Dabar valstybės finansuojama vieta ikimokyklinio ugdymo įstaigoje daugelyje miestų yra didelė vertybė, o maždaug prieš šimtmetį buvo manyta, kad maži vaikai turi augti namie. Ilgai buvo manoma, kad Lietuvoje vaikų darželiai ėmė kurtis tik XX a. pradžioje. Vėliau paaiškėjo, kad pirmas vaikų darželis Klaipėdoje įsteigtas dar 1847 m. Tiesa, jis buvo ne lietuviškas, o vokiškas, ir gyvavo neilgai.
Pirmuoju lietuvišku darželiu laikomas prieš gerą šimtmetį, 1898 m., grafaitės Marijos Tiškevičiūtės Kretingos dvaro ligoninės patalpose įkurtas vaikų darželis. Pirmi kartai visada ypatingi - jie patenka į istoriją. Štai kodėl toks išskirtinis yra visai paprastas, truputį pavargęs, Kretingos dvaro parke, šalia antrojo tvenkinio stovintis raudonų plytų namas. Tai - pirmasis Lietuvoje lietuviškas vaikų darželis. Jį 1898 metais įkūrė grafaitė Marija Tiškevičiūtė. Darželyje vasaros darbų įkarštyje buvo globojami kumečių vaikai. Nuo tada ir prasideda lietuviško darželio istorija. Istoriniame darželyje vaikai, kuomet jų tėvai dirbo dvaro ūkyje, buvo nebei tik prižiūrimi, tačiau pramokdavo ir trupučio mokslo pradmenų. Iki įkuriant darželį, tas pats pastatas tarnavo kaip svečių namelis, vėliau įkurta dvaro ligoninė ir prieglauda. Šiuo metu name gyvena paprasti kretingiškiai, pastatas netekęs dalies savo grožio, tačiau istoriškai jo sienos tokios pačios vertingos, kaip ir XIX amžiuje.
Jis buvo skirtas valstiečių vaikams ir veikė tik šiltuoju metų laiku, kai mamos turėdavo daug darbo laukuose. O 1905-aisiais vyskupas Justinas Staugaitis Marijampolėje įkūrė mažiesiems skirtą įstaigą „Apsaugos namai“. Dar ilgai darželiai buvo skirti tik žmonėms, kurie vertėsi sunkiai ir negalėjo patys deramai pasirūpinti savo atžalomis. Beje, „Apsaugos namų“ kūrimo idėją Marijampolėje rėmė inteligentai, o ūkininkai buvo nusiteikę priešiškai.
Po 1918 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vaikų darželių kūrimas palengva įsibėgėjo. Štai Kaune pirmasis vaikų darželis buvo įkurtas Šaulių namuose Laisvės alėjoje. Ten jam atiteko vienas didelis kambarys - rasti tinkamas patalpas karo nuniokotame mieste buvo sunku. Pradžioje dauguma darželių buvo kuriami įvairių organizacijų: „Lietuvos vaikas“, „Caritas“, Karininkų šeimų draugijos, žydų draugijos „Tarbut“. Valdiškų įstaigų beveik nebuvo.
Tarpukariu Panevėžyje valstybinių vaikų darželių nebuvo. Jų tinklą koordinavo privačios struktūros. Du vaikų darželius 4 deš. pradžioje Panevėžyje išlaikė Lietuvos vaiko draugijos Panevėžio skyrius. Lietuvos vaiko draugijos Panevėžio skyrius rūpinosi neturtingų vaikų šelpimu. Lietuvos vaiko draugijos Panevėžio skyrius veikė nuo 1931 m. kovo mėn. Šie darželiai buvo skirti vargingai gyvenančiųjų vaikams, juos lankė darbininkų vaikai. 1935 m. duomenimis pirmasis darželis Panevėžyje įkurtas 1931 m. birželio 1 d. Jį lankė 72 vaikai. Jame buvo 2 skyriai. Pirmas skyrius - 4-5 metų, o antrasis - 6 metų vaikams. Užsiėmimai vykdavo nuo 8 iki 13 valandos. Darželyje vaikai būdavo apaunami gerais batukais, perrengiami gražiais rūbeliais. Išeidami į namus vaikai vėl persirengdavo savais drabužiais. Vaikai darželyje siuvinėjo, karpė. Į šį darželį rinkdavosi vaikai iš Radviliškio, Šiaulių, Pušaloto gatvių, kur gyveno neturtingiausieji. Patalpa darželiui buvo ankšta. Darželyje vaikai gaudavo vieną nemokamą maitinimą. Nuo įkūrimo šiai įstaigai vadovavo Adomkevičiūtė-Norkienė, pavaduotoja P. 1933-1935 m. Plukių gatvėje veikė draugijos įkurtas vaikų darželis inteligentų vaikams. Darželis buvo privatus ir už paslaugą reikėjo mokėti. Mėnesinis mokestis siekė 10-15 litų. Jame buvo duodama tik arbatos. Dalis gyventojų piktinosi, kad vaikų darželis yra tik inteligentų vaikams. Čia rinkdavosi mažai vaikų ir 1935 m. darželis buvo uždarytas. Vietoj jo 1935 m. atidarytas antras vaikų darželis nepasiturinčiųjų vaikams. Draugija darželiams kasmet skirdavo 1 506 litus, miesto savivaldybė - 1 200 litų. Draugija lėšų gaudavo ir iš loterijų bei panašių renginių. Darželiai veikė privačiuose namuose, patalpos - ankštos. Tame pačiame kambaryje buvo drabužinė, prausykla ir virtuvė. Šv. Vincento ir Paulo draugija išlaikė vaikų lopšelį Tiškevičiaus aikštėje. Šis lopšelis veikė nuo 1920 m. 1927 m. jo valdymą perėmė Šv. Vincento ir Paulo draugija. Iki 1937 m. šį lopšelį lankė 514 kūdikių. Kai kurie vaikai buvo visiški našlaičiai, kai kurių motinos sėdėjo kalėjime, dalis kūdikių buvo palikti tėvų. 1930 m. Šv. Vincento ir Paulo draugija atidarė vaikų darželį Varnaičių gatvėje. 1933 m. spalio-lapkričio mėn. jis perkeltas į Šiaulių gatvę. 1933 m. lapkričio 26 d.
1934 m. Lietuvoje buvo 80 darželių, juose dirbo 97 mokytojai. 1939 m. Panevėžyje spalio-lapkričio mėn. parapijos iniciatyva įsteigtas darželis Senamiesčio katalikų vaikams. 1940 m. Lietuvoje buvo apie 200 vaikų darželių: 148 lietuvių, 31 žydų, 4 vokiečių, 12 mišrių.
Pedagoginės kryptys ir visuomenės požiūris
Tarpukario Lietuvoje populiarūs ir visuotinai pripažinti buvo trys vaikų pedagogikos grandai: Friedrichas Fröbelis (1782-1852), Ovide‘as Decroly (1871-1932) ir Maria Montessori (1870-1952). Būtent jų idėjomis vadovavosi Lietuvoje besikuriantys vaikų darželiai. Šie vaiko ugdymo ir švietimo idėjų autoriai suprato, kad ekonominiai ir socialiniai žmonių ryšiai turi įtakos ir šeimos vidiniam gyvenimui. Vaikų darželio idėjos autoriumi laikomas Fröbelis. Jis įsivaizdavo vaikus kaip augalus, kurie savo dienas leidžia sode, yra prižiūrimi ir puoselėjami auklėtojo, atliekančio sodininko vaidmenį. Fröbelis manė, kad mokslas ne tik padeda žmogui tapti mąstančia, protinga asmenybe, bet ir skatina laisvą dieviškąją savimonę. Jo idėjomis tarpukariu rėmėsi „Lietuvos vaiko“ darželiai. Decroly vaiko ugdymo metodas buvo sukoncentruotas tenkinti vaiko poreikius. Jo pagrindinė mintis: „Gyvenimo mokykla per gyvenimą“. Tokias nuostatas palaikė žydiški vaikų darželiai. Maria Montessori sukūrė visame pasaulyje gerai žinomą vaikų ugdymo sistemą, kurią iki šių dienų taiko privačios ir valstybinės vaikų ugdymo įstaigos. Ji teigė, kad „vaiko atradimas“ yra esminis jo ugdymo proceso veiksnys.
Remiantis šiomis teorinėmis idėjomis, Lietuvoje sistemingas ir kryptingas 3−6 metų vaikų švietimas suaktyvėjo nuo XX a. trečio dešimtmečio, o ketvirtame dešimtmetyje įvyko vaikų darželių tinklo plėtra. Paskutiniais nepriklausomybės metais vaikų darželius lankė daugiau nei 6 tūkst. vaikų, kuriuos prižiūrėjo 214 auklėtojų. Ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymu užsiėmė įvairios draugijos ir pavieniai asmenys, o nuo ketvirto dešimtmečio prie šios veiklos prisidėjo ir Lietuvos valstybė. 1938 m. Konstitucijoje galime įžvelgti didesnį valstybės dėmesį ateities kartoms. Joje nėra vartojamas terminas „vaikų darželis“, bet, be mokyklų, yra minimos auklėjimo įstaigos, kurias gali steigti atskiri asmenys, draugijos, organizacijos, Bažnyčia ir tikybinės organizacijos, o šių auklėjimo įstaigų darbą prižiūri Lietuvos valstybė.
1936 m. buvo išleistas „Vaikų darželių ir aikštelių įstatymas“, kuris susistemino visą ikimokyklinių įstaigų veiklą. Valstybė pažadėjo savo apsaugą ir rūpestį, bet kartu pateikė taisykles, kurių laikymasis buvo privalomas norint įsteigti ir vadovauti vaikų darželiams. Taip Lietuvos Respublika ėmė kontroliuoti visą vaikų darželių tinklų veikimo mechanizmą. 1939 m. išėjusios „Vaikų darželiams steigti ir laikyti taisyklės“ keitė ankstesnes taisykles. Naujuose nurodymuose buvo pažymėta, kad be Švietimo ministerijos leidimo Lietuvos teritorijoje negali veikti joks vaikų darželis. Ketvirto dešimtmečio antroje pusėje pradėtas ir sistemingas, Švietimo ministerijos taisyklėmis paremtas ikimokyklinio amžiaus vaikų pedagogų ugdymas. Auklėtojų pedagoginiam parengimui skirta daug dėmesio, o darželių savininkai buvo atsakingi už savo darbuotojus, kuriems laiku turėjo mokėti atlyginimus ir suteikti privalomas socialines garantijas.
Po 1936 m. įstatymo išleidimo ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūra galėjo užsiimti tik tie asmenys, kurie išklausydavo mokymo programas. Norint įgyti vaikų darželio auklėtojos specialybę, reikėjo baigti šešias gimnazijos klases. Buvo manoma, kad auklėtoja privalo turėti ne tik gerą išsilavinimą, bet ir puikią sveikatą, mokėti bendrauti su vaikais ir jų tėvais. Vertingiausiomis būdo savybėmis laikytos nuoširdumas, rūpestingumas ir atjauta. Auklėtojas rengė „Lietuvos vaiko“ draugija, Šv. Vincento Pauliečio draugija, Ronė Rozentalienė ir Marija Varnienė. Per metus kursus vidutiniškai baigdavo apie 60−70 studenčių.
Visuomenė ikimokyklines vaikų lavinimo įstaigas priėmė teigiamai − jos tapo reikalingos ir paklausios, pirmiausia tarp miestų gyventojų, ypač dirbančių tėvų. „Lietuvos vaiko“ draugija buvo didžiausia vaikų darželių sistemos dalis, kuri pirmą darželį atidarė 1925 m. ir savo veiklą plėtė iš centro į periferiją. Draugijos centro valdyba puikiai suprato, kad norint lyderiauti šalyje, vien sunkaus darbo neužteks, todėl naudingų ryšių ieškojimas tapo jos veiklos dalimi. Palaikydama gerus santykius su aukščiausiais valstybės pareigūnais ir jų antrosiomis pusėmis, taip pat puikiai sutardama su to meto verslo elitu, draugija daug lengviau plėtė savo tinklą visoje Lietuvoje, steigdama darželius ir mažesniuose šalies miesteliuose. 1940 m. „Lietuvos vaiko“ draugija savo įstatuose teigė esanti nepartinė tautinė švietimo ir kultūros draugija, kurios užduotis - rūpintis vaiko fiziniu ir moraliniu auklėjimu. Kaip minėta, šie darželiai daugiausia vadovavosi Fröbelio idėjomis. Apskritai draugijos veikla buvo nukreipta ne tik į vaikų ugdymą, bet ir į labdaros teikimą mažiausiems Lietuvos piliečiams. 1939 m. jos veikloje darbavosi 468 žmonės, o jos valdomas turtas buvo įvertintas daugiau nei puse milijono litų. Išlaikyti vieną darželį draugijai kainavo apie 19 tūkst. litų per metus, o vieną vaiką - 27 litus per mėnesį. Finansinį aprūpinimą draugijos darželiai gaudavo iš narių mokesčio, loterijų, rinkliavų, knygų leidimo, pramogų (šventinių renginių, pokylių), subsidijų iš miesto valdybos ir verslo bendrovių paramos. Švietimo ministerija skirdavo lėšų darželių auklėtojų algoms, taip pat sumokėdavo už vaikų mokslo priemones.
Tarpukariu oficialus ir licencijuotas Montessori idėjomis paremtas ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimas prasidėjo 1931 m., kai asmenine iniciatyva ir mažai kieno suprasta Marija Varnienė Kauno Trakų gatvėje buvusiame savo bute atidarė pirmą oficialų montesorišką vaikų darželį. Tam reikėjo gauti pačios idėjos autorės Montessori leidimą, nes ji kontroliavo savo sukurtos sistemos sklaidą pasaulyje. Norėdama dirbti pagal šią vaiko ugdymo metodiką, Varnienė 1930 m. išklausė pedagoginius kursus Romoje, kur dėstė pati Maria Montessori. Prieš tapdama diplomuota montesorininke, Varnienė 1927 m. vadovavo vaikų darželiui, kuris buvo įkurtas Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karių šeimų moterų draugijos iniciatyva. Jame Varnienė taikė montesoriškus vaikų lavinimo metodus vaikams nuo 4 iki 7 m. amžiaus. Neįprastas vaikų ugdymo stilius nesužavėjo draugijos valdybos, todėl Varnienei teko palikti darželio vedėjos pareigas su nuosprendžiu - netinkama auklėjimo darbui. To meto visuomenė sunkiai suprato vaikams suteiktą laisvę veikti tai, kas jiems įdomu, ir griežtos drausmės atsisakymą. Nuosprendis „netinkama pedagoginiam darbui“ Varnienės nesustabdė - ji ir toliau dirbo su vaikais. 1927 m. moteris įsteigė savo privatų vaikų darželį šeimos bute Kaune, Kęstučio gatvėje. Jos ikimokyklinę lavinimo įstaigą lankė tarpukario inteligentijos atžalos, nemažai karininkų vaikų. 1930 m. Varnienė laikinai sustabdė darželio veiklą, nes išvyko į Romą mokytis tarptautiniuose Montessori dėstomuose kursuose, kurie truko pusmetį. Pamažu populiarėjanti ir visas nusistovėjusias tradicijas laužanti vaikų auklėjimo sistema sudomino nemažai žmonių, bet tik keletas galėjo sau leisti dirbti pagal montesorišką vaiko ugdymo programą, nes už kursus reikėjo sumokėti 1000 litų. Prie šios sumos reikėtų pridėti kelionės bilietus, gyvenamosios vietos išlaikymą ir kitas išlaidas užsienyje. 1935 m. buvo įkurta „Lietuvos Montessoriška Pedagoginė draugija“, kuri turėjo teisę veikti visoje Lietuvos teritorijoje. Įstatuose buvo nurodyta, kad draugija „turi pilną M. Montessori pasitikėjimą“. Draugijos tikslas - „ginti normalaus vaiko vystymosi teises, rūpintis tautiniu ir tikybiniu vaikų auklėjimu Dr. M. Montessori metodo pagrindais“. Montesorinė draugija taip pat atliko kontrolės funkciją. Jai buvo suteikta teisė tikrinti diplomuotų montesorininkių darbo kokybę ir uždrausti veikti tiems vaikų darželiams, kurių auklėtojos ir vedėjos neturėjo kvalifikaciją liudijančio, pačios Montessori išduoto diplomo. Be Varnienės įstaigos buvo dar du vaikų darželiai, kurie vadovavosi montesoriška vaiko auklėjimo sistema, − katalikiškas Šv. Vincento Pauliečio draugijos darželis, vadovaujamas seserų benediktinių, ir taip pat Kaune veikęs M. Galpernaitės vaikų darželis. Ketvirto dešimtmečio pirmoje pusėje Montessori planavo aplankyti Baltijos šalis, o Kauną įsivaizdavo kaip centrą, iš kurio būtų koordinuojama visa montesoriška pedagoginė veikla Baltijos šalyse. Lietuvių montesorininkų veiklą Montessori sūnus Mario įvertino kaip pionierišką darbą nuošalioje tyloje. Varnienė ir jos kolegos dažnai pečiais susiremdavo su to meto Lietuvos pedagogikos žvaigždėmis. Pagrindinis montesorinės sistemos kritikas Jonas Gudaitis-Vabalas buvo „Lietuvos vaiko“ šalininkas. Jis teigė, kad, be gražių idėjų, montesorinė sistema daugiau nieko pasiūlyti negali, o „Lietuvos vaiko“ draugijos auklėtojos nėra pavergtos vieno „neklaidingo“ darželio tipo ir nepavirsta aklomis fanatikėmis. Nemažai pedagogikos specialistų papiktino tai, kad montesorinė vaikų ugdymo sistema yra ne Lietuvoje „pagaminta“ prekė. Vaikų darželio tinklo kūrimosi pradžioje bandyta diskutuoti ir atrasti geriausiai lietuviško charakterio ugdymui tinkančią pedagoginę sistemą, bet kompromisas nebuvo rastas. Gilėjantys pedagoginiai tarpusavio prieštaravimai galiausiai privedė prie konkurencijos ir abipusių priekaištų. Krikščioniškomis filosofinėmis mintimis paremtas požiūris į netradicinį vaiko ugdymą pripažinimo sulaukė ne iš karto ir tik tam tikrame visuomenės sluoksnyje.
Vaikų darželių interjeras ir aplinka
Vaikų darželių interjeras - ne ką mažiau svarbus vaiko ugdymo elementas nei pedagoginės koncepcijos. Manyta, kad harmoninga ir neperkrauta daiktais aplinka gali prisidėti prie mažo vaiko pasaulėžiūros kūrimo, formuoti ir lavinti jo estetinį skonį, net turėti įtakos jo vaizduotei. Tarpukariu vyravę architektūros ir interjero dizaino sprendimai darė įtaką ikimokyklinėms vaikų ugdymo įstaigoms. Įkvėpimo ir minčių, kaip galėtų atrodyti vaikams skirtos erdvės, ieškota užsienyje. Visuomenininkė Honorata Ivanauskienė, garsaus gamtininko Tado Ivanausko žmona, iš Italijos ir Belgijos parsivežė vaikų darželių nuotraukų ir taip prisidėjo prie ikimokyklinių įstaigų aplinkos kūrimo. Šios fotografijos tapo pirmu pavyzdžiu, kaip įrengti patrauklias, higieniškas ir modernias vaikų ugdymo, poilsio ir žaidimų erdves. Vizualinių pavyzdžių, kaip turi atrodyti montesoriškas vaikų darželis, buvo galima rasti ir 1927 m. į lietuvių kalbą išverstoje Montessori knygoje Mokslinės pedagogikos metodas pritaikytas vaikų auklėjimui „vaikų namuose“. Įrenginėjant vaikų darželio patalpas, buvo atsižvelgiama į baldo funkcionalumą. Todėl buvo populiarios medinės sieninės spintos, komodos, staliukai, kėdutės, taburetės ir įvairios spintelės. Vaikų darželių baldų formos buvo paprastos, dizainas - be didelių puošybos elementų. Šiuose balduose nerasime ornamentikos ar išskirtinio dekoro užuominų - tai lygūs stačiakampiai tūriai, šiek tiek primenantys dėžes. Vis dėlto baldai pasižymėjo estetiškumu, apdailos kuklumu, ergonomiškomis proporcijomis, nesudėtinga gamyba, lengva priežiūra ir paprastu naudojimu. Populiarūs buvo pinti baldai. Jie buvo nebrangūs ir patogūs, nes vasaros metu buvo galima išnešti į lauką. Siekta efektyviai ir taupiai išnaudoti nedidelę erdvę, todėl kiekvienas daiktas turėjo atlikti tam tikrą funkciją ir tarnauti šeimininkui. Dažnai miestuose veikę vaikų darželiai būdavo įkuriami butuose, todėl taupyti vietą kambariuose buvo būtina. Dėl šios priežasties naudoti tik reikalingiausi baldai. Tik 1939 m. pasirodė Onos Narušytės knyga Priešmokykliniai metai vaikų darželyje, kurioje pažymima, kad mažam vaikui reikia sukurti komfortabilią aplinką: „Aplinkos sąvoka apima visus asmenis, su kuriais vaikas susitinka, daiktus, kuriuos vartoja, kambarius, kuriuose gyvena […]. Aplinka sudaro jo išgyvenimų turinį“. Todėl vaikų darželiai daugeliui juos lankančių vaikų tapo iš esmės vienintele vieta, kuri buvo sukurta ir pritaikyta išskirtinai jų poreikiams. Narušytės knygoje pateikiami išsamūs nurodymai, kaip įrengti vaikų žaidimo kambarius. Pavyzdžiui, sukurti tinkamą aplinką turėjo tam tikros sienų spalvos: oranžinė, gelsva, balta, rausva, žalia ir panašios švelnios spalvos, o sienas dažyti rekomenduota aliejiniais dažais. Kaip nurodo autorė, „vengtina buvo išdažyti nevaikiškai atrodančiomis gėlėmis arba lipdyti labai margais neva vaikų kambariams (su scenomis iš vaikų gyvenimo) skiriamais popieriais“. Kambario puošybos elementais turėjo tapti gėlės, nedidelis akvariumas arba narvelis su paukščiais. Paveikslai - taip pat svarbi interjero detalė. Jie turėjo būti kabinami neaukštai, o juose turėjo atsispindėti vaikų kasdienio gyvenimo motyvai. Grindis patarta iškloti linoleumu arba kilimėliais. Vaikų darželiams gaminantiems baldžiams reikėjo žinoti tinkamus kiekvieno baldo išmatavimus: stalo dydis turėjo būti 70×80 cm, kėdutės aukštis - 29 cm.
Montesoriško vaikų darželio patalpų stiliaus ir mokymo įrankių, žaislų autoriumi ir dizaineriu tapo Marijos Varnienės vyras Adomas Varnas. Vienas žymiausių tarpukario Lietuvos menininkų padarė brėžinių projektus reikalingoms mokslo priemonėms ir didelę jų dalį pats savo rankomis pagamino. Varno talentui neliko abejinga ir pati Montessori. 1934 m. Nicoje jai buvo pristatytos Lietuvoje sukurtos mokslo priemonės. Vaikai darželyje buvo mokomi savarankiškumo, pasitikėjimo savo jėgomis. Atėję į darželį, patys turėjo paskambinti į duris, todėl durų skambutis buvo pritaikytas jų ūgiui, o grįžę po žaidimų lauke, turėdavo pasikabinti savo paltus. Darželinukams diegiamas savarankiškumas leido jaustis nepriklausomiems nuo suaugusiųjų pagalbos, iškilusias problemas reikėdavo spręsti patiems. Taip pat patiems tekdavo plauti indus, pasikloti loveles - toks gyvenimiškų įgūdžių mokymasis turėjo padėti ateityje. Individualumas ir asmeninė atsakomybė ugdyta ir smulkmenomis, pavyzdžiui, kiekvienas vaikas turėjo savo spintelę, ant kurios buvo nupiešti skirtingi gyvūnai arba augalai (dramblys, zebras ir t. Vaikai buvo įtraukiami į kasdienius ruošos darbus, o tokia veikla kaip aug...
Vaikų darželių raida sovietmečiu ir po nepriklausomybės atkūrimo
Atėjus sovietinei valdžiai, įsigalėjo nuomonė, kad moterų vieta - darbe. Tam, kad jos galėtų ten būti, reikėjo pasirūpinti, kur joms palikti vaikus. Pirmieji lopšeliai ir darželiai sovietmečiu dažniausiai steigti iš žmonių nusavintuose butuose ir kitose patalpose, o netrukus imamasi ir jiems skirtų pastatų statybų. Štai kaip 1945 m. aprašomas tų pačių metų vasario 1 d. pradėjęs veikti 79-asis Vilniaus vaikų darželis, veikęs Gedimino pr. 4 stovėjusiame name: „Užregistruoti 45 vaikai, faktiškai darželį lanko 35. Yra 5 kambariai ir virtuvė. Kambariai erdvūs, šviesūs, jaukūs. Darželis aprūpintas tik būtiniausiu inventoriumi, ir tas prastai pritaikytas. Trūksta žaislų ir mokymo priemonių, kas turi įtakos jaukumui. Darželis prie centrinės gatvės, prie jo nėra aikštelės, bet jis gali naudotis aikšte, esančia Odminių ir Gedimino g. kampe, ir sodu prie Vrublevskių g. Pradžioje darželiams daug ko neužtekdavo. Štai viename 1946 m. dokumente kalbame apie tai, kad mažiesiems trūksta lovų - todėl jie nemiega pietų miego ir nepailsi. 1946 m. Vilniuje veikė 17 vaikų darželių ir 9 lopšeliai. Šį darželį lankė 45 vaikai, iš jų 20-čiai buvo skirta visą parą veikianti grupė. Viso darželio plotas - 120 kv. m. Vienam auklėtiniui tenkantis plotas neatitiko normatyvų. Vaikai valgydavo tris kartus per dieną, o liekantys nakvoti dar gaudavo ir ketvirtą. Valgyta daug bulvių, burokėlių, morkų, miltinių gaminių. Be šių dviejų darbuotojų, darželyje dirbo trys auklėtojos. Medicinos sesuo ir gydytojas kasdien tikrindavo vaikų sveikatą - matuodavo temperatūrą, apžiūrėdavo gerklę, taip pat jie buvo sveriami: vyresni - kas mėnesį, mažesni - kas savaitę. Tada vaikai dar gan dažnai sirgdavo tymais, kiaulyte. Kaip ir dabar, vaikai ugdymo įstaigoje žaisdavo, mokydavosi eilėraščių ir dainelių, eidavo į kiemą. Šiltuoju metų laiku lauke netgi būdavo migdomi pietų miego. Juk sovietmečiu buvo ypač pabrėžiama, kaip svarbu vaikams kuo daugiau laiko leisti gryname ore. Tą jie turėjo daryti ir lyjant ar sningant - tam ugdymo įstaigų kiemuose visuomet buvo įrengtos pavėsinės.
Apie 1960 m. Vilniaus ikimokyklinio ugdymo įstaigų jau labai trūksta, maždaug 10 tūkst. motinų (to meto dokumentuose rašoma „motinų“, o ne „šeimų“ ar „tėvų“) negali vaikų į jas leisti. Susiklosčiusi padėtis vadinama „tiesiog nenormalia“. Stengtasi ją ištaisyti kuo skubiau griebiantis statybų. Vis dėlto septintajame dešimtmetyje kai kurie lopšeliai ir darželiai tebeveikė prastose, jiems nepritaikytose patalpose. Buvo ir tokių, kurie veikė keliuose pastatuose: vienur - grupėms, kitur - ūkiniams reikalams skirtos patalpos, taigi maistą vaikams darbuotojai nešiodavo per kiemą ar per gatvę. 1965 m. keliuose Naujosios Vilnios darželiuose dar nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos. Žinoma, kone visi darželiai turėjo savo penkiakampes žvaigždes ar kokį kitą sovietinį simbolį, o įdomiausia, kad kai kurie jų iki šiol tuos simbolius yra išsaugoję.
Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. atsimenama nuostata, kad vaiko vieta yra namie. Tad 1990 m. darželius Lietuvoje lankė 163,1 tūkst. vaikų, o 1994 m. - tik 85,5 tūkst. Mažėjant vaikučių, darželius imta sparčiai uždarinėti, ypač kaimuose. Nuo 1995 m. tėvų, norinčių vaikus leisti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, vėl pradėjo daugėti. Na, o tų įstaigų visai nedaugėjo, dėl to ir susiklostė dabartinė padėtis - kai kuriuose miestuose vietų vaikams darželiuose labai trūksta. Mamos, kurios lieka namie su vaikais, nes negavo vietos darželyje, galėtų save paguosti 1925 m.
Šiuolaikiniai vaikų darželiai ir jų poreikis
Vaikų darželis - privati arba vieša ikimokyklinio ugdymo įstaiga, paprastai skirta vaikams nuo dviejų iki penkerių ar šešerių metų. Vaikai mokomi pagrindinių įgūdžių, naudojant žaidimus ir kitas mažamečiams pritaikytas ugdymo priemones. Vaikų darželis, tai ugdymo įstaiga skirta ikimokyklinio amžiaus vaikams, pvz: Vokietijoje vaikai turi būti sulaukę trejų, Šveicarijoje keturių, o Austrijoje - mažiausiai dviejų su puse metų amžiaus. Sudarant darželio grupes vaikai skirstomi pagal amžių. Grupės sudaromos pradedant nuo lopšelinukų iki paruošiamosios grupės.
Remiantis pirmojo vaikų darželio įkūrėju Frydrichu Vilhelmu Augustu Friobeliu, tai buvo terminas aprėpiantis visas ikimokyklinio amžiaus ugdymo įstaigas. Šis terminas sujungia mokslo, vaikų ugdymo ir vaikų priežiūros sritis. Darželiai atstoja vaikų auklėjimą šeimose, bei atveria naujas galimybes mokytis už šeimos rato ribų. Pilnos dienos vaikų auklėjimas Vokietijoje dažnai yra vadinamas dieniniu vaikų darželiu (vok. Kindertagesstätte) arba dieniniais namais vaikams (vok. Tagesheim). Taip pat yra siūlomi ir kitokie lankymo modeliai pvz., nuo ankstyvo ryto (5:30 val.) iki vėlyvo vakaro (20 val.) ir užimtumas savaitgalio dienomis. Taip pat egzistuoja, bei gydomosios ir specifinės pedagogikos vaikų darželiai. Šio tipo darželiuose yra auklėjami neįgalūs, reikalaujantys specialios priežiūros ar turintys sveikatos negalavimų vaikai. Yra ir kitokio pedagoginio pobūdžio darželių pvz. miško vaikų darželiai (vok. Waldkindergarten), ūkio vaikų darželiai (vok. Bauernhofkindergarten), Montessori pedagogikos vaikų darželiai (vok. Montessorikindergarten), vaikų darželis miško kaimas (vok. Waldorfkindergarten). Kai kuriuose darželiuose yra orientuojamasi į užsienio kalbą ir kitos šalies pedagoginius pagrindus. Lietuvoje pvz., lenkiškus[1] ir rusiškus[2][3], o Vokietijoje prancūziškus, itališkus arba ispaniškus.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 pabaigoje veikė 731 ikimokyklinio ugdymo įstaiga (miestuose - 632, kaimo vietovėse - 99) ir 517‑oje bendrojo ugdymo mokyklų įsteigtos ikimokyklinio ugdymo grupės. Buvo ugdoma apie 120 900 vaikų.
Pirmieji lauko (gamtos, miško) darželiai Europoje pradėjo kurtis nuo 1950 metų Danijoje, vėliau - Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse. Galiausiai išplito po Europą: buvo įkurti Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir kitose valstybėse. Lietuvoje Lauko vaikų darželis įkurtas 2014 m. Pavilnių regioniniame parke, Vilniuje. Tai - pirmasis lauko darželis Lietuvoje. Jo įkūrėjas - Žilvinas Karpis. 2018 m. toje pačioje vietoje, kurioje įsikūrė pirmasis Lauko darželis, buvo įkurta privati mokykla Vilniuje - pradinė Lauko mokykla. Šalia veiklos švietimo srityje, ilgainiui išsivystė ir kitos sritys - vis dažniau Lauko darželio erdvė tampa vaikų gimtadienių švenčių lauke vieta, aktyviai organizuojamos vasaros stovyklos ir kitokios stovyklos, išbandyta anglų kalbos mokymo lauke idėja ir kiti renginiai bei žaidimai vaikams lauke. Kita veikla. Jau nuo 2015 m. savo patirtimi lauko pedagogikos srityje Lauko darželis pradėjo dalintis su Lietuvos ikimokyklinio ugdymo pedagogais, pradėta aktyviai dalyvauti vietinėse ir tarptautinėse konferencijose, vesti mokymus ne tik darželyje, bet ir kitose Lietuvos ir užsienio ugdymo įstaigose. Lauko darželiui išpopuliarinus ugdymo lauke idėją Lietuvoje, Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija pripažino - ugdymas lauke yra inovatyvi praktika ir neatsiejama ateities Lietuvos švietimo dalis. Nuo 2017 m.
| Tipas | Skaičius |
|---|---|
| Ikimokyklinio ugdymo įstaigos (iš viso) | 731 |
| Miestuose | 632 |
| Kaimo vietovėse | 99 |
| Ikimokyklinio ugdymo grupės bendrojo ugdymo mokyklose | 517 |
