Gajus Julijus Cezaris (100 m. pr. m. e. liepos 13 d. - 44 m. pr. m. e.) - viena ryškiausių ir įtakingiausių istorinių asmenybių, kurios gyvenimas ir veikla ne tik suformavo Romos imperijos pamatus, bet ir paliko neištrinamą pėdsaką Vakarų civilizacijos istorijoje. Jo kariniai žygiai, politinės reformos ir asmenybės kultas padarė jį ne tik Romos valstybės valdovu, bet ir ilgalaike ikona, kurios vardas tapo valdžios ir galios simboliu. Cezario laikotarpis - tai ne tik jo asmeninis gyvenimas, bet ir visos epochos, kuriai būdingi dideli pokyčiai, kariniai konfliktai, politinės intrigų ir kultūriniai proveržiai.
Cezaris kilo iš senos patricijų Julijų giminės, gavo gerą išsilavinimą ir jaunystėje įsijungė į politinį gyvenimą. Jis turėjo puikius karinio stratego ir taktiko gebėjimus, nugalėjo priešininkus pilietiniame kare ir tapo Romos valstybės valdovu. Jo karinei praktikai būdingi drąsūs taktiniai manevrai, sumanus naujos technikos panaudojimas, tiekimo tarnybos stiprinimas. Puolimo ir gynimosi veiksmus laikė lygiareikšmiais ir sumaniai derino. Cezario laikais padidėjo vyriausiojo vado ir legionų vadų reikšmė.
Jo politinė karjera prasidėjo aktyviai dalyvaujant Romos politiniame gyvenime. 60 m. pr. m. e. grįžo į Romą ir su Pompėjumi bei Krasu sudarė I triumviratą - politinę sąjungą, siekiant kontroliuoti Romos valstybę. 58 m. pr. m. e. buvo paskirtas Narbonos Galijos vietininku, o iki 51 m. pr. m. e. užkariavo visą Galiją, atrėmė germanų puolimus. Per galų karus užkariavęs Galiją Cezaris išplėtė Romos valstybės ribas iki šiaurės Atlanto pakrantės ir prie Romos prijungė visą dabartinės Prancūzijos teritoriją, taip pat buvo įsiveržęs į Britų salas. 55-53 m. pr. m. e. surengė sėkmingus karo žygius į Britaniją ir Germaniją.
Konfliktai su Pompėjumi, vienu iš triumvirato narių, tapo neišvengiami. 53 m. pr. m. e. žuvus Krasui I triumviratas iširo. 49 m. pr. m. e. Cezaris su kariuomene peržengė Rubikono upę (ji skyrė Cezario valdomas sritis nuo Italijos) ir pradėjo kovą su Pompėjumi dėl valdžios. 48-45 m. pr. m. e. nugalėjo Pompėjaus ir jo šalininkų kariuomenes. Lemiamas mūšis įvyko ties Farsalu. Po Farsalo mūšio Cezaris vijosi Pompėjų į Egiptą, kur padėjo soste įsitvirtinti Kleopatrai VII.
Cezario valdžia ir reformos
Sutelkęs valdžią, Cezaris tapo diktatoriumi ir liaudies tribunū iki gyvos galvos, turėjo cenzoriaus įgaliojimus. Nors formaliai egzistavo respublika ir Cezaris atsisakė Marko Antonijaus pasiūlymo karūnuotis, Romoje buvo įvesta Cezario karinė diktatūra. Cezaris stiprino centralizuotą valdžią, naikino provincijų atskirumą nuo Italijos ir konsolidavo Viduržemio jūros baseino vergvaldžius. Jis mokėjo laviruoti tarp įvairių socialinių grupių.
Viena svarbiausių Cezario reformų buvo kalendoriaus reforma. 46 m. pr. m. e. buvo reformuotas kalendorius - metai pradėti skaičiuoti pagal Saulės metus, metai turėjo 365 dienas ir kas ketveri metai buvo pridedama papildoma diena (keliamieji metai). Ši sistema, pavadinta Julijaus kalendoriumi, pakeitė anksčiau naudotą Mėnulio kalendorių ir tapo pagrindu vėlesnėms kalendorių sistemoms. Julijaus kalendorius buvo įvestas 46 m. pr. Kr., siekiant reformuoti senąją Romos kalendoriaus sistemą. Prieš reformą naudotas kalendorius buvo grindžiamas Mėnulio ciklais ir buvo netikslus, kas kėlė sunkumų tiek ūkininkavimui, tiek religinių švenčių nustatymui. Julijus Cezaris, vadovaujamas egiptiečio astronomo Sosigeno, nusprendė peržiūrėti ir supaprastinti kalendorių, pritaikydamas jį Saulės metų trukmei. Julijaus kalendorius buvo pagrįstas 365 dienų metų ciklu su papildoma diena kas ketverius metus, kuri vadinama keliamąja. Tai padėjo užtikrinti, kad kalendorius būtų suderintas su tropiniais metais, kurie apibūdina laiką tarp dviejų pavasario lygiadienių. Paprasti metai turėjo 12 mėnesių, iš kurių kai kurie turėjo 30 dienų, o kiti - 31 dieną. Vienintelė išimtis buvo vasaris, kuriame buvo 28 dienos paprastaisiais metais ir 29 dienos keliamaisiais.
Julijaus Cezario laikotarpis taip pat buvo neatsiejamas nuo daugelio įtakingų asmenybių, kurių veikla turėjo didelės įtakos Romos istorijai. Tarp jų svarbiausi: Gajus Julijus Cezaris (100-44 pr. Kr.), Markas Junijus Brutas (85-42 m. pr. Kr.), Gnėjus Pompėjus Didysis (106-48 m. pr. Kr.), Markas Licinijus Krasas (115-53 m. pr. Kr.), Markas Antonijus (83-30 m. Kr.) ir Oktavianas Augustas (63-14 m. pr. Kr.).
Literatūrinis palikimas ir Cezarizmas
Julijus Cezaris buvo ne tik puikus karvedys ir politikas, bet ir talentingas rašytojas bei oratorius. Jo knyga "Galų karo užrašai" (Commentarii de Bello Gallico) - tai septynios knygos, aprašančios jo kampanijas Galijoje ir Britanijoje. Šis veikalas laikomas puikia lakoniško, neperkrauto stilistinėmis puošmenomis atikinio stiliaus iliustracija ir ilgai buvo literatūros klasika.
Cezario asmenybės kultą pradėjo Romos imperatorius Augustas. Vėliau dauguma valdovų domėjosi Julijaus Cezario historiografija. Julijus Cezaris laikomas cezarizmo ikona. Cezarizmui būdingas stiprus charizmatiškas lyderis, kurio valdžiai būdingas asmenybės kultas, jėga paremtas valdymas, prievarta įvedama socialinė tvarka ir reikšmingas kariuomenės vaidmuo. Kai kurios istorinės asmenybės, tokios kaip Napoleonas Bonapartas ir Benitas Musolinis, save laikė cezaristais.
Julijaus Cezario gyvenimas – Romos koloso iškilimas ir žlugimas – Žiūrėkime istorijoje
Respublikos institucijų siaurinimas ir Cezario diktatūra sukėlė senato respublikonų opoziciją. 44 m. pr. Kr. Julijus Cezaris buvo nužudytas sąmokslininkų per senato posėdį. Po jo mirties Romos forume buvo pastatyta Cezario šventykla.
Cezario epocha - tai laikotarpis, kuris pakeitė Vakarų civilizacijos eigą. Jo kariniai žygiai, politinės reformos, kalendoriaus reforma ir literatūrinis palikimas daro jį viena svarbiausių ir įtakingiausių istorinių asmenybių.
