 metais vokiečiai žydų ligoninėje atkūrė miesto ligoninę. 1918 metais atkurta Šiaulių miesto ligoninė. 1953 metais buvo pastatytas ir iš dalies įrengtas pagrindinis ligoninės pastatas, kurį suprojektavo architektas V. G. Landsbergis-Žemkalnis. Po dvejų metų pastatas baigtas įrengti. 1993 metais prie ligoninės prijungti Gimdymo namai, įsteigta Akušerijos-ginekologijos klinika. Prijungti ir senieji gimdymo namai.
Į Šiaulių Moters ir vaiko kliniką persikrausto senieji gimdymo namai ir kai kurie kiti vaikus gydantys medikai. Šioje klinikoje bus sutelktos visos moterų, naujagimių, vaikų sveikatos priežiūros paslaugos.
Iš miesto savivaldybės apskrities administracija nebaigtą statyti ligoninę perėmę 2002 metais. Laikui bėgant pastatytą teko perprojektuoti, iki stogo pabaigtą statinį teko saugoti nuo gamtos ir žmonių išdaigų. Pabaigos link eita labai lėtai, tačiau eita nesustojant- džiaugiasi steigėjai.
Moters ir vaiko klinikos pastatas, pelnęs ilgaamžės statybos vardą, ilgai nefinansuojamas objektas išliko gana tvirtas, pastatas „išgyveno“, nes jį statanti statybos bendrovė nenusigręžė nuo probleminės statybos, ją konservavo, saugojo nuo drėgmės ir niokotojų.
Trijų aukštų, 16 000 kv. m Moters ir vaiko klinikos pirmajame aukšte įsikūrė Vaikų chirurgijos, traumatologijos stacionaro ir ambulatorinių konsultacijų centras, taip pat - naujagimių ir vaikų reanimacijos, intensyviosios terapijos skyrius, šiuolaikinės diagnostikos kabinetai. Taip pat šiame aukšte įkurtas nėščiųjų ir gimdyvių priėmimo skyrius. Klinikos antrasis aukštas skirtas akušerijos, nėštumo patologijos ir nėščiųjų konsultacijų skyriams. Čia pacientėms įrengtos 9 gimdyklos ir pogimdyvinės palatos. Dvi gimdyklos suprojektuotos ir parengtos pageidaujančioms gimdyti vandenyje. Prie kiekvienos gimdyklos yra šeimos nariams ir artimiesiems skirti kambariai. Trečiasis klinikos aukštas - ginekologijos skyrius, onkoginekologijos padalinys, dienos stacionaras, pacienčių priėmimo skyrius. Trečiajame aukšte yra klinikos 7 operacinių blokas. Ovalo formos klinikos pastatas - itin šviesus, nauji architektūriniai sprendimai leido palatas, gimdyklas, medikų darbo vietas, skyrių budėjimo postus išdėstyti taip, kad čia netrūktų nei privatumo, nei vienijančios erdvės. Klinikos žemutinis aukštas, kuriam visiškai netiktų rūsio apibrėžimas - tai medikų ir visų darbuotojų patogios rūbinės, individualios spintos, švaros kambariai.
-„Mūsų tikslas dabar nėra pademonstruoti, kokią puikią kliniką pastatėme“- sako ligoninės generalinis direktorius P. Simavičius. Šis pasiekimas yra sąlygos moterų, kūdikių, vaikų sveikatos priežiūrai, itin jautriai sričiai, kuriai nėra abejingų nė vienoje šeimoje, tuo pačiu ir visuomenėje. Iš teisų reikėjo didelių pastangų šiam rezultatui pasiekti.
Atvėrę duris pacientėms ir vaikams, atsisakysime dabartinės Akušerijos-ginekologijos klinikos pastato, kuris, nors ir nėra amžiumi senas, tačiau dabarties kriterijų nebeatitinkantis, neekonomiškas pastatas, kuriam renovuoti vargu, ar užtektų 20-ties milijonų litų“,- kalba ligoninės direktorius.
Į naująją Moters ir vaiko kliniką investuota daugiau kaip 50 milijonų litų. Visiškam atsiskaitymui su medicinos įrangos tiekėjais dar reikia 31,4 milijono litų.
-„Apskrities rajonuose dėl daugelį metų mažėjusio gimstamumo uždaromi akušerijos skyriai, tai žinant Šiaulių moters ir vaiko klinikos atidarymas tampa dar didesniu džiaugsmu bendruomenei,“- sako medikai.
Respublikinės Šiaulių ligoninės generalinis direktorius P. „Prisimename ne tik tuos, kurie prieš 170 metų įkūrė ligoninę ir suteikė galimybę gydymo įstaigai augti, tapti tuo, kuo esame dabar. Džiaugiamės ir tais, kurie daugelį metų plušėjo ligoninėje. Norėdami sukurti filmą apie ligoninės praeitį, dabartį ir ateitį, ir pakvietėme labiausiai nusipelniusius žmones“, - sakė P. Per Respublikinės Šiaulių ligoninės gyvavimo laikotarpį jai vadovavo net 11 skirtingų vadovų. Didžiausius nuopelnus P. Simavičius skiria Anapilin išėjusiems buvusiems ligoninės vadovams - Kazimierui Knizikevičiui, Antanui Samiui.
„Prisimenu senuosius ligoninės pastatus, kai turėjome net 3 infekcinius skyrius atskiruose pastatuose: kur dabar yra Visuomenės sveikatos centras, ten buvo ligoninė. Tie senieji pastatai dabar kelia tik nostalgiškus prisiminimus. Dabartinė chirurgijos korpuso salė labai daug galėtų papasakoti, nes čia vykdavo visi svarbiausi susirinkimai. Ligoninė turėjo ne tik džiaugsmingų akimirkų - dėl ligoninės gerovės ne kartą teko ir pakovoti. Prieš 20-40 metų Šiaulių ligoninė neoficialiai konkuravo su Visuomenės sveikatos centru dėl gaunamų investicijų statybai. Pavydėjome Panevėžio ligoninei, kuri turėjo vieną pastatą ir greičiau sprendė problemas. Palaipsniui ir mūsų tokia ligoninė tapo, tik atsirado skirtingi jos padaliniai. Prisimenu, kai vietoj vaikų ligoninės buvo svarstoma statyti suaugusiųjų infekcinių ligų ligoninę, nors tikrai nereikėjo. Džiaugiamės, kad pavyko įrodyti, jog vaikų ligoninė labiau reikalinga“, - savo prisiminimus apie ligoninę pasakojo K. A. Ir kiti susirinkę medikai noriai dalijosi savo prisiminimais apie metus, praleistus ligoninėje.
Šiaulių ligoninės pradžia -1843 metai, kai buvo įkurta 20-ies lovų ligoninė. 1853 metais ligoninėje dirbo 5 medikai, buvo gydyti 505 vyrai ir 204 moterys. Tais metais ligoninėje buvo įrengtas Infekcinių ligų baras epidemijų atvejams, todėl padaugėjo ir ligoninėje vietų. Ligoninė gyvavo iki 1915 metų, kol buvo evakuota į Kazanės sritį. Tais pačiais metais vokiečiai žydų ligoninėje atkūrė miesto ligoninę. Dar po trijų metų buvo atkurta Šiaulių miesto ligoninė, kuri sparčiai plėtėsi: 1921 metais įsteigta Odos ir venerinių ligų ambulatorija, 1940 metais ligoninei buvo paskirti dviejų privačių ligoninių pastatai. Pagrindinis šiandieninės ligoninės pastatas, kurį suprojektavo, deja, nespėjo įrengti architektas V. G. Landsbergis-Žemkalnis, buvo pastatytas 1953 metais. Vėliau buvo statomas naujas Chirurgijos korpusas. Po dešimtmečio išdygo ir Respublikinės ligoninės Vaikų ligų klinika. 1993 metais prie ligoninės prijungti Gimdymo namai, įsteigta Akušerijos-ginekologijos klinika. Prijungti ir senieji Gimdymo namai. Šiame pastate kūrėsi Ausų, nosies, gerklės ligų, Nefrologijos-toksikologijos, Suaugusių infekcinių ligų skyriai, Klinikinė diagnostikos laboratorija, Kraujo bankas. 2006 metais ligoninė tapo viešąja įstaiga Šiaulių apskrities ligonine. 2009 metais pradėjo veikti Šiaulių apskrities ligoninės Moters ir vaiko klinika. 2010 m. prie ligoninės prijungta Šiaulių Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė, Šiaulių psichiatrijos ligoninė bei Šaukėnų psichiatrijos ligoninė.
Respublikinės Šiaulių ligoninės vadovavo net 11 skirtingų vadovų per visą jos gyvavimo laikotarpį. Didžiausius nuopelnus Petras Simavičius skiria Anapilin išėjusiems buvusiems ligoninės vadovams - Kazimierui Knizikevičiui, Antanui Samiui.
Knygos „Angelas, kuris saugo“ autorius Leonas Peleckis-Kaktavičius (ketvirtas iš kairės) su knygos herojais - ligoninės medikais.
Pirmiausia apžvelgtas Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus darbas, kurį autorius pavadina ekstremaliausiu ligoninėje (jame per parą pagalbą gauna apie 300-350 ligonių), kuris po rekonstrukcijos užims maždaug 900 kv. Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus vedėja Daiva Jautakienė neslėpė, jog čia dirbti išties nelengva - nestandartinių situacijų daug, darbas labai intensyvus. „Kiekviena diena įdomi. Čia galima romanus rašyti“, - pastebėjo D. Jautakienė.
Bene įsimintiniausia jai diena buvo, kai greitoji pagalba atvežė visad besišypsantį žmogų, kaip jį įvardijo atlydėjęs gydytojas. Velykų naktį pusbrolis pusbroliui perkirto veidą, tačiau žmogų pavyko išgelbėti.
Anksčiau buvo sakoma, kad mūsų gydytojai viską gali, tik neturi su kuo dirbti. O dabar? Taip paklaustas Šiaulių ligoninės Ortopedijos-traumatologijos skyriaus vedėjas Robertas Mikalauskas, beje, 28 metų darbo stažą turintis gydytojas, Lietuvos ortopedų-traumatologų draugijos valdybos narys, teigė tvirtai negalįs pasakyti, kaip apsirūpinę naujausia aparatūra ir technika Vilnius ir Kaunas, bet, atrodo, nelabai daug nutolę nuo Šiaulių. Dar šis tas įdomesnio: naudojant stipresnius fiksatorius kaulams, galima pasiekti, kad žmogus po operacijos gali vaikščioti iš karto, net minti, viską atlaiko įdėtasis metalas. O ne taip seniai neįsivaizduota lūžių gydymo be gipso. Anot R. Mikalausko, vilniečiai giriasi, kad jie gipso jau išvis nenaudoja. Šiauliškiai paprastesniais lūžių atvejais dar naudoja. Kartais ir šalia operacinio gydymo naudoja. Jei abejoja, ar bus pakankamai tvirta.
„Dar turiu laiko lipti į kalną. O paskui reikės tai išlaikyti“, - sako A. Simavičius, neisivaizduojantis šiuolaikinio gydytojo, kuris apsiribotų tik savo gydymo įstaiga. Todėl stengiasi kasmet vieną ar du kartus pasidairyti kitose pasaulio klinikose, institutuose. Savo darbą linkęs įvardinti kaip gyvenimo būdą. „Medikas apskritai neturėtų į savo darbą žiūrėti kaip į prievolę, nes taip labai lengva tapti pilka vidutinybe. Jei nori ko nors pasiekti, būti lyderiu, jei iš tikrųjų nori padėti pacientams net kai padėti beveik neįmanoma, turi nuolat tobulėti, turi būti truputį pamišęs“, - sako A. Simavičius, 2010 m. Vaikų chirurgijos, ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas Povilas Venckus, pelnęs „Profesijos riterio“ nominaciją, įsitikinęs, kad gydymo sėkmė priklauso nuo visos komandos. Dar prieš septynias daktaras jau būna centre. Pirmiausia apsilanko ten, kur sunkiausi ligoniukai, Vaikų reanimacijos skyriuje. Septintą valandą prasideda oficiali vizitacija, vėliau aptariami rezultatai. Operacijos prasideda devintą. Pasitaiko ir neplaninių, labai skubių. Ypač padidėja krūviai šiltuoju metų laiku, tai - vaikiškų traumų laikotarpis.
„Medicinine aparatūra - niekuo. Tačiau minėti centrai yra sukaupę įvairesnių - retų, sudėtingų patologijų. Bet tai nereiškia, kad Šiauliuose dirba prastesni chirurgai. Norint suteikti tinkamą medicininę pagalbą, tos ar kitos patologijos reikia operuoti daug. Jei gydytojas turės vos vieną du atvejus per metus ir bandys atlikti sudėtingą operaciją, neturėdamas patirties, - rezultatai bus prasti. Kas mums atrodo labai paprasta, tas mažesnėj ligoninėj sudėtinga. Kas mums taptų labai sudėtinga, kitoj ligoninėj, pvz., Vilniaus ar Kauno klinikose, kur koncentruojamos retos patologijos ir taikomos kitos gydymo metodikos, būtų nesudėtinga. Arba - kas sudėtinga Vilniuje ar Kaune, kokio nors pasaulinio didmiesčio klinikoje nesudėtinga. Viską lemia patirtis. Kiekvienas centras tam tikrą lygį užtikrina. Jei reikia, kviečiasi į pagalbą kolegas, kartais net į užsienį pacientus siunčia“, - aiškino P.
Kaip gimė sumanymas išleisti tokią knygą? L. Peleckis-Kaktavičius abejojo, ar taip būtų įvykę, jei ne žiauri avarija 2001 m. pavasarį. Per devynis mėnesius, kol daug lūžių patyrusi jo žmona gulėjo ant nugaros, L. Peleckis-Kaktavičius daug patyrė ir išmoko. Net rašyti kairiąja ranka, nes dešinioji po avarijos laikėsi tik... ant garbės žodžio. Tuomet pirmąsyk giliai pajuto, kas yra sveikata, atjauta, tikras draugas, kaip svarbu, kad sutiko Gydytojų, labai daug padariusių, kad prikeltų jo žmoną. Kai 2012-ųjų gruodį vėl netikėtai pateko į Respublikinės Šiaulių ligoninės Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus darbuotojų rankas, šie nežinojo, kad jų pacientas - būsimos knygos apie ligoninę autorius, jo planuose tokio sumanymo taip pat nebuvo. „Kalbindamas ligoninės darbuotojus, bandydamas pajusti, kas yra svarbiausia, turėjau galimybių pamatyti tai, kas medikams yra kasdienybė, įprasta, o man - verta nuostabos. Toli gražu ne kiekvienam yra lemta rankose laikyti chirurgo skalpelį, suteikti pirmąją pagalbą“, - sakė L.
Pasak nusipelniusio gydytojo R. Sadausko, knyga įpareigoja būti tokiais, kokiais mes vienas kitą norėtume ir matyti.
Šiaulių ligoninė buvo įkurta 1843 m. Vokiečių okupacijos metu ji buvo uždaryta ir evakuota į Kazanės sritį. 1918 m. 1944-1950 m. ligoninė vadinta Šiaulių miesto ligonine, 1950-1953 m. - Šiaulių srities ligonine, 1953-1988 m. Pagrindinį ligoninės pastatą 1953 m. suprojektavo V. G. 1988 m. ligoninė tapo Šiaulių miesto centrine ligonine ir egzistavo iki 1991 m., kol ji buvo vėl pavadinta Respublikine Šiaulių ligonine. 1993 m. 1997 m. ligoninė tapo Šiaulių ligonine, kuri paversta apskrities ligonine. 2001 m. prie šios ligoninės prijungtos Šaulių onkologijos ir Šiaulių odos ir veneros ligų ligoninės, kurios tapo klinikomis. 2006 m. 2010 m. prijungtos Šiaulių apskrities tuberkuliozės ir plaučių, Šiaulių apskrities psichiatrijos, Šaukėnų psichiatrijos ligoninės. 2011 m. ligoninė pervadinta Šiaulių ligonine, 2012 m.
Respublikinės Šiaulių ligoninės direktorius Mindaugas Pauliukas, šalies, miesto valdžios atstovai, Seimo nariai, svečiai. Renginio vedėjas Ignas Krupavičius šventę pradės iškilmingais, bet jautriais žodžiais apie ligoninėje dirbančiųjų pasiaukojančią misiją. Scenoje pasirodys modernaus šokio atstovė Gintarė Vaitiekūnaitė, kurią pakeis ligoninės kolektyvo pamėgtas darbuotojų choras „Musica Vitae“, vadovaujamas Rimanto Narkaus.
Daugelis klausimų apie Respublikinės Šiaulių ligoninės istoriją, skaičiuojamą 180 metų, lieka be atsako. Net ir ruošiantis šventei, stropiai vartant istorijos šaltinius, kuriuose būtų galima aptikti duomenų, pavyksta sužinoti tik šykščius duomenis - nei įkūrėjų pavardžių, nei duomenų apie pirmuosius gydytojus, neišlikę.
Ligoninės darbuotojus, buvusius ir esamus, šventės svečius ir dalyvius pasveikins
