Vaikų isterijos - tai emocinės iškrovos, kurios gali tapti tikru iššūkiu tėvams ir aplinkiniams. Nors iš pažiūros tai gali atrodyti kaip paprastas kaprizas, iš tiesų isterijos priepuoliai slypi sudėtingi neurologiniai procesai, kuriuos suprasti yra be galo svarbu. Šiame straipsnyje aptarsime vaikų isterijų priežastis, jų poveikį vaiko ir tėvų sveikatai bei veiksmingus metodus, padedančius vaikui nusiraminti.
Isterijų Poveikis Vaiko ir Tėvų Sveikatai
Vaikų psichologai įspėja, kad isterijos priepuoliai gali turėti rimtų pasekmių tiek vaiko, tiek tėvų sveikatai. Bet kokia stresinė situacija, o vaiko isterija neabejotinai tokia yra, sukelia nerimą. Jis kyla tiek vaikui, tiek tėvams, ir tas nerimas ateina su visomis galimomis rizikomis - padidėja kraujospūdis, o jei tai labai intensyvu ir vyksta dažnai, gali išsivystyti psichosomatiniai sutrikimai: galvos, pilvo skausmai, miego problemos.
Isterijų poveikis neapsiriboja tik fiziologiniais simptomais. Kai kurie tėvai taip įsijaučia į šią problemą, kad ima vengti kasdienių situacijų. Stresine gali virsti pati paprasčiausia situacija - pasiimti vaiką iš darželio, nes tuomet jį ištinka isterija. Arba drauge su vaiku eiti į parduotuvę, nes ten sudėtinga su vaiku susitarti. Tuo metu, kai ištinka isterija, tėvai patiria daug streso - viena vertus, dėl santykio su vaiku, nes jiems rūpi, bet nežino, kaip jam padėti, kita vertus - dėl išorinio spaudimo - nesinori, kad aplinkiniai stebėtų ir vertintų.
Neurologiniai Procesai Isterijos Metu: „Užsiliekame Pirmame Aukšte“
Su vaikais dirbantys psichologai aiškina, kad isterijos priepuolio metu vaiko organizme vyksta intensyvūs procesai. Tiek smegenys, tiek pats kūnas patiria didelę įtampą - padažnėja kvėpavimas, širdies ritmas, gali atsirasti net hiperventiliacija. Tai didžiulis emocinis ir fizinis skausmas.
Kylančias isterijas paaiškina neurologiniai procesai. Mūsų smegenys turi tris „aukštus“. Pirmasis yra atsakingas už primityvius elgesius, arba išlikimą. Antras aukštas atsakingas už mūsų emocijas - čia mes jau galime kažkiek kontroliuoti savo elgesį ir tikslus. Trečiasis aukštas, arba protingosios smegenys, atsakingas už racionalų mąstymą, planavimą ir elgesio kontrolę. Vaikas, kuriam vyksta isterijos priepuolis, dažniausiai veikia iš žemiausios smegenų dalies, kurioje negebama kontroliuoti emocijų. Jis tiesiog nori išlikti.
Isterijų Priežastys: Nuo Fiziologinių Iki Emocinių
Nors isterijos dažniausiai pasireiškia mažiems vaikams (3-4 metų), kartais jos tęsiasi ir vyresniame amžiuje, ypač jei yra papildomų veiksnių, pavyzdžiui, raidos ar emocijų reguliacijos sunkumų. Toks elgesys labai būdingas vaikams, turintiems aktyvumo ir dėmesio, nerimo, emocijų arba elgesio sutrikimų. Būtent tokiems vaikams ypač sunku valdyti savo emocijas.
Antroji dažna isterijos priepuolių priežastis - jutimų apkrova. Tai vadinamieji sensorinės integracijos iššūkiai. Šiandien, ekranų ir informacijos chaose, vaikai per daug stimuliuojami įvairiais pojūčiais - garsais, šviesomis ar prisilietimais. Jų smegenys tiesiog perkrautos.
Ne mažiau svarbios yra ir fiziologinės priežastys. Kartais isteriją gali išprovokuoti paprasčiausiai nepatenkinti elementarūs vaiko poreikiai: mokykloje per pertrauką nespėjo atsigerti vandens, nepavalgė pietų. Jei vaikai išalkę, pervargę, neišsimiegoję, isterijos priepuolio rizika didėja.
Vaikui tėvo arba mamos dėmesys, bet koks - net ir šaukimas, barimas - yra geriau negu jokio dėmesio. Viskas priklauso nuo to, kokiomis auklėjimo ir ugdymo strategijomis tėvai vadovaujasi. Taip pat, isteriją gali išprovokuoti ir smulkmenos: jūs ketinate eiti su vaiku į lauką ir staiga suskamba telefonas. Jūs kalbate telefonu, o vaikas stovi prie durų ir laukia; vieną vaiką paglostėte per galvą, o kitą nuvijote; sulūžo mylimas žaisliukas; prisiminė seną skriaudą; darželyje arba kieme vaiką kažkas erzino. Būna ir rimtų priežasčių - išsiskyrimas su artimais žmonėmis, naminio gyvūnėlio mirtis ir pan.
Akivaizdu, kad „ožiukai“ ne visus vaikus aplanko vienodai dažnai. Isterijos - nors ir nemaloni - yra normali vaiko raidos dalis. Nusivylimas, susierzinimas, kad ko nors nepavyksta atlikti. Savarankiškumo apribojimas - pavyzdžiui, kai liepiama vaikui ramiai pasėdėti, arba daroma už jį tai, ką jis norėtų atlikti pats (pavyzdžiui, apsiauti batukus). Kai negauna to, ko nori (čia ir dabar). Tai labai dažna situacija parduotuvėje, tačiau gali nutikti bet kur. Paslėpta isterijos priežastis gali būti ir emocinis persitempimas. Dažnos šventės, svečiai, per ilgas televizoriaus žiūrėjimas, filmai su muštynėmis ir riksmais, įprasto režimo pakrikimas ir panašūs dalykai negatyviai atsiliepia vaiko emocinei būklei, jo nervų sistemai. Kiekvienoje šeimoje būna problemų, kurios blogai veikia vaiko psichiką. Paanalizuokite jas, stebėkite, kaip vaikas reaguoja, pasistenkite nustatyti tas situacijas, kai jo reakcija neadekvati, liguista. Jeigu jūs rasite tikrą isterijos priežastį, turėsite galimybę ją pašalinti arba bent jau sušvelninti.
Dažniausia vaikų isterijos priežastis - persirgta liga, kitaip tariant, dėl ligos nusilpusi nervų sistema. Kol sirgo, mažylis buvo apgaubtas dėmesiu, o pasveikęs jo neteko. Todėl ir kaprizijasi.
Kaip Elgtis Isterijos Metu: Ramybė ir Saugus Prieraišumas
Svarbiausia taisyklė tėvams - išlikti ramiems. Vaiko nervų sistema ir smegenys labai jautriai reaguoja į suaugusiųjų būseną. Dažnai tėvai ar aplinkiniai, matydami vaiką isterijos metu, patys praranda pusiausvyrą - pradeda rėkti ar chaotiškai mėgina raminti. Iš tikrųjų būtina išlikti ramiems, nes vaiko smegenys fiksuoja mūsų būseną ir į ją reaguoja. Tėvų ramybė suteikia vaikui saugumo jausmą. Svarbus tas švelnus, subtilus ir ramus buvimas šalia - „aš visai nesinervinu, esu su tavimi, išbūsiu su tavimi šiame priepuolyje. Viskas, kas dabar vyksta, yra normalu”. Kai vaikas nusiramina, svarbu išsiaiškinti, kas sukėlė isteriją, ir aptarti, kaip būtų galima situaciją spręsti kitaip. Rekomenduojama modeliuoti elgesį per žaidimus.
Saugaus prieraišumo teorija kalba apie tai, kad tėvams svarbu išlikti ramiems, pripažinti vaiko emocijas - „nėra ko pykti“ vertėtų keisti į „matau, kad tau dabar tikrai sunku, sukilo labai stiprios emocijos“. Ir padėti vaikui išgyventi tas emocijas, jaustis išgirstam, pabūti su juo tuo metu.
Antra literatūroje sutinkama teorija siūlo kitokį požiūrį. Tuo metu, kai kyla vaiko isterija, jeigu nekyla pavojus nei vaikui, nei aplinkiniams, būname prie vaiko, bet ignoruojame jo verksmą. O kai jis nusiramina, tada skiriame vaikui visą dėmesį - „jau nusiraminai? Apsikabinkime“. Tai veikia tokiu principu: už tinkamą elgesį apdovanojame dėmesiu, o už netinkamą savo dėmesio vaikui neskiriame.
Ką Daryti, Kai Isterija Jau Prasidėjo?
Kai tik pastebėsite, kad vaiką ištiko isterija:
- Pasistenkite nukreipti jo dėmesį į ryškų, įdomų objektą.
- Pasinaudokite žaisliuku, kuris jūsų rankose irgi „verkia“ arba „juokiasi“.
- Atkreipkite vaiko dėmesį, kaip prausiasi katytė arba žaidžia šuniukas.
- Jeigu isterijos pretekstas yra jūsų nedėmesingumas (pvz., vaikas aprengtas laukia prie durų, o jūs plepate su drauge telefonu), atsiprašykite mažylio (taip, taip, jeigu esate neteisūs, turite vaiko atsiprašyti) ir kitąsyk taip nesielkite. Juk vaikas - asmenybė, kurią reikia gerbti.
- Atlaisvinkite jo juosmenį veržiantį diržą, atriškite visus raištelius, atsagstykite viršutines sagas.
- Nuprauskite vaiką šaltu vandeniu; galima pakišti jo riešiukus (kur tvinksi pulsas) po tekančio vandens srove.
- Ramiai pasakykite: „Na, nurimk, viskas jau gerai“.
- Niekada nesuvedinėkite sąskaitų su vaiku, nepriekaištaukite jam ir jokiu būdu nebauskite. Jis jau nubaustas. Verčiau pamąstykite, kaip ateityje išvengti tokių scenų.
Ko Nedaryti: Neteisingi Metodai ir Jų Pasekmes
Neteisingai taikomi metodai paprasčiausiai neveiks. Pavyzdžiui, vaiko sodinimas ant kėdutės. Mes dažnai kėdutes naudojame kaip bausmės priemonę - „nubausiu tave, dabar čia pasėdėsi”. Bet tikroji teorija sako, kad tai turėtų būti nusiraminimo vieta vaikui.
Kai vaikas ramus ir patenkintas, labai svarbu su juo aptarti, kad situacijoje, kai kyla pyktis, reikėtų eiti į sutartą ramią vietą, kurioje jis jausis saugiai ir jaukiai. Tikslas turėtų būti išmokyti vaiką tai pritaikyti bet kur ir bet kada.
Nereikia duoti jokių raminamųjų lašiukų, nes jie turi narkotizuojamąjį poveikį.
Po Isterijos: Pokalbis ir Analizė
Po keleto valandų papasakokite vaikui, kaip nemalonu buvo aplinkiniams stebėti jo isteriją. Susitarkite, kad daugiau ji nesikartos. Ir patys dar kartą apmąstykite, kokia gali būti vaiko isterijos priežastis. Galbūt ji slypi jūsų elgesyje, jūsų bendravime su vaiku?
Prisiminkite, kas buvo prieš tai, iki isterijos priepuolio. Dažnai audrą sukelia koks nežymus įvykis, o jo tikroji priežastis - tolimoje praeityje. Ją būtina atrasti ir neutralizuoti, kitaip isteriškumas vaikui susiformuos kaip charakterio savybė. Tuomet bus sunku ir mažyliui, ir jums.
Netikra Isterija: Kaip Atskirti ir Reaguoti
Dažnai vaikai tik imituoja isteriją, kad pasiektų ko nori: krenta ant grindų, rėkia, reikalauja, kad jiems ką nors nupirktų, duotų, leistų ir t.t. Būdamas afekto būsenos, vaikas išties negali pats savęs kontroliuoti ir jam reikia suaugusiųjų pagalbos, o štai tokių „koncertų“ metu jis puikiai save valdo. Tiesa, būna, kad vaidindamas isteriją vaikas taip įsijaučia į vaidmenį, jog išties tampa nevaldomas - imitacija virsta realybe.
Jeigu jūs matote, kad vaikas „dirba publikai“, apsimeskite, jog nepastebite. Išlikite tvirti. Kai tik vaikas supras, kad fokusas nepavyko, jis liausis jį rodęs.
Vaiko pykčio priepuolių ir isterijos priepuolių valdymas – patarimai iš sertifikuoto elgesio analitiko
Jeigu turite arba dirbate su mažyliais, kuriems 1-4 metai, nesitikėkite išvengti susidūrimo su pykčio priepuoliu. Dažniausiai pykčio priepuoliai ištinka einant miegoti, valgyti, atsibudus, rengiantis, maudantis, kai tėvai kalba telefonu, kai ateina svečių, kai einate į svečius, kai važiuojate mašina, viešose vietose, vaikui užsiimant veikla su broliais/seserimis bei draugais ir žaidžiant. Be to, labai dažnai pykčio priepuoliai ištinka pereinant iš vienos veiklos į kitą: važiuojant viešuoju transportu, ruošiantis pradėti kokią nors veiklą, išgirdus prašymą/nurodymą, kai nori kažką pasakyti (o dėmesys atkreipiamas ne tą pačią sekundę) ir pan.
Pykčio priepuoliai dažniausiai prasideda maždaug 18 mėnesių ir tęsiasi maždaug iki ketvirtojo gimtadienio. Nuo 18 iki 24 mėnesių. Šio amžiaus vaikai bando ribas. Jiems labai smalsu: kur ta riba, kai jau tėvai ir/ar mokytojas mane sustabdys??? Tokio amžiaus vaikai dar yra itin egocentriški ir neįsivaizduoja, ką jaučia kitas žmogus. Jie nori nepriklausomybės ir savarankiškai tyrinėti supantį pasaulį. Kai vaikas negali padaryti/negauna to, ko nori, jis verkia, pyksta, šaukia arba trenkia. Kai vaiko nepriklausomybės siekis susiduria su tėvų siekiu užtikrinti vaiko saugumą (arba tiesiog būtinybe atlikti viena arba kita), nenuostabu, kad kyla kova dėl valdžios ir pykčio priepuoliai. Pykčio priepuolių paskirtis labai paprasta: gauti tai, ko noriu! Ir išspręsti galima tik dviem būdais: darant tai, ko vaikas nori (trumpalaikis ir, deja, ne pats tinkamiausias problemos sprendimo būdas) arba nedarant to, ko vaikas nori, įvardinant jo jausmus, tačiau nepasiduodant spaudimui ir ignoruojant pykčio priepuolius (efektyvus būdas, kurį keletą kartų (na, keliolika) realizavus, pykčio priepuoliai pradeda retėti). Beje, pykčio priepuolio metu nebandykite su vaiku susitarti…beviltiška, tik bloginsite padėtį. Įvykį apkalbėti reikia tada, kai vaikas nusiramina. O tuo metu - tik įvardinkite jausmus ir pakartokite taisyklę: Aš suprantu, kad tu labai nori saldainio, bet šiandien mes jo nepirksime. Nuo 3 iki 4 metų. Šio amžiaus vaikai jau yra mažiau impulsyvūs, be to, savo jausmus gali vis dažniau išreikšti žodžiais. Šio amžiaus vaikai jau turi pakankamai gebėjimų (fizinių, savipagalbos ir pan.), kad galėtų daug ką pasidaryti patys, be suaugusiojo pagalbos. Be to, jų kalba dažniausiai jau būna panaši į suaugusiųjų, o tai leidžia žodžiais išsakyti savo pyktį, spręsti/analizuoti problemas ir ieškoti kompromiso.
Jums kainuos daug mažiau sveikatos pastangos išvengti pykčio priepuolių, nei jų gydymas. Pastebėkite tai, ką vaikas daro gerai, o ne tai, ką daro blogai. Kai dirbau mokykloje, turėjau tokią programą: catch being good, nes nežinau, kaip jums, bet man tiesiog būtų labai liūdna, jei aplinkiniai pastebėtų tik tai, ką aš darau blogai… Taigi: stebim vaikus ir pagiriam, pasidžiaugiam, apkabinam, paglostom, kai jie daro gerus/pageidautinus darbus. Ten, kur tik galima, leiskite vaikams patiems priimti sprendimus. Apie tai esu daug rašiusi ir kalbėjusi. Ne tik bus mažiau konfliktų, bet ir vaikai augs savarankiškesni! Yra geras posakis: galima pralaimėti keletą kovų, kad laimėtum didįjį mūšį. Tai va. Rinkitės protingai, kur norite su vaiku kovoti. „Ką darom pirma: ar skaitom knygą, ar valomės dantis?” „Nori autis botus?“ Neužduokite vaikams klausimų, jeigu kažką teigiate. Pavyzdžiui, mama pagamina valgyti ir sako: „Ar nori valgyti?” O ką darysite, jei vaikas pasakys NE? Sakykite: „Vakarienė.“ Kai kuriems vaikams (be ne visiems!) padeda dėmesio nukreipimas. Pavyzdžiui, aš Gertrūdai vis pasiūlau eiti skaityti. Dažnai padeda. Kai kuriems vaikams padeda aplinkos pakeitimas. Jei matote, kad su vaiku sunku susitarti namuose, išeikite į lauką. Ugdykite savo toleranciją. Ar jūs patenkinate normalius vaiko norus? Na, tarkim, kai jis prašo atnešti žirkles, kad galėtų daryti darbelį, o jūs tuo metu sėdite prie kompiuterio. Normalu, jei atnešate vėliau. O gal tiesiog pasakote NE? Skaičiuokite, kiek kartų pasakote NE. Įspėkite vaikus, jei jiems teks nutraukti veiklą. Už penkių minučių išjungiu filmuką. Jeigu kur nors vykstate, kur dar nebuvote, pasikalbėkite su vaiku apie tai. Pavyzdžiui, mes su Gertrūda visada einame pasiimti Mortos iš mokyklėlės. Šiandien labai lijo. Įeiname į pastatą, o ten - daugybė žmonių (paprastai visi stovi lauke). Gertrūda sustojo kaip įbesta. Jeigu būčiau ją stūmusi eiti (nes stovėjome lietuje, tiesiog pliaupė), tai ji tikrai būtų supanikavusi. Dabar paėmiau ant rankų, leidau jai įsikniaubti į petį ir paklausiau: Daug žmonių, ar ne? Kai kuriems vaikams padeda humoras. Pavyzdžiui, mūsų Augustui beveik visada padėjo ir padeda. Bet tai turi būti vaikas, kuris turi gerą humoro jausmą, supranta, kad ironija ir sarkazmas nėra nukreipti prieš jį ir…gali iš savęs pasijuokti! Prevencija nepavyko? Ką daryti pykčio priepuolio metu? Išlikite ramus ir nesileiskite į ginčus su vaiku. Svarbiausia - savikontrolė. Negalėsite padėti vaikui, kol nepadėsite sau. Įsikiškite kuo anksčiau - lengviau bus vaiką nuraminti, nei jau visiškai įsisiautėjusį. Pritūpkite, žiūrėkite vaikui į akis (labai svarbus yra akių kontaktas!) ir pasakykite: „Tu labai pyksti (elgiesi netinkamai ir pan), aš tau galiu padėti nusiraminti”. Ignoruoti jo pykčio priepuolį - ypač, jei jis ištinka, nes vaikas siekia jūsų dėmesio. Jeigu vaikas nekontroliuojamas, suspauskite jį glėbyje (na, ne per stipriai, bet taip, kad ribotumėte jo judesius). Padėkite vaiką ant lovos, paguldykite ir apglėbkite jį bei taip laikykite, kol vaikas liausis. Padėjo! Pasakykite vaikui, kad iškart paleisite, kai tik jis nusiramins. Be to, kartokite, jog suprantate, kad jis pyksta, užtikrinkite, kad išklausysite, kai nusiramins. Pasakykite vaikui, kad jį mylite, tačiau toks elgesys - netoleruotinas. Jeigu pykčio priepuolis ištiko viešoje vietoje, nuneškite vaiką į mašiną. Svečiuose galite turėti trijų įspėjimų taisyklę (vaikams, vyresniems, nei treji). Jeigu vaikas nepaiso, važiuokite namo. Vaikui nurimus, visada apkalbėkite, kas atsitiko. Jeigu galima, problemą išspręskite. Mokykite vaikus taikiai spręsti savo problemas. Pavyzdžiui, mes buvome išmokę Augustą, kad jis gali nueiti ir pats atsisėsti ant kėdutės, kad „sustotų, pagalvotų ir nuspręstų, kaip elgtis”. Jokiu būdu nepasiduokite ir nepildykite vaiko užgaidų. Neapdovanokite vaiko už tai, kad jis nusiramino. Nepavyksta? Pykčio priepuolių per daug, jie per dažni? Visų pirma pasikalbėkite su pediatru. Pasikalbėkite ir tada, jei vaikas bando sužeisti save, jei yra piktybiškas, jei atrodo apniktas liūdesio, jei nukrito jo pasitikėjimas savimi, jei nuolat reikia jūsų paramos ir pritarimo. Gali būti,kad pykčio priepuoliai ištinka todėl, kad vaikas turi klausos arba regos problemų, chroninių ligų, Aspergerio sindromą, kalbos raidos sutrikimą ir pan. Jei pediatras pats negalės padėti, tai nukreips pas specialistą.
