Kartais gyvenimas pateikia netikėtų staigmenų. Šįkart būtent taip ir nutiko dviems seserims iš JAV. JAV Kalifornijos valstijoje identiškos dvynės seserys BaoKou Yang ir BaoNhia Yang pagimdė maždaug dviejų valandų skirtumu, skelbia naujienų agentūra AP.
Remiantis laikraščio „The Fresno Bee“ pranešimu, pirma gimdyti pradėjo BaoKou Yang. Nors seserys augo viskuo dalindamos ir viską darydamos kartu, jos visai neplanavo susilaukti kūdikių tuo pačiu metu. „Pirma sužinojau, kad laukiuosi, ir pasakiau jai. Sesuo pasakė, kad ji taip pat gali būti nėščia“, - pasakojo BaoKou Yang. BaoKou pagimdė 18:59 val. vakaro vietos laiku sekmadienį, o jos sesuo kūdikio susilaukė 20:48 val. Identiškos dvynės abi pagimdė dukteris, kurių svoris taip pat beveik toks pats.
Moterys pridūrė taip pat nesitikėjusios pagimdyti tokiu nedideliu laiko skirtumu, nes jų gimdymo terminai skyrėsi dviem dienomis. Pasak Sabinos, pagal gydytojų nustatytus terminus, pirmagimis turėjo gimti rugpjūčio 11-ąją, antroji dukra - rugpjūčio 3-4 dienomis. Tai, kad du pirmieji vaikai gimė tą pačią dieną, jau buvo netikėta, tačiau kad tą pačią dieną susilauks trečiosios atžalos, Sabina sako nesitikėjusi. „Gydytojos paskaičiuotas terminas buvo rugpjūčio 8-oji. Pačiai sunku patikėti, kad taip nutiko. Ši data tikrai yra išskirtinė mano gyvenime, triguba šventė man ir mano artimiesiems, sulaukus trijų vaikų“, - emocijų neslėpė mama.
Vilnietė sako visada norėjusi, kad jos vaikai gimtų vasarą. „Galima suplanuoti nėštumą taip, kad kūdikis gimtų pavasarį, žiemą ar vasarą, bet kad tai įvyktų vieną dieną - ne. O mes juk ir neplanavome taip. Apskritai, kartais nėštumas juk trunka nebūtinai 40 savaičių, o 35 ar 38.
„Mažoji dukrelė vardo dar neturi. Taip nutiko, kad su pirmųjų dviejų vaikų tėčiu pasukome skirtingais keliais, bet tarp tėčio ir vaikų ryšys yra, bendrauja, susitinka. Laikas nestovi vietoje, tad susiejau savo tolimesnį gyvenimą su kitu žmogumi, su kuriuo pradėjome kurti šeimą ir planuoti vaikelį“, - kalbėjo vilnietė. Visi trys Sabinos vaikai gimė Vilniaus gimdymo namuose: „Visi gimdymai buvo sklandūs, savarankiški. Esu dėkinga gimdymo namų vadovei Kornelijai Mačiulienei bei visam gydytojų personalui už rūpestį, nepriekaištingą priežiūrą iki gimdymo, gimdymo metu ir po gimdymo.“
Daugiavaisiai nėštumai jau nieko nebestebina, tačiau kai kalbame apie dvynių gimimą tą pačia diena, tai vis dar sukelia susidomėjimą. Pasiskaičiuota, jog dvynukai pasitaiko kartą iš 80 gimdymų, trynukai - kartą iš 6400 gimdymų. Tačiau kas nutinka, kai dvyniai gimsta ne tik vienu metu, bet ir tą pačią dieną, kaip ir jų broliai ar seserys, gimę anksčiau? Šiame straipsnyje panagrinėsime dvynių gimimo statistiką, įdomius faktus ir pasidalinsime stebinančiomis istorijomis iš viso pasaulio.
Dvynių Gimimo Statistika ir Tikimybės
Daugiavaisiai nėštumai sudaro 0,7-1,6 proc. visų gimdymų. Tikslios statistikos, kas kiek gimdymų pasitaiko daugiavaisių, nėra, nes skaičiai kur kas skiriasi įvairiose šalyse. Tose šalyse, kur plačiau naudojama kiaušidžių stimuliacija ir dirbtinis apvaisinimas, daugiavaisių nėštumų nepaliaujamai daugėja. Štai JAV nuo 1980 iki 2009 m. dvynių gimstamumas padidėjo 76 proc. Daugiausiai dvynių (90-100 dvynių iš 1000 gimusių vaikų arba vienas gimdymas iš 45-50) gimsta Jorubos tautoje (Dabartinė Nigerijos teritorija).
Sava savų ir aplinkinių akims bei širdims mielas augančių dvynukų panašumas, ypač kai jie vienodai rengiami. Ateina laikas - ir keliai išsiskiria, bet būna, kad ir vėl susieina.
Įdomūs Faktai apie Dvynius Pasaulyje
- Yra 125 mln. dvynių.
- Vidutiniškai antras dvynys gimsta praėjus 17 min.
- Apie 25 proc. dvynių yra identiški.
- Net 22 proc. dvynių yra kairiarankiai, tarp ne dvynių - tik 10 proc.
- Seniausi gyvenę pasaulio dvyniai Shadrackas ir Johnas Meshakas Phippsai gimė 1803 m. vasario 14 d. Virdžinijoje, o mirė sulaukę 108 ir 113 metų.
- 95 proc. dvynių motinos ilgiau gyvena po menopauzės.
Dvynių Rūšys
Yra dviejų tipų dvyniai: identiški (monozigotiniai) ir broliški (dizigotiniai). Identiški dvyniai visada gimsta tos pačios lyties. Jie visada būna tos pačios akių, odos ir plaukų spalvos, beveik vienodų bruožų veidų. Be to, identiški dvyniai visada turi tą pačią kraujo grupę ir rezus faktorių, tą patį genų rinkinį ir santykį - beveik identišką DNR. Broliški dvyniai gali būti tos pačios arba skirtingų lyčių. Be to, tarp jų paprastai nėra daugiau panašumų nei tarp paprastų brolių ir seserų. Jie netgi gali būti išvis nepanašūs, jei, pavyzdžiui, vienas vaikas panašus į tėtį, kitas į mamą.
Reali Patirtis: Istorijos apie Dvynių Gimimą
Dvynių mama Kim Hefer - pirmoji moteris Didžiojoje Britanijoje, pagimdžiusi dvi poras dvynių tą pačią dieną kelerių metų skirtumu. B.Alba sako, kad jaučiasi kaip vakar, kai sužinojo, kad susilaukė antros identiškų dvynių poros. Praėjus šešiems mėnesiams, kai moteris pagimdė identiškus dvynukus, Britney išsiuntė žinutę savo ginekologei „Manau, kad galiu būti nėščia“. „Žinoma, aš buvau nėščia“, - portalui today.com pasakojo 27 metų pradinės mokyklos mokytoja. Ir dar po 7 mėnesių ji kartu su vyru, kuris yra ugniagesys, sūpavo identiškas dvynes. Visi vaikai gimė be jokių vaisingumą skatinančių priemonių ar procedūrų.
Seserys ne veltui mėgsta fizinį artumą - jos buvo vadinamos „MoMo“ monoamnioninės ir monochorioninės dvynės, nes augo vienoje placentoje ir viename amniono maišelyje. Pasak motinos vaisiaus medicinos specialistės, daktarės Meghanos Limaye „MoMo“ dvyniai sudaro maždaug 1 proc. identiškų dvynių. Tokiems dvyniams kyla didelė rizika perinataliniu laikotarpiu, nes gali susipinti jų virkštelės, o tai sukeltų vieno ar abiejų kūdikių mirtį. Lynlee ir Lydia gimė atlikus cezario pjūvio operaciją 32 nėštumo savaitę - toks gimdymas visada vyksta tik operaciniu būdu, nes gimdant natūraliai kiltų grėsmė susipinti virkštelėms. Lynlee ir Lydia dabar yra 3 mėnesių amžiaus, o Lukas ir Levis yra 17 mėnesių amžiaus. Žavingam ketvertui patinka važinėtis savo keturviečiu vežimėliu.
Daugiavaisio Nėštumo Iššūkiai
Daugiavaisio nėštumo metu moters organizmui tenka didesnis krūvis, daugeliui prisideda įvairių nėštumo ir gimdymo komplikacijų. Moterys dažniausiai neišnešioja iki gimdymo termino.
Lina Strangienė, garsiojo Tauragės ketvertuko - Lukos, Lėjos, Luknės ir Milenos - mama, pasakoja: "Kai 5 savaičių nuėjau pas ginekologę pasitikrinti, ar tikrai nėštumo testas nemeluoja, gydytoja pradėjo juoktis: ne vienas, o trys! Aišku, žinia buvo atimanti žadą, bet labai neišsigandau. Trys, tai trys. Po poros savaičių dar kartą teko apsilankyti pas ginekologę išsamesniems tyrimams. Privačiame kabinete gydytoja labai įdėmiai apžiūrinėjo ultragarso nuotrauką. O paskui pradėjo ne juoktis, o kvatoti. Šluostėsi ašaras, o aš žiūrėjau nieko nesuprasdama. Tada gydytoja pasakė, kad mato ir ketvirtą. Man tas ketvirtas nieko nebepakeitė."
| Metai | Vieta | Šeima |
|---|---|---|
| 1969 | Šilutė | Čeponių |
| 1998 | Vilnius | Latukų |
| 2001 | - | Gancevskių |
| 2013 | Kaunas | (Šeima panoro likti nežinoma) |
| 2015 | Tauragė | Strangienės |
Ar Įmanoma „Užprogramuoti“ Dvynių Gimimą?
Deja, planuoti ar „užprogramuoti“ dvynių, ypač identiškų, gimimą beveik neįmanoma. Tačiau žinoma, kad dažniau dvynukus ir trynukus pagimdo moterys, kurių šeimose jau yra buvęs daugiavaisis nėštumas. Be to, tikimybė susilaukti dvynių padidėja nuo 35 iki 40 metų.
Policininkė šokiruota pagimdė vos 24 savaitę - jos sūnūs gimė kelių dienų skirtumu. Nors būta daug baimės, abu kūdikiai gimė sveiki. Pirmą kartą mama tapusi Joanne Reilly (32) dvynukus pagimdė kelių dienų skirtumu. Paprastai manoma, kad dvyniai visada gimsta tą pačią dieną, bet šie du 24 nėštumo savaitę gimę berniukai gimtadienius švęs atskirai. Pilnas nėštumas turėtų tęstis nuo 39 iki 40 savaičių. Joanne buvo labai nustebusi, kai vandenys jai nubėgo 16 savaičių per anksti. Bet tuomet ji pagimdė tik vieną berniuką. Mažasis Dylanas gimė praėjusių metų sausio 10 dieną, sverdamas vos 500 gramų. Medikams pavyko sustabdyti priešlaikinį gimdymą ir buvo tikimasi, kad Joanne išnešios kitą dvynuką iki galo - jis galėjo toliau vystytis ir be brolio. Tačiau po dviejų dienų Joanne pagimdė ir Oscarą. Jis svėrė 900 gramų ir savo gimtadienį švęs sausio 12 dieną.
Policininke dirbanti moteris iš Mančesterio sakė: „Nėštumas ėjosi puikiai, mėgavausi kiekviena akimirka, nes viskas klostėsi gerai, nebuvo jokių keistų užgaidų ir manęs beveik nepykino. Savaitę prieš nubėgant vandenims man buvo padarytas ultragarso tyrimas ir viskas buvo gerai, todėl buvau labai sumišusi ir supanikavau, kai po 24 savaičių ir penkių dienų nėštumo man nubėgo vandenys. Su partneriu Anthony (44) tuoj pat nuvažiavome į ligoninę ir po kelių valandų jau gimdžiau.“ Ji tęsia: „Dylanas gimė 4:30 val., bet jis buvo sunkios būklės, jį iškart reikėjo 30 minučių gaivinti. Buvome beveik jį praradę, todėl buvo labai sunku. Buvo taip keista, nes aš dėmesį buvau sutelkusi į jį, bet taip pat reikėjo ir toliau stumti. Praėjo kelios valandos ir nieko nenutiko.“ Joanne sako: „Bėgo laikas ir nieko nevyko, gydytojas pasakė, kad man negalima keltis iš lovos ir kad kitą kūdikį turiu laikyti kiek įmanoma ilgiau. Aš buvau šokiruota, nes nežinojau, kad taip įmanoma. Tam tikra prasme norėjau, kad ir Oscaras kuo greičiau gimtų, nes buvo keista turėti vieną, bet ne kitą.“ Joanne negalėjo aplankyti Dylano naujagimių intensyvios terapijos skyriuje, bet į jį galėjo žiūrėti per planšetę. Laimei, abu dvyniai yra sveiki ir laimingi.
REKOMENDUOJAME TOLIAU SKAITYKITE Kai nepažįstami žmonės sužino, kad Rasa Kanclerytė-Valčiukienė su vyru augina 7 vaikus, jie pirmiausia nevalingai paklausia: „Kaip jūs spėjate? Ar visi jūsų biologiniai vaikai? Ypač sunku suvokti tiems žmonėms, kurie augina tik vieną vaiką. „Norėčiau nuraminti visas jaunas šeimas, kurios nesiryžta turėti didesnės šeimos vien dėl finansų. Didelėje šeimoje tu tampi kūrybingas ir labai geras strategas. Išmoksti suktis iš įvairių situacijų ir numatyti daug ėjimų į priekį. Rasa, paprastai klausti apie finansus yra nepatogu, atrodo, kad tai labai asmeniškas dalykas. Kai dirbau vienoje didelėje parketo kompanijoje „BOEN BAUWERK Lietuva“ ir turėjau dar tik tris vaikus, pinigų nebuvo daugiau, negu jų yra dabar. Tiksliau, buvo daugiau, bet jie kur kas greičiau ir sutirpdavo. Pamaininis darbas atimdavo laiką iš šeimos, dažnai nebūdavo kada gaminti valgyti, pirkdavau pagamintą maistą, važiuodavome valgyti į kavines, užsakinėdavome maistą į namus. Dabar dėliojame kiekvieną eurą, rašome išlaidų lenteles ir nusprendžiame, ar mums tikrai reikia vieno ar kito pirkinio. Ar būtinas naujas drabužis, naujas daiktas? Pavyzdžiui, daugelis mūsų kasdien mieste dažnai užsukame išgerti kavos. Per mėnesį vien kavai susidarytų apie 100 eurų. O aš visai šeimai pietus galiu pagaminti už 15- 20 eurų. Tiek kainuoja 1,5 kilogramų faršo, bulvės, daržovės salotoms. Skaniausią sriubą su mėsos kukuliukais galiu išvirti už 10 eurų. Pavalgo visa didelė mūsų šeima. Nesigėdinu pirkti produktų iš skyrelio su nuolaida, kur galiojimo terminas baigiasi kitą dieną, o produktai bus ir suvalgyti jau šiandien. Du zuikiai vienu šūviu - besibaigiančio galiojimo produktai nebus išmesti lauk, o mūsų šeima, tarkime, 5 varškės pakelius nusipirks ne už 5 eurus, o perpus pigiau. Taip vėl gimsta kūryba ir strategija: pagaminti varškėtukus ar iškepti varškės pyragą. Jokiu būdu tai nereiškia, kad mes valgome tik patį pigiausią maistą. Planuoju ne tik pirkdama maistą. Visada pasinaudoju gerais „Mamų mugės“ pasiūlymais - dalyviai gauna pirmumo teisę apsipirkti, tad jau kelerius metus esu ir dalyvė, ir pirkėja. Parduodu savo vaikų išaugtus drabužėlius, žaislus, knygas. Tokioje mugėje kokybišką žieminį kombinezoną gali nupirkti ne už 80 eurų, o už 20-30. O kanceliarinėmis prekėmis ar dovanomis gimtadieniams, Kalėdoms apsirūpinu per akcijas ir daug ankščiau. Roges ruošiu vasarą. Mūsų šeimoje prieš šventes nėra jokio streso, nes viskas būna supirkta iš anksto. Tarkime, jau esu nupirkusi kokybišką kuprinę būsimai pirmokei mažiau nei už pusę kainos, nors ji eis į mokyklą dar tik po metų. Kanceliarines prekes mėgstu pirkti jau prasidėjus mokslo metams, kai nuolaidos tampa dar didesnės. Tada perku pakuotomis ir dedu į sandėliuką. Prireikia - visada turime atsargų. Juokauju, kad galėčiau jaunoms šeimos skaityti paskaitas apie tai, kaip išgyventi ir tvarkyti šeimos finansus. Mano net profesija - namų ūkio ekonomė. Vaikai įvairaus amžiaus, kaip keitėtės juos augindama? Pritariu Austėjai Landsbergienei, kuri sako, kad vaiką gali formuoti iki trylikos. Aš labai daug domėjausi vaikų auklėjimu, raida, bet tikrasis supratimas apie tuos dalykus atėjo su patirtimi pačiai tapus mama. Iš tėvų šeimos pavyzdžio nedaug ką galėjau pritaikyti, nes aš ir penki broliai esame užaugę problematiškoje šeimoje. Sukūrusi savo šeimą, nenorėjau kartoti vaikystės patirčių, todėl besidomėdama tiek vaikų auklėjimo, tiek santykių psichologija skaičiau daug knygų. Kai laukiausi pirmagimio, radau autoriaus K. Miškinio knygutę „Šimtas atsakymų tėvams“, ją skaitydama dėliojausi mintis, kaip užauginti gerą žmogų. Pirmą vaiką Joną augindama buvau mama perfekcionistė, pedantė. O kai gimė antrasis vaikas, Milda, pamačiau, kad tai, kas tiko Jonui, visiškai netinka jai. Su ja negalima kalbėti griežtai, versti kažko daryti. Pamenu, ji labai anksti pradėjo kalbėti. Buvo dar labai maža, kokių 2 metukų, kai liepiau susitvarkyti žaisliukus. O ji pasakė, kad nesitvarky. Turbūt pasakiau, kad nubausiu, nepamenu. Bet tada labai įsirėžė jos pasakyta frazė. Ji atsistojo, sugniaužė kumštukus ir pasakė: „Užmušk, o žaisliukų nerinksiu“. Kai taip pasako dvejų metų vaikas, supranti, kad turi ieškoti rakto į jo širdelę. Klausiau darželio auklėtojų patarimo, kaip jos susitvarko su Mildos užsispyrimu, nes jos turi daug patirties. Jos patarė duoti vaikui erdvės, nekontroliuoti - ir tai pasiteisino, taip su Milda bendrauju iki šiol. Jos užsispyrimą panaudojame motyvacijai, kai grojo fortepijonu, dabar lanko atletiką. Mildą gimdžiau tą dieną, kai vyko prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracija. Klausiau per radiją. Pirma moteris prezidentė! Šitą sutapimą priėmiau kaip ženklą, kad dukrytė bus tvirto, valdingo charakterio. Tokia ir yra. Ar jūsų planuose iš pat pradžių buvo didelė šeima? Mes su vyru visada kalbėdavome, kad du vaikus turėsime būtinai, o trečią - kaip Dievas duos. Nors iš tiesų, kai mes su vyru susipažinome laive plaukdami iš Kylio į Klaipėdą, romantiškai tarsi kokiame „Titanike“, paklausiau, ar jis turi svajonių. Atsakė, kad jo svajonė turėti aštuonis vaikus, du vilkinius šunis ir kaimo turizmo sodybą. Tada pagalvojau: oho, rimtos svajonės! Tik nė neįtariau, kad aš būsiu to plano dalis! (juokiasi). Nes mes abu neplanavome tapti pora. Aš buvau nesenai išsiskyrus su vaikinu. Vyras - po pirmos santuokos griūties. Tada Dievas klausėsi ir turbūt garsiai iš mūsų juokėsi. Kai turėjome jau du vaikus, trečias pas mus neužtruko ateiti. Pamenu, kai draugei pasakiau, kad laukiuosi trečiojo, ji užsidengė veidą rankomis ir pasakė: „Tu išprotėjai.“ Nes pametinukai augo sunkiai, labai daug sirgo, vyras kariškis, tad nuolat būdavo išvykęs. Trys vaikai daugeliui atrodo labai sunku. Tarkime, Jonas turėjo įvairių baimių, bijojo aukščio ir išėjus iš laiptinės bijojo lipti ant metalinių grotelių, pritvirtintų ant žemės. Bet aš jau nepuldavau iš karto pernešti jo kaip anksčiau, o palaukdavau ir padrąsindavau, kol perlips pats. Stodavausi pati, rodydavau, kad saugu. Aš pati mokiausi kantrybės. Arba kai vaikas skuta bulves, gali būti tikras, kad nutaškys spinteles, nuskus nešvariai ir pan. Bet sąmoningai leisdavau tai daryti, žinodama, kad savarankiškumas neatsiranda savaime, jį reikia ugdyti. Dabar pavargsiu - paskui ilsėsiuosi. Dirbdavome darbus ir tuo pat metu žaidimo forma mokėmės raidelių. Tuo metu, kai auginau tris vaikus, daug laiko būdavau viena, nes vyras dirbo Lietuvos kariuomenėje, tad važinėjo po misijas užsienyje, net karštuose taškuose - Irake, Bosnijoje. Dažnai tekdavo laikyti visus 4 kampus. Nors vyras nuo Žemaitijos, o mano gimtas miestas Kaišiadorys, kurį laiką gyvenome Rukloje, arčiau vyro darbo. Mažas miestas turi savo privalumų, nes nereikia vaikų vežioti į mokyklas, būrelius. Visi mūsų vaikai lankė ir tebelanko muzikos mokyklą ir dar po kokį nors sporto būrelį. Visada buvau dirbanti mama, kuri viską spėja, - nuvežti mažiuką auklei, didžiuosius - į darželį ir mokyklą, laikyti visus keturis namų kampus ir, negana to, įsitraukiau į Kaišiadorių šeimos centro veiklas. Abu su vyru tapome savanoriais, gavome reikiamus mokymus ir tapome sužadėtinių rengėjais. Vėliau buvome pakviesti per trejus metus baigti kursą „Pora porai“ ir padėti poroms, kurios išgyvena krizę. Su keturiais vaikais „įsižeminote“, įsikūrėte savo namuose, o tada atkeliavo ir penktasis vaikelis? Mano dukrytė, dar turėdama du broliukus, labai tikėjosi, kad trečias vaikas šeimoje bus mergaitė. Ji maža lakstydavo po arimus, pamačiusi gandrą, šaukdavo: „Gandre, Gandre, atnešk man sesutę!“ Bet gimė Linukas, paskui Matukas. Pamenu, kaip maitinau 4 sūnelį krūtimi, o Milda prisiglaudusi jau prašė penktojo vaikelio: „Mamyte gal dar vieną? Nors šitas kūdikėlis dar kvepėjo pieneliu, ji jau kalbėjo, kaip rūpintųsi sesute, jei ją turėtų. Su vyru pakalbėdavome, kad gal kada nors ir ryšimės penktam, bet vėliau, ateityje. Bet Visata, matyt, turėjo savo planą, nes po devynių mėnesių vėl pastojau. Ačiū Dievui, Matukas buvo tobulo ramumo vaikas. Tad dar vienas greitas pastojimas neišgąsdino. Šįkart buvo mergaitė. Gimus dukrytei Jogailei galvojau, dabar jau visų norai patenkinti: Mildutė turi sesę, gandras paliktas ramybėje. Visiems viskas išpildyta - juokaudavau, kad dabar galiu auginti vaikus kokybiškai, nebegalvoti apie kiekybę. Ir, sakiau, daugiau niekada negimdysiu! Matyt, posakis „niekada nesakyk niekada“ jūsų šeimai itin taiklus? Taip. Tikrai taip. Kadangi turėjome šunį, malėmės po pievas, miškelius, tai parsinešėme namo užsikrėtusią erkę, kuri tikriausiai apkramtė mūsų vaikus. Ją radau mažosios Jogailės plaukuose. Po kokio mėnesio Jogailė stipriai sukarščiavo, darėsi vangi. Prasidėjo traukuliai. Atsidūriau Kauno klinikose ir vos dvejų metukų dukrytei nustatė erkinį encefalitą. Po savaitės sukarščiavo namie likęs 8-metis Linukas. Mažylė jau buvo beveik pasveikusi, ruošėmės namo, kai teko į Klinikas vežti Linuką. Jo būklė labai staigiai pablogėjo: sūnelis tapo nesąmoningas, pakilo aukščiausia temperatūra. Gydytojai padarė, ką galėjo, kadangi nuo encefalito gydymo nėra, liko tik laukti, kada atslūgs sutinusios smegenys. Neurologų prognozės buvo baisios - iš patalo jis greičiausiai pakils neįgalus. Visame pasaulyje, kur tik turime draugų, buvo laikomos mišios už Lino sveikatą. Mes esame tikintys, ir pats Linukas iki ligos patarnaudavo mišiose, tad malda tapo paskutine mūsų viltimi. Penkias paras vaikas degė karščiu ir kovojo su ligos simptomais. Visi mus labai užjautė. Ir gydytojai, ir pažįstami žmonės kalbėjo, kad mums ir taip sunku, nes auginame penkis vaikus, o dar tokia baisi nelaimė aplankė šeimą! Po kunigo vizito ir mūsų susitaikymo vaikas po truputį ėmė sveikti. Nors iš pradžių ir atrodė kaip po insulto, perkreiptu veideliu, neklusniomis galūnėmis, bet sveiko greičiau, nei gydytojai tikėjosi. Iki ligos jis labai gražiai grojo akordeonu, tad tą dieną, kai gydytojai išleido Linuką namo, jis paprašė atvežti akordeoną ir sugrojo atsisveikinimo valsą medicinos personalui. Mačiau, kad gydytojai ir seselės verkė. Linuko pasveikimas - tikra mistika, nes buvo nustatyta, kad viena kūno pusė nefunkcionuoja, jis liks neįgalus - ir staiga jis groja abiem rankomis! Iš atminties be natų ir be klaidų. Po mėnesio aš dar kartą pastojau. Kadangi sakiau daugiau niekada negimdysiu, šią žinią priėmiau su ašaromis. Juk buvo strateginių planų po motinystės atostogų grįžti į savo brigadininkės pareigas įmonėje „Boen Bauwer Lietuva“. Tik kažkas vėl juokėsi iš mano planų. Kai 6 savaitę nuėjau pas gydytoją echoskopijai, pirmas mano klausimas buvo: ar vaisius vienas? (Nes vyro tėtis iš dvynių, tai buvo ir mums tikimybių.) Atsakymas buvo - vienas. Buvau trisdešimt aštuonerių. Pūčiausi kaip ant mielių, bet savo būseną ir tokį spartų svorio augimą „nurašiau“ amžiui, nes taip nebuvo per ankstesnius nėštumus. Po trijų savaičių dar viena echoskopija ir dar vienas patikinimas, kad vaisius vienas. O 13 savaitę sužinojome, kad vaisiai du. Kai gydytoja pasakė, net nesupratau, apie kokius vaisius kalbama. Buvau paskendusi savo planuose, kur eisiu, ką pirksiu, ką gaminsiu. Po echoskopijos lengvai nustebinta išėjau į lauką, atsisėdau į automobilį ir prisiminiau ligoninėje neurologijos skyriuje duotą pažadą: „Pagimdyčiau dar du, kad tik šitie vaikučiai būtų sveiki.“ Pasidarė labai aišku, kodėl tada vaikai stebuklingai pasveiko be jokių liekamųjų reiškinių. Pradėjau kalbėtis su Dievu: „Jei jau davei ir stebuklingai išgydei anuos du, vadinasi, tiki manimi, kad aš pajėgsiu užauginti ir šituos du. Pasitikiu, kad bus duonos ir jėgų jiems išauginti.“ Man buvo aišku, kad tai buvo sandoris su Dievu. Už penkis sveikus vaikus gavau dar du. Nėštumas nebuvo lengvas. Aš pasiekiau 100 kg svorį. Nėštumas truko iki 32 savaites, kilo komplikacijų, viena mergytė nustojo augti. Buvo nuspręsta atlikti skubią cezario operaciją, gimė identiškos dvynukės Emilija (1600 g) ir Beatričė (2400 g). Po trijų savaičių jau buvome namuose. Ko išmokote būdama septynių vaikų mama? Vaikai išmokė nelyginti savęs su kitais žmonėmis, nes mes visi esame skirtingi. Visi septyni mūsų vaikai skirtingų charakterių, net ir identiškos dvynės, nors iš išvaizdos jas žmonės painioja. Jie tarsi septynios skirtingų medžių rūšys, augančios viename miške. Vaikui nereikia materialinio pertekliaus, jam reikia labai nedaug: santykio su tėvais, trijų kaladėlių ir laiko kartu. Žinoma, kai vaikai auga, auga ir jų poreikiai. Mokome vaikus prisidėti prie svajonių išpildymo. Pavyzdžiui, mes galime nupirkti batus už 100 eurų, bet jei paauglys nori madingo prekinio ženklo, kurie kainuoja 180 eurų, turi prisidėti ir pats. Vyriausias sūnus vasaromis važiuoja padirbėti pas gimines, draugus. Linukas puikiai išnaudoja savo talentą ir groja kaip gatvės muzikantas, taip užsidirbdamas nemažai pinigų. Didelė šeima išmokė nustumti į šalį puikybę ir paprašyti pagalbos, jei to reikia. Kiekvienas žino, kad duoti visada smagiau negu prašyti! Jeigu prašome Dievo pagalbos, kodėl kartais nepaprašius ir žmonių? Pavyzdžiui, prieš prasidedant vasaros stovykloms rašau organizatoriams laišką ir pasakiau, kiek už vaikų kelialapius galėtų mokėti mūsų šeima. Trūkstamai sumai jie randa rėmėjų, ir taip vaikai išvažiuoja į stovyklas, kurias organizuoja „Opus Dei English Camp“, sporto stovyklas. Vaikai mane išmokė nekreipti dėmesio į aplinkinių kalbas. Visada bus žmonių, kuriems neįtiksi, kurie apkalbės ir stebėsis. Į gyvenimą išmokau žiūrėti paprasčiau: laikrodis turi rodyti laiką, mašina važiuoti, o paltas šildyti. Žmogus turi būti pamiegojęs, pavalgęs, mylimas ir mylintis pats save. Labai mėgstu bendrauti su žmonėmis ir girdžiu savo vidinį balsą, širdies kvietimą tapti mentore, padėti jaunoms šeimoms, moterims. Aš iš savo didelės patirties turiu ką duoti kitiems, o juk kai duodi, - sugrįžta keleriopai. Savo žiniomis ir patirtimi prisidėsiu prie Lietuvos moterų - mamų - gerovės. Niekada neskirstau žmonių pagal rangus ar išsilavinimus. Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9000 eurų.
