Kiekvienas ginčas dėl vaiko ateities yra unikalus ir reikalauja individualaus požiūrio, atsižvelgiant į visus jam svarbius aspektus. Nors įstatymai numato tam tikras taisykles, kaip spręsti tėvų ginčus, praktikoje dažnai susiduriama su iššūkiais, kurie apsunkina derybas ir ieškojimą kompromisų. Šiame straipsnyje nagrinėjame, kaip sprendžiami vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimai, ir siūlome alternatyvius sprendimus, kurie gali palengvinti procesą ir skatinti tėvų bendradarbiavimą.
Tradicinis požiūris ir jo problemos
Tradicinis būdas spręsti klausimus dėl vaiko, kai tėvai nebegyvena kartu, pirmiausia apima vaiko gyvenamosios vietos nustatymą su vienu iš tėvų. Tik po to sprendžiami klausimai dėl bendravimo su vaiku tvarkos ir vaiko išlaikymo. Toks eiliškumas dažnai sukelia didelę konkurenciją tarp tėvų, nes vaiko gyvenamosios vietos nustatymas suvokiamas kaip „auksas“, kurį būtina laimėti. Tai lemia, kad vienas iš tėvų tampa skolininku, o kitas - kreditoriumi. Šis požiūris skatina kovą ir varžybas, apsunkina derybas dėl taikos sutarties ir neleidžia efektyviai svarstyti kitų svarbių klausimų.
Teisiniai ginčai dėl vaikų Lietuvoje dažniausiai apima vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, bendravimo su vaiku tvarką ir vaiko išlaikymą. Nors įstatymų leidėjas siekia užtikrinti tėvų lygiateisiškumą, praktikoje nustatytas teisinis reguliavimas tarpusavyje negyvenančių tėvų ginčuose dėl vaiko dažnai skatina didelę tarpusavio konkurenciją ir „varžybas“.
Alternatyvus požiūris: prioritetų keitimas
Mūsų nagrinėto atvejo advokatai, siekdami sukurti praktinį abiejų atskirai gyvenančių tėvų lygiavertiškumą, taikė kitokį klausimų sprendimo eiliškumą. Pirmiausia buvo aptarta šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka, vėliau - vaiko išlaikymo klausimas ir tik galiausiai - vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas. Toks metodas turėjo esminės įtakos šalių pokalbio tonui, atvėrė galimybes įvairiems pasiūlymams ir bendradarbiavimui.
Šis klausimų sprendimo eiliškumas buvo įtvirtintas ir šalių pasirašytos sutarties struktūroje. Sutarties nuostatos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo buvo aprašytos paskiausiai, po bendravimo tvarkos ir išlaikymo klausimų aptarimo. Manome, kad šis metodas gali būti aktualus daugeliu atvejų ir galėtų padėti lengviau apsispręsti netgi teismui, nagrinėjant bylą.
Bendravimo su vaiku tvarkos ir išlaikymo klausimų sprendimas
Pirmiausia turėtų būti išsiaiškinama, kaip kiekvienas iš tėvų, jiems nustojus gyventi kartu, toliau dalyvaus vaiko gyvenime (bendratėvystės planas). Mūsų bylos atveju abi šalys, net ir pradėjusios teisminį ginčą, toliau rūpinosi savo nepilnamečiu vaiku. Todėl susitarimas dėl bendravimo tvarkos, o tiksliau dėl kiekvieno iš tėvų faktinio dalyvavimo vaiko gyvenime ir rūpinimosi kasdieniniais jo poreikiais, buvo pirmas ir pagrindinis klausimas.
Toliau derybose sekė piniginis klausimas - kaip kiekviena iš šalių finansiškai dalyvaus išlaidose, susijusiose su vaiko poreikių tenkinimu. Pirmiau išsiaiškinus bendravimo tvarką, vaiko išlaikymo klausimas buvo svarstomas atsižvelgiant į tai, kiek, kada ir kaip kiekviena šalis bus su vaiku, bei į paties vaiko poreikius. Kadangi įstatymas numato, kad vienas iš tėvų turi mokėti vaiko išlaikymui skirtas lėšas kitam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, kilo klausimai dėl būtinumo, lėšų panaudojimo skaidrumo ir tėvų, kurie taip pat dalyvauja vaiko gyvenime, įsipareigojimų.
Siekiant užtikrinti tėvų lygiavertiškumą ir vaiko išlaikymo lėšų panaudojimo skaidrumą, buvo rastas individualizuotas sprendimas. Jis apėmė šiuos elementus:
- Vaiko išlaidos skirstomos į tas, kurios susijusios su aplinkybe, kad vaikas tuo metu yra su vienu iš tėvų, ir išlaidas, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas.
- Kiekvienas iš tėvų visa apimtimi ir savo nuožiūra skiria lėšas vaiko poreikiams tuo metu, kai vaikas yra su juo, ir šios lėšos nėra apibrėžiamos konkrečia suma.
- Išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas, apmokamos abiejų tėvų lygiomis dalimis.
Kad būtų patenkinti teisinio reguliavimo reikalavimai dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui mokėjimo, buvo susitarta, kad abi šalys kiekvieną mėnesį įmoka sutartyje numatytą piniginių lėšų sumą (lygiomis dalimis) kaip vaiko išlaikymą. Šioms lėšoms kaupti ir jas naudoti vaiko poreikiams apmokėti atidaroma speciali sąskaita banke, kurioje abi šalys turi lygiavertę prieigą ir teisę disponuoti piniginėmis lėšomis. Šis sprendimas grindžiamas prielaida, kad toks individualizuotas sprendimas dėl vaiko išlaikymo turėtų būti taikomas nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų vėliau būtų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo originalus sprendimas
Derybose pasiekus tašką, kuomet reikėjo apsispręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, buvo rastas originalus ir įstatymo reikalavimus atitinkantis sprendimas. Vadovavomės įstatymo nuostata, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, tačiau numatėme galimybę ją keisti. Šalių sudarytoje sutartyje buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, kartu numatant, kad ji periodiškai keičiama „automatiškai“ su antruoju iš tėvų rotacijos principu. Nagrinėjamu atveju šalys apsisprendė, kad formali vaiko gyvenamoji vieta kiekvienų kalendorinių metų pirmą pusmetį nustatoma su vienu, o antrąjį - su antruoju iš tėvų.
Svarbu pabrėžti, kad kitos sutarties nuostatos dėl vaiko - bendravimo tvarka ir vaiko išlaikymas - veikia nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Tokia vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tvarka, kaip ir visa sutartis, neprieštaravo įstatymui ir buvo patvirtinta teismo.
Bendradarbiavimo svarba ir ateities perspektyvos
Kyla klausimas, kas bus, jeigu sutartis neveiks, jeigu šalys nesugebės derintis ir bendradarbiauti sprendžiant klausimus dėl vaiko pagal tokį modelį. Nepaisant to, buvo svarbu, kad šalys įdėjo daug pastangų ir sukūrė lygiavertiškumu ir bendradarbiavimu pagrįstą modelį. Vien dėl to buvo didelė tikimybė, kad modelis veiks ir nesuteiks paskatų jį griauti.
Nors negalime vertinti, ar šis modelis yra pats geriausias ir tinkamas visiems atvejams, svarbiausias kriterijus buvo tai, kad prabėgus beveik ketveriems metams, įsitikinome, jog modelis nagrinėjamu atveju buvo gana efektyvus ir veikė. Taip pat norėtume pabrėžti, kad modelis yra galimas ir įmanomas tik tais atvejais, kai jis grindžiamas atsakinga bendratėvyste ir šalių gebėjimu savarankiškai ar su pagalba patiems bendru sutarimu išspręsti su vaiku susijusius klausimus, tiek svarbesnius, tiek ir kasdieninius.
Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismo sprendimas santuokos nutraukimo byloje, kuriuo buvo patvirtinta šalių sutartis, buvo priimtas 2017 m. lapkričio 9 d.
Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, prioritetinis principas yra vaiko teisių, interesų apsauga ir gynimas. Teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra įtvirtinęs reikalavimą teismams vertinti kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis.
Vaiko interesai kiekvienoje byloje būtina individualizuoti. Juos pirmiausiai lemia teigiama vaiko raida, jo poreikiai turėti saugią aplinką, kurioje jis galėtų žaisti, lavinti gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusių rūpesčių. Teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis. Svarbus kriterijus yra vaiko noras, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi, tačiau atsižvelgiama ne tik į amžių, bet ir į brandumą bei kitas reikšmingas aplinkybes.
tags: #prasymas #del #vaiko #gyvenamosios #vietos #nustatymo
