PEKINAI - (angl. Pekinese, Peke - Pekino gyventojas) - kambarinių šunų veislė, kilusi iš Kinijos. Tai vieninteliai šunys, kuriuos žmonės buvo pavertę dievybėmis. Kinų legenda pasakoja, kad šie šunys kilę iš liūto ir beždžionės. Pekinas - mažas, judrus, žemakojis, keistokos išvaizdos, tvirto kūno sudėjimo, turi tankią plaukų dangą. Jo groteskiška išvaizda ir manieros, protas, drąsa ir ištikimybė pelno vis naujų šunų mylėtojų simpatijas. Šuneliai sveria nuo 3,5 iki 6 kg. Galva stambi, kakta plati ir plokščia, neturi būti apvali. Snukis plokščias. Snukis labai platus, stambus, užriestas, kvadratinės formos. Viršutinis ir apatinis žandikauliai platūs, stambūs. Lūpos prigludusios viena prie kitos. Ausys nukarusios, vidutinio dydžio, truputį pasvirusios į priekį, prigludusios prie galvos. Liemens kaulų sistema tvirta, ypač priekinėje dalyje. Krūtinė stipri, plati, su iškilusiais šonkauliais. Tvirta nugara neturi būti per ilga. Priekinės kojos trumpos, masyvios, ryškūs alkūnių kampai. Priešpečiai truputį išlenkti, priartėjusiais riešais. Užpakalinės kojos silpnesnės, bet irgi stiprios. Plaukai ilgi, tiesūs, vešlūs. Ant kaklo susidaro karčiai, arba apykaklė, ant ausų, uodegos, užpakalinių kojų - ilgi puošnūs plaukai. Kojos ir pirštai taip pat apaugę ilgais plaukais. Gali būti įvairių spalvų: juodi, balti, auksiniai, smėliniai, pilki. Vienspalviai gali turėti įvairių dėmių, net baltų. Pasitaiko dėmėtų su vyraujančia balta spalva.
Į pekinus panašius šunis jau augino Tibeto vienuoliai, paskui pekinai atsidūrė Kinijos imperatorių rūmuose. Čia juos akylai saugojo kaip brangiausią imperatoriaus turtą. Įsigyti pekiną paprastam mirtingajam reiškė neišvengiamą mirties bausmę. Net pats imperatorius neturėjo teisės kam nors padovanoti šios veislės šunį. Kokie brangūs seniau būdavo pekinai, rodo toks pavyzdys - 1907 metais anglė Klasira Kros atsisakė parduoti savo pekiną amerikiečiui Dž. Morganui, siūliusį už šunelį 32 00 svarų sterlingų. Tais laikais svaras sterlingų buvo bent keliasdešimt kartų vertingesnis.
Pekino veislės šunų charakteris ir priežiūra
K. Pekinas mėgsta būti nepriklausomas, orus. Tai budrus, nepatiklus, sumanus, užsispyręs, egoistas, pasitikintis savimi šuo. „Gaujos vadą“ iš šeimynykščių pasirenka pats ir „priklauso“ tik vienam šeimos asmeniui. Be galo pavydūs ir trokšta būti dėmesio centre. Pekinai tinka ramiems žmonėms. Jiems nereikia daug bėgioti, ilgai vedžiojami greit pavargsta. Paprastai sugyvena su kambariniais gyvulėliais, nors viską lemia auklėjimas.
Ilgaplaukių veislių kalių kailio priežiūra priklauso nuo to, ar reikės kalę po šuniavimosi eksponuoti ir ar ji turės būti specialiai kerpama. Daugumos ilgaplaukių kalių plaukai 6-7 savaitę po šuniavimosi ima šertis, todėl galima juos pakirpti, nes vis tiek jie nusišers ir jų ilgis nesvarbu. Ilgaplaukių veislių kalių plaukai, be to, gali būti pavojingi šuniukams. Žinoma atvejų, kai jie užduso vešliame savo motinų kailyje. Jeigu jūsų kalė tokios veislės, kuriai tokia nelaimė gali atsitikti ar, šuniukus atjunkius, kalę reikės eksponuoti ir jos kailis turi būti išsaugotas, šuniukus reikia laikyti taip, kad jie j kailį neįsipainiotų. Ilgą kailį reikia kiekvieną dieną šukuoti, suskirstyti j atskiras sruogas, po to susukti jas j rūkomojo popieriaus juosteles, panašiai kaip ant suktukų su gumutėmis. Taip daro Jorkšyro terjerų ir Maltos šuniukų savininkai.
Veisimas ir kalės nėštumas
Kales kergia ne dažniau kaip kartą per metus. Jeigu kergtumėte per kiekvieną rują, kalės organizmas nespėtų atsigauti ir šuniukai gimtų silpnesni. Patinus kergia ne dažniau kaip keturis kartus per mėnesį. Po 6-8 metų šunų nekergia. Kergti kalę galima tik per optimaliausią rujos periodą, kitaip galite padaryti gyvūnui psichologinę ir fizinę traumą. Šis periodas kiekvienai kalei yra individualus. Kergti geriau pažįstamoje patinui vietoje, geriausiai patalpoje. Reikia stengtis, kad būtų kuo mažiau pašalinių dirgiklių - garsų, judėjimo, žmonių. Pakanka gyvūnų savininkų ir kergimo instruktoriaus. Kergimo patalpoje grindys neturi būti slidžios. Pirma paleidžiama kalė, po to patinas. Nuo patino patyrimo priklauso, ar bus reikalinga kergimo instruktoriaus pagalba. Pakartotinis, kontrolinis, kergimas atliekamas po 48 valandų. Šis pakartojimas būtinas, nes pirmas kergimas gali nesutapti su kiaušidės subrendimu ir apvaisinimas neįvyks. Antras kergimas padidina tikimybę. Dėl to, kad kiaušidės subręsta ne vienu metu, galimas kalės apvaisinimas keliais patinais. Tuomet vadoje bus skirtingų tėvų šuniukai. To pavyzdys laukinių kalių vados margumas.
Normali nėštumo trukmė - 63 dienos, smulkių veislių - paprastai 60 dienų. Šuniukai gyvybingi, jei gimsta praėjus 53-71 dienai po sukergimo. Kuo ankstesnis šuniavimasis, tuo mažiau gyvybingi šuniukai. Jeigu šuniukai gimė ne laiku, tai greičiausiai dėl to, kad apvaisinimas įvyko daug vėliau, negu mano savininkas. Jei kalė buvo kergiama tris kartus, tai skirtumas tarp kergimų gali sudaryti savaitę, o nėštumas galėjo prasidėti tik po trečio kergimo. Ir atvirkščiai, kergta buvo per vielai ir pirmojo kergimo metu buvo apvaisintos paskutinės subrendusios kiaušialąstės, daugiau jų jau nebebuvo, bet susiporuoti su patinu kalė galėjo dar kelias dienas.
Nėštumo požymiai ir diagnostika
Tariamo nėštumo nereikia painioti su neįvykusiu. Tariamas nėštumas - fiziologinė neapvaisintos kalės būklė, pasireiškianti nėštumo požymiais. Toks nėštumas dažniau būna kalėms, kurių veislinė veikla yra nereguliari, negu kalėms su tolygiu krūviu. Tariamo nėštumo metu kalei atsiranda visi pasiruošimo šuniavimuisi požymiai. Po dviejų mėnesių nuo rujos vidurio ji gali pradėti ruošti sau guolį ir būti panašios į šuniavimąsi būklės. Bet galų gale šuniukų nėra, o kalė turi daug pieno ir ji labai sielvartauja. Tokiai kalei veterinarijos gydytojas turi paskirti raminančiųjų priemonių. Po kurio laiko jos būklė pagerės, o po kito sukergimo ji atves normalią vadą. Tariamo nėštumo priežastis yra specifinio hormono per didelis ar netolygus išsiskyrimas. Paprastai šio hormono didelis kiekis gaminamas tik po kiaušialąsčių apvaisinimo sukergus. Kartais apvaisintos kalės, turinčios visus normalaus nėštumo eigos požymius, praėjus maždaug mėnesiui po sukergimo šuniukai būna rezorbuojami. Nėštumo požymiai išlieka, ir apie tai, kad šuniukų nebebus, savininkas sužino negreitai.
Gali būti, kad pirmieji požymiai pasireiškia ne fizine jos būkle, bet jos elgesiu. Labai dažnai po sukergimo kalė tampa ramesnė, švelnesnė, o kartais atrodo lyg truputį nesveika. Tikslesnio nėštumo nustatymo galimybė daugiausiai priklauso nuo veisės, kūno formos, ar tai jos pirmoji vada, dažnai ir nuo vados dydžio. Jautrius pirštus turintis žmogus, kuris žino, ko ir kur tiksliai reikia ieškoti, normalios eigos nėštumo 21-22 dieną gali iš abiejų kalės pilvo pusių apčiuopti mažutėlius kietus apvalius gumulėlius. Apie 24 dieną šie gumulėliai tampa didesni ir juos galima apčiuopti iki 35 dienos. Vėliau jie tampa minkšti, ir juos apčiuopti nelengva, bet paprastai šiuo laiku pagal kalės pilvo dydį galima nustatyti, ar ji vaikinga.
Kai kalė laukiasi 1 ar 2 šuniukų, pirmą mėnesį labai sunku ką nors nustatyti, ypač jeigu tai kalės pirmoji vada, nes šios kalės pilvo raumenys daug stipresni negu tos, kuri jau turėjo kelias vadas. Nereikia stengtis apčiuopti šuniukus bet kokia kaina, nes ateis laikas ir simptomai bus akivaizdūs. Tarp ketvirtos ir penktos savaitės šonai išsipūs, o liemuo suapvalės. Net ir labai patyrę veisėjai gali klaidingai nustatyti šuniukų skaičių. Kartais kalė labai stora, o atsiveda tik 1 ar 2 šuniukus. Dažniausiai apie penktą savaitę šiek tiek pabrinksta speneliai, aplink juos pašviesėja oda. Apie šeštą savaitę, kalei gulint ant šono, šuniukai apčiuopiami gimdos skiltyse. Nuo šeštos savaitės šuniukai ima augti labai smarkiai, o speneliai tampa didesni ir minkštesnį. Apie septintą savaitę žymiai padidėja ir pieno liaukos. Yra dar vienas tikslus nėštumo požymis - galima ranka pajusti šuniukų judesius. Kartais antroje nėštumo pusėje pastebimos negausios gleivių išskyros iš kilpos, be kvapo ir be spalvos.
Ruošimasis gimdymui ir priežiūra
Dar prieš sukergiant kalei reikia išvaryti kirmėles. kirmėles reikia išvaryti iki trečios nėštumo savaitės. gali sukelti kalei abortą. nei išorinių parazitų. savaitės, reikės sulaukti kalės šuniavimosi. po šuniavimosi. šuniukams. Nerekomenduojama maudyti kalę po ketvirtos nėštumo savaitės. ant šaltų grindų. į lauką iki ryto.
Pirmą mėnesį kalės maisto keisti nebūtina. Jeigu ji maitinama koncentratais, nėštumo metu j jos maistą reikia pridėti mėsos (jautienos, avienos ir kt.) ir žalių kiaušinių trynių. Ne visada kalės apetitas nėštumo metu padidėja. Jei kalė nelabai stora, jai reikia duoti tiek maisto, kiek ji nori, žinoma, protingai. Svarbiausia ne maisto kiekis, o kokybė. Vaikingai kalei reikia maisto, kurio sudėtyje būtų daug baltymų, nes jie yra vystimosi pagrindas. Mėsa, žuvis, pieno produktai ir kiaušiniai - pagrindinė maisto sudėties dalis. Artėjant ketvirtai nėštumo savaitei maisto kiekis turi žymiai padidėti, bet tik produktų, turinčių gyvulinių baltymų, sąskaita. Papildomai kalei reikalingi žuvies taukai, vitaminai A, B, D ir E, kuriuos jai reikia vartoti visą nėštumo laikotarpį. Labai svarbu, kad kalė gautų kalcio preparatų, pavyzdžiui, glicero-fosfatų ir laktatu, ypač jei numatoma gausi vada. Priklausomai nuo kalės svorio padidėjimo, jos dienos racioną reikia padalinti j kelias dalis. Iš pradžių ją reikia šerti du, po to tris, o vėliau net keturis kartus, ypač jei laukiama didelė vada. Ne alltas maistas turi būti minkštas, jai reikia būtinai duoti ką nors pagraužti, pvz., obuolį, morką ar didelį mėsingą kaulą (bet ne pliką), nes be to jai atsirastų dantų apnašos. Su maistu vitamino C nereikia duoti, nes jis sintezuojamas kalės organizme ir kepenys sukaupia jo rezervinį kiekį. Kartais vitamino C kiekis kalės organizme labai sumažėja, ir dėl to gali išsivystyti anemija ar įvairiausi odos susirgimai.
Pieno produktai turi daug vitaminų, kalcio ir fosforo junginių, todėl šių produktų reikia duoti kalei kiek tik nori, tik nesukelti virškinimo sutrikimų. Pusėje litro rūgštaus pieno ar kefyro yra tiek pat baltymų, kiek ir 85 gramuose žalios mėsos. Virtas kiaušinis turi tiek pat baltymų, kiek ir 56 gramai geros kokybės mėsos. Žalią galima duoti tik kiaušinio trynį, o jeigu duodame visą kiaušinį, prieš tai jį reikia išvirti ar iškepti omletą. Žali baltymai savo sudėtyje turi avidiną, kuris suriša biotiną, vieną iš B grupės vitaminų, gaminamų žarnyne. Ekonomiškas baltyminis ėdalas - žuvis, pavyzdžiui, žalia ar sušaldyta silkė ar kilkė. Kilkė duodama žalia, bet reikia pašalinti galvas ir uodegas, sumalti mėsmale ir sumaišyti su kruopomis. Iš kruopų geriausiai tinka kvietinės, nes jose yra vitamino B, be kurio kruopų maistas nevertingas. B vitaminų komplekso dažniausiai ir trūksta šunų maiste.
Šuningai kalei pasivaikščioti labai svarbu, todėl nereikia keisti įprasto režimo, kol ji labai nepasunkės. Jei kalė priprato vaikščioti vieną valandą, reikia taip daryti ir toliau, kad ji būtų sveika ir geros kondicijos. Labai svarbu, kad kalės raumenys būtų stiprūs ir ji turėtų daug jėgų išstumti šuniukus apsivaikuojant. Kalės nereikia saugoti kaip ligonio. Itin svarbu, kad kalė vaikščiotų gryname ore, ypač saulėje. Nėštumo pabaigoje kalė nenorės ilgai trunkančių pasivaikščiojimų, todėl ją reikės išvesti nors trumpai, bet dažnai, keliskart per dieną. Kalė neturi pervargti. Negalima kalei leisti lakstyti laiptais j viršų ar žemyn, šokinėti ant kėdžių, sofų ir atgal. Kelti reikia atsargiai ir lėtai, pirštai neturi remtis į pilvą. Labai pavojinga ją išmesti ar leisti jai nušokti nuo aukštai. Smulkią kalę galima pakelti viena ranka laikant ją po krūtine, prispaudžiant jos alkūnes, o kitą ranką laikant po kryžiumi. Didelę kalę galima pakelti abiem rankomis - viena ranka prilaikyti liemenį po uodega, lyg ji sėdėtų. Kita ranka reikia apglėbti iš apačios krūtinės priekinę dalį. Ant grindų ją reikia statyti ant keturių kojų.
Nors jūsų kalytė nėštumą ir šuniavimąsi turėtų įveikti savarankiškai, jūsų buvimas šalia ir raminantys žodžiai turėtų ją nuraminti; dėl to drąsiau galėsite įsikišti, jei nutiktų kas nors netikėta. Galite pastebėti, kad nėštumo pabaigoje kalė ieško ramios vietos, kur galėtų atsivesti šuniukus. Galite jai padėti, įtaisydami „lizdą“ nuošalioje ir šiltoje vietoje. Dažniausiai kalės apsišuniuoja sklandžiai ir jums kištis nereikėtų. Vis dėlto esant kai kuriems ženklams, pavyzdžiui, dėl pakitusios išskyrų spalvos ar mamos stanginimosi neatsivedant šuniukų, galime įtarti komplikacijas. Pastebėję juos ar nerimaudami dėl bet kokių kitų dalykų, susisiekite su veterinaru.
Kaip rūpintis nėščia kalytė? | Patvirtinta veterinaro
Rujos ciklas ir kontracepcija
Kalės gali pastoti, kai ateina rujos sezonas. Tai nutinka maždaug kas aštuonis mėnesius. Vaisingasis, arba rujos, laikotarpis trunka iki trijų savaičių. Jūsų kalė šiuo laikotarpiu gali ne tik pastoti, bet ir vaidytis su patinais, jei jausis nepasirengusi poruotis.
4 rujos etapai:
- Priešrujis (proestrus). Vidutiniškai priešrujis trunka apie 9 dienas, nors gali svyruoti nuo 2 iki 25 d. Šiuo metu kalė yra nevaisinga, tačiau pabrinksta lytinės lūpos, pasirodo kraujingos išskyros. Išskyrų kiekis būna įvairus - kai kurios kalytės išskyras išsilaižo, kitoms laša kraujas, tad norint, kad namuose būtų švara, rekomenduojama užmauti specialias kelnaites. Patelės gali dažniau šlapintis. Nors kalytės dar nebūna pasirengusios poruotis, jau gali tapti neklusnios ir savo kvapu privilioti visus rajono patinus.
- Tikroji ruja (oestrus) arba „karštos dienos“, nes kalė pasiruošusi poruotis. Šis etapas paprastai trunka apie 5 - 9 d., kartais 1 - 20 dienų. Išskirtinis bruožas - bespalvės ar šviesiai rausvos išskyros. Kalytė prisileidžia patinus - jiems priėjus ramiai stovi ir suka uodegą į šoną. Taip pat elgiasi padėjus ranką ant strėnų. Šiomis dienomis būtina itin atidžiai saugoti kalytę, nes ji tampa labai išradinga, nepaklusni ir gali pabėgti pas patiną. Patinai ne mažiau išradingi, sugeba prasikasti po tvoromis, bando jas perlipti, jeigu rujojanti kalė bėgioja laisvai kieme. Kalytę patartina išvesti į lauką tik su pavadėliu ir trumpam bei akylai saugoti, mat žinomi atvejai, kai susikergė su patinu, kol šeimininkė šnekučiavosi su atsitiktinai sutikta pažįstama.
- Porujis (diestrus). Šis etapas prasideda pasibaigus tikrajai rujai. Jo metu dingsta išskyros, makštis iš lėto mažėja, kalė liaunasi prisileidusi patinus, o patinai nesidomi kale. Porujis trunka 30 - 60 dienų. Šiuo metu gali prasidėti tariamas nėštumas - padidėja speneliai, paspaudus juos teka pienas, kalė suka lizdą, nešiojasi žaisliukus, bando paguldyti juos šalia savęs.
- Tarprujis (anoestrus) arba lytinio abejingumo fazė. Tai galutinis rujos etapas, kurio metu kalė tampa tokia pati, kokia buvo iki priešrujo. Šis periodas trunka vidutiniškai 7 - 10 mėn. (gali trukti ilgiau arba trumpiau), o jam pasibaigus rujos ciklas kartojasi iš naujo.
Kaip išgyventi kalytės rują? Rujojančios kalytės gali elgtis šiek tiek kitaip, nei įprasta. Jos gali būti labiau apatiškos, arba atvirkščiai energingesnės nei iki šiol. Gali namuose nerasti sau vietos, inkšti, tapti agresyvesnės ir mažiau paklusnios. Kai kurios kalės praranda apetitą ir ieško galimybių pabėgti iš namų. Labai svarbu per kiekvieną rują itin akylai stebėti savo kalę, kad ji nesusikergtų su kokiu nors atsitiktiniu patinu. Svarbiausias principas - nuo rujos pradžios (t. y. tada, kai pastebėsite pirmą kraujo lašą) į lauką kalę išvesti tik su pavadėliu ir nepaleisti jos, net jeigu jūsų šunytė yra labai paklusni, gerai išdresuota ir pan. Gamta yra gamta - net ir paklusniausia patelė gali bėgti ieškoti patinų. Jeigu turite nuosavą kiemą, išleiskite į jį kalytę tik tada, kai būsite tikri, kad joks patinas negali prasikasti po tvora arba neperlipti tvoros (kai kurie šunys meistriškai laipioja per tvorą). Geriau, jeigu tomis dienomis patelė bus uždaryta voljere. Beje saugiau voljerą rakinti, nes šunys turi daug kantrybės ir sugeba atsidaryti net ir įmantriais kabliukais užkabintus vartus ar voljero duris. Galima bandyti išpurkšti kalės makštį specialiomis patinus atbaidančiomis priemonėmis, tačiau jos nėra itin efektingos, nes puiki šuns uoslė „pralaužia“ bet kokius barjerus ir suuodžia rujojančią kalę.
Kaip išvengti rujos? Galima nuslopinti kalytės rują hormoniniais preparatais, kurie dažniausiai sukurti progestinų (hormonų, naudojamų kaip kontraceptikai) pagrindu. Vis dėlto tai nėra geras sprendimas, nes šie vaistai gali padidinti gimdos uždegimų ar onkologinių ligų tikimybę). Jeigu kalytė serga gimdos, skydliaukės ligomis, cukriniu diabetu, šių preparatų apskritai jai skirti negalima. Daugelis šunų augintojų pasisako prieš šiuos hormonus - ir jie teisūs. Kita galimybė yra sterilizacija. Per šią operaciją patelei pašalinama gimda ir kiaušidės. Dėl sterilizacijos reiktų pasitarti su veterinarijos gydytoju, mat nors operacija ir nėra sudėtinga, galimos komplikacijos. Dažniausiai sterilizuoti kalytę rekomenduojama po pirmos rujos, kai patelė jau yra pakankamai subrendusi ir susiformavusi.
Pagalbinės priemonės: Nors yra būdų išvengti rujos, vis dėlto nemaža dalis šunų augintojų laikosi nuomonės, kad nesant rimtam reikalui (dėl kokių nors ligų) nereikia kištis į gamtą ir sterilizuoti kalės, o juo labiau slopinti jos rują dirbtinai. Juk ne taip jau sunku maždaug kas pusmetį pasaugoti kalytę, o kad namuose ji nepriteptų galima užmauti specialias rujojančioms kalėms skirtas kelnaites. Jeigu kalytė mėgsta gulėti lovoje, kurią ištepa net su kelnaitėmis, ant viršaus galima užmauti pėdkelnes (nukirpti taip, kad būtų tarsi trumpos kelnės ir iškirpti skylę uodegai, o jeigu jos laisvos, ant nugaros užrišti mazgelį). Su tokia apsauga tikrai namai išliks švarūs.
Nėštumas gali būti brangus ir kelti daug emocijų jums ir jūsų kalytei, todėl veisimą geriausia palikti ekspertams. Jei nenorite, kad jūsų kalytė pastotų, veisimą geriausia patikėti ekspertams. Jei nenorite, kad jūsų kalytė pastotų, galbūt vertėtų ją sterilizuoti.
„Begemoto“ veterinarijos klinika Vilniuje garsėja savo patyrusių specialistų komanda, kurie ne vienerius metus rūpinasi kalių nėštumu, gimdymo priežiūra ir cezario pjūviais. Po gimdymo kalės organizmas pamažu atsistato. Tai būklė, kai po rujos kalės organizmas „mano“, kad laukiasi, nors iš tikrųjų taip nėra. Šis reiškinys gali pasireikšti kelis kartus per metus, dažniausiai kelių savaičių bėgyje arba iškart po rujos. Kai kuriais atvejais natūralus kalės gimdymas gali būti komplikuotas, ir tada būtinas cezario pjūvis. Jei jūsų kalė laukiasi arba pastebite galimo neštumo požymius, nedelskite - registruokitės pas „Begemoto“ klinikos veterinarijos specialistus. Laiku suteikta profesionali pagalba gali išgelbėti jūsų augintinės ir jos šuniukų gyvybę.
