Socialinė globa asmeniui teikiama pagal asmens ir globos namų pasirašytą dvišalę sutartį, kurioje numatomos socialinės globos teikimo sąlygos, abiejų šalių teisės, pareigos, mokėjimo sąlygos, atsakomybė ir kitos sąlygos.
Asmuo į Savarankiško gyvenimo namus atvyksta turėdamas savo miesto ar rajono savivaldybės administracijos siuntimą, asmens tapatybę patvirtinančius, išrašus iš medicininių dokumentų ir kitus reikalingus dokumentus, taip pat įstaigoje apgyvendinami asmenys, pasirašę individualias (komercines) apgyvendinimo ir paslaugų teikimo sutartis.
Gyventojai aprūpinami buitinėmis ir asmens higienos priemonėmis pagal numatytus normatyvus ir nustatytą tvarką. Gyventojai aprūpinami tualetiniu popieriumi, tualetiniu muilu, šampūnu, dantų šepetėliu ir pasta. Gyventojai aprūpinami minkštu inventoriumi, pagal poreikį ir galimybes - rūbais ir avalyne.
Savarankiški gyventojai maudosi esant poreikiui ir/ar pagal numatytą grafiką, o gyventojai turintys sunkią negalią arba dėl funkcinių sutrikimų negalintys savarankiškai maudytis, maudomi vieną kartą savaitėje.
Kuo skiriasi gyvenimas globos namuose ir bendruomenėje ir ar sunkus kelias laisvės link, bendra.lt žurnalistai domėjosi apsilankę Adakavo socialinių paslaugų namuose, jų įsteigtuose grupinio gyvenimo namuose bei susitikę su apsaugoto būsto gyventojais Tauragėje.
Gyvenimas Adakavo socialinių paslaugų namuose
Adakavo socialinių paslaugų namuose pasitinka šurmulys - gyventojai vaikšto kieme, sveikinasi, nori bendrauti. Pirmuosius sutinkame susiruošusius į parduotuvę. „Gal turite 30 centų? O tuščių butelių?“, - paklausia vienas ir patikina, kad pirks ledų. Kitas, matydamas žurnalistus su fotoaparatu, nedrąsiai suka ratus aplink ir sako norintis duoti interviu, bet paklaustas apie neseną incidentą, kai sugalvojo pasivažinėti traktoriumi ir apgriovė tvorą, pasuka į šalį: „Paslapčių neišduodu“.
Birutė prašo nufotografuoti, visą laiką mus lydi, aprodo kambarį, drąsiai pasakoja apie savo gyvenimą. Ji Adakave gyvena jau 16 metų. „Mokiausi pagalbinėj 10 klasių, paskui įstojau į Kauną, siuvimo klasę, nebaigiau ir paskui parašiau prašymą dėl pensionato“, - pasakoja Birutė.
Adakavo socialinių paslaugų namai globoja ir dvi moters seseris: viena gyvena grupinio gyvenimo namuose, kita - Adakave.
Kitame koridoriuje - Vaclovo kambarys. Šis prigrūstas muzikos aparatūros. Vyras kažkada dirbo kultūros centre, tad ir čia yra pagrindinis renginių organizatorius. Jis pasakoja, kaip susitaupęs pinigų nusipirko mikrofoną, kolonėles, kitą įrangą, - žino, kur nebrangiai gauti tokių dalykų. Gražiai paprašytas, Vaclovas ir padainuoja.
Koridoriai šurmuliuoja - vieni žiūri televizorių, kiti žaidžia šachmatais, būreliuose šnekučiuojasi. Gyventojai noriai sveikinasi, sako komplimentus direktorei, socialinėms darbuotojoms. Tiesa, išgirstame ir pasakojimų apie persikėlimą į kitas planetas, Leniną, namo Seime statybą, be to, tenka saugoti raktus - direktorė įspėja, kad vienas iš gyventojų juos kolekcionuoja.
Savarankiškesniems globos namai - ne vieta
Daug žmonių į Adakavo socialinių paslaugų namus atkeliavo iš vaikų ar kitų globos namų, kiti - po vyresniame amžiuje užklupusių ligų. Vienas korpusas - užrakintas. Jame įsikūrę slaugomi gyventojai ir tie, kurie išėję nežinotų, kaip sugrįžti atgal. Tiesa, pasitaiko, kad žmonės, sulaukę pagalbos, nuprausti, sustiprėję, persikelia į kitą - sveikesniųjų korpusą, net pradeda kalbėti.
Pasak direktorės Kristinos Anulienės, ypač liūdina tie pasakojimai, kai žmogus dėl pinigų ar buto artimųjų „padaromas“ neveiksniu ir išsiunčiamas ten, kur juo pasirūpins valstybė. Ji vardija atvejus, kuomet tai yra žmonės, mokantys skaičiuoti pinigus, apsipirkti, kurti rankdarbius, jau nekalbant apie teisę spręsti, kur ir su kuo nori gyventi.
„Kai aš pradėjau dirbti, socialinio darbo nebuvo išvis. Net neįsivaizduojate, kaip atrodė tokios įstaigos. Daugeliui ir dabar jos atrodo tokios, kur neįgalieji yra uždaryti, niekur neišleidžiami, vos ne kalėjimo sąlygomis laikomi. Taip nebėra“, - sako K.Anulienė.
Vis dėlto ji įsitikinusi, kad savarankiškesniems negalią turintiems žmonėms globos namuose ne vieta. Užtektų jiems suteikti reikiamą pagalbą. Įgyvendinant didelių globos namų pertvarkos projektą, apie pusę gyventojų turėtų persikelti į bendruomenę: grupinio gyvenimo namus, apsaugotą būstą. Tikimasi, kad jie pamažu integruosis į visuomenę, susiras darbą ir galbūt pradės gyventi savarankiškai. Deja, kol kas daugiau žmonių atvyksta į globos namus, o ne išvyksta iš jų.
Gyvenimas bendruomenėje: grupiniai gyvenimo namai ir apsaugotas būstas
Tauragėje veikia dveji grupinio gyvenimo namai. Tai reiškia, kad negalią turintys asmenys, kurie negali savimi pasirūpinti, gyvena namų aplinką primenančioje įstaigoje, kur gauna nuolatinę specialistų pagalbą, taip pat naudojasi kitomis paslaugomis bendruomenėje. Vienuose grupinio gyvenimo namuose gali gyventi iki 10 suaugusių asmenų.
Prieš ketverius metus viename Tauragės Marių gatvės name apsigyveno dešimt neįgaliųjų. Daugiau kaip pusė jų jau pradėjo gyventi savarankiškai apsaugotuose būstuose, o jų vietas grupinio gyvenimo namuose užėmė kiti Adakavo socialinių paslaugų namų globotiniai. Apsaugotame būste jau įsikūrė 15 žmonių. Tai reiškia, kad šiems asmenims suteikiamas ne tik būstas, bet įvairios prisitaikyti visuomenėje padedančios paslaugos.
Prieš pusantrų metų dar vieni grupinio gyvenimo namai atvėrė duris Norkaičių kaime, Tauragės rajone.
Jurgita ir Antanas: jaučiasi kaip namuose
Grupinio gyvenimo namų Marių gatvėje gyventojai Jurgita ir Antanas noriai kviečia į savo kambarį ir džiaugiasi, kad gali papasakoti apie savo kasdienybę. „Nusipirkau televizorių“, - didžiuojasi Antanas. Rodydami sutvarkytą kambarį, įsigytus daiktus vienas per kitą pasakoja, kaip jiems patinka turėti savo kambarį, būti savarankiškiems. „Čia jaučiuosi kaip savo namuose“, - sako Antanas. Jam buvo nelengva priprasti prie gyvenimo Adakavo socialinių paslaugų namuose, o čia gyventi gera.
Jurgitos gyvenimas buvo sudėtingas. „Kai man sukako penkeri metai, mirė mama, o tėtis išėjo pas kitą, likome dviese su močiute“, - pasakoja Jurgita. Būdama 12 metų ji atsidūrė vaikų namuose. „Mane pravardžiuodavo, stumdydavo, mušdavo“, - nuoskaudą prisimena Jurgita. Patyrusi fizinį ir psichologinį smurtą, mergina pradėjo žaloti save: „Dvasinį sielos skausmą užgoždavau fiziniu. Kiekviena diena man buvo kaip amžinybė.“
Pasak moters, dabar gyvenimas daug lengvesnis. Grupinio gyvenimo namuose daugiau laisvės - gali kur nori išeiti, tik reikia laiku grįžti. „Man patinka eiti į kultūros rūmus, koncertai man patinka. Už 15 eurų buvau nusipirkusi bilietą į Ryčio Cicino koncertą, man jis labai patinka“, - šypsodamasi pasakoja Jurgita.
Paklausta, ar iškyla sunkumų tvarkantis, ruošiant maistą Jurgita sako, kad kiekvieną užduotį ji priima kaip iššūkį. „Kaip tik vakar budėjau, gaminome lietinius blynus visiems. Pagal šios savaitės budėjimą palyginu ar kitą kartą bus sunkiau, ar lengviau. Pavyzdžiui, kugelį jau yra sunkiau gaminti“, - atvirauja moteris.
Jurgitos manymu, Lietuvoje turi būti kuo mažiau įstaigų, kuriose gyvena daug negalias turinčių žmonių. „Žmonės su skirtingais charakteriais, jautresni žmonės, jiems ten sunku. Ten gi visokių būna: geriančių, mušančių. Bet čia galbūt taip lemta, Dievo gal skirta.“
Ona ir Žydrūnas: norime susirasti darbą
Žydrūnas taip pat gyvena grupinio gyvenimo namuose Tauragės Marių gatvėje. Jis pasikviečia į savo kambarį, kuriuo dalinasi su drauge Ona, sakydamas, kad turi kažką svarbaus pasakyti. „Aš noriu išeiti iš čia. Noriu persikelti į apsaugotą būstą. Čia suvaržymai - kur eini, ten turi pasirašyti. Kaip po padidinamu stiklu. Man tas nelabai patinka“, - pasiguodžia vyras.
Turi pasakyti, kur išeini, turi laiku grįžti namo. Mes laikomės taisyklių, bet savo butely būtų geriau. Žydrūnui pritaria ir Ona: „Turi pasakyti, kur išeini, turi laiku grįžti namo. Mes laikomės taisyklių, bet savo butely būtų geriau.“
Vis dėlto jie patikina, kad čia gyventi daug geriau nei globos namuose. „Čia jaučiame pagarbą, - sako vienas per kitą. - Ten triukšmas, viskas kunkuliuoja, darbuotojai nekokie.“
Žydrūno ir Onos kambarys erdvus, šviesus, sutvarkytas, su balkonu. Ant spintelės - Onos mamos nuotrauka.
Grupinio gyvenimo namų gyventojai turi patys tvarkytis, prižiūrėti aplinką, gaminti maistą. „Ir tvarkomės, ir valgyti galiu pasidaryti. Nesunku man, - pasakoja Ona. - Aš labai jauna subrendau. Nuo mažens dirbau visokius darbus. Ir prie gyvulių, ir šieną dėjau, ir karves milžau. Nuo 11 metų viską dirbau. Tėvų nebūdavo. Reikėjo ir brolius prižiūrėti, ir valgyti padaryti, ir karves pamelžti ir į pieninę nunešti pieną, ir daržus apravėti. Viską savo rankom.“
Moters vaikystė nebuvo lengva - šeimoje augo 7 vaikai. „Vieni gyveno vaikų globos namuose, kiti - su tėvais. Paskui mamai buvo atimtos vaikų teisės. Mama mirė, ir nuo tėvo teises atėmė. Aš neturiu abiejų tėvų. Neseniai tėtį palaidojau“, - pasakoja Ona. Ji neslepia, kad turi psichikos ligą, dėl to suaugusi ir negalėjo gyventi viena. Oną ėmė globoti Mažeikių rajone gyvenusi teta. Moteris pasakoja, kad ten nebuvo taip sunku, kaip namuose, bet pas tetą nebenorėjo gyventi dėl to, kad pusseserės iš jos tyčiojosi, tad pasiprašė į globos namus. Oną apgyvendino Dūseikių socialinės globos namuose Telšių rajone. Po 7 metų perkėlė į Adakavą. „Esu iš Tauragės, norėjau arčiau giminių grįžti. Su draugu susipažinau ir liepos 8 dieną bus 2 metai kaip čia gyvename“, - pasakoja Ona.
Žydrūno istorija painesnė. Jis pasakoja, kad nevartojo vaistų, todėl buvo patekęs į Rokiškio psichiatrijos ligoninę, o dabar turi būti stebimas socialinių darbuotojų.
„Jei išeičiau iš čia į apsaugotą būstą, norėčiau susirasti darbą. Esu baigusi siuvėją. Arba ką nors prie virtuvės. Galiu bet kokį darbą dirbti“, - pasakoja Ona. Žydrūnui tiktų toks darbas, kad reiktų mažiau vaikščioti - jis turi stuburo problemų, skauda kojas. Jie ir dabar sako šiek tiek prisiduriantys - padeda kaimynams. „Užsirašiau į muzikos mokyklą su pianinu išmokti groti“, - pasigiria Žydrūnas. „O aš dainuoti užsirašiau. Man muzika patinka“, - pertaria Ona. - Bet dainavimu tai neužsidirbsiu.“
Viktoras ir Dalia: nori gyventi kaip visi žmonės
Viktoras su savo drauge Dalia įsikūrę apsaugotame būste viename iš Tauragės miesto daugiabučių. Jie gyvena savarankiškai, socialinio darbuotojo padėjėja ateina tik padėti spręsti porai kylančių problemų.
Į Adakavo socialinės globos namus Viktoras pateko vos dvidešimties. Augo pas senelius Laukuvos miestelio pakraštyje esančiame Vabalų kaime, o jiems mirus, gyveno su mamos broliu. Tuomet turėjo tik lengvą neįgalumą. Viktoras mano, jog artimiesiems parūpo senelio turtas, todėl pasistengė, kad jam būtų nustatyta vidutinė negalia, „įkišo“ į Adakavo globos namus.
„Atsikratydami manęs, jie man padovanojo laimę. Dabar galiu gyventi kaip noriu, todėl ant savo giminaičių visai nepykstu“, - glaudžia prie savęs Dalią Viktoras.
Dalios likimas irgi sudėtingas. Atsimena, kad į mokyklą ėjo tik vieną dieną. „Krėčiau visokias zbitkas - kas mane ves į tą mokyklą?“ - pripažįsta moteris, taip ir neišmokusi nei rašyti, nei skaityti. Tada negalią turinčią dešimtmetę Dalią motina atidavė į vaikų namus, o iš ten, sulaukus pilnametystės, atvežė į Adakavą. „Smarkiai gėriau ir rūkiau, net lovą buvau padegusi. Žadėjo pasodinti į kalėjimą arba paguldyti į psichiatrinę. Ligoninėje gerai, nes pinigai susitaupo, bet grįžusi vėl bėgdavau iš globos namų ir krėčiau visokias kvailystes. Direktorė su manimi turėjo daug vargo“, - pripažįsta moteris, kurią Viktoras ultimatumu privertė atsikratyti priklausomybių. „Arba aš, arba šnapsas. Rinkis“, - persikeliant į Tauragę pareiškė vyriškis. Ir Dalia pasirinko. Atgal grįžti nebenori.
Pora kartu daugiau nei septynerius metus. 3,5 metų praleido grupinio gyvenimo namuose, o jau pusmetį gyvena jiems išnuomotame apsaugotame būste. Nuomos ir komunalinius mokesčius dengia Adakavo socialinių paslaugų namai, todėl šeimai pavyksta išgyventi iš neįgalumo pašalpų. Nors ateinanti socialinė darbuotoja padeda suplanuoti pirkinius, Viktoras su Dalia susitvarko ir patys. Moteris padiktuoja vyrui, ko reikia nupirkti, o jis eina į parduotuvę ir ieško produktų, kuriems taikomos akcijos. Drabužius abu perka dėvėtus, todėl mėnesio gale dar lieka keli eurai piniginėje.
Ir Dalia, ir Viktoras norėtų rasti darbus. Viktoras pageidautų dirbti sargu, Dalia sako galinti valyti patalpas, tvarkyti viešąsias erdves. „Bet su darbu sunku. Arba siūlo toli už miesto, arba reikalauja patirties“, - apgailestauja Viktoras.
Pora - geranoriška. Abu linkę sutarti ir bendradarbiauti su aplinkiniais. Išgirdę, kad daugiabučio, kuriame jiems nuomojamas būstas, gyventojai nori tvarkyti aplinką, bet nėra kam iškasti senų paparčių, iškart pasisiūlė padėti.
Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė K.Anulienė mano, kad per 20 metų globos įstaigoje Viktoras daug prarado, nes galėjo gyventi kaip visi žmonės, jei būtų sulaukęs pagalbos.
Pertvarka stringa
Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė K.Anulienė tikina, kad perkelti į grupinio gyvenimo namus žmonės su negalia pasijunta laisviau, atsiskleidžia jų pomėgiai, kūrybiniai gebėjimai, pamažu išmoksta patys rūpintis savo gyvenimu. „Matytumėte, kaip jie pasikeičia, kaip išlaisvėja ir atsiveria, kai pradeda gyventi grupinio gyvenimo namuose. Tai stotelė, kurioje keičiasi gyvenimas, kur jie pradeda tikėti savo ateitimi“, - tvirtina K.Anulienė.
Vis dėlto direktorė pripažįsta, kad būna ir nesėkmių, įvairių iššūkių. Kai kurie taip ir neprisitaiko gyventi bendruomenėje, nes paprasčiausiai niekada to nepatyrė. Pasak K.Anulienės, planuojama, kad iš viso gyventi į bendruomenę turėtų išeiti apie 100 Adakavo socialinių paslaugų namuose globojamų žmonių.
Prieš porą metų pradėtam įgyvendinti projektui „Bendruomeninių apgyvendinimo bei užimtumo paslaugų asmenims su proto ir psichikos negalia plėtra Tauragės regione“ iš ES struktūrinių fondų numatyta 2,4 mln. eurų. Didžiausia investicijų dalis (1,7 mln. eurų) turėtų atitekti Tauragės rajono savivaldybei, kurioje planuojama įkurti iš viso keturis grupinio gyvenimo namus (du jau atvėrė duris), socialines dirbtuves, įsigyti keturias vietas apsaugotiems būstams ir pritaikyti Adakavo socialinių paslaugų namų patalpas specializuotoms slaugos ir globos paslaugoms.
Visuomenėje senstant, klausimas apie orią senatvę ir tinkamą priežiūrą tampa vis aktualesnis. Daugelis šeimų susiduria su dilema, kai garbaus amžiaus artimiesiems prireikia nuolatinės slaugos ar globos, kurios namų sąlygomis užtikrinti nebeįmanoma. Tokiu atveju socialinės globos namai tampa viena iš realiausių išeičių. Tačiau viešojoje erdvėje sklandantys mitai apie „valdiškus namus“ ir dideles kainas dažnai sukelia nerimą. Svarbu suprasti, kad Lietuvoje egzistuoja mechanizmai, leidžiantys gauti valstybės ir savivaldybių finansuojamą globą, kuri žmonėms dažnai vadinama „nemokamais senelių namais“, nors tikslesnis terminas būtų - kompensuojama arba subsidijuojama globa.
Pirmiausia būtina išsklaidyti mitą, kad socialinė globa gali būti visiškai nemokama visiems. Lietuvoje galioja solidarumo principas ir aiškiai apibrėžta mokėjimo už socialines paslaugas tvarka. Valstybiniuose ar savivaldybių pavaldumo globos namuose, o taip pat ir privačiose įstaigose, turinčiose sutartis su savivaldybėmis, mokėjimo sistema yra griežtai reglamentuota. Asmuo už ilgalaikę socialinę globą moka 80 procentų savo gaunamų pajamų. Tai apima senatvės pensiją, šalpos pensijas ir kitas reguliarias išmokas. Svarbu paminėti, kad jei asmuo gauna tikslinę kompensaciją slaugos ar priežiūros išlaidoms padengti, 100 procentų šios kompensacijos taip pat skiriama globos įstaigai. Taigi, senjorui lieka 20 procentų jo asmeninių pajamų (pensijos) asmeninėms išlaidoms - vaistams, higienos reikmenims ar skanėstams.
Ne kiekvienas senjoras gali automatiškai pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą globos namuose. Nesavarankiškumas: Tai yra esminis faktorius. Procesas, norint gauti siuntimą į valstybės finansuojamus globos namus, yra biurokratinis ir reikalauja tam tikro laiko.
1. Pirmasis žingsnis - asmuo (arba jo globėjas, įgaliotas atstovas, artimasis) turi kreiptis į savo gyvenamosios vietos seniūniją arba savivaldybės Socialinės paramos skyrių.
2. Pateikus prašymą, per nustatytą terminą (paprastai per 10-14 dienų) į asmens namus atvyksta socialinis darbuotojas. Jo tikslas - įvertinti asmens socialinės globos poreikį.
3. Be socialinio darbuotojo išvadų, reikės pateikti ir medicininius dokumentus. Svarbiausia yra šeimos gydytojo išduota pažyma (forma Nr. 027/a), kurioje nurodytos diagnozės, vartojami vaistai ir patvirtinimas, kad asmuo neserga ūmiomis infekcinėmis ligomis, kuriomis galėtų užkrėsti kitus gyventojus.
4. Surinkus visus dokumentus, savivaldybės komisija priima sprendimą dėl ilgalaikės socialinės globos skyrimo. Jei sprendimas teigiamas, išduodamas siuntimas į konkrečius globos namus.
Viena didžiausių problemų Lietuvos socialinės globos sistemoje - laukimo eilės. Į populiarius, geriausią reputaciją turinčius valstybinius senelių namus eilėje gali tekti laukti nuo kelių mėnesių iki metų ar net ilgiau. Sprendimas yra paslaugų pirkimas iš privačių įstaigų. Jei savivaldybė nustato, kad asmeniui reikalinga ilgalaikė globa, bet savo pavaldumo įstaigose vietų neturi, ji gali (ir privalo) pasiūlyti alternatyvą. Tačiau čia yra niuansas: privačių namų kaina dažnai viršija savivaldybės nustatytą maksimalų įkainį. Susidariusį skirtumą turi padengti pats asmuo (iš likusių 20% ar santaupų) arba jo artimieji. Pagal Lietuvos įstatymus, vaikai turi pareigą išlaikyti savo tėvus. Tačiau skiriant valstybės finansuojamą globą, savivaldybė pirmiausia vertina paties senjoro pajamas. Jei jų neužtenka padengti globos kainai, savivaldybė dengia skirtumą. Vaikų pajamos vertinamos tik tam tikrais atvejais arba jei turtinė padėtis yra labai gera, tačiau praktikoje priverstinis vaikų apmokestinimas už senelių namus (jei senjoras atitinka kriterijus gauti subsidiją) taikomas retai ir priklauso nuo konkrečios savivaldybės tvarkos.
Tai sudėtinga teisinė ir etinė situacija. Be asmens sutikimo į globos įstaigą patalpinti negalima, nebent asmuo yra pripažintas neveiksniu teismo tvarka ir jam paskirtas globėjas. Tokiu atveju sprendimą priima globėjas, gavęs teismo leidimą.
Taip, egzistuoja „trumpalaikė socialinė globa“. Ji skirta tais atvejais, kai šeimos nariai, prižiūrintys senjorą, laikinai negali to daryti (pvz., dėl komandiruotės, ligos ar atostogų). Ši paslauga vadinama „atsikvėpimo paslauga“. Ją taip pat iš dalies gali finansuoti savivaldybė.
Asmuo, persikeldamas į globos namus, nepraranda nuosavybės teisės į savo turtą. Butas lieka jam. Jis gali būti nuomojamas (gautos pajamos skaitysis kaip asmens pajamos ir 80% jų reikės skirti globos namams) arba paliekamas tuščias. Sprendimas persikelti į senelių namus dažnai būna emociškai sunkus tiek pačiam senjorui, tiek jo artimiesiems. Tai nėra tik gyvenamosios vietos pakeitimas; tai gyvenimo būdo lūžis. Atviras pokalbis yra būtinas. Nereikėtų senjorui meluoti, kad jis vežamas į „sanatoriją“ ar „ligoninę trumpam patikrinimui“. Toks melas vėliau sukelia didelį nepasitikėjimą ir pyktį. Praktinėje pusėje - svarbu tinkamai atrinkti daiktus. Dauguma globos namų leidžia ir net skatina atsivežti asmeninių daiktų: mėgstamą fotelį, nuotraukų rėmelius, radijo imtuvą ar televizorių, knygas. Tai padeda sukurti namų jaukumo jausmą naujoje, svetimoje aplinkoje.
Patekimas į valstybės finansuojamus globos namus yra procesas, reikalaujantis kantrybės ir žinių, tačiau tai yra teisėta ir oriai senatvei užtikrinti skirta socialinė garantija.
Lietuvoje šiai dienai veikia 247 socialinės globos namai, teikiantys ilgalaikės ar trumpalaikės socialinės globos paslaugas senyvo amžiaus ir neįgaliems žmonėms. Apgyvendinimo kaina juose svyruoja nuo 900 iki 2700 eurų per mėnesį. Daugelį tokios sumos gali išgąsdinti, bet svarbu žinoti, kad galima pasinaudoti valstybės kompensacija senjoro apgyvendinimui tiek privačiuose, tiek valstybiniuose socialinės globos namuose.
Kas sudaro ilgalaikės ar trumpalaikės globos kainą?
Lietuvoje socialinės globos namų paslaugų kainas nustato skirtingos institucijos, priklausomai nuo globos įstaigos tipo. Valstybinių globos namų kainas nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, savivaldybių - savivaldybių tarybos, privačių globos namų - pačios įstaigos. Trumpalaikės ar ilgalaikės socialinės globos paslaugų kaina apskaičiuojama atsižvelgiant į paslaugos lygį ir intensyvumą, darbo užmokesčio išlaidas personalui, globos įstaigos vietą, infrastruktūrą (pastatai, medicininės įrangos prieinamumas), taip pat valstybės ar savivaldybių finansinę paramą. Įprastai socialinių paslaugų kaina yra aukštesnė didžiųjų miestų savivaldybėse.
Vidutinė ilgalaikės socialinės globos kaina senjorui su nesunkia negalia yra 1300 eurų per mėnesį, jeigu negalia sunki, reikalaujanti daugiau priežiūros - 1600 eurų. Į šias sumas įskaičiuota viskas, ko gali prireikti globos namuose - maitinimas, medicininė priežiūra, drabužių skalbimas, masažisto, kineziterapeuto, psichologo, sielovados paslaugos, pasirūpinimas asmens higiena, užimtumo organizavimas ir kt.
Kaip apskaičiuojama valstybės kompensacija?
Nusprendus apsigyventi globos namuose, tokios paslaugų kainos gali pasirodyti išties didelės, ypač kai vidutinė senjoro pensija Lietuvoje yra apie 600 eurų. Akivaizdu, kad daugeliui senyvo amžiaus žmonių neužtektų pajamų apmokėti gyvenimo globos namuose išlaidas. Būtent čia gelbsti valstybės kompensacija. Kaip informuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, mokėjimo dydis už ilgalaikę ar trumpalaikę socialinę globą nustatomas pagal senjoro pajamas (pensiją), gaunamas socialines išmokas ir atsižvelgiant į asmens turtą. Senjoro pajamos. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme (toliau -Įstatymas) numatyta, kad mokėjimo už suaugusiam asmeniui teikiamą ilgalaikę socialinę globą dydis neturi viršyti 80 procentų jo pajamų. Taigi, nesvarbu kokio dydžio pensiją gauna senjoras, nuo jos bus nuskaityta 80 proc. Pavyzdžiui, jeigu senjoras gauna 460 eurų pensiją, nuo jos bus nuskaičiuota 368 eurai, o likę 92 eurai liks jam. Asmeniui paliekama ir vienišo asmens (našlių) išmoka, jeigu jis tokią gauna. Socialinė parama. Jeigu asmuo pagal Tikslinių kompensacijų įstatymą gauna individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensaciją, 100 procentų šios kompensacijos skiriama ilgalaikės socialinės globos išlaidoms padengti (ši suma pervedama globos namams, kuriuose gyvena senjoras). Likusi apgyvendinimo kaina, atsižvelgiant į senjoro negalios sunkumą, padengiama savivaldybės arba valstybės lėšomis.
Kada reikia mokėti turto mokestį?
„Ar nereikės atiduoti nekilnojamojo turto“, - būna dažnas klausimas, priėmus sprendimą senjorą apgyvendinti globos namuose. Pabrėžiame, kad senjorams savo turto užstatyti ar atiduoti nereikės, tiesa, gali tekti mokėti turto mokestį. Kaip jis apskaičiuojamas? Jeigu senjoras turi nekilnojamojo turto, kurio vertė yra didesnė už jo gyvenamosios vietos savivaldybėje nustatytą turto vertės normatyvą, mokėjimo už ilgalaikę socialinę globą dydis per mėnesį padidėja 1 proc., skaičiuojant nuo jo turto vertės, viršijančios šį normatyvą. Pavyzdžiui, savivaldybėje nustatytas turto vertės normatyvas yra 10 000 eurų, o asmens turto vertė - 15 000 eurų, reiškia, asmuo kas mėnesį turės papildomai mokėti 1 proc. nuo 5000 eurų, tai yra, 50 eurų. Turto mokestį moka ne visi senjorai, nes ne visi turi savo būstus, o būna atvejų, kad šį mokestį sumoka jų artimieji, kurie vėliau paveldės nekilnojamąjį turtą. Įstatymo nuostata netaikoma ir tuomet, kai senjoro nekilnojamojo turto plotas nesiekia 50 kv. m.
Valstybės kompensacija - ir privačiuose globos namuose
Lietuvoje steigiama vis daugiau privačių socialinės globos namų. Daugelis vis dar galvoja, kad šios paslaugos visada yra labai brangios ir nepasiekiamos daugeliui senjorų, arba kad už jas teks mokėti tik savo lėšomis. Iš tiesų, privačių globos namų kainos gali labai skirtis, priklausomai nuo teikiamų paslaugų lygio, įstaigos vietos ir siūlomų patogumų. Visgi, kaip matyti socialinių paslaugų portale www.slauga24.lt, daugelyje privačių globos namų paslaugų kainos yra panašios, kaip ir valstybės ar savivaldybių globos namuose.
Pasinaudoti valstybės kompensacija už paslaugas galima ir privačiuose socialinės globos namuose.
Senjorų globos/slaugos namuose „Lumos“ Batėgaloje vyresnio amžiaus žmonės gali įsikurti nuo 1100 eurų per mėnesį. Už šią kainą senjorai ne tik yra apgyvendinami, bet ir gali džiaugtis visaverčiu maitinimu, profesionalių ir rūpestingų slaugytojų priežiūra bei kitais malonumais. Vyresnio amžiaus žmonių pragyvenimas brangus. Jiems tenka mokėti ne tik už komunalinius mokesčius ir maistą, bet ir vaistus, įvairias procedūras, konsultacijas, priežiūrą ir kt., todėl nenuostabu, jog pensijos pragyvenimui neužtenka. Visgi net ir gaudami mažas pensijas, senjorai turi galimybę turėti orią senatvę. Senjorų globos/slaugos namai „Lumos“ Batėgaloje laukia visų, kurie nenori kęsti vienišos ir nuobodios senatvės.
Kompensacija, norintiems apsigyventi senelių namuose
Gyvenimo senelių slaugos namų kaina auga, tačiau vienišiems senjorams nerimauti nereikėtų. Senyvo žmogaus išlaikymas neretai kainuoja apie 1000 - 1400 eurų. Tam tikrais atvejais, kai vyresnio amžiaus žmogaus poreikiai yra didesni, išlaikymas gali būti dar brangesnis. Natūralu, jog pensijos neužtenka, kad žmogus galėtų save išlaikyti. Dėl to senjorams neretai tenka kreiptis į seniūniją, jog bent dalį išlaidų padengtų valstybė. Norintys gauti paramą, turi atlikti šiuos veiksmus: Norintys gyventi senelių slaugos namuose, tačiau negalintys už tai susimokėti, turi kreiptis į seniūniją arba savivaldybę, socialinės paramos skyrių, atsižvelgdami į registracijos adresą. Prieš kreipiantis būtina turėti sutvarkytus šiuos dokumentus, tokius kaip: galiojančią asmens tapatybės kortelę arba pasą; neįgalumą įrodantį pažymėjimą ir (arba) specialiojo nuolatinės slaugos ar priežiūros poreikio nustatymo pažymos kopiją; užpildytą medicinos dokumentų išrašą (forma 027/a). Išrašas turi būti pateiktas sveikatos priežiūros įstaigos, jame privalo būti nurodyti diagnozė bei asmens sveikatos būklė; gydymo įstaigos pažymą apie asmens sveikatos būklę, siuntimus gydymo procedūroms bei operacijoms atlikti ir kitus dokumentus, jeigu reikalinga trumpalaikė globa. Atlikus šiuos darbus, senyvo amžiaus žmogus turi kreiptis į savivaldybės socialinių paslaugų skyrių ir užpildyti prašymą apgyvendinti jį senelių globos namuose. Per 30 kalendorinių dienų socialinis darbuotojas privalo įvertinti asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį. Gavę išvadas, komisija turi įvertinti paraišką ir galimybes skirti paramą. Tai turi padaryti per 30 kalendorinių dienų. Jeigu senjoras atitinka kriterijus ir savivaldybė gali jam skirti paramą, tuomet jis gali išsirinkti senelių namus Lietuvoje. Senjoras gali rinktis neatsižvelgdamas į tai, kurioje savivaldybėje gyvena šiuo metu, tačiau turi orientuotis į kainos limitą, kuris buvo paskirtas komisijos. Pateikiant SP-8 formą, reikės nurodyti tikslią įstaigą, kurioje norėtumėte apsigyventi. Svarbu žinoti, jog įstaiga privalo turėti licenciją. Jeigu pasirinktuose senelių globos namuose yra vietos, tuomet iš karto sudaroma trišalė sutartis su senjoru, savivaldybe ir įstaiga. Vyresnio amžiaus žmonės, gavę paramą, vis tiek turės prisidėti prie savo išlaikymo.
tags: #ruosiantis #gyventi #globos #namuose #istat
