Lietuvoje vis labiau populiarėja rankų darbo tortai, kuriuos kuria ne tik profesionalūs konditeriai, bet ir aistringi entuziastai. Viena tokių kūrėjų - 33-ejų Lena, kilusi iš Baltarusijos, tačiau Lietuvoje gyvenanti jau dešimtmetį. Moteris, mylinti savo sutuoktinį, su kuriuo susipažino Lietuvoje, savo hobį gaminti skanėstus pavertė pagrindine veikla, taip gimė ir „T.A.I.P. cake“. Nors viskas dar labai šviežia, vilniečiai jau pamėgo jos rankų darbo saldžius gaminius, o moteris įsitikinusi - klientai pas ją sugrįžta tikrai ne dėl skanėstų išvaizdos.
Konditerija: nuo hobio iki profesijos
Lena, baigusi biochemijos studijas ir ilgus metus dirbusi logistikos srityje, netikėtai atrado savo aistrą konditerijai. „Instagram“ pamačiusi kursus, kaip gaminti prancūziškus tortus, ji iškart juos įsigijo ir pasinėrė į naują pasaulį. Pirmąjį prancūzišką tortą ji sukūrė 2014 metais, tuo metu Lietuvoje tokie desertai dar buvo naujiena. Nors iš pradžių tai buvo tik hobis, pandemija ir karantinas tapo posūkiu, leidžiančiu paversti aistrą pagrindine veikla. „Galiu pasakyti, kad karantinas man padėjo konditeriją paversti pagrindine veikla, nes Europa buvo užsidariusi, krovinių niekas nevežė ir buvo labai daug laisvo laiko gamybai ir mokymuisi“, - džiaugiasi moteris.
Šiandien Lena turi įsikūrusi savo gamybines patalpas Žirmūnuose, kur pagal išankstinius užsakymus gamina prancūziškus tortus ir kitus desertus. Jos tortų gamyba apima kelis pagrindinius sluoksnius: biskvitą (dažniausiai iš migdolų miltų), traškų sluoksnį, vaisių įdarą (naudojant pramonines prancūziškas tyres), putėsius su grietinėle, belgišku arba prancūzišku šokoladu, ir apdengimą - veidrodinę glazūrą arba šokoladinį veliūrą.
Biochemikės akimis: procesų supratimas konditerijoje
Lenos, kaip biochemijos specialistės, išsilavinimas padeda jai geriau suprasti konditerijos procesus. Ypač tai praverčia kuriant sudėtingus elementus, tokius kaip veidrodinė glazūra. „Man labai padeda mano išsilavinimas - aš biochemikė ir man visada buvo labai sužinoti cheminius ir fizikinius procesus“, - pasakoja ji. Tai leidžia jai ne tik gaminti skanius, bet ir nepriekaištingai atrodančius desertus.
Vienas įspūdingiausių ir klientų akį labiausiai traukiančių jos gaminių - vaisių ir daržovių formos desertai. Nors jie atrodo kaip tikri vaisiai, viduje slypi gardus skanėstas. Tokių desertų gamyba užtrunka ilgiau, nes viskas daroma rankomis, tačiau rezultatas visada būna tobulas.
Pavadinimas „T.A.I.P. cake“: misija ir skonis
Lenos kuriamų desertų pavadinimas „T.A.I.P. cake“ atspindi jos misiją: „Desertas turi būti ne tik skanus, bet ir gražus. Tačiau jis turi būti gražus, kad akivaizdžiai norėtųsi jo paragauti. Šią mintį ir norėjau atskleisti pavadinime: tau akivaizdžiai įdomu paragauti. Bet galima ir paprasčiau - tiesiog pasakyk tortui „taip“.
Nors iš pradžių Lena norėjo stebinti egzotiškais skoniais, vėliau suprato, kad lietuviai labiau vertina klasiką. Šiandien jos populiariausi tortai - vyšnių ir pistacijų bei aviečių ir kokosų. „Mane labai džiugina, kad žmonės, kai paragauja, vėl užsisako pas mane tikrai ne dėl įspūdingo dekoro, išvaizdos. Žmogus niekada vėl neužsakys torto, jeigu buvo neskanu. Skonis, išvaizda ir kokybė - mano pagrindiniai darbo principai“, - pabrėžia ji.
Tortų istorija Lietuvoje: nuo senovės iki šių dienų
Žodis „tortas“ kilęs iš lotyniško žodžio „torta“, reiškiančio apvalios formos plokščią duoną, ir pirmą kartą buvo pavartotas dar Senovės Romos imperijoje. Viduramžių Europoje šis pavadinimas prigijo plokštiems pyragams su įdaru. Lietuviai tortus turėjo pažinti kartu su krikščionybe, o XIV a. pabaigoje jie jau buvo valgomi karališkuosiuose dvaruose. Tuometiniai tortai dažniau priminė duonos papločius, nei įdarytus pyragus.
Įdaryti tortai į Lietuvą pateko su itališka gastronomine kultūra, siejama su Milano kunigaikštyte Bona Sforza, kuri 1518 m. tapo Lietuvos didžiąja kunigaikštiene. Jos vestuvių puotos valgių sąraše jau minimi „tortukai visiems stalams“. Tortai Lietuvoje išpopuliarėjo baroko epochoje, juos valgė didikų rūmuose, turtingesnių miestiečių namuose ir vienuolynuose. XVII a. pabaigos Radvilų virėjo užrašų knygelėje randame daugiau nei dešimtį tortų receptų, tarp kurių ir nesaldžių variantų, pavyzdžiui, su vėžiais ar špinatais.
XVIII a. Europoje atsirado nauja, mums labiausiai įprasta torto rūšis - sluoksniuotas pyragas, kuris išpopuliarėjo XIX a. Senojo Vilniaus gastronomijos knygose randame šių tortų receptus, pavyzdžiui, dvisluoksnio migdolinio torto. Tuo pačiu metu Vilniuje atsirado ir naujos maitinimo įstaigos - kafenhauzai, kavinės ir restoranai, kuriose XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje buvo siūloma nemažai saldumynų.
Tarpukario laikotarpiu viename iš garsiausių Vilniaus restoranų - „Raudonajame Štralyje“ - torto porcija be kremo kainavo 50 grošų, o su kremu - 85. Kitas garsus tarpukario desertas buvo „Baltajam Štraliui“ priklausęs tortas „Stefanija“, kuris, kaip ir priklauso belgiškam tortui, buvo šokoladinis.
„Dvarų dėlionė“: kuo ypatingas reprezentacinis kiemas Lietuvos dvaruose?
Šiuolaikinės konditerijos tendencijos ir populiariausi tortai
Šiandien Lietuvoje ypač populiarus yra „Maximos“ prekybos tinklo „Meistro kokybės“ maskarponės sūrio tortas, kuris jau daugiau nei 20 metų džiugina pirkėjus. Šis tortas, sudarantis apie 10 % visų konditerijos pardavimų, kasdien parduodamas apie 700 kilogramų. Jo populiarumui įtakos gali turėti tiek simpatijos itališkai virtuvei, tiek lietuvių pastovumas - atradę mėgstamą skonį, pirkėjai jam lieka ištikimi dešimtmečiais.
„Maskarponės sūrio tortas - tikras klasikos pavyzdys. Jis atspindi ne tik mūsų pirkėjų skonį, bet ir jų lojalumą“, - pasakoja „Maximos“ maisto technologė Saulė Gaidytė-Ašakevič. Tortui pagaminti prireikia dviejų parų - tiek laiko reikia, kad biskvitas subręstų, o galutinis produktas pasiektų parduotuvių vitrinas. Tortui naudojamas maskarponės sūris, grietinėlė, šviežios braškės, šilauogės ir spanguolių džemas. Visi biskvitai kepami paties prekybos tinklo darbuotojų, naudojant tik ant kraiko laikomų vištų kiaušinius.
| Tortas | Pagrindiniai ingredientai | Gamybos laikas | Populiarumo rodiklis (Lietuvoje) |
|---|---|---|---|
| Prancūziškas tortas (pvz., T.A.I.P. cake) | Migdolų miltai, vaisių tyrelės, šokoladas, grietinėlė, veidrodinė glazūra/veliūras | 2-3 dienos (rankų darbo) | Augantis |
| Maskarponės sūrio tortas („Maxima“) | Maskarponės sūris, grietinėlė, spanguolių džemas, braškės, šilauogės | 2 paros (gamyba ir brandinimas) | Aukštas (apie 10% konditerijos pardavimų) |
| Klasikiniai tortai (pvz., vyšnių-pistacijų, aviečių-kokosų) | Priklausomai nuo skonio | Priklausomai nuo sudėtingumo | Aukštas |
Rankų darbas išlieka svarbiausia visų tortų gamybos proceso dalimi. Net ir didžiuosiuose prekybos tinkluose, nors naudojama moderni įranga, daugelis procesų atliekama rankomis, siekiant užtikrinti aukštą kokybę ir išskirtinį skonį. Tai leidžia išlaikyti desertų vizualinį patrauklumą ir natūralumą, naudojant įvairiausius natūralius sprendimus - šviežias uogas, vaisius, jų tyreles.
Per metus „Maximos“ pirkėjai įsigyja apie 270 tonų maskarponės sūrio torto. Pasak S. Gaidytės-Ašakevič, tai - ne tik populiarumo rodiklis, bet ir pasitikėjimo ženklas. „Šis tortas - patikimas pasirinkimas bet kokia proga. Jis lengvas, purus, primena prancūziškos konditerijos tekstūrą. Jei nežinai, ką pasirinkti - tai visada puikus variantas“, - užakcentuoja „Maximos“ maisto technologė.
