Nėštumas - tai normali fiziologinė sveikatos būsena. Gera medicinos priežiūra yra viena svarbiausių sąlygų, kad kūdikis gimtų sveikas. Dažnų patikrinimų svarba - tikimybė susilaukti sveiko kūdikio yra dar didesnė, jei būsimoji mama kuo anksčiau apsilanko pas gydytoją ir nepraleidžia profilaktinių patikrinimų, tačiau dažnai vien profilaktinių tyrimų neužtenka.
Nėštumo trukmės skaičiavimas
Nustatyti nėštumo laiką yra labai svarbu, tai leidžia sužinoti, ar mažylis yra išnešiotas, ar nėštumas nėra užsitęsęs ir padeda parinkti geriausią tolesnę nėštumo bei gimdymo taktiką. Daugeliui būsimų tėvelių gimdymo termino data tampa labai svarbia, ir jei mažylis gimsta ne „nustatytą” dieną, kartais netgi nusiviliama. Jei jums taip nutiktų, nenusiminkite, nustatyta gimdymo data gimsta tik keli procentai naujagimių, juk iki šiol nėra visiškai aišku, kas nulemia gimdymo pradžią.
1812 metais formulę gimdymo termino skaičiavimui sugalvojo vokiečių mokslininkas Francas Karlas Nėgelė, kuria medicinoje naudojamasi iki šių dienų. Skaičiuojant gimdymo terminą, svarbu žinoti paskutinių menstruacijų pirmąją kalendorinę dieną, prie jos pridėti 7 dienas bei atimti 3 mėnesius (jeigu menstruacijų ciklas trunka 28 dienas). Taip apskaičiuojama numatoma gimdymo diena. Priklausomai nuo reguliaraus menstruacijų ciklo trukmės, ši formulė atitinkamai koreguojama. Nėštumo trukmė visada skaičiuojama savaitėmis. Žmogaus nėštumas trunka apie 280 dienų arba 40 savaičių. Reali trukmė - trumpesnė, nes ovuliacija, kurios metu moters organizme apvaisinamas kiaušinėlis, įvyksta maždaug dviem savaitėm vėliau, nei paskutinių menstruacijų pradžia. Dažnai moterys nežino tikslaus ovuliacijos ir galimo pastojimo laiko, todėl visame pasaulyje nėštumo trukmė skaičiuojama pagal šią formulę, kuri yra pakankamai tiksli, kad gydytojai akušeriai ginekologai ir akušeriai galėtų ja vadovautis klinikiniame darbe.
Jei atsimenate pirmąją paskutinių mėnesinių dieną, galite naudoti Naegele formulę: pirmoji paskutinių mėnesinių diena minus 3 mėnesiai plius 7 dienos (kai ciklas kas 28 d.). Jei ciklas reguliarus, bet ne 28 dienos, atitinkamai pridedamas kitas dienų skaičius, pavyzdžiui, jei ciklas kas 26 d. - iš paskutinių mėnesinių pirmos dienos atimame 3 mėn. ir pridedame 5 d. Jei ciklas kas 32 d. - iš paskutinių mėnesinių pirmos dienos atimame 3 mėn. ir pridedame 11 d. Atimama ar pridedama tiek dienų, kiek ciklas ilgesnis ar trumpesnis nei 28 dienos.
Jei žinote tikslią pastojimo datą, taikoma kita formulė: žinoma pastojimo diena minus 3 mėn. minus 7 d.
Gimdymo terminas remiantis ultragarsinio tyrimo duomenimis: tikslios paskutinių menstruacijų datos nežino iki 15-20% moterų, apie 10% moterų mėnesinės yra nereguliarios, kai kurios pastoja nustojusios vartoti hormonines kontracepcijos priemones. Šiais ir kitais atvejais nėštumo laikas patikslinamas ultragarsiniu tyrimu. Jei jūsų mėnesinių ciklas nėra reguliarus arba atliktas ultragarsinis tyrimas tarp 9+0 ir 13+6 nėštumo savaitės parodė skirtumą didesnį nei 7 dienos nuo paskutiniųjų reguliarių mėnesinių datos, nėštumo laikas nustatomas pagal ultragarsinio tyrimo duomenis. Jei jūsų mėnesinių ciklas nėra reguliarus ir nebuvo atliktas ultragarsinis tyrimas iki 13+6 nėštumo savaitės, o jis buvo atliktas nuo 14 iki 25 nėštumo savaitės, tuomet esant skirtumui ≤10 d., nėštumo laikas nustatomas pagal paskutinių mėnesinių datą, jei skirtumas >10 d. - nėštumo laikas nustatomas pagal ultragarsinio tyrimo duomenis. Jei ultragarsinis tyrimas neatliktas 6+0−24+6 savaitę: nėštumo laikas nustatomas pagal paskutinių mėnesinių datą. Jei paskutinių mėnesinių data nežinoma ir (ar) mėnesinių ciklas nereguliarus, nėštumo laikas nustatomas pagal ultragarsinio tyrimo 6+0−24+6 savaitės duomenis.
Skaičiuojant gimdymo datą, svarbu atsižvelgti ne tik į paskutinio menstruacijų ciklo pirmąją dieną, bet ir į kitus veiksnius. Pavyzdžiui, atlikus pagalbinį apvaisinimą, skaičiuojant gimdymo terminą, atsižvelgiama į embriono įsodinimo laiką, todėl ši skaičiuoklė keičiasi. Anksti atlikus ultragarsinį tyrimą, jis gana tiksliai parodo tikrąjį nėštumo laiką, todėl kartais nėštumo terminas skaičiuojamas būtent pagal šį tyrimą. Žinant gimdymo terminą (po atlikto pagalbinio apvaisinimo) ir jei nėštumas nekomplikuotas, vaisius vystosi gerai, jis aktyvus, o jo vandenų kiekis pakankamas, tai nėštumas gali tęstis savaitę ar net ilgiau po numatytos gimdymo datos.
Kada prasidės gimdymas?
Vaikelis vadinamas išnešiotu, kai nėštumo trukmė yra pilnos 37 nėštumo savaitės. Jei gimdymas prasideda iki 37 savaitės, jis vadinamas priešlaikiniu. Suėjus gimdymo terminui, t. y. 40 nėštumo savaičių, įvertinama vaisiaus būklė ir gimdymo takų pasiruošimas. Jei vaisiaus būklė yra gera - laukiama, dažniausiai 7-10 dienų po termino. Kad ir kaip norėtųsi greičiau susitikti su mažyliu, geriau sulaukti savaiminės gimdymo pradžios (jei vaisiaus būklė gera). Jei gimdymas neprasideda savaime, jis sužadinamas.
Tikrieji gimdymo pradžios simptomai - reguliarūs gimdos susitraukimai (sąrėmiai). Gimdymo pradžia nustatoma vertinant pokyčius gimdos kaklelyje, kai dėl reguliarių susitraukimų jis pradeda atsiverti. Artėjantį gimdymą taip pat gali išduoti nereguliarūs ir reti gimdos susitraukimai, vaisiaus vandenų nutekėjimas, kuris nebūtinai yra gimdymo pradžios požymis. Tačiau dažniausiai, esant išnešiotam nėštumui, nutekėjus vaisiaus vandenims prasideda ir gimdymas.
Kiekvienai nėščiajai gimdymas prasideda individualiai. Kartais prasidėję reguliarūs gimdos susitraukimai nurimsta, o kartais ir nereguliarūs gimdos susitraukimai gali pakeisti gimdos kaklelio atsivėrimą.
Pajutus skausmingus, reguliarius, dažniau nei kas 10 minučių pasikartojančius gimdos susitraukimus (sąrėmius), kurie laikui bėgant tik stiprėja, reikėtų vykti į Nėščiųjų ir gimdyvių priėmimo skyrių. Taip pat į Gimdymo skyrių reikėtų atvykti nutekėjus vaisiaus vandenims. Nors vaisiaus vandenų nutekėjimas nebūtinai gali reikšti gimdymo pradžią, tai yra būklė, dėl kurios gydytojams akušeriams ginekologams reikia įvertinti situaciją ir spręsti, ką daryti toliau. Kartais, nutekėjus vaisiaus vandenims, gimda pradeda reguliariai susitraukinėti ir prasideda gimdymas.
Pradėjus kraujuoti, sutrikus vaisiaus judesiams (kurie iki tol buvo gerai juntami, tačiau tapo silpni ar visai nejuntami) reikėtų nedelsti ir kuo greičiau vykti į Nėščiųjų ir gimdyvių priėmimo skyrių.
AKTYVUS GIMDYMAS ir KADA EITI Į LIGONINĘ | Gimdymo etapai. 2 dalis | Gimdymo dula
Svarbiausi tyrimai nėštumo metu
Bakterijų ir virusų nešiojimas labai paplitęs reiškinys ir dažnai būna besimptomis, dažnai subklinikinis, nustatomos tik laboratorinių tyrimų pagalba. Sukėlėjus nešiojanti moteris yra infekcijos šaltinis ir nėštumo metu gali sukelti pavojų vaisiui.
Infekcijos, keliančios grėsmę vaisiui
- Toksoplazmozė (Toxoplasma gondii). Nėščiajai I-ame nėštumo trimestre susirgus toksoplazmoze, liga gali sukelti vaisiaus apsigimimą, savaiminį persileidimą, priešlaikinį gimdymą, vaisiaus augimo sulėtėjimą ar žūtį gimdoje. Užsikrėtus III-ame nėštumo trimestre, yra didesnė vaisiaus užkrėtimo rizika. Toksoplazmozės eiga tiek nėščiai moteriai, tiek gimusiam užkrėstam naujagimiui dažniausiai yra besimptomė, o jei būna simptomų, jie panašūs į gripo. Įgimtai toksoplazmozei būdingi trys požymiai: kalcifikatai smegenyse, chorioretinitas ir hidrocefalija. Toksoplamozei diagnozuoti atliekami specifinių antikūnių prieš toksoplazmą IgM ir IgG tyrimai. Jei pirmą trimestrą IgM (-), IgG (-), - infekcijos nėra.
- Raudonukė. Didžiausią problemą raudonukė sukelia nėščioms moterims: raudonukės RNR virusas pasižymi stipriu teratogeniniu (sukeliančiu genų arba chromosomų mutaciją, gemalo raidos sutrikimus) poveikiu, todėl raudonuke susirgus nėščiai moteriai kyla didelis apsigimimų pavojus. Vaisius užsikrečia hematogeniu (kraujo) keliu. Vaisius jautrus raudonukės virusui pirmus 3 nėštumo mėnesius. Užsikrėtus nėštumo metu vaisiui išsivysto sisteminė infekcija vystymosi/formavimosi pažeidimai: katarakta, kurtumas, širdies ydos, sklaidos sutrikimai, mokymosi sutrikimai, kepenų ir blužnies padidėjimas, hepatitas, ausų defektai, mažas svoris.
- Citomegalo viruso (CMV) sukelta infekcija. Šia infekcija užsikrečiama per kvėpavimo takus, taip pat lytinių santykių metu, atliekant kraujo perpylimą, turint kitų kontaktų su infekuoto individo organizmo skysčiais (seilėmis, šlapimu, motinos pienu). Vaisius ir naujagimis užsikrečia virusui patekus per placentą. Infekcija gali būti pirminė (ūminė) - jos atveju vaisiaus užkrečiamumo tikimybė yra 40-50 proc., arba lėtinė, kurios atveju vaisiaus užkrėtimo rizika yra maža. CMV paplitimas nėštumo metu įvyksta 1-7 proc. visų nėščių moterų. Ligos eiga nėščiai moteriai dažniausiai yra besimptomė. Nėštumas ligos sunkumo nekeičia. Užkrėstam naujagimiui būdingas sulėtėjęs vystymasis, galvos smegenų, akių, vaisiaus organų pažeidimai, širdies ydos. Šiai infekcijai diagnozuoti atliekamas specifinių citomegalo viruso imunoglobulinų IgM ir IgG tyrimas. Pirminė CMV infekcija diagnozuojama: nustačius CMV IgG prieš tai buvusiai seronegatyviai moteriai; nustačius CMV IgM su žemo avidiškumo CMV IgG. Rekomenduojama tirti dėl CMV nėštumo metu: gripo ar infekcinės mononukleozės sindromo simptomai nėštumo metu; vaisiaus UG pakitimai (dažniausiai 18 sav.); imunosupresyvi nėščioji. 80 000 įgimtos CMV infekcijos per metus diagnozuojama JAV ir Europoje.
- Hepatitas B. Šia hepatito B viruso sukelta liga užsikrečiama parenteraliniu būdu (ne per virškinamąjį traktą) bei lytinio kontakto metu. Nėščiajai sergant ūmia ar aktyvia lėtine infekcija, nėštumo metu vaisius užkrečiamas 5 proc., gimdymo metu - 95 proc. atvejų. Virusu užkrėsti naujagimiai suserga besimptomiu lėtiniu hepatitu. Liga sukelia kepenų uždegimą, cirozę, kuri vėliau gali išvirsti į kepenų vėžį. Infekuotiems kūdikiams tikimybė pasveikti yra maža. Kasmet nuo šios ligos ir jos sukeliamų pasekmių miršta daugiau kaip 1 mln. žmonių. Hepatitui B diagnozuoti atliekami laboratoriniai tyrimai: HbsAG, Anti-Hbs, Anti-Hbcore.
- Gonorėja. Tai gonokokų (Neisseria gonorrhoea) sukelta, lytiniu keliu plintanti infekcija. Šia liga sergančios moterys skundžiasi išskyromis iš makšties.
- Chlamidiozė. Sukėlėjas Chlamydia trachomatis - viena iš dažniausiai pasitaikančių lytiškai plintančių ligų. Būdinga jauniems, lytiškai aktyviems asmenims, ypač 16-24 metų moterims ir 18-29 metų vyrams, tačiau serga ir lytiškai aktyvūs vyresnio amžiaus asmenys. Kadangi dauguma atvejų būna besimptominiai, didžioji dalis pacientų lieka nediagnozuoti.
- B grupės beta hemolizinis streptokokas (BGS). Šios bakterijos sukelta infekcija yra pagrindinė ankstyvo naujagimių sepsio ar meningito priežastis. Moterims gali sukelti pogimdymines infekcijas. Randamas makštyje apie 20 proc. nėščiųjų. Diagnozuojama atliekant pasėlį po 35 nėštumo savaitės.
- Ureaplasma urealyticum. Ureaplazmozė - bakterinės kilmės lytiškai plintanti liga, sukeliama Ureaplasma urealyticum bakterijos. Sukelia vyrams uretritus - šlaplės uždegimus, moterims cervicitus - gimdos kaklelio uždegimus.
- Mycoplasma hominis PGR / Mycoplasma genitallium PGR. Lytiškai plintančių ligų sukėlėjai laboratorijoje nustatomi moderniu molekulinės biologijos metodu - PGR (polimerazės grandininė reakcija). Mikoplazmos sunkiai pasiduoda gydymui, jos neturi sienelės, todėl nejautrios vaistams, veikiantiems į sienelės receptorius.
- RPR ir TPHA tyrimai sifilio diagnostikai. Ligos eiga susideda iš trijų stadijų. Pirmoje atsiranda neskausmingos raudonos opelės burnoje ir ant lyties organų. Laikosi apie 1-5 sav. Antroje ligos stadijoje pasireiškia bėrimas bet kurioje kūno vietoje, jaučiama panašūs į peršalimą požymiai. Trečioji stadija prasideda, jeigu liga neišgydoma per kelerius metus. Tada sifilis apima vidaus organus: kraujotakos sistemą, širdį, smegenis, akis, stuburą. Gali sukelti paralyžių ir mirtį.
- Tyrimas dėl ŽIV. Žmogaus imunodeficito virusas - viena iš pačių pavojingiausių lytiškai plintančių ligų. Jos kilmė - virusinė. ŽIV pažeidžia kraujyje esančius limfocitus, kurie atsakingi už organizmo apsaugą nuo svetimkūnių, todėl organizmas tampa ypač lengvai pažeidžiamas bet kokios kitos infekcijos ar uždegimo, kas pasitaiko gan dažnai, tik ne visada yra jaučiama. Šiuo virusu infekuotieji paprastai gyvena 2-5 metus nuo infekcijos, nors buvę ir 10 metų trukmės atvejų.
Kiti svarbūs tyrimai
- Kepenų fermentų ir pigmentų tyrimai. ALT, AST ir bilirubino koncentracija normalaus nėštumo metu nekinta, jeigu padidėja - kepenų pažeidimas. Normalaus nėštumo metu gali padidėti šarminė fosfatazė, kurią gamina placentą, todėl staiga sumažėjusi šarminės fosfatazės koncentracija rodo gręsiantį placentos nepakankamumą. Nėštumo metu moteris gali sirgti tik nėštumui būdingomis ligomis, ūminėmis arba lėtinėmis kepenų ligomis. Jei moteris pastoja jau sirgdama kepenų liga, nėštumas gali komplikuotis persileidimu, priešlaikiniu gimdymu, vaisiaus raidos sutrikimais ar net vaisiaus žūtimi. Būdingi požymiai I trimestro metu: užsitęsęs nėščiųjų vėmimas, II/III trimestro metu: intrahepatinė nėščiųjų cholestazė, generalizuotas niežulys be odos bėrimo, padidėjusi tulžies rūgščių konc., cholio r. kraujo serume, gali pasireikšti sunki hipertenzija, proteinurija, kepenų infarktas, hemolizė.
- Kraujo grupė ir Rh antikūnų nustatymas. Kraujo tipavimo tyrimai atliekami siekiant nustatyti ABO ir Rh grupės antigenus esančius ant paciento raudonųjų kraujo kūnelių. Kiekvienas žmogus gimsta turėdamas tam tikrą kraujo grupę (O, A, B, AB). Ši kraujo grupė priklauso nuo to, koks antigenas yra arba kokio antigeno nėra ant jo eritrocitų. Rh faktoriaus nustatymas yra būtinas nėštumo metu. Jeigu moters kraujo grupė yra Rh(-), o jos partnerio kraujo grupė yra Rh(+), kūdikis gali būti Rh(+). Jeigu šis tyrimas buvo teigiamas, tai reiškia, jog motina, kurios kraujas yra Rh(-) gamina antikūnius prieš Rh(+) vaisių. Šie antikūniai gali pereiti per placentos barjerą ir sunaikinti vaisiaus eritrocitus dar prieš vaisiaus gimimą arba jo gimimo metu.
- Bendras kraujo tyrimas. Automatizuotas kraujo ląstelių tyrimas / bendras kraujo tyrimas - pats pirminis profilaktinis laboratorinis kraujo tyrimas, rodantis eritrocitų, trombocitų, leukocitų kiekius, tūrį, formą, pasiskirstymą pagal rūšį. Jei visi bendro kraujo tyrimo rodikliai yra normos ribose, tai galima teigti, kad ištyręs asmuo daugelio ligų atžvilgiu yra sveikas. BKT parodo uždegimus, padeda atskirti bakterinės kilmės ir virusinės kilmės infekcijas. Parodo mažakraujystę.
- Glikemijos tyrimas ir gliukozės tolerancijos mėginys. Didžiąją hemoglobino dalį sudaro hemoglobinas A-HbA. Jis sudaro net 90 proc. viso hemoglobino. HbA dalis kitaip dar vadinama HbA1, yra glikuota. Tai reiškia, jog ši hemoglobino dalis absorbuoja gliukozę. Kai gliukozės kiekis kraujyje yra normalus, eritrocitų ląstelėse esantis hemoglobinas yra prisotinamas gliukoze. Šis hemoglobino prisotinimas vyksta visą eritrocito ląstelės gyvavimo laikotarpį, tai yra 120 dienų. Taigi, tiriant glikuoto hemoglobino kiekį eritrocito ląstelėje, galima spręsti apie tai, koks vidutiniškai buvo paciento cukraus kiekis kraujyje 2-3 mėnesių laikotarpyje. Gliukozės toleravimo tyrimas yra labai svarbus cukrinio diabeto diagnostikai.
- ENG (eritrocitų nusėdimo greitis). ENG pagreitėja esant anemijai, o sulėtėja dėl policitemijos (daug ląstelių kraujyje). ENG greitėjimas susijęs ir su fibrinogeno koncentracijos kraujyje padidėjimu, nes eritrocitai jį absorbuoja, dėl to mažėja jų paviršiaus krūvis (padidėjęs krešulių formavimosi pavojus). Taip būna sergant uždegimu, infekcinėmis ligomis. Cholesterolis eritrocitų nusėdimą greitina, o lecitinas - lėtina. Fiziologiškai ENG padidėja sunkiai fiziškai dirbant ir antroje nėštumo pusėje.
- Makšties tepinėlis. Tepinėlyje matomos makšties gleivinės ląstelės, makšties lazdelės, leukocitai, bakterijos.
- PRISCA I arba II. Kompleksas kraujo tyrimų, kuriuo siekiama išsiaiškinti būsimo vaikelio kai kurių apsigimimų riziką.
- Skydliaukės funkcijos tyrimai. Skydliaukės funkcijos sutrikimas yra antra pagal dažnumą endokrininė patologija, kuri gali turėti neigiamą įtaką nėštumo eigai, normaliam vaisiaus augimui bei tolesniam vaikų ir paauglių protinės ir fizinės raidos sutrikimui. Netgi esant nedideliam jodo stygiaus organizme, pasireiškia nuovargis, sumažėja darbingumas, didėja jautrumas, nervingumas. Jei nėštumo metu moteris su maistu gauna per mažai jodo, embrionas nepakankamai aprūpinamas skydliaukės hormonais (ypač T4), būtinais smegenų formavimuisi. Hormonų sekreciją nėštumo metu reguliuoja sudėtingi nerviniai - humoraliniai mechanizmai. Nėštumo metu gali pasireikšti ir hipertireozė, ir hipotireozė, kiekviena šių patologijų dar skirstoma į kliniškai pasireiškiančią ir subklinikinę formą. Vertinant skydliaukės hormonų tyrimus, kraujyje nustatomas laisvų FT4 ir FT3 kiekis, nes tik su plazmos baltymais nesusijungę hormonai yra biologiškai aktyvūs. Tireotoksikozė pasireiškia įvairiais simptomais, kurie gali būti būdingi normaliam nėštumui - nervingumas, prakaitavimas. Reiktų atkreipti dėmesį į tokius simptomus, kaip svorio netekimas, išverstakumas, nepraeinanti tachikardija ar drebulys. Diagnostika pagrįsta skydliaukės hormonų kiekio kraujyje nustatymu. Taigi, esant tirotoksikozei, bus dideli FT4 ar FT3 kiekiai ir mažai TTH. Skydliaukės hormonų normos skiriasi kiekvieną nėštumo trimestrą. Pagrindinis pagalbos tikslas gavus teigiamus tyrimo atsakymus - ankstyva diagnozė.
Privalomieji tyrimai patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006m. gruodžio 29d. įsakymu Nr.
Pasiruošimas gimdymui ir ligoninėje
Nėščiosioms reikėtų turėti asmens dokumentą ir nėščiosios kortelę, kurioje surašyti atlikti tyrimai ir gydytojų rekomendacijos bei išvados. Be šių dokumentų reikėtų pasiimti asmens higienos reikmenis, pavyzdžiui, dantų šepetėlį, chalatą, pižamą ir įklotus. Žinant apytikslį naujagimio svorį, rekomenduojama įsidėti ir drabužių, skirtų naujagimiui, sauskelnių. Taip pat galima pasiimti negazuoto mineralinio vandens, juodojo šokolado.
Rekomenduojama, kad gimdymo metu šalia nėščiosios būtų jai artimas žmogus, kad moteris jaustųsi kuo komfortiškiau ir jaustų mažesnį stresą. Remiantis moksliniais duomenimis, artimo žmogaus dalyvavimas gimdyme pagerina moters savijautą, sumažina nuskausminamųjų vaistų poreikį. Svarbu, kad žmogus, kuris dalyvaus gimdyme, galėtų padėti ir rūpintųsi nėščiosios savijauta ir poreikiais. Gimdyme gali dalyvauti ne tik vyras/partneris, bet ir kitas artimas nėščiajai žmogus: mama, sesuo, draugė arba dula.
