Senovės Romos religija buvo politeistinė, apimanti daugybę dievybių, kurios valdė įvairias gyvenimo sritis: karą, meilę, žemdirbystę, namų židinį ir net gamtos reiškinius. Kiekvienas dievas turėjo savo specifinę funkciją ir buvo garbinamas per ritualus bei šventes, atspindinčias Romos visuomenės vertybes. Šie dievai buvo ne tik mitologinės būtybės, bet ir neatsiejama Romos kultūros dalis, susijusi su kasdieniu gyvenimu bei valstybės gerove.
Dažnai maišome romėnų ir graikų dievus. Romėnų ir graikų dievai turi daug panašumų, tačiau skiriasi kilme, laikotarpiu ir savybėmis. Graikų dievai kilo iš senovės Graikijos, kur mitologija susiformavo apie VIII-VI a. pr. Kr., o romėnų dievai - iš senosios Italijos religijų, etruskų ir sabinų kultų, kurie pradėjo jungtis į vieną sistemą dar VII-V a. pr. Kr. Tik helenizmo laikotarpiu, maždaug III-II a. pr. Kr., romėnai pradėjo aktyviai tapatinti savo dievus su graikų dievybėmis. Teritoriniu požiūriu graikų dievai buvo garbinami Graikijoje ir Egėjo regione, o romėnų dievai - Romos Respublikoje ir vėliau visoje imperijoje, apėmusioje didžiąją dalį Viduržemio jūros regiono.
Nors daugelis romėnų dievų buvo perimti iš graikų mitologijos (pvz., Dzeusas tapo Jupiteriu), jų savybės skyrėsi: graikų dievai dažnai vaizduojami kaip turintys žmogiškas silpnybes ir emocijas, o romėnų dievai buvo labiau idealizuoti, susieti su moralinėmis vertybėmis, valstybės interesais ir visuomenės pareigomis. Romėnai savo dievus laikė pragmatiškais globėjais, saugančiais imperiją ir jos piliečius, o ne dramatiškomis asmenybėmis, kaip graikai.
Romėnų dievai kilo iš įvairių šaltinių: dauguma perimti iš graikų mitologijos, kiti - iš etruskų ar vietinių Italijos genčių tikėjimų. Romėnai buvo atviri kitų kultūrų įtakai, todėl jų panteonas nuolat plėtėsi, įtraukiant naujas dievybes. Šie dievai buvo reikalingi tam, kad paaiškintų gamtos reiškinius, žmonių likimus ir valstybės įvykius. Žmonės tikėjo, kad dievai gali įtakoti jų gyvenimus, todėl meldėsi ir aukojo jiems, siekdami palankumo. Romėnų dievai buvo ypatingi tuo, kad glaudžiai siejosi su Romos politika ir valstybingumu - pavyzdžiui, Jupiteris buvo Romos globėjas, o Marsas saugojo kariuomenę ir valstybės plėtrą.
Senovės Romos Kalendorius ir Dievų Garbinimas
Pirmasis romėnų kalendorius turėjo 10 mėnesių (metai apie 300 dienų - kiek truko vegetacinis periodas). VII a. pr. m. e. Romos karalius Numas Pompilijus (715-672) įvedė 12 mėnesių. Senovėje romėnai gyveno pagal mėnulio kalendorių ir metus pradėdavo pavasarį kartu su atgimstančia gamta ir naujų žemės ūkio darbų pradžia.
Mėnesiai ir Juos Sieti su Dievais
- Kovo mėnuo (mensis Martius): Pirmasis mėnuo buvo skirtas tautos pradininkui dievui Marsui.
- Balandžio mėnesis (mensis Aprilius): Vardas kilęs iš žodžio „apricus“ - „šiltas“, arba „aper“ - „šernas“.
- Gegužės mėnuo (mensis Maius): Skirtas romėnų dievybei, žiedų žydėjimo deivei Majai. Vėliau ją truputį užgožė žolynų ir augalijos deivė Flora, bet mėnesio pavadinimas nesikeitė.
- Birželio mėnuo (mensis Junius): Pavadintas deivės Junonos vardu.
- Liepos mėnuo (mensis Julius): Iš pradžių vadinosi Penktuku - Quintilis, bet po Gajaus Julijaus Cezario mirties gavo jo vardą, nes Cezaris buvo gimęs šį mėnesį.
- Rugpjūčio mėnuo (mensis Augustus): Iš pradžių vadinosi Sextilis. Po imperatoriaus Augusto mirties mėnuo buvo pervadintas į mensis Augustus, norint, kad abiejų didžių vyrų mėnesiai eitų greta ir turėtų vienodą dienų skaičių.
- Rugsėjo mėnuo (mensis September): Kaip ir seniau, vadinamas Septintiniu mėnesiu.
- Spalio mėnuo (mensis October): Aštuntasis mėnuo, vadinamas Aštuntiniu.
- Lapkričio mėnuo (mensis November): Devintasis mėnuo, vadinamas Devintiniu.
- Gruodžio mėnuo (mensis December): Dešimtasis mėnuo, vadinamas Dešimtiniu.
- Sausio mėnuo (mensis Januarius): Paskutinis pilnas mėnuo, turėjo dievo Jano vardą.
- Vasario mėnuo (mensis Februarius): Laikas tarp sausio pabaigos ir naujųjų metų pradžios. Vėliau metų pradžia buvo perkelta į sausio mėnesį.
Gajus Julijus Cezaris, pasikvietęs Egipto astronomus, įvedė Saulės kalendorių, bet mėnesių pavadinimai liko tie patys.
Pagrindiniai Romėnų Dievai ir Deivės
Romėnų panteonas buvo gausus, kiekvienas dievas turėjo savo globos sferą ir buvo siejamas su tam tikrais aspektais gyvenimo.
Dievai ir Deivės, Valdantys Įvairias Gyvenimo Sritis
- Abeona: Vaikų globėja, lydinti juos pirmuosiuose žingsniuose į pasaulį. Ji saugo ne tik fizinį judėjimą, bet ir dvasinį atsiskyrimą nuo tėvų - pirmąsias keliones, išėjimą, augimą. Kartu su Adeona sudaro porą: viena lydi iš namų, kita - sugrąžina.
- Adeona: Sugrįžimo deivė, sauganti keliautoją, kuris grįžta namo.
- Aeternitas: Amžinybės deivė, simbolizuojanti tai, kas nesikeičia: valstybės tęstinumą, valdovo galią, dievų tvarką.
- Apolonas: Muzikos, orakulų, šaudymo iš lanko, medicinos ir saulės dievas. Romėnai jį perėmė beveik nepakitusį, bet suteikė politinį vaidmenį - imperatoriaus globėjo ir valstybės sveikatos sergėtojo.
- Aurora: Aušros deivė, atverianti dangų dienai.
- Bakchas: Žemės ūkio ir vyno dievas.
- Belona: Karo ir mirties deivė.
- Bona Dea: Paslaptinga vaisingumo ir žemės galia, garbinta moterų apeigose.
- Cerera: Žemdirbystės ir grūdų deivė. Ji globoja derlių, duonos kepimą, sezonų tvarką ir žemės ritmą.
- Diana: Laukinių gyvūnų ir medžioklės bei mėnulio deivė. Ji saugo laukinę laisvę, bet kartu ir gimdančias moteris.
- Fauna: Moteriškos išminties deivė, sesuo arba motina Faunui. Ji kalbėjo pranašystes ne žmonių kalba, bet gamtos balsu - per paukščius, vėją, gyvūnus.
- Faunas: Laukų, miškų, ganyklų, gyvulių dievas. Jis buvo laikomas klastinga dvasia, vagiančia vaikus, užtraukiančia ligas, sukeliančia košmarus.
- Feronija: Vergų laisvės, laukų, miškų, vaistažolių požemio pasaulio deivė. Jai buvo šventi miškai ir fontanai.
- Fides: Ištikimybės deivė. Jai skirta šventykla buvo Kapitolijuje, kur Romos senatas sudarinėjo sutartis su užsienio valstybėmis, Fides saugojo jas.
- Flora: Javų, gėlių ir pavasario deivė. Jos garbei skirta šventė Floralija, kuri vykdavo balandį arba ankstyvą gegužę.
- Fortūna: Sėkmės, likimo ir atsitiktinumo deivė. Turėjo vieną šventyklą Forum Boarium vietovėje, kitą skirta Romos žmonių Fortūnai (Fortuna Populi Romani) ant Kvirinalio.
- Janus: Vartų, pradžios ir pabaigos dievas. Jis turi dvi veido puses - viena žiūri atgal, kita į priekį.
- Junona: Meilės, santuokos ir vaisingumo deivė. Ji buvo santuokos, motinystės, moterų ir vaisingumo deivė.
- Jupiteris: Griaustinio ir dangaus dievas. Vyriausias panteono dievas, Romos imperijos globėjas.
- Justicija: Teisingumo deivė, įkūnijanti įstatymo galią ir moralinį tvirtumą.
- Marsas: Karo ir kovų dievas. Jis buvo Romos globėjas.
- Merkurijus: Parduotuvių savininkų, prekybininkų, keliautojų, prekių vežėjų, vagių ir apgavikų dievas. Dievų pasiuntinys.
- Minerva: Išminties, medicinos, prekybos, amatų, poezijos, meno ir karo deivė.
- Opė: Žemės, gamtos, kalnų ir laukinių gyvūnų deivė.
- Plutonas: Požemio dievas. Mirties ir turtų po žeme Dievas.
- Vesta: Židinio, namų ir buities deivė.
- Venera: Meilės ir grožio deivė.
Romėnų mitologijos animacija
Dievybių Kultai ir Šventės
Romėnų religija buvo glaudžiai susijusi su kasdieniu gyvenimu, o dievų garbinimas vyko per įvairius ritualus ir šventes.
Pavyzdžiai Iš Dievų Kultų
- Fauno kulto vieta: Palatino kalno ola Luperkala. Žyniai vadinti luperkais. Per Luperkalijų šventes (vasario 15 d.) luperkai aukodavo Faunui šunį ir ožį. Luperkalijos buvo skaistinimo ir vaisingumo šventė.
- Feronijos garbinimas: Jai buvo šventi miškai ir fontanai. Pagrindinė kulto vieta Kapena, netoli Soraktės kalno, ir Teracina, kur ji turėjo šventyklą Campus Martius vietovėje Romoje. Buvo tikima, kad tie vergai, kurie atsisės jos šventykloje ant šventojo akmens taps laisvi. Jos garbei lapkričio 15 d. vyko šventė.
- Floros garbinimas: Jos garbei skirta šventė Floralija, kuri vykdavo balandį arba ankstyvą gegužę. Floralijos metu buvo švenčiamas gamtos atsinaujinimo ciklas, buvo daug geriama ir šokama.
- Fortūnos kultas: Įsteigtas Servijaus Tulijaus. Turėjo vieną šventyklą Forum Boarium vietovėje, kitą skirta Romos žmonių Fortūnai (Fortuna Populi Romani) ant Kvirinalio. Praneste buvo Fortūnos orakulas, kur mažas berniukas atsitiktinai traukdavo ąžuolo šakele, ant jos būdavo aprašytas žmogaus likimas.
- Junonos kultas: Junona Moneta („patarėja“ ar „perspėjančioji“), saugodavo Romos imperijos finansus. Junona Populona ir Kuretidė buvo karingosios Junonos „versijos“, kurios buvo vaizduojamos karo vežime, įsisupusios į ožkos kailį, ginkluotos kalaviju ir skydu.
- Jupiterio garbinimas: Daugiausia vadinamas Jupiteriu Optimu Maksimu (Jupiter Optimus Maximus), kas reiškia Jupiteris aukščiausias ir didingiausias.
- Kvirino garbinimas: Vasario 17 d. Romos piliečiai kartais buvo vadinami kviritais, tai buvo laikoma dižiausia pagarba.
- Paks šventė: Sausio 3 d. vykdavo šventė jos garbei.
Dievai ir Jų Simboliai
Daugelis romėnų dievų turėjo savo simbolius, kurie padėdavo juos atpažinti ir suprasti jų funkcijas.
Simboliai ir Jų Reikšmė
- Fortūnos simboliai: Kornukopija, jūr. vairas.
- Jupiterio atributai: Eegida, skeptras, kartais kūjis.
- Justicijos atributai: Svarstyklės, kardas ar skeptrą.
- Merkurijaus atributai: Sparnuotosios sandalo ir kepurė, kaducėjus (lazda su dviem gyvatėmis).
- Cereros simboliai: Varpa, pjautuvas, gausybės ragas.
- Dianos simboliai: Lankas ir strėlės, pusmėnulis.
Romėnų dievų pasaulis buvo sudėtingas ir daugiasluoksnis, atspindintis pačios Romos visuomenės raidą ir vertybes. Kiekvienas dievas turėjo savo vietą panteone ir savo rolę žmonių gyvenime.
