Krikštas yra vienas iš svarbiausių sakramentų krikščionybėje, simbolizuojantis žmogaus įsiliejimą į Bažnyčios bendruomenę ir atveriantis jam duris į kitus sakramentus. Krikštas - tai viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, blogio ir nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Dievo karalystę. Krikštas nuplauna gimtąją nuodėmę, įjungia žmogų į Bažnyčią bei duoda jam naująjį vardą - katalikas. Taip pat įpareigoja žmogų laikytis Bažnyčios ir Dievo mokymo.
Pagal krikščionių tikėjimą, pirmųjų žmonių - Ievos ir Adomo - gimtoji nuodėmė, kurią visi paveldime kartu su žmogiškumu, yra panaikinama Krikšto sakramentu. Jėzus Kristus, mirdamas už mūsų nuodėmes ant kryžiaus, atpirko gimtąją nuodėmę bei suteikė krikšto malonę. Krikštas yra nuplovimas vandeniu, susietas su Kristaus nurodytais gyvenimo žodžiais ir panaikinantis gimtąją nuodėmę, o jei krikštijamas suaugęs žmogus - ir asmeninę nuodėmę.
Kryžiaus ženklas - krikščioniško identiteto simbolis. Pašventintas vanduo - nuplauna gimtąją nuodėmę ir suteikia naują pradžią jau Dievo vaiko gyvenimui. Katechumenų aliejus - primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės atsilaikyti velnio gundymams, bei užgydys nuodėmių žaizdas sieloje. Krizmos aliejus - tai išrinkimo ženklas, primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi Dievui už save ir kitus. Jis - karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais, ir pranašas, liudijantis Dievą kitiems. Baltas drabužis - tai pakrikštytojo dvasinę būseną atspindintis ženklas. Po Krikšto žmogus yra tyras, šventas, be dėmės. Krikšto žvakė - simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį. Žvakė uždegama nuo Velykinės žvakės. Jos šviesa išsklaido tamsą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos. Krikšto žvakė simbolizuoja Kristų, visų mūsų šviesą, kuri naikina tamsumą ir blogį.
Vaiko Krikštas: kada ir kaip?
Pagal bažnyčios patarimus vaikelio Krikšto nereiktų atidėlioti. Kūdikiai paprastai turėtų būti krikštijami maži, kai tik yra galimybė. Seniau buvo priimta tik gimusius vaikučius vežti krikštyti, bene privalu būdavo tai padaryti, iki vaikui sueis trys mėnesiai. Šiandien tendencijos kiek pasikeitę ir dažniausiai krikštijami pusmečio-metukų sulaukę kūdikiai. Patariama kūdikėlį pakrikštyti ilgai to neatidėliojant. Išskirtiniais atvejais (pvz., ligos) krikštijama kuo skubiau.
Kūdikius ir maži vaikai iki 7 metų krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų arba vaiko globėjų to nori. Turi bent vienas iš tėvų ar globėjų norėti, kad vaikas būtų pakrikštytas, to bažnyčiai užtenka. Tėvų statusas neturi jokios reikšmės vaiko krikštui. Kūdikį ne tik galima, bet ir būtina stengtis pakrikštyti kuo greičiau, pasirūpinant jo krikščionišku auklėjimu. Kunigas negali atsisakyti krikštyti bažnyčioje nesusituokusių tėvų kūdikį. Pakanka, kad bent vienas iš tėvų prašo, kad būtų pakrikštytas jų vaikas. Šiuo atveju motina, prašydama kūdikiui Krikšto, taip pat prisiima ir atsakomybę už tolesnį jo krikščionišką auklėjimą.
Nekrikštyti vaikai nuo 7 metų amžiaus ir vyresni - norėdami pasikrikštyti turi būti tinkamai tam pasiruošę, išmokę maldas ir pagrindines tikėjimo tiesas. Kai krikštijamas didesnis vaikas, t. e., turintis 7 metukus, jis jau pats turi būti pakankamai pasiruošęs Krikštui, t. y. turi mokėti svarbiausias maldeles, žinoti pagrindinius krikščioniškojo gyvenimo aspektus, tikėjimo tiesas. Jei vaikeliui, kurį norima pakrikštyti, yra septyni metai ir daugiau, tokiu atveju Krikštui bus reikalingas vyskupo leidimas. Paprastai tokiais atvejais rekomenduojama vaiką ruošti Pirmajai Komunijai ir prieš ją pakrikštyti. Nes tai jau toks vaiko amžius, kad paprastai atsivesti ir paprašyti pakrikštyti neišeis - vaikas jau pakankamai sąmoningas ir turi turėti bent minimalų parengimą, tuo tarpu ir krikštijamas tokio amžiaus vaikas su vyskupo leidimu.
Dokumentai ir Pasiruošimas Krikštui
Norint pakrikštyti kūdikį, reikalingas gimimo liudijimas. Dėl krikšto susitariama iš anksto, kreipiantis į parapijos kleboną ne vėliau kaip prieš mėnesį. Pageidautina, kad tiek tėvai, tiek krikšto tėvai pasikartotų katekizmo tiesas, taip pat ir apie Krikšto sakramentą, kad tikrai sąmoningai suvoktų krikšto metu kūdikiui suteikiamą malonę. Kai kur netgi būna organizuojami kursai krikštijamojo tėvams ir krikštatėviams. Kursų metu aptariama krikšto apeigos (tėvų ir krikštatėvių atsakymai į krikštytojo klausimus), motyvacija (kodėl būtinas krikštas) bei tėvų ir krikštatėvių pareigos auklėti kūdikį krikščioniškai.
Prieš krikštynų ceremoniją tėvai ir krikštatėviai turi užeiti į bažnyčios raštinę, kur bus užpildomi Krikšto dokumentai. Pats sakramentas teikiamas bažnyčioje, tam paruoštoje vietoje. Krikšto liudijimas gali būti išrašomas prieš ceremoniją, o įteikiamas jau po jos, tačiau tai tik suvenyrinis įvykusio Krikšto pažymėjimas, o ne oficialus dokumentas. Krikšto liudijimo dokumentas gaunamas apsilankant savo Krikšto parapijoje, kur bus daromos atitinkamos žymos į Krikšto metrikacijos knygas, kad išduodamas toks pažymėjimas santuokai, žinant, jog anksčiau nebuvo toks išrašytas.
Krikštatėviai: Kas Gali Jais Būti?
Krikšto tėvai atlieka itin svarbų vaidmenį vaiko dvasiniame gyvenime. Pagal Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksą, krikštatėviais gali būti tik praktikuojantys katalikai, atitinkantys tam tikrus reikalavimus: turi būti priėmę vadinamuosius įkrikščioninimo sakramentus: Krikštą, Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą. Jei yra vedę - gyventi Bažnyčios palaimintoje santuokoje. Būti nevaržomi jokių kanoninių bausmių. Sulaukę atitinkamo amžiaus (paprastai 16 metų).
Krikštatėvių institutas savotiškai atspindi vaiko tikrąją šeimą, todėl jam duodamas krikšto tėtis ir mama. Tačiau „iš bėdos“, kai neįmanoma, kad būtų du, kartais būna vienas krikšto tėtis arba viena krikšto mama. Krikšto tėvais gali būti vienas krikšto tėvas ar viena krikšto motina; arba du - krikšto tėvas ir motina. Krikšto tėvų institucija yra savotiškas tikrosios šeimos atspindys. Vaiką gimdo tėvas ir motina, o ne du tėvai, ne dvi motinos, ne dvi poros. Nėra jokių apribojimų krikšto mama būti besilaukiančiai moteriai. Jei esate kažką girdėjusios, tai tik prietarai, kuriems bažnyčia nepritaria.
Pagal Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksą, dėl giminystės ryšių negali būti tik tėvas, motina ir sutuoktinis. Daugiau jokių apribojimų Bažnyčios teisė nenumato, išlaikant visus kitus reikalavimus krikštatėviams. Tai, kad krikštyjamo vaikelio tėvai neturi bažnytinės santuokos, nėra kliūtis. Krikšto sakramentui suteikti užtenka vieno krikšto tėvo (arba krikšto motinos), tos pačios lyties du asmenys negali krikštyti. Tradiciškai kviečiami krikštatėvis ir krikštamotė, kurie dvasine prasme atspindi žemiškąją šeimą. Jie nebūtinai turi būti tikra šeima, gali būti ir draugai ar brolis ir sesė, svarbu, kad kartu negyventų kaip nesantuokinė pora. Jei vienas iš būsimų krikšto tėvų yra kitos religijos, jis gali dalyvauti ceremonijoje, tačiau bus ne krikštatėviu, o „krikšto liudytoju“. Bent vienas iš dviejų krikšto tėvų privalo būti katalikas.
Žmogus yra laisvas atsisakyti būti Krikšto tėvais. Pagrindinis argumentas neturėtų būti „nenoriu“. Jei žmogus pagrįstai mano, kad negalės tinkamai atlikti šios pareigos, arba, sakykime, egzistuoja kažkokie priešiškumai tarp žmonių, tikrai galima atsisakyti prisiimti krikštatėvių pareigas. Bažnyčios įstatymai nieko konkrečiai apie tai nesako.
Krikšto Apeigos
"Krikšto apeigos pradedamos persižegnojant. Kunigas klausia tėvų: „Koks vardas išrinktas šiam kūdikiui?” Pasakomas vaiko vardas. Po to kunigas klausia tėvų, ko jie prašo šiam kūdikiui iš Dievo Bažnyčios. Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Tada vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Toliau yra skaitoma Šv. Rašto ištrauka. Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius atsiliepiame: „Atsižadu!” Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą. Vandens užpylimas primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui. Pakrikštytojo kakta patepama Šventąja Krizma. Tada uždedamas baltas drabužis ir nuo Velykinės žvakės uždegama Krikšto žvakė. Dėkodami Dievui už Krikšto malonę, visi drauge meldžiasi Viešpaties malda (Tėve mūsų).
Tokiais atvejais, kai kūdikiui gresia mirties pavojus, pakrikštyti gali kiekvienas žmogus, net pats nepriėmęs Krikšto sakramento. Užtenka pilant švarų vandenį virš vaikelio galvos sakyti: „Jonai (Marija), aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”. Jei po tokio krikšto kūdikis pasveiksta, reikia kreiptis į kunigą, kuris užpildytų reikiamus dokumentus, pateptų Krizmos aliejumi, drauge pasimelstų, palaimintų visą šeimą.
Krikštas Kitose Konfesijose
Krikštas, suteiktas stačiatikių Bažnyčioje, galioja ir katalikų Bažnyčioje, tačiau praktiškai būna įvairių nesusipratimų. Kalbant apie sentikius, paprastai visuomet reikalaujama kartoti krikštą su sąlyga, nes nėra tikra, kad krikštas buvo suteiktas, laikantis tų pačių taisyklių, kurios pripažįstamos katalikų Bažnyčioje. Ortodoksams ir protestantams nereikia persikrikštyti, jeigu jie nori pereiti į katalikų tikėjimą, nes jų Krikšto sakramento galiojimą pripažįsta ir Katalikų Bažnyčia.
Krikštatėviais katalikui gali būti tik katalikas. Kitos konfesijos krikščionis gali būti krikšto liudininkas. Tačiau būtina, kad bent vienas būtų katalikas, galintis prisiimti krikštatėvio pareigas. Krikštatėvis privalo būti priėmęs Krikštą, Pirmąją Komuniją bei Sutvirtinimo Sakramentą.
Kas yra KRIKŠTAS ir kodėl jis svarbus?
Krikštas gali būti atidėtas, jeigu abejojama, kad tėvai kūdikį auklės katalikiškai. Viena iš tokių abejonių kyla, kai tėvai gyvena be santuokos sakramento, nors kliūčių jį priimti nėra. Vis dėlto kunigas ar diakonas visada turi paraginti tėvus priimti Santuokos sakramentą.
