A. Vardynos - tai viena iš gimties apeigų dalių, skirta padėti mažam vaikeliui tapti gyvųjų bendruomenės dalimi ir suteikti jam vardą, pavedant jį dievų globai. Vardynų apeiga suteliamas dėmesys į vaiką ir jo perėjimą, o daugelis kitų gimties virsmo apeigų skirtos gimdyvei. Vis dėllto, norint suprasti vardynų prasmę senosiose kultūrose, labai svarbu žinoti, ką gimties virsmas reiškia mitologiniame lygmenyje, todėl savo pasakojimą apie vardynas pradėsime nuo gimties virsmo.
Daugelyje senosios Europos kultūrų, tarp jų ir baltų kultūroje, gyvybė buvo kildinama iš Žemės. Žemė, kaip viso, kas gyva, maitintoja ir augintoja, laikoma Deive Motina. “Mitinio pasaulėvaizdžio Žemė - tai kosminiai gelmenys, gimda, kuriuose kyla, randasi visa žemiškoji gyvybė, be abejo, ir žmogus. Laikantis šios sampratos, žmogus turi dvi motinas - biologinę ir kosminę. Ant pastarosios - Motinos Žemės - praeina visas jo gyvenimas, į jos skreitą žmogus ir sugrįžta, užbaigęs jam skirtą žemiškąją būtį,” - rašo dr. Nijolė Laurinkienė knygoje “Žemyna ir jos mitinis pasaulis”. Gimdanti moteris senosiose kultūrose buvo suvokiama kaip gyvybės kūrėja, tad, akivaizdu, jai priskiriamos galios, kurių žmogiška būtybė negalėtų pakelti. Todėl manoma, kad gimdanti moteris tampa pačios Deivės Motinos arba Žemynos inkarnacija. Nijolė Laurinkienė taip pat priduria: “Savo esmine gyvybės kūrimo funkcija moteris asociavosi su Žeme Motina. Abi jos - gimdytojos. Moteris tarsi atkartodavusi Žemės Motinos kreatyvinį aktą.”
Toks suvokimas gimdymą iš paprasto biologinio veiksmo paverčia vienu ryškiausių ir svarbiausių religinių ritualų, kuris tiek motinai reiškia labai ryškų ir garbingą dvasinį potyrį, tiek ir nulemia, kad šiame rituale negali dalyvauti tam nepasiruošę, netinkami žmonės. Pribuvėja, kuri padėdavo gimdyvei gimdymo metu, turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus. Pirmiausia, iš jos buvo reikalaujama labai aukštos moralės, taip pat, be jokios abejonės, medicininių žinių. Pribuvėja taip pat turėjo išmanyti tam tikrus maginius ritualus, susijusius su pagalba gimdyvei sunkaus gimdymo atveju, pavyzdžiui, kad gimdymas vyktų sklandžiau stengtasi atrišti visus drabužių mazgus, išsileisti plaukus, atidarydavo langus ir duris, kad viskas greičiau atsivertų. Taip pat gimdyvė esant sunkiam gimdymui galėjo būti vedžiojama pirmyn atgal per slenkstį, tai simbolizavo sklandų perėjimą iš anapusinio į šį pasaulį. Tačiau turimi duomenys leidžia manyti, kad tokių žinių ir doros pribuvėjai nepakako, senaisiais baltiškosios kultūros laikais pribuvėja buvo ir kulto žynė, kuri gydydavo ligonius ir taip pat pribūdavo prie gimdyvių. Kadangi gimdymas yra suvokiamas kaip ritualas, kuriame dalyvauja pati Deivė Žemyna, kulto tarnaitės buvimas yra savaime suprantamas.
Kas rodo pribuvėją buvus žyne? Lietuvoje tradicine tapusi samprata apie kūdikio sugavimą vandens telkiniuose. Ypač vaikams aiškinama, kad kūdikį pribuvėja sugavusi upėje, ežere, kūdroje, šaltinyje, šulinyje ir t.t. Ir pribuvėja, kūdikio gaudytoja, buvo siejama su vandenimis. Vardynų pabaigoje atliekamas “bobutės skandinimo” ritualas. Kaip ir svočia pabaigiant vestuves, taip ir pribuvėja pabaigiant vardynas išvežama geldoje, dažnai toje pačioje, kur buvo prausiamas kūdikis vardynų metu, ir išmaudoma upėje ar ežere. Vėliau ši tradicija pavirto tiesiog rankų nuplovimu po gimdymo. Pribuvėja, pati dalyvaujanti kūdikio atsiradimo procese, palaiko ryšį su anapusiniu pasauliu, iš kurio ateina nauja gyvybė. Su vandens sfera pribuvėją sieja pareiga pagauti vaikelį, pagal mitinę logiką - tarsi padėti jam atkeliauti iš anapusinio pasaulio į šį įveikiant vandens ribą. Kelionė į mirusiųjų pasaulį baltų kultūroje taip pat yra per vandenį, įveikiant mitinę upę. Taigi pribuvėja yra ta žynė, kuri turi galių ir supratimą, kaip padėti kūdikiui atlikti tą iniciaciją, peržengti iš anos būties į šią, bei turi moralinę teisę dalyvauti dievybės apsireiškime bei žinių, kurios padeda moteriai išgyventi tokį ypatingą virsmą ir sąlytį su dievais. Ir vėliau pribuvėja yra pagrindinė vardynų apeigų atlikėja, kuri tas apeigas organizuoja ir atlieka.
Gimties ritualas pabaigiamas vardynomis ir moters įvesdinimu į bendrą pirtį. Kol neįvyksta vardynos ir motinos įvesdinimas, gimties virsmas tebesitęsia, todėl pagimdžiusi motina negalėjo niekur eiti iš namų, taip pat negalima buvo niekam rodyti kūdikio. Tiek motina, tiek vaikas dar tebėra tame virsme, todėl kontaktas su išoriniu pasauliu jiems pavojingas, nes bet koks piktas žvilgsnis, linkėjimas gali nulemti pražūtį tiems, kurie tebebalansuoja tarp gyvenimo ir mirties. Buvo tikima, kad visa, prie ko prisiliečia gimdžiusi moteris, žūva, mat ji yra vartai į Žemynos įsčias, t.y. ne tik ten, iš kur atkeliauja vaikai, bet ir kur sugrįžta mirusieji. Toks draudimas eiti iš namų suteikė moteriai ir galimybę pasveikti, pailsėti po gimdymo, nuolat būti šalia kūdikio.
Užbaigiant šią būseną moteris buvo įvesdinama į bendrą pirtį su iškilmingomis apeigomis. Jai einant į pirtį, ją kūrenančios moterys šaukdavusios “Meška eina”, o meška yra vienas iš Žemės Motinos gyvūnų-simbolių. Eidama į pirtį moteris apsisiausdavo balta linine drobule, kuri simbolizavo tyrimą, šventumą, kartu tai gyvybės ir mirties spalva. Toks įvesdinimas į pirtį - tai sugrąžinimas į bendruomenę, nes visos iniciacijos laikinai, tam virsmo momentui, atskiria individą nuo bendruomenės.
Gimęs vaikas atkeliauja iš Žemės Motinos įsčių, taigi iš dalies - iš pomirtinio pasaulio, kuris kartu teikia ir gyvybę. Vos užgimęs kūdikis, manoma, dar vis tebepriklauso tam anapusiniam pasauliui, o į gyvųjų bendruomenę jį reikia įvesti specialiomis apeigomis. Kadangi gimęs vaikas yra toje tarpinėje būsenoje, tai jo niekam nerodo, neneša iš namų, niekam nesako jo vardo, net jei jau būna jį parinkę, ir vaiko vardu nevadina. Vietoj to jį vadina visokiais mažybiniais žodeliais, pakeičiančiais tikrąjį vardą - dukrele, sūneli, mažyli, saulele, širdele ir t.t. Taip daroma siekiant išvengti įvairių piktų jėgų ir nužiūrėjimų, kuriems labai paveikus yra tarpinėje būsenoje balansuojantis vaikas. Vardas keičiamas mažybiniais epitetais dėl to, kad tikima ypatinga vardo galia. Net ir dievų vardai svetimšaliams nebūdavo atskleidžiami, pavyzdžiui, vietoj Perkūno sakydavo Dundulis, Medžioklis ir t.t. Tokie epitetai pakeičia vardą lyg slapyvardžiai partizanui, suklaidina priešą, neleidžia pakenkti. Vaiko vardas garsiai ištariamas bendruomenei tik vardynų metu, juk ir pats šventės pavadinimas reiškia vardo suteikimo apeigą. Tik po vardynų vaiką galima nešti į viešumą, sakyti jo vardą, nes jį saugo dievai, protėviai, jis turi giminės pripažinimą ir globą.
Tikima, kad vardynų apeigos metu trys Laimės stovi prie namų, kuriuose atliekama apeiga, lango ir lemia kūdikio likimą. Tačiau Laimės negali naujagimiui parinkti tokio likimo, kokį pačios sugalvoja, jų lėmimą sąlygoja laiko aplinkybės. Todėl iš esmės Laimės yra tarsi vardynose dalyvaujančios šauklės, kurios tą likimą tik paskelbia, praneša. Likimą sąlygoja laikas, kokiu vaikas gimė. Senosiose kultūrose laikas suvokiamas kaip kokybiškai nevienalytis, vienos minutės yra geresnės už kitas, tad ir likimas priklauso nuo to, kiek geru metu pasisekė gimti. Juk ir šiais laikais sakoma, kad gimė laimingą valandą. Laimių pranašystėse figūruoja ne visas žmogaus gyvenimas, bet tik esminiai jo lūžiai, taigi jos nulemia, kokie bus iniciacijos ritualai - sėkmingi ar nelabai.
Be abejo, visos nuoseklios vardynų apeigos nėra išlikusios, jas reikia rekonstruoti kaip ir daugelį kitų baltų tikėjimo apeigų. Pirmas veiksmas, atliekamas naujagimį įvedant į naują giminę, yra jo prausimas. Į pirmą prausimo vandenį kūmai įmesdavo monetų - kad vaikas būtų turtingas. Taip pat dėdavo kadagių arba šermukšnių - kad apsaugotų nuo piktų jėgų. Nupraustą vaiką suvystydavo, mergaitei pribuvėja dar uždėdavo ant galvos linų grįžtę, linkėdama gražių plaukų.
Naujagimį trumpam paguldydavo ant žemės, iš žemės vaikas gauna ypatingų jos galių - sveikatos, proto, drąsos. Toks guldymas - lyg guldymas ant motinos krūtinės irgi atkartoja gimimo iš žemės sampratą. Tikima, kad taip vaikas bus prisirišęs ir prie gimtų namų. Toks guldymo ant žemės paprotys žinomas ne tik baltų, bet ir kitose kultūrose - romėnų, skandinavų, vokiečių, vengrų folklore. Vokietijoje ir Skandinavijoje ant žemės paguldytą kūdikį turėjo pakelti tėvas taip pripažindamas, kad tai jo vaikas. Panašus tėvo pripažinimas svarbus ir lietuvių apeigose, tik tėvas ne pats pakelia kūdikį, jį jam įteikia pribuvėja. Kūdikis buvo įteisinamas kaip pilnateisis bendruomenės narys tėvo autoritetu. Tai svarbi apeiga, nes pripažindamas vaiką, tėvas jam pripažįsta ir paveldėjimo teisę.
Pribuvėja sako apeiginę formuluotę: “Iš tolimų ir nežinomų kraštų atvyko pas tave negirdėtas nematytas svečias/viešnia. Jis sakosi esąs tavo giminaitis. Ar nori pamatyti, priimti, savo sūneliu/dukrele pavadinti? Tėvas paima ir padėkoja, paskelbia vaiko vardą. Po to vaikas taip pat pristatomas motinai. Pretorijus šį tėvo pripažinimo ritualą aprašo kiek kitaip, tačiau iš dalies ir labai panašiai: pribuvėja, pasikvietusi tėvą, su puodeliu degtinės rankose melsdavosi, dėkodama dievui ir prašydama globoti motiną bei kūdikį. Po to aukodavo Žemynai su maldomis - nulieja ant žemės kalbėdama “būk linksma, žydėk kviečiais, rugiais, miežiais ir būk maloninga vaikeliui” Gurkšteli palabindama ir neša motinai, ta gurkšteli ir duoda vyrui. Taip pat užgeriami ir kūmai. Taigi čia matome jau ir aukojimo Žemynai apeigą. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad toks užgėrimas daromas tuo pat metu laikant rankose kūdikį ir taip tarsi per jį paaukojant.
Gimus vaikui, būdavo aukojamos ir gyvulių aukos. 1600 m. Vilniaus kolegijos jėzuitai liudija, kad kai kurie, gimus vaikui, prie ežero nuveda ožiuką, ten nupjovę galvą ir kojas, įmeta jį į vandenį. Tokia apeiga dėkoja Dievui, kad gimdymas vyko laimingai. Tačiau dažniausiai minima paukščio - vištos arba gaidžio - auka, atliekama tik moterų, tačiau visai bendruomenei stebint. Pribuvėja užmuša vištą (turi būti juoda, balta arba raiba) šaukštu, tada iš jos išverdama vištienos sriuba ir vardynų apeigų metu tik gimdžiusios moterys suklaupia ratu aplink sriubos dubenį jos melsdavosi žemyneliaudamos - kaušas keliauja tris kartus, susirinkusios palabina gimdyvę, o paskui visos klūpėdamos suvalgo tą vištieną. Nors apeigoje dalyvauja ir sriubą valgo tik gimdžiusios moterys, tačiau visą apeigą stebi visa bendruomenė. Kai kurie šaltiniai teigia, kad berniukui buvo aukojamas gaidys, mergaitei - višta. O kai kur, kad nepriklausomai nuo lyties arba gaidys, arba višta.
Iškart po vardynų svarbus yra palankynų paprotys, kai kitą dieną, o kai kur ir tą pačią, pas gimdyvę lankyti jos ateina moterys ir atneša įvairių vaišių ir dovanų kūdikiui. Tas ėjimas yra apeiginis, tarsi panašus į procesiją, einama iškilmingai po dvi. Tuščiomis eiti negalima, nes tikima, kad nieko neatnešusioji liks bevaikė.
Pirmosios gyvenimo dienos - kokie tyrimai atliekami naujagimiams? Visi Lietuvoje gimę naujagimiai tiriami dėl įvairių ligų ir sutrikimų. Nustatyti ligas svarbu kuo anksčiau, kad būtų galima pradėti gydymą ir nesutrikdyti normalios kūdikio raidos. Vos gimę naujagimiai įvertinami pagal APGAR skalę. Šis įvertinimas parodo bendrą naujagimio būklę 1-ą ir 5-ą minutę po gimimo. Vertinamas naujagimių širdies plakimas, kvėpavimas, odos spalva, raumenų tonusas ir refleksai. Kai mama su naujagimiu perkeliama į pogimdyvinę palatą, neonatologas naujagimį apžiūri kiekvieną rytą.
Klausos patikra. Apie 1-3 iš 1000 naujagimių gimsta su didesniu ar mažesniu klausos sutrikimu. Naujagimio klausa tiriama otoakustinės emisijos metodu. Šį tyrimą galima atlikti 2-3 dieną gyvenimo dieną. Tyrimas neskausmingas, gali būti atliekamas naujagimiui miegant ar tada, kai kūdikis ramus. Svarbu kuo anksčiau nustatyti klausos sutrikimą, nes dėl klausos sutrikimo sutrinka vaiko kalba ir raida. Jei tyrimo atsakymas neigiamas, naujagimis nukreipiamas gydytojo otolarinolaringologo-surdologo konsultacijai.
Akių dugno raudonojo reflekso tyrimas. Tyrimas atliekamas užtemdytoje patalpoje tiesioginio vaizdo oftalmoskopu, siekiant laiku nustatyti įgimtas optinių terpių drumstis ar kitas akių ligas, trukdančias normaliai vystytis regos sistemai. Nustačius pakitimų, naujagimis siunčiamas vaikų oftalmogo konsultacijai.
Kritinių įgimtų širdies ydų tikrinimas. Dėl širdies ydų gali staiga pablogėti naujagimio būklė, nors pirmosiomis dienomis jokie simptomai nepasireiškia. Tyrimas neinvazinis, parodantis deguonies kiekis audiniuose. Jei audinių įsotinimas deguonimi normalus, naujagimis neturės širdies patologijos. Nepakankamas deguonies kiekis gali rodyti ne tik širdies ydą, bet ir kvėpavimo sutrikimus ar įgimtą infekciją.
Hemoraginė liga - tai kraujavimas, sukeliamas kraujo krešumo sutrikimo, susijusio su vitamino K stygiumi dėl netobulos naujagimio kepenų funkcijos. HB (hepatito B) vakcina skiepijama 1-ą gyvenimo parą. Skiepijama giliai į šlaunies raumenį. BCG (tuberkuliozės) vakcina skiepijama 2-3-ią gyvenimo parą.
Kraujo tyrimui imama iš naujagimio kulno 2-5 gyvenimo dieną, bet ne anksčiau kaip praėjus 48 val. po pirmojo maitinimo. Svarbu šį tyrimą atlikti per pirmąją gyvenimo savaitę. Anksčiau diagnozavus ligą, galima pradėti gydymą.
Sveiki naujagimiai iš ligoninės paprastai išrašomi 2-3-iąją gyvenimo parą, jei šeima pageidauja - po kelių valandų. Su naujagimiu parvykus į namus, svarbu pasirinkti gydymo įstaigą ir joje prirašyti naujagimį.
Kaip ir kada jūs karpote kūdikiui nagučius? Rodos, lengvas darbas, kai vaikui metukai ar daugiau, tačiau itin sudėtingas, jei jam dar tik kelios dienos ar savaitės. Pirmiausia, ką turime padaryti ruošdamiesi kasdieniam mažylio higienos ritualui - susiruošti visas priemones. Pirmiausia, nuo ko turėtų prasidėti mažylio higienos ritualas - tai paprasčiausios oro vonios. Pasak specialistų, oro vonios reikalingos ir būtinos vaikeliui. Dažniausiai jiems patinka būti plikiems, jei pakankamai šilta patalpoje. Trečioji užduotis - bamba. Neretai ramybės mamoms neduodantis klausimas - ar ji tikrai gyja? Pirmas signalas ir pavojus yra blogas kvapas iš bambos. Tada būtina kreiptis į gydytoją. Kalbant apie nosytę, ją valyti rekomenduojama tik tuomet, kai reikia. Tiesa, net ir nesulaukus pirmosios slogos, į vaistinėlę ji siūlo įsidėti priemonę, be kurios neužaugo turbūt nė vienas mažylis. Nepakeičiamas daiktas, kuris turi būti pas visus namie - tai siurbtukas vaiko nosytei, esant slogai. Mažyliai būna nepatenkinti, kai atsiranda sloga, būna neramūs ir negali žįsti. Na ir paskutinis darbas - nagučių karpymas, kuriuos karpome ne kasdien, tik tuomet kai reikia. Kūdikio nagučius kirpkite apvaliai, kad neliktų aštrių kampų, taip jis savęs nedraskys ir nesusižeis.
Kūdikio prausimo apeigos senojoje kultūroje ir šiuolaikinėje praktikoje
Pirmas veiksmas, atliekamas naujagimį įvedant į naują giminę, yra jo prausimas. Į pirmą prausimo vandenį kūmai įmesdavo monetų - kad vaikas būtų turtingas. Taip pat dėdavo kadagių arba šermukšnių - kad apsaugotų nuo piktų jėgų. Nupraustą vaiką suvystydavo, mergaitei pribuvėja dar uždėdavo ant galvos linų grįžtę, linkėdama gražių plaukų.
Naujagimio priėmimo metu pribuvėja neturėjo kalbėti, tik melstis, kad vaikas būtų stiprus ir sveikas. Pagal paprotį jį reikėjo priimti ne plikomis rankomis, bet su staltiese, rankšluosčiu ar su nauju švariu drabužiu. Tikėta, kad visa tai nulems kūdikio dorą, laimę, gerą sveikatą ir garbę. Žmogaus gyvenimo ciklo papročiuose rankšluostis atlieka ritualinio ciklo vaidmenį. Jis - tarsi tiltas, vedantis žmogų per svarbiausius jo gyvenime perėjimo etapus į naują socialinio statuso pakopą, saugantis bei užtikrinantis tolesnę jo sėkmę. Sulaukus kūdikio, kūdikio virkštelę užrišdavo lininiu ar vilnoniu siūlu, nupjaudavo peiliuku ar nukirpdavo žirklutėmis. Tai buvo vieninteliai pribuvėjos įrankiai, kuriuos ji stengėsi dezinfekuoti degtine, švariai laikyti.
“Manyta, kad pribuvėja, priimdama gimstantį kūdikį, galinti nulemti vienokias ar kitokias jo būdo savybes, užtat vengė priimti ant prijuostės, kad užaugęs nebūtų paleistuvis. Kad vaikas būtų protingesnis, gimusiam užgobdavo baltą skarelę. Dar XIX a. pabaigoje panašiai buvo elgiamasi visoje Lietuvoje. Jei kurioje šeimoje kūdikiai mirdavo vienas po kito, tai “bobutė” naujagimį priimdavo per tėvo kelnes : šis tada nemirsiąs ir būsiąs atsparus ligoms”. Taigi atlikdama kiekvieną veiksmą pribuvėja pirmoj vietoj rūpinosi kūdikio ateitimi.
Kad vaikas užaugtų sveikas ir stiprus, kartais tyčia pameluodavo, kokios lyties gimė vaikas. ”Kad vaikas įgautų proto ir stiprybės, reikėjo jį trumpam paguldyti ant žemės prie tėvo namų”. Autorė rašė, kad S.Yla kūdikio dėjimą ant žemės aiškina kaip antrąją gimtuvių apeigą : žemė yra pirminė kūdikio motina gimdytoja, nes žmogus sukurtas iš žemės, o O.Vilmantienė teigia, kad kūdikis buvo guldomas ant žemės, kad jos stiprybė pereitų į silpną kūdikį.
Užgimusio kūdikio prausimas taip pat buvo svarbi ritualinė apeiga. Labiausiai pribuvėja rūpinosi, kad prie ką tik gimusio kūdikio nepristotų piktosios dvasios, todėl vos tik priimtą jį pirmiausia peržegnodavo. Į pirmojo prausimo vandenį įmesdavo šventintų žolių, vandenį peržegnodavo. Daugelis žmonių tikėjo magiška vandens apvalomąja, apsaugine galia. Jei gimdavo silpnas kūdikis, pribuvėja jį kuo greičiau namuose pati pakrikštydavo. Tai būdavo laikoma “naminiu” krikštu. Vaikui mirus, tas krikštas galiojo, o pasveikęs vaikas būdavo perkrikštijamas bažnyčioje. “Vadinasi, pirmųjų prausynų apeigose pribuvėja atliko tarpininkės funkciją. Ji pristatė kūdikį šeimai, o krikščioniškuoju krikštu įvedė į krikščionių bendruomenę”. Nupraustą kūdikį pribuvėja pati pirmąkart suvystydavo, galvytę surišdavo raiščiu, kad nebūtų atlėpusios ausys. Tik tada parodydavo namiškiams.
Pribuvėja stengdavosi vandenį išpilti ten, kur niekas nevaikšto arba po slenksčiu iš lauko pusės, kad kūdikis būtų apsaugotas nuo ligų ir kerų. Placentą, surištą į švarų audinį, taip pat slėpdavo nuošalioj vietoj. Tikėta, kad nuo to priklauso kūdikio ateitis. Pakasdavo placentą po namo pamatais , jei gimė berniukas, kad būtų geras tų namų šeimininkas, arba darželyje, po slenksčiu iš lauko pusės, po varteliais, jei gimė mergaitė.
Esminiai gyvenimo momentai lietuvių papročiuose neatsiejami nuo duonos. Jos prasmė gimtuvėse polifunkcinė - ji yra ir kaip apeiginė dovana, ir kaip skalsos, vaisingumo simbolis, ir kaip apsaugos priemonė. Pribuvėja nešdavosi duonos eidama priimt naujagimį , ja apdovanodavo ir lankydama gimdyvę, kad kūdikis augtų sveikas ir didelis. “Prieš veždami vaiką krikštyti, suvystytą guldydavo krikštasuolėn. “Bobutė” duonos dėdavo ant pagalvės ir kūdikiui tardavo linkėjimus: “Apdovanoju duona, kad būtum duona sotus “”.
Pirmąjį mėnesį kūdikio regėjimas dar tik formuojasi, tačiau jis jau pasiruošęs tyrinėti pasaulį. Geriausiai jis fokusuoja vaizdą maždaug 20-30 cm atstumu - kaip tik tiek, kad matytų jūsų veidą maitinimo metu. Pasaulis jam atrodo šiek tiek neryškus, lyg per miglą. Spalvų regėjimas ribotas, todėl labiausiai jį traukia ryškūs kontrastai, ypač juoda ir balta spalvos. Palaipsniui pradeda išskirti ir ryškiai raudoną spalvą. Labiausiai kūdikius domina žmonių veidai.
Žaidimai regai lavinti: Akių kontaktas: Dažnai žiūrėkite mažyliui tiesiai į akis būdami per 20-30 cm. Pažiūrėkite, švelniai nusišypsokite, tada trumpam nusukite žvilgsnį ir vėl pažiūrėkite. Tai moko kūdikį socialinio bendravimo pagrindų. Veido sekimas: Lėtai judinkite savo veidą iš vieno šono į kitą, aukštyn ir žemyn, sukite ratu, skatindami kūdikį sekti jus akimis. Kontrastingi paveikslėliai: Rodykite kūdikiui paprastus, didelius, kontrastingus juodai baltus paveikslėlius (pvz., geometrines figūras - apskritimą, kvadratą; paprastus veido kontūrus; juodai baltas juosteles ar taškus). Laikykite paveikslėlį 20-30 cm atstumu apie 5-10 sekundžių arba kol kūdikis nenusuka žvilgsnio. Tai stimuliuoja regą ir moko sutelkti dėmesį. Rankų stebėjimas: Lėtai judinkite savo plaštaką priešais kūdikio akis, skėskite ir suglauskite pirštus. Karuselės ir žaislai: Virš lovelės ar vystymo stalo galite pakabinti specialią kūdikiams skirtą karuselę (pvz., Munari tipo - juodai baltą, lėtai judančią) ar vieną kitą kontrastingą žaisliuką. Svarbu: Kabinkite saugiai, kad kūdikis nepasiektų ir neįsipainiotų. Periodiškai keiskite žaisliukus ar jų vietą, kad išlaikytumėte kūdikio susidomėjimą.
Kūdikis girdi garsus dar būdamas įsčiose, o gimęs jo klausa jau gana gerai išvystyta. Jis atpažįsta mamos balsą, reaguoja į kitus artimųjų balsus. Staigūs, garsūs garsai gali išgąsdinti (pasireiškia Moro refleksas - krūptelėjimas, rankų išskėtimas), o švelnūs, ritmingi garsai, ypač pažįstamas balsas ar lopšinė, ramina.
Žaidimai klausai lavinti: Kalbėjimas ir dainavimas: Dažnai kalbėkite su kūdikiu švelniu, melodingu balsu. Pasakokite, ką darote, kas vyksta aplinkui. Dainuokite lopšines. Nesvarbu, ką sakote - svarbiausia jūsų balso tonas ir ritmas. Garso sekimas: Ramiai pabarškinkite negarsiu barškučiu ar kitu garsą skleidžiančiu žaisliuku prie vienos kūdikio ausytės (iš šono, kad nematytų), paskui prie kitos. Stebėkite, ar kūdikis bando pasukti galvą garso link. Kartais kūdikiai į garsus skirtingose pusėse gali reaguoti nevienodai - tai normalu. Tačiau jei įtariate, kad kūdikis prastai girdi, pasitarkite su gydytoju (Lietuvoje visiems naujagimiams atliekama klausos patikra).
Nuo pat gimimo kūdikiai yra socialios būtybės, pasiruošusios bendrauti. Jis gali trumpam sutelkti dėmesį į jūsų veidą, reaguoja į jūsų balsą ir prisilietimus. Stebėtina, bet naujagimiai sugeba mėgdžioti paprastas veido išraiškas - pabandykite iškišti liežuvį, plačiai atverti ar sučiaupti burną žiūrėdami į kūdikį - galite nustebti pamatę jo bandymus atkartoti!
Kaip skatinti bendravimą: Mimikų žaidimai: Dažnai šypsokitės kūdikiui, rodykite įvairias švelnias mimikas. Atsakas į garsus: Kai kūdikis skleidžia garsus (guguoja, burkuoja), atsakykite jam, pakartokite jo garsus arba švelniai kalbėkite. Taip mokote dialogo pagrindų. Reagavimas į poreikius: Greitas ir švelnus reagavimas į kūdikio verksmą ar kitus signalus (alkį, nuovargį, diskomfortą) kuria saugumo jausmą ir pasitikėjimą.
Prisilietimas yra gyvybiškai svarbus kūdikio raidai ir ryšio kūrimui. Jo oda labai jautri. Švelnūs prisilietimai, glostymas, masažas ramina, padeda jausti savo kūno ribas ir kuria artumo jausmą.
Masažas ir lietimo žaidimai: Švelnus masažas: Skirkite kelias minutes per dieną švelniam masažui. Galite masažuoti delniukus, atsargiai ištiesdami pirštukus, pėdutes (galima švelniai paridenti mažą minkštą kamuoliuką), kojytes, rankytes, nugarytę. Naudokite švelnius, glostančius judesius. Jei norite, galite naudoti šlakelį kūdikiams skirto aliejaus (įsitikinkite, kad nealergizuoja). Skirtingos tekstūros: Švelniai perbraukite kūdikio odą skirtingomis medžiagomis - vatos gabalėliu, šilkine skarele, minkštu rankšluosčiu. Oda prie odos: Kiek įmanoma dažniau praktikuokite kontaktą „oda prie odos“ - tai ypač naudinga ryšiui, kūdikio nuraminimui, kūno temperatūros ir širdies ritmo reguliavimui.
Svarbiausia - jūsų ryšys. Atminkite, kad šie žaidimai ir veiklos yra tik idėjos. Pirmąjį mėnesį svarbiausia ne lavinimo pratimų gausa, o jūsų švelnus buvimas šalia, reagavimas į kūdikio poreikius ir tiesiog džiaugsmas pažįstant vienas kitą. Stebėkite savo mažylį - jis pats parodys, kas jam patinka ir kada jis pavargo.
Lietuviams kūdikio gimimas buvo artimai susijęs su ikikrikščioniškosiomis įvesdinimo į šeimą apeigomis (vėliau jos pritapo prie bažnytinio krikšto), jas Mažojoje Lietuvoje aprašė M. Pretorijus (17 amžius). Pribuvėja gimusį kūdikį suvystytą (vystydavo padėvėtos drobės vystyklais, kad užaugęs nedraskytų drabužių) parodydavo tėvui ir motinai, nuliedavo Žemynai gėrimo, duoto naujagimio tėvo, linkėdama žemei vaisingumo ir prašydama kūdikiui laimės. Indą su gėrimu tris kartus siųsdavo ratu (gėrė visi trys). Valgių likučius (vaišes paruošdavo tėvas) sudegindavo arba atiduodavo šuniui.
20 a. pirmos pusės gimtuvių papročiuose buvo apeigų, susipynusių su senovės tikėjimu - kūdikio pirmojo prausimo vandenį pildavo prie židinio, krosnies ar po slenksčiu, kad vaikas laikytųsi namų, prausdavo pienu, kad būtų skaisčiaveidis, guldydavo ant knygos, kad būtų mokslus. Paskui kūdikį parodydavo šeimos nariams, kurie jį pabučiuodavo, kad visi gyventų meilėje.
tags: #naujagimio #prausimo #apeigos
