Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija yra plačiausiai pripažintas ir veiksmingiausias tarptautinį galią turintis kultūros ir gamtos paveldo apsaugos instrumentas. Šis dokumentas tapo plačiausiai pripažintu ir veiksmingiausiu tarptautinę galią turinčiu kultūros ir gamtos paveldo apsaugos instrumentu. Konvencija apibrėžia visuotinės reikšmės kultūros ir gamtos paveldą ir tai, kaip ir kodėl jį reikia saugoti, joje apibūdinama struktūrinė ir administracinė nuostatų įgyvendinimo organizacija.
Idėja sukurti tarptautinį paveldo apsaugos judėjimą kilo po I pasaulinio karo. Tarptautinį susirūpinimą dėl reikšmingo paveldo išsaugojimo ypač padidino 20 a. 6 dešimtmetyje priimtas sprendimas Egipte pastatyti Asuano užtvanką. Tai buvo įspėjimas pasaulio bendruomenei, kad reikalinga skubi suderinta paveldo apsauga. 1959 UNESCO pradėjo tarptautinę Abu Simbelo ir kitų dvidešimties žemutinės Nubijos šventyklų išsaugojimo kampaniją, kurią parėmė apie 50 šalių. Tai paskatino pasaulio bendruomenę diskutuoti ir suderinti bendras paveldo apsaugos teisines normas.
Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) pasiūlė sujungti kultūros ir gamtos paveldo vietovių apsaugos nuostatas į vieną dokumentą. Idėja buvo pristatyta 1972 Stokholme vykusioje Jungtinių Tautų konferencijoje. Pasaulio paveldo konvencija remiasi 1972 m. lapkričio 16 d. priimtu dokumentu, kuriame identifikuojamos vietos, esančios skirtingų valstybių narių teritorijose ir pripažintos kaip tarptautinės reikšmės ištekliai, todėl šios vietos nusipelno ypatingo įvertinimo ir apsaugos.
Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvenciją iki 2004 m. pabaigos buvo pasirašiusios 181 šalys. Valstybė gali prisijungti prie Konvencijos arba ją ratifikuoti. 1992 m. jau buvo galima prisijungti prie konvencijos. Konvencija įsigaliojo 1975 m. gruodžio 17 d.
Pasaulio paveldo komitetas ir fondas
Vadovaujantis Konvencija įkurtas Pasaulio paveldo komitetas ir Pasaulio paveldo fondas. Už Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos įgyvendinimą atsakingas Pasaulio paveldo komitetas, kuris priima sprendimus dėl objektų (vertybių) įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą. Pasaulio paveldo komitetą sudaro 21 valstybė, kurios narystė komitete trunka 6 metus. Valstybės į komitetą yra renkamos UNESCO Generalinės konferencijos metu. 2003-2007 m. Administracinius Pasaulio paveldo komiteto sprendimus įgyvendina nuolat dirbantis Pasaulio paveldo centras.
Pagal Konvencijos nuostatas vienas pagrindinių klausimų, kuriuos sprendžia Pasaulio paveldo komitetas, yra kultūros ir gamtos paveldo reikšmingiausių vertybių įrašymas į pasaulio paveldo sąrašą. Pasaulio paveldo komitetas vertina ir šiame sąraše esančių objektų būklę. Kultūros ir gamtos paveldo vietovės, kurioms gresia išnykimas ar tiesiogiai daroma žala, įrašomos į Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą. Pasaulio paveldo konvenciją pasirašiusios valstybės gali šalies teritorijoje esančias paveldo vertybes, kurias ateityje ketina siūlyti įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą, įrašyti į preliminarųjį sąrašą.
Kultūros ir gamtos paveldo kriterijai
Konvencijos įgyvendinimo gairėse nurodomi šeši kriterijai, taikomi atrenkant kultūros paveldo paminklus, pastatų grupes bei vietoves, kuriuos būtų galima priskirti pasaulio paveldui. Kultūros paveldo kriterijai yra tiesiogiai siejami su išskirtinę pasaulinę vertę turinčiais įvykiais ar gyvomis tradicijomis, idėjomis ar įsitikinimais, meno ar literatūros darbais. Nominuojama vietovė taip pat turi atitikti autentiškumo kriterijų, būti tinkamai saugoma ir administruojama.
Konvencijos įgyvendinimo gairėse nurodomi keturi pasaulio gamtos paveldo vietovių atrankos kriterijai. Mišraus paveldo vietovės yra išskirtinės gamtos ir kultūros vertybės, todėl į Pasaulio paveldo sąrašą yra įtraukiamos remiantis ir kultūros, ir gamtos paveldą apibrėžiančiais kriterijais.
Pasaulio paveldo sąrašo statistika
Kiekvienais metais objektų skaičius Pasaulio paveldo sąraše auga. 2000 m. buvo rekordiniai metai, kuomet įrašytas net 61 naujas objektas. Tačiau kai kuriais atvejais jis gali ir mažėti: 2007-2021 m. pasaulio paveldo sąrašo buvo išbraukti 3 objektai: 2007 m. išbrauktas Arabijos oriksų rezervatas Omane, 2009 m. - Dresdeno Elbės slėnis Vokietijoje, 2021 m. - Liverpulio uostas. 2024 m. liepos pabaigoje (po 46-osios sesijos) pasaulio paveldo sąraše buvo 1223 objektai, iš kurių 49 apėmė kelias valstybes. Iš jų 952 buvo kultūriniai, 231 - gamtos, ir 40 - mišrūs. Iš viso objektus turi 168 pasaulio valstybės.
Regioninė objektų pasiskirstymo statistika
Oficialiai UNESCO objektus grupuoja į 5 regionus:
- Europą ir Šiaurės Ameriką (EUR)
- Afriką (AFR)
- Lotynų Ameriką ir Karibus (LAC)
- Arabų šalis (ARB)
- Aziją bei Okeaniją (APA)
Europos regione objektų yra daugiausia (573), Arabų šalyse - mažiausia (96).
Valstybės su daugiausia Pasaulio paveldo objektų
Daugiausia pasaulio paveldo objektų turinti valstybė yra Italija (60). Į dešimtuką patenka ir Kinija (59), Vokietija (54), Prancūzija (53), Ispanija (50), Indija (43), Meksika (35), Rusija (32), Iranas (28), Japonija (26).
| Vieta | Valstybė | Objektų skaičius |
|---|---|---|
| 1 | Italija | 60 |
| 2 | Kinija | 59 |
| 3 | Vokietija | 54 |
| 4 | Prancūzija | 53 |
| 5 | Ispanija | 50 |
| 6 | Indija | 43 |
| 7 | Meksika | 35 |
| 8 | Rusija | 32 |
| 9 | Iranas | 28 |
| 10 | Japonija | 26 |
Patariamosios organizacijos
Pasaulio paveldo konvencijoje yra nurodytos patariamosios tarptautinės nevyriausybinės ar tarpvyriausybinės organizacijos, kurios konsultuoja Pasaulio paveldo komitetą:
- Tarptautinė paminklų ir paveldo vietovių taryba (angl. International Council on Monuments and Sites; ICOMOS)
- Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (angl. International Union for Conservation of Nature; IUCN)
- Tarptautinis kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo studijų centras (angl. International Centre for the Study of the Preservation and Restoration of Cultural Property; ICCROM)
2001 m. UNESCO sudaryta Tarptautinė žodinio ir nematerialaus kultūrinio paveldo žiūri paskelbė pirmuosius devyniolika Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrus, tarp kurių - Lietuvos pasiūlyta Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje. 2003 m. priimta kita svarbi konvencija dėl nematerialaus kultūros paveldo apsaugos. 2005 m. įsigaliojo.
