Simonas Storpirštis, gimęs 1986 metais, yra žinomas Lietuvos aktorius, kilęs iš garsios menininkų dinastijos. Jo kelias į sceną ir ekraną neatsiejamas nuo šeimos tradicijų ir aplinkos, kurioje augo. Simonas jau įpratęs girdėti klausimą, ar tikrai yra to Storpirščio, aktoriaus, sūnus? „O tada iškart dar perklausia - kurio?“ - nusijuokia.
Tiems, kas nežino atsakymo į šį klausimą: televizijos šou „Žvaigždžių duetai“ su Liepa Norkevičiene pergalę šventęs Simonas yra teatro ir kino aktoriaus Arūno Storpirščio sūnus. Jaunimo teatre jis susitinka ne tik su tėčiu, bet ir su dėde Gediminu Storpirščiu bei pusbroliu Ainiu. Visus dinastijos atstovus netgi galima kartu išvysti scenoje - spektaklyje „Geras žmogus iš Sezuano“, o „Skrydyje virš gegutės lizdo“ - Simoną su tėčiu ir dėde.
Simonas jau įprato nuolat būti lyginamas su jais. „Kartais net supainioja - sako, kad matė mane spektaklyje, ir pamini pavadinimą pjesės, kurioje vaidina Ainis, - šypteli. - Nors mes išoriškai visai skirtingi. Tiesa, vienoje recenzijoje esu skaitęs, jog mūsų vaidybos stilius panašus... Aš manau, kad esame skirtingi tiek scenoje, tiek gyvenime.
Išsilavinimas ir karjeros pradžia
2010 m. Simonas Storpirštis baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos (lėlininkų) kursą, kuriam vadovavo Algirdas Latėnas ir Gediminas Storpirštis. Nuo 2010 m. jis vaidina Jaunimo teatre.
Jo svarbiausi vaidmenys teatre apima daugybę įvairių pastatymų:
- XXI amžiaus ŠĖPA, Ūbas Caras, rež. Guašas
- Aldous Huxley, Puikus naujas pasaulis, rež. Miguel de Cervantes
- Don Kichotas, rež. Asia Voloshina
- Žmogus iš žuvies, rež. Jean Genet
- Balkonas, rež. Ödön von Horváth
- Vienos miško pasakos, rež. Teklė Kavtaradzė
- Apie baimes, rež. Hans Christian Andersen
- Coliukė, rež. Marius von Mayenburg
- Perplex, rež. Dea Loher
- Pabaigos ugnis, rež. Lina Žutautė
- Kakė Makė ir pavogtas laikas, rež. Astrid Lindgren
- Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, rež. Bertolt Brecht
- Geras žmogus iš Sezuano, rež. Carlos Murillo
- Tamsos žaidimas, rež. Anton Chekhov
- Vyšnių sodas, rež. Pawel Demirski
- Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų, rež. Otfried Preussler
- Raganiukė, rež. Chuck Palahniuk
- Kovos klubas, rež. Oleg Bogajev
- Slaptoji dviratininkų draugija, rež. Arvydas Juozaitis
- Širdis Vilniuje, rež. Dale Wasserman
- Skrydis virš gegutės lizdo, rež. William Shakespeare
- Lady Macbeth, pagal „Makbetą“, rež. Pagal Kazį Binkį ir keturvėjininkų kūrybą
- Keturiais vėjais, rež. Paolo Emilio Landi
- Strip man show-viskas apie vyrus, rež.
Be teatro, Simonas yra filmavęsis serialuose („Kriminalistai“, „Nuovada“), reklamose, įgarsina animacinius filmus.
Šeimos įtaka ir vaikystės patirtys
Simonas Storpirštis augo menininkų apsuptyje, kur teatras ir menas buvo neatsiejama gyvenimo dalis. „Aš nepersijungiu ir scenoje į tėtį žvelgiu kaip į savo tėtį“, - tik šypteli Simonas, vaikystėje laukęs teatre, kada tėčiui baigsis repeticijos ar spektakliai, o dabar drauge išeinantis į sceną.
Vaikystėje jis daug laiko praleisdavo teatre, laukdamas tėvo, o kartais netgi pasirodydavo scenoje. Viename interviu jis paaiškino, kad vaikai scenoje už kulisų nesėdėdavo - teatre yra tiesiog galybė magiškų vietų. Daugybę laiko praleidau ne tik laukdamas tėčio Jaunimo teatre, bet ir tarp puantų Operos ir baleto teatre, - juk mano mama buvo balerina. Pamenu, kokie man juokingi atrodydavo tie vyrai su triko ir timpomis... Kol tėvai būdavo repeticijose ar spektakliuose, mums, vaikams, likdavo visas teatras. Suaugusieji užsiėmę, niekas neturi laiko mums, tad eini, kur nori, darai, ką nori... Gali taip pasislėpti, kad tavęs niekas neras visą dieną. Netgi tėtis.
Vaikystėje jis yra ir scenoje pasirodęs - atrodo, balete „Daktaras Aiskauda“, vaidinau viščiuką. Gal tai likimo ironija, bet apvilko mane geltonu triko ir įvežė dideliu vežimėliu į sceną. Sėdėjau ir žvalgiausi į pilną salę žmonių. Smagiausia buvo, kai po kiek laiko mama namo parsinešė teatre gautą algą, iš to pundelio ištraukė pirmą mano uždarbį - penkis rublius - ir įteikė.
Galima sakyti, ne tik teatras, bet ir visas Senamiestis buvo mūsų žaidimo aikštelė. Tuo metu jis buvo ne toks kaip dabar, kai visi kiemai uždaryti, durys užrakintos. Tada netgi rūsiai buvo atviri. Tai buvo vienintelė vieta, kur eidavau su noru. Per visą lankymo dešimtmetį praleidau gal tik porą kartų, o juk per savaitę vykdavo po du užsiėmimus! Niekur kitur neprilipau - nei krepšinyje, nei lauko tenise, nei futbole. O drama ėmė ir prilipo.
Mokykla ir paauglystės iššūkiai
Nors teatras žavėjo, mokykla Simonui nebuvo miela. „Mokykla manęs niekuomet netraukė. Visada rasdavau įdomesnės veiklos, nei ruošti pamokas. Kai nesimokai, kai pamokose jauti nuolatinę baimę, tai ir džiaugsmo daug nėra. Tuomet atrodė, kad visi tik ir lenda prie manęs, nors žino, kad nieko nemoku. Galvojau, kad mokykla - tik etapas, kurį reikia kaip nors pragyventi... Tiesą sakant, buvo pusmetis, kai mokykloje taip ir nepasirodžiau.
Būtų galima filmo scenarijų parašyti, kokioje melo karalystėje tuo laiku gyvenau. Nuo rugsėjo iki sausio, kai mane jau prigavo, kiekvieną rytą atsikeldavau, išsiruošdavau ir išeidavau į mokyklą. Iš tiesų - į Bernardinų sodą ir iki devintos valandos sukdavau ratus. Kartais būdavo ir daugiau nelankančių bendraminčių, kartais - tik aš vienas. Žiema buvo šalta, pasitaikydavo, kad paspausdavo ir dvidešimt laipsnių. Sulaukdavau, kol Rotušės aikštėje atidarys pieno barą, ten nusipirkdavau pigiausią bandelę, sušildavau ir laukdavau, kada pradės veikti kompiuterinė. O ten atsisėdi ir žaidi kompu iki pamokų pabaigos, kai jau gali grįžti namo. Grįžęs mamai papasakoji kokią istoriją, kaip sekėsi mokykloje, ir sėdi prie kompiuterio žaisti toliau.
Augau pavojingu metu - aišku, kiekviena karta gali sakyti, kas jos metas pilnas pavojų. Vieniems tai - alkoholis, kitiems - narkotikai, tretiems - azartiniai žaidimai. Kaip tik mano paauglystėje suklestėjo internetas, mieste atsidarė kompiuterinės - o jose prie kompiuterių ištisomis dienomis sėdėdavo ir žaisdavo krūvos tokių kaip aš.
Tėčiui buvo kilę įtarimų - vis norėdavo patikrinti mano pažymių knygelę. Sukausi kaip įmanydamas, buvau priprašęs bičiulės jam paskambinti, prisistatyti auklėtoja ir pasakyti, kad Simonas puikiai mokosi, o pažymių knygelė bus kitą mėnesį. Kai nebepakako pasiaiškinimų, kad, tarkim, auklėtoja pažymių knygeles surinko ir netikėtai susirgo, tėtis nutarė palydėti mane iki mokyklos ir su ja pasikalbėti. Prie pat mokyklos durų įtikinau jį sukti atgal - neva mokytoja labai užsiėmusi ir tik supyks... Jau vėliau tėtis pripažino, kad visas tas pusmetis buvo vienas geresnių mano vaidmenų...
Viskas išaiškėjo, kai sausį mokyklos vadovybė nutarė mane iš vienuoliktos klasės grąžinti kartoti kurso į dešimtą, o jau naujoji auklėtoja paskambino tėčiui ir pasidomėjo, kur esu dingęs, - paliktas antriems metams per mėnesį dar nepasirodžiau. Tai buvo mano plano dalis - demaskuoti, kaip mokytojams iš tikrųjų nerūpi mokiniai (nusijuokia). O jei iš tiesų, tai aš gerai žaidžiau, gal ir jiems nebuvo lengva mane išaiškinti. Nunešdavau į mokyklą medikų raštelius, kad labai sunkiai sergu. Tokią melo raizgalynę buvau sumazgęs... Vis dėlto karma su manimi susidorojo - buvau greta tėčio, kai jam paskambino naujoji klasės auklėtoja. Buvome užsukę į kažkokį ofisą, jis pridėjo telefoną prie ausies ir dvi minutes, kol vyko pokalbis, žiūrėjo į mane. Tos minutės prilygo pusmečiui, viskas prabėgo pro akis.
Tėtis viešų scenų nekėlė, tik kai išėjome pro duris... Labai supyko. Turbūt tik tie, kas augina vaikus, ir gali suprasti, ką jis jautė tą akimirką, kai suprato, jog pusmetį buvo vedžiojamas už nosies. Man buvo labai gėda, bet ir nukrito didelis akmuo, nes gyventi mele - pragaras. Juk kiekvienas telefono skambutis namuose jau buvo išbandymas, skubi pirmas atsiliepti, nes tai gali būti auklėtoja. Kaskart susitikęs su tėčiu, - tėvai buvo išsiskyrę, aš gyvenau su mama, - svarstydavau, o gal jis jau žino? Gyvenau baimėje, tiesą sakant, netgi džiaugiausi, kai mane parišo.
Tėvystė ir šeimos vertybės
Simonas Storpirštis pats yra tėvas. Jis sako, kad gyvenimas tapus tėvu apsiverčia aukštyn kojomis ir tai gali suprasti tik juo tapęs. „Gyvenimas tapus tėvu apsiverčia aukštyn kojomis ir tai gali suprasti tik juo tapęs. Čia tas pats kas žmonėms, kurie neturi vaikų, aiškint, ką reiškia jų turėti. Neįsivaizduoju, kokius žodžius tokiems žmonėms turėčiau parinkti. Kartais būna lengviau, kartais apima ir sunkūs epizodai. Bet taip paprastai gyventi, kaip gyvenome be vaikų, tikrai niekada nebus. Nesakau, kad tai tai yra labai blogai. Tai kardinaliai kitoks gyvenimas - su kitais įsipareigojimais, būtinybe auginti kitą žmogų. Kasdien mokausi gyventi iš naujo, Nemanau, kad kada nors prie to priprasiu. Bet kuo daugiau žmonių šeimoje, tuo daugiau ir iššūkių - visi turi savo norus, jiems reikia daugiau dėmesio. Taip ir gyveni po truputį“, - sako vyras.
Aktorius taip pat neslepia, kad tėvystė - tai sunkus ir ilgas darbas: „Niekas negimsta jau mokėdamas būti tėvu. Mažais žingsneliais mes kasamės link to vaidmens. Kai paleidžia iš ligoninės su tuo vaikeliu, niekas nepaaiškina, ką toliau reikės daryti. Teorines žinias turi, bet iš esmės nemoki visai nieko.“
Anot S. Storpirščio, vyresnėlis jo sūnus Emilis labai panašus į jį patį mažą, o jaunėlis Vincentas primena jo šviesaus atminimo tėtį, aktorių Arūną Storpirštį. „Emilyje labai daug manęs, dėl to aš jį labai gerai jaučiu ir labai noriu jam padėti, kartais ir per daug - atrodo, aš antrą kartą gyvenu, antrą kartą į mokyklą einu ir pan. O Vincentas - man atrodo, kad čia mano tėtis atgimė. Jis yra labiausiai užsispyręs žmogus planetoje, kokį aš pažįstu, ir jame grynai matau savo tėvą. Taigi aš auginu save ir savo tėtį. Tai yra taip keista“, - dalijosi aktorius.
Simonas ir Indrė Storpirščiai susituokė 2019 m. rugpjūčio 3 dieną. Tradicijų puoselėjimas Storpirščių šeimoje užima svarbią vietą: „Knygos skaitymas vakarais - būtinas. Jei mūsų karta neperduos knygos meilės savo pavyzdžiu, mūsų vaikų karta jau visai nebepripažins popierinio formato. Norėtųsi, kad buvimas lauke būtų ne bausmė, o džiaugsmas, o laikas praleistas su tėvais ne tik sekmadieniais. Šeima man reiškia viską. Čia vienas iš tų dalykų, kurių nepaaiškinsi žmogui, kuris neturi šeimos, vaikų. Tai visai kitokia meilė, visai kitas jausmas, ilgesys, noras rūpintis ir aprūpinti. Šeima man yra pamatas.“
Netektys ir jų įveikimas
Simonas Storpirštis yra patyręs skaudžių netekčių, kurios padarė didelę įtaką jo gyvenimui. Lapkričio mėnesį sueis dveji metai, kai S. Storpirštis neteko tėčio, teatro scena - garsaus aktoriaus Arūno Storpirščio. „Kas nėra su tuo susidūręs, neįmanoma to jausmo paaiškinti. Mirtis mane lydi kone visą gyvenimą. Kai gimiau, jau neturėjau vieno senelio ir močiutės. Tuomet netekau kito senelio, mamos, kitos močiutės, galų gale - tėčio. Mirtis mane labai dažnai aplankydavo ir kiekvieną kartą patirdamas netektį suprantu, koks žiaurus yra tas žodis „niekada“. Tu niekada nebepamatysi to žmogaus. Taip, yra nuotraukos, mano tėčio atveju - ir vaizdo įrašai. Bandžiau prieš porą savaičių įsijungti laidą apie jį. Tik penkias minutes pažiūrėjau, ir viskas. Akys šlapios ir supratau, kad to daryti dar negaliu. Tos pačios laidotuvės. Tai yra sudėtingas dalykas. Tuomet pats gedi ir dar ateina penki šimtai žmonių, tau reiškia užuojautą, o tu turi visus juos išklausyti. Kiekvienas jų žodis - tarsi dūris. Kiekviena istorija apie tavo žmogų - kaip priminimas: viskas, nebėra.
Po mamos netekties metus ar pusantrų nesupratau, kaip toliau gyventi. Po paskaitų, kurios baigdavosi dešimtą valandą, eidavau per pusę miesto pėsčiomis į kapus. Atrodė, taip reikia. Tai dariau kiekvieną vakarą pusantro mėnesio. Po tėčio mirties aš iš viso buvau išskridęs - nebeturėjau tikslo, turėjau vaiką, šeimą, bet save buvau nurašęs ir išmetęs. Maniau, kad niekam nesu reikalingas. Man visada lengviau padėti kitiems, o sau nežinojau, kaip padėti“, - sako aktoriumi taip pat tapęs žinomo aktoriaus sūnus.
Aktorystė - tikrai nepastovi profesija, dėl kurios jos atstovai dažnai turi aukoti savo laisvalaikį ar netgi laiką su šeima. Kaip tikina pats Simonas, visgi kartais sunku surasti net kelias minutes laisvalaikiui, tačiau jos - būtinos. „Mūsų profesija labai nepastovi, todėl, kad ir kaip norėčiau, negaliu išsirinkti vienos dienos, kurią kas savaitę galėčiau skirti tik šeimai. Šeimos nepamirštu niekada - net ir darbuose juos nešiojuosi mintyse. Iššūkių tikrai yra. Turi susiderinti gyvenimą su pasiruošimu, su nuolatiniais filmavimais. Aplink darbą dažniausiai tenka dėliotis gyyvenimą, savo laisvalaikį. Kiek įmanoma, aš šeimai stengiuosi laiko duoti kuo daugiau, tačiau ne visada tai padaryti išeina. Po to save dažnai graužiu, dažnai liūdžiu, jei tenka kažkur toli išvažiuoti. Bet supranti, kur yra gyvenime prioritetai, juos susidėlioji ir viskam atrandi laiko - pasidaro ramiau. Aišku, gal ir lengviau žmonėms viską suderinti, kai turi įprastą ir nuolatinį darbo grafiką, bet svarbiausia - palaikymas šeimoje. O jo šeimoje turiu su kaupu. Dėl to lengviau“, - šypsosi jis.
Viso pokalbio su aktoriumi S. Storpirščiu kviečiame pasiklausyti laidoje „Dinastijos“. Dokumentinių apybraižų ciklas apie dešimt Lietuvos šeimų, palikusių ryškų pėdsaką šalies istorijoje.
tags: #simonas #storpirstis #gime
