Manoma, kad nevaisingumas šiuo metu paliečia apie 10-15 proc. šeimų. Tačiau dažnai vis dar vengiama atvirai apie tai kalbėtis, todėl nevaisingumą gaubia daugybė mitų. Medicinos centro „Baltic Medical Centre“ gydytoja ginekologė Renata Karalienė pakomentavo dažniausius iš jų.
Dažniausi nevaisingumo mitai
Mitai apie kontraceptikus ir nevaisingumo augimą
Tai yra netiesa. Tai yra vienas iš labiausiai paplitusių mitų, ir kas keisčiausia, populiarus ir medikų tarpe. Iš tiesų, nors kontraceptikų vartojimas per pastaruosius keletą metų sumažėjo beveik ketvirčiu, nevaisingumas kiekvienais metais nenumaldomai auga. Galima remtis ir moksliniais argumentais. Atlikti tyrimai, kurių metu buvo tirtos populiacinės moterų grupės ilgą laiką vartojusios įvairius kontraceptikus ir nevartojusios niekada. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad yra specifinė moterų grupė, turinti nevaisingumo problemą dėl hormoninių sutrikimų, tai yra policistiniu kiaušidžių sindromu sergančios moterys.
Mitai apie pagalbinio apvaisinimo procedūrų poveikį sveikatai
Kalbos, kad pagalbinio apvaisinimo procedūros turi neigiamą poveikį moters sveikatai, yra mitas. Nei vartojami vaistai, nei apvaisinimo procedūros neturi ilgalaikio žalingo poveikio moterų sveikatai. Tačiau priežastis, sukėlusi nevaisingumą, gali būti susijusi su tam tikrų ligų rizika. Pavyzdžiui, moterys, kurios yra nevaisingos dėl tam tikrų hormoninių sutrikimų, turi padidintą riziką sirgti kiaušidžių, gimdos gleivinės ar krūtų vėžiu.
Mitai apie amžių ir vaisingumą
Žiniasklaida, nuolat rašanti apie tai, kaip vaikų susilaukė 50-ties ar dar vyresnio amžiaus moterys, labai prisideda prie neteisingos nuomonės formavimo. Iš tiesų vaisingumas yra absoliučiai susijęs su moters amžiumi. Tikimybė pastoti po vaisingumo procedūrų moterims iki 35 metų amžiaus yra iki 50 procentų, tuo tarpu moterims virš 40 metų - jau tik 18 procentų, o vyresnėms nei 43 metų moterims - tik 5-6 procentai. Taigi, ilgai laukti tikrai nevertėtų.
Mitai apie pagalbinio apvaisinimo procedūrų sėkmę
Internetiniuose portaluose diskutuojančios moterys tikina, kad atliekant pagalbinio apvaisinimo procedūrą iš pirmo karto pastoti nepavyks - reikia bent dviejų ar kelių procedūrų. Tai irgi yra netiesa. Tikrai taip. Suminis rezultatas atlikus kelias procedūras yra didesnis nei rezultatas po pirmos procedūros. JAV buvo tirta apie 250 tūkstančių moterų grupė, kurios per 5 metus atliko analogišką kiekį pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Moterų iki 30 metų amžiaus grupėje suminis pastojimo rezultatas buvo 78 procentai, tuo tarpu, kaip minėjau, toje pačioje amžiaus grupėje tikimybė pastoti po 1 procedūros siekia 50 procentų.
Mitai apie apsigimimų riziką ir paveldimumą
Visada sunku nuspėti, ko žmonės tikisi ir ką jie turi omenyje sakydami „kitokie“. Jei baiminamasi didesnės apsigimimų rizikos, tai jos tikrai nėra. Tiesa, po tam tikrų labai sudėtingų procedūrų, pavyzdžiui, intracitoplazminės spermatozoido injekcijos (ICSI), esant labai žymiems vyro spermos pakitimams, smulkiųjų anomalijų ar tam tikrų organų sklaidos trūkumų gali būti 1-2 procentais daugiau. Daugiausia tai yra inkstų, šlapimo takų, lytinės sistemos organų ir širdies bei kraujagyslių pakitimai, bet tai, kaip minėjau, tėra mažos anomalijos. Dažnai galvojama, kad po pagalbinio apvaisinimo gimę vaikai irgi bus nevaisingi ir jiems reikės taikyti tas pačias procedūras. Realybė paneigia ir šį mitą. Nevaisingumas nėra paveldimas. Jei jūsų mama sunkiai pastojo, visiškai nereiškia, kad taip bus ir jums.
Kada verta išsitirti dėl nevaisingumo?
Jei moteris, nenaudodama apsisaugojimo priemonių, nepastoja per vienerius metus, reikėtų atvykti gydytojo ginekologo konsultacijai. Geriausia, kai pora kreipiasi į gydytoją kartu, tuomet lengviau ir greičiau išsiaiškinamos nevaisingumo priežastys. Vyresnės moterys turėtų kreiptis anksčiau.
Nevaisingos poros tyrimas pradedamas, jei:
- Moteris nepastoja vienerius metus ar ilgiau.
- Moteris nepastoja 6 mėnesius ar ilgiau ir yra 35 metų ar vyresnė.
- Žinoma kokia nors aiški poros nevaisingumą sukelianti priežastis, pvz., sutrikęs mėnesinių ciklas, anksčiau buvę dubens organų uždegimai, gimdos ir kiaušidžių endometriozė, kiaušintakių patologija, ginekologinių operacijų pasekmės, vyro spermos kiekio ir judrumo sutrikimai.
Nevaisingos poros tyrimą rekomenduojama atlikti specializuotose klinikose, kuriose dirba patyrę šios srities specialistai ginekologai arba, vyro nevaisingumo atveju, urologai-andrologai. Tiriami abu partneriai.
Vaisingumo centre atliekamos konsultacijos ir tyrimai
Konsultacijos dėl nevaisingumo
Konsultacijos metu gydytojas įvertina abiejų partnerių sveikatos istorijas bei galimas nevaisingumo priežastis ir paskiria reikiamus tyrimus. Rekomenduojama konsultuotis tiek moteriai, tiek vyrui. Suprasdami šios temos jautrumą, dėmesio skiriame ne tik medicininiams jos aspektams, bet ir poros emocinei bei psichologinei būklei.
Kiaušintakių pratekamumo tyrimai
Kiaušintakių būklė - vienas svarbiausių, natūralų pastojimą lemiančių veiksnių. Jų pratekamumo tyrimais, atliekamais pasitelkiant ultragarso arba rentgeno įrangą, nustatomi galimi kiaušintakių užakimai bei pažeidimai ir, jei reikia, parenkamas optimaliausias gydymo kelias - nuo medikamentinės ar chirurginės terapijos iki pagalbinio apvaisinimo.
Išsamūs ir kompleksiniai vyro spermos tyrimai (spermograma)
Spermograma leidžia įvertinti svarbiausius vyro vaisingumo rodiklius - spermatozoidų kiekį, judrumą, formą ir bendrą spermos būklę. Prireikus gali būti atliekami ir išplėstiniai tyrimai, tokie kaip DNR fragmentacijos ar MAR testas. Gauti rezultatai padeda nuspręsti, ar taikytinas natūralus pastojimo būdas, ar reikalingos pagalbinio apvaisinimo procedūros. Tyrimas greitas ir neskausmingas, tačiau labai reikšmingas diagnostikos procese.
Hormonų tyrimai dėl endokrininių sutrikimų
Moterų nevaisingumui įtakos dažnai turi hormonų pusiausvyros sutrikimai - ovuliacijos nebuvimas, policistinių kiaušidžių sindromas ar skydliaukės ligos. Atlikus kraujo tyrimus įvertinamas hormonų lygis ir nustatomi galimi endokrininiai sutrikimai. Gydymas gali apimti medikamentinę korekciją, ovuliacijos stimuliaciją ar gyvenimo būdo pokyčius. Tinkamai diagnozuotas hormoninis disbalansas padidina pastojimo tikimybę.
Vaisingumo centre atliekamos procedūros
Intrauterininė inseminacija (IUI)
Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kurios metu specialiai paruošta sperma suleidžiama tiesiai į gimdą. Ji dažniausiai taikoma atvejais, kai pora, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, neturi visaverčių lytinių santykių arba yra pakitusi spermos kokybė ar gimdos kaklelis. Procedūra trumpa, nereikalauja nejautros ir dažnai atliekama ambulatoriškai. Nors tai paprastesnis metodas nei apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF), tam tikrais atvejais jis gali būti labai veiksmingas.
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF)
Viena pažangiausių pagalbinio apvaisinimo procedūrų, kai kiaušialąstės apvaisinamos laboratorijoje, o užsimezgę embrionai perkeliami į moters gimdą. IVF dažniausiai atliekamas tada, kai pastoti natūraliai nepavyksta dėl kiaušintakių nepratekamumo, ovuliacijos sutrikimų, endometriozės ar neaiškios kilmės nevaisingumo. Procedūra atliekama keliais etapais - pirmiausia stimuliuojamos kiaušidės, tuomet atliekama folikulų (kiaušidžių) punkcija, apvaisinimas ir embrionų perkėlimas. Šis metodas taikomas visame pasaulyje ir pasižymi dideliu veiksmingumu.
IVF ciklas - kas tai? Pagalbinio apvaisinimo procedūros ir naujovės | Vaisingumo šaknys #34
Intracitoplazminė spermatozoido injekcija į kiaušialąstę (ICSI)
Procedūra, kai į kiekvieną kiaušialąstę mikroskopu įvedamas vienas pasirinktinis spermatozoidas. Ji atliekama, kai spermos kokybė yra stipriai pakitusi - žema spermatozoidų koncentracija ir judrumas, netaisyklinga forma arba kai sperma išgauta chirurginiu (TESA) būdu. ICSI padidina apvaisinimo tikimybę tais atvejais, kai įprastas apvaisinimas nepavyksta. Procedūra yra sudėtinga bei reikalauja aukštų laboratorinių kompetencijų.
Fiziologiškai atrinktų spermatozoidų intracitoplazminė injekcija į kiaušialąstę (PICSI)
PICSI yra ICSI procedūros atmaina, kuomet spermatozoidai atrenkami pagal gebėjimą pritraukti kiaušialąstę supančią hialurono rūgštį. Tokiu būdu parenkami brandesni, genetiškai kokybiškesni spermatozoidai. Ši procedūra dažniausiai rekomenduojama, kai ankstesnių ICSI bandymų metu embrionai arba neužsimezgė, arba buvo prastos kokybės. Pasirinkus fiziologiškai tinkamesnius spermatozoidus, padidėja tikimybė, kad embrionai vystysis sėkmingai.
Spermatozoidų aspiracija iš sėklidžių (TESA)
Kai vyro ejakuliate nėra spermatozoidų (azoospermija), jie gali būti išgaunami tiesiai iš sėklidžių. Procedūra atliekama taikant bendrinę nejautrą - plona adata per odą paimamas sėklidžių audinys ir iš jo išskiriami gyvybingi spermatozoidai. TESA dažniausiai taikoma kartu su ICSI arba PICSI.
Embrionų šaldymas
„Baltijos Amerikos klinika“ buvo pirmoji Lietuvoje, įdiegusi ypač greitą embrionų ir kiaušialąsčių šaldymo metodą - vitrifikaciją. Šio proceso metu naudojamos specialios apsauginės medžiagos (krioprotektoriai), todėl šaldant embrioną jame nesusiformuoja ledo kristalai, ląstelių vidinė terpė nėra „subraižoma”, nepažeidžiamos vidinės ląstelių struktūros. Tai užtikrina didesnį embriono išgyvenamumą ir kokybę po atšildymo. Atliekant kiaušidžių stimuliaciją ir folikulų punkciją, dažniausiai gaunama daugiau kiaušialąsčių, o atlikus pagalbinio apvaisinimo procedūras - daugiau embrionų, nei perkeliama vieno ciklo metu. Tinkamos kokybės pertekliniai embrionai užšaldomi ir gali būti panaudoti vėliau, jei prireiktų papildomo bandymo ar pora norėtų susilaukti dar vieno vaiko. Moksliškai nėra įrodyta, kad užšaldymo-atšildymo procedūra kenkia būsimam kūdikiui. Skystame, žemos temperatūros (-196°C) azote visi biologiniai procesai tarsi sustoja laike. 2008 m., po klinikoje atliktos vitrifikacijos ir atšildytų embrionų patalpinimo gimė pirmasis „vitrifikuotas“ kūdikis Lietuvoje.
Kiaušialąsčių šaldymas
Kiaušialąsčių šaldymas (vitrifikacija) - tai galimybė moteriai išsaugoti savo vaisingumą ateičiai. Procedūra dažnai atliekama prieš onkologinį gydymą, esant genetinėms ligoms ar nusprendus motinystę atidėti dėl asmeninių ar profesinių priežasčių. Užšaldytos kiaušialąstės laikomos -196°C temperatūroje, todėl jų kokybė išlieka aukšta nepaisant prabėgusio laiko.
Užšaldytų ir atšildytų embrionų patalpinimas (FET)
Procedūra, kurios metu į moters gimdą patalpinamas(-i) atšildytas(-i) embrionas(-ai). Tinkamu moters ciklu, embrionas per ploną kateterį švelniai įvedamas į gimdą. Sėkmės tikimybė tokia pati, kaip ir perkeliant neužšaldytus embrionus, o pora gali pasirinkti tinkamiausią laiką nėštumui planuoti.
Blastocistų auginimas ir patalpinimas
Kai kurie embrionai laboratorijoje stebimi ir auginami iki 5-6 dienų - ši vystymosi stadija vadinama blastocista. Kadangi šį etapą pasiekia tik dalis embrionų, siekiant geriausių rezultatų patartina išsirinkti stipriausius. Blastocistų perkėlimas į gimdą dažnai siejamas su didesne pastojimo tikimybe. Šis metodas ypač tinka atvejais, kai užsimezga keli kokybiški embrionai ir siekiama sumažinti embrionų perkėlimų skaičių.
Kiekviena pora - unikali, kaip ir jos kelias į tėvystę
Nevaisingumo gydymas - tai jautrus ir atsakingas procesas, kuris prasideda nuo nuoširdaus pokalbio ir abipusio pasitikėjimo. Su kiekviena pora dirbama individualiai, įsigilindama į jos situaciją, patirtį ir lūkesčius. Tikslas - ne tik taikyti pažangiausius gydymo metodus, bet ir būti šalia viso proceso metu. Nevaisingumas gali būti sudėtingas iššūkis, tačiau šiuolaikinė medicina suteikia įvairias galimybes, padedančias nustatyti priežastis ir pasiekti teigiamų rezultatų. Kiekviena pora turi unikalią situaciją, todėl gydytojas pasiūlys individualią diagnostiką, kuri gali apimti hormonų tyrimus, ultragarsą, lytinių organų patologijų tikrinimą bei spermos analizę (vyrams).
Nevaisingumas gali kilti dėl įvairių priežasčių, tokių kaip hormonų disbalansas, kiaušintakių obstrukcija ar vyrų spermos kokybės problemos. Manoma, kad nevaisingumas Lietuvoje paliečia 10-15 proc. šeimų. Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, kasmet Lietuvoje susituokia apie 20 000 porų. Taigi, su šia bėda kasmet naujai susidurs apie 3 000 porų. Tačiau nevaisingumo gydymo specialistai gali padėti spręsti šią problemą.
„Nevaisinga pora pradedama tirti bei gydyti tada, kai nevartodama jokių apsisaugojimo nuo nėštumo priemonių, negali pastoti per vienus metus. Abiejų partnerių tyrimas pradedamas vienu metu. Moterų nevaisingumo priežastys dažniausiai yra susijusios su ovuliacijos sutrikimais bei kiaušintakių patologija. Moters tyrimas pradedamas nuo išsamios anamnezės surinkimo, apžiūros, echoskopinio tyrimo,” - teigia gydytojas akušeris ginekologas Ž. Žėba. Anot gydytojo, vyrų nevaisingumo priežastys sudaro apie 30 % bendrų nevaisingumo priežasčių ir yra susijusios su spermos kiekio ir kokybės pakitimais.
Histeroskopija ir laparoskopija - tai minimaliai invazyvios endoskopinės-ginekologinės operacijos. Jos daromos tiek diagnostiniais, tiek gydymo tikslais. “Dažnai užtenka tik minimalios chirurginės korekcijos ir porą gali lydėti sėkmė”, - teigia gydytojas akušeris ginekologas Ž. Žėba. “Dabar ginekologinės-endoskopinės operacijos atliekamos ypač tausojančiais metodais ir instrumentais. Pvz., histeroskopijos atliekamos plonais instrumentais; laparoskopinės operacijos dėl endometriozės atliekamos taip, kad būtų maksimaliai išsaugota kiaušidžių funkcija.
Tais atvejais, kai minėtas gydymas yra neveiksmingas, anot gydytojo, taikomi pagalbiniai apvaisinimo būdai. Pagal tai, kur įvyksta apvaisinimas - kiaušialąstės ir spermijo susijungimas - šie būdai skiriami į dvi grupes. Tai apvaisinimas moters kūne, arba kitaip vadinama intrauterininė inseminacija (IUI), ir apvaisinimas ne moters kūne, t. y. mėgintuvėlyje (IVF). Intrauterininė inseminacija atliekama natūraliame cikle ovuliacijos metu arba ją stimuliuojant vaistais, kuomet specialiai paruošta vyro sperma plonu kateteriu sušvirkščiama į gimdą. Po šio apvaisinimo 10-15 proc. moterų pavyksta pastoti. Procedūrą rekomenduojama kartoti 4-6 ciklus. Būdas patrauklus, nes nereikia chirurginės invazijos ir nejautros.
“Pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje (ne moters kūne) yra metodas, kai iš moters kūno po stimuliacijos vaistais surinktos kiaušialąstės yra sujungiamos su išgrynintais laboratorijoje vyro spermatozoidais. Taip apsivaisinimas įvyksta mėgintuvėlyje”, - pasakoja gydytojas Ž. Anot specialisto, tokiu atveju labai svarbu, kad laboratorijoje, kur atliekamas šis veiksmas, būtų užtikrinta švara, nuolat kontroliuojami, stebimi ir registruojami kritiniai parametrai: temperatūra, drėgnis ir oro kokybė. Gydytojo Ž. Žėbos teigimu, po 14 dienų yra atliekamas nėštumo testas.
tags: #ruta #vysniauskiene #nevaisingumo
