Nešiojamosios dujinės viryklės yra puikus pasirinkimas tiems, kurie vertina patogumą ir mobilumą. Jos leidžia mėgautis karštais patiekalais bet kur - gamtoje, iškylaujant, žvejojant ar tiesiog keliaujant. Šios viryklės, nors ir kompaktiškos, gali būti labai funkcionalios ir patikimos.
Nešiojamosios dujinės viryklės savo išvaizda primena stacionarias. Jos gali turėti vieną ar daugiau degiklių, dujų tiekimo žarną ir pjezoelementą automatiniam užsidegimui. Tokių viryklių korpusas yra metalinis, o degikliai, priklausomai nuo modelio, gali būti aliumininiai arba keraminiai. Keraminiai laikomi saugiausiais, atlaiko žemą temperatūrą, sunaudoja nedaug degalų, tačiau yra ir brangesni.
Turistinės dujinės viryklės gali būti prijungtos prie degalų bako žarna arba turėti įmontuotą kolonėlę. Taip pat yra kombinuotų modelių, kurie gali naudoti ir nešiojamąjį, ir vidinį baką.
Kaip pasirinkti tinkamą nešiojamąją dujinę viryklę?
Norėdami išsirinkti tinkamą dujinę viryklę kelionėms, turite atkreipti dėmesį į tokius parametrus kaip degalų sąnaudos, svoris, galia, kaitvietės plotis, pjezo uždegimas ir saugos funkcijos. Prie saugos funkcijų priskiriami apsaugos nuo kritulių ir gaisro įtaisai. Minėtų parametrų buvimas arba nebuvimas turi įtakos turistinės dujinės viryklės kainai.
Pastaruoju metu turistai vis dažniau renkasi kelioninių dujinių viryklių nešiojamuosius modelius. Juk visą dieną praleidus lauke, nebelieka jėgų rinkti malkų ir kurti ugnį. Tokį atributą kaip stovyklavietės dujinė viryklė jau seniai naudoja žvejybos, medžioklės ir poilsio gamtoje mėgėjai, nes stovyklavietės viryklės yra kompaktiškos ir lengvos.
Istorinė kelionė: nuo malkų iki dujų
Dujinė viryklė irgi turi savo sukaktis. XX a. pradžioje dujines virykles galėjo įsigyti tik turtingi žmonės. Dažniausiai jos buvo kūrenamos malkomis, o ten, kur medienos stigo, - ir kitomis degiomis medžiagomis (pavyzdžiui, džiovintomis žolėmis ar nendrėmis).
Krosneles tobulino. 1630 m. anglas Džonas Sibtorpas užpatentavo metalinę krosnelę, kūrenamą anglimis. Šis kuras degė ilgiau nei malkos, o gaunama kaitra taip pat buvo didesnė. Išskirtine Dž. Sibtorpo sukonstruotos krosnelės ypatybe tapo tai, kad indai buvo ne įleidžiami į specialias angas krosnelės paviršiuje, kur jų dugnus tiesiogiai laižydavo liepsnos, o statomi ant lygaus kaip stalas įkaitinto storo metalinio lakšto, po kuriuo spragsėjo ugnis.
Ilgainiui buitinių krosnelių konstrukcija buvo vis labiau tobulinama, tačiau joms kaitinti vis dar buvo naudojamas kietasis kuras. Tik XIX a. pradžioje Europoje ir Šiaurės Amerikoje buityje, iš pradžių - apšvietimui, vėliau - ir maisto gamybai bei patalpoms šildyti, pradėta naudoti dujas. Tačiau prireikė beveik pusantro šimto metų, kad dujinės viryklės kartu su elektrinėmis konkurentėmis pradėtų karaliauti daugelio pasaulio šalių virtuvėse.
Dujos buvo brangios
Išmokus iš anglių išgauti dujas, jas laikyti ir transportuoti specialiose talpyklose, įvyko gatvių apšvietimo revoliucija. 1807 m. Londone dujų fabriką atidaręs vokiečių kilmės verslininkas Frederikas Albertas Vinsoras iš pradžių tiekė dujas vien miesto gatvėms apšviesti, bet vėliau ėmė konstruoti ir buitinės dujinės viryklės prototipus. Jo gaminiai turėjo keletą rimtų trūkumų: krosnelės nebuvo pakankamai saugios (grėsė dujų nuotėkio, gaisro, sprogimo pavojus), o specifinis kvapas ne tik erzino virėjus, bet ir persismelkdavo į ilgiau gaminamą maistą. Tačiau neabejotinai pats didžiausias trūkumas buvo ne pati krosnelės konstrukcija, o jos eksploatavimo brangumas: tuomet dujos dar buvo ne išgaunamos iš žemės gelmių, o gaminamos specialiose gamyklose. Galiausiai F. A. Vinsoras liovėsi eksperimentavęs, tačiau jo pavaduotojas Džeimsas Šarpas nenuleido rankų. 1826 m. jis pagaliau sukonstravo išties patogią masinei gamybai tinkamą dujinę viryklę. Po dvejų metų Dž. Šarpas pardavė pirmosios savo konstrukcijos dujinės viryklės patentą kompanijai „Smith & Philips“, o pats tobulino įrenginį. 1836-aisiais buvo atidaryta Dž. Šarpo dujinių krosnelių gamykla. Jos produkcija pelnė net kelis medalius 1851 m. Londone vykusioje tarptautinėje parodoje.
Konkurentė - elektrinė viryklė
Pirmieji dujinių viryklių pirkėjai buvo brangūs, prestižiniai restoranai. Naudoti akmens anglis jų virtuvėse buvo nepatogu ir nehigieniška, tad jau ganėtinai tobulos tapusios dujinės viryklės buvo patogi alternatyva. Visgi tikros dujinių viryklių revoliucijos dar teko gerokai palaukti - dujos atpigo, buityje pradėjus naudoti ne gamyklines, o gamtines dujas. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) praėjusio šimtmečio 4-ajame dešimtmetyje buvo naudojama apie 14 milijonų dujinių viryklių, nors daugelyje vietovių (ypač kaimuose) dar labai plačiai naudotos anglimis kūrenamos viryklės ar malkomis kūrenamos krosninės viryklės. Be to, dar XIX a. pabaigoje dujinės viryklės sulaukė rimto konkurento - elektrinės viryklės. Tačiau net kelis dešimtmečius elektrinės viryklės savo patikimumu nusileido dujinėms dėl netobulos temperatūros reguliavimo sistemos. Tik 1920-1930 m. pagaliau buvo pradėta gaminti patikimas elektrines virykles, ir šeimininkės galėjo liautis nerimauti dėl ruošiamų patiekalų kokybės. Tačiau dujinės viryklės ilgą laiką vis tiek buvo populiaresnės. Be minėtų 14 milijonų dujinių viryklių, tuo pat metu JAV tebuvo naudojama milijonas elektrinių viryklių.
Įpirko tik turtuoliai
XX a. pradžioje dujines virykles galėjo įsigyti tik labai turtingi žmonės. Gamintojai kiek įmanydami stengėsi įtikti potencialiems klientams - ieškojo kuo patogesnių techninių ir kuo įdomesnių, dailesnių dizaino sprendimų. 1910 m. dujinių viryklių paviršių imta dengti lengvai valomu ir patvariu emalio sluoksniu.
Įdomų technologinį sprendimą sugalvojo švedų inžinierius, Nobelio fizikos premijos laureatas, pramonės koncerno AGA įkūrėjas Nilsas Gustavas Dalenas. 1912-aisiais jis neteko regėjimo, vieno eksperimento metu įvykus sprogimui. Aklas išradėjas nuo to laiko dažniausiai būdavo namuose, tačiau nesiliovė konstravęs. Vienas iš jo kūrinių buvo 1922 m. sukonstruota AGA šildymo krosnelė su virykle. Šis įrenginys, kurį kaitino lėtai degančios dujos, ne tik tiko maistui ruošti, bet ir gerai įšildydavo kambarį.
Viryklių bumas Lietuvoje
Lietuvoje dujinės viryklės XX a. pirmojoje pusėje ir viduryje buvo labai retas dalykas. Tikras jų bumas mūsų šalyje, kaip ir visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje, prasidėjo praėjusio amžiaus 6-8 dešimtmečiais. 1961 m. iš Ukrainos į Lietuvą dujotiekiais atkeliavo pirmosios gamtinės dujos. Prasidėjo sparti miestų dujofikacija, o ten, kur nebuvo atvestos dujotiekio linijos, plito suskystintųjų dujų balionai. Dujinės viryklės gana greitai tapo įprastais prietaisais ir miestuose, ir kaimuose. Sovietų Sąjungoje dujinės viryklės gamintos keliolikoje gamyklų. Lietuvoje buvo labai paplitusios Baltarusijos Bresto gamykloje „Gazoaparat“ pagamintos viryklės su orkaitėmis. Ilgainiui paplito ir kombinuoti įrenginiai - viryklės su dujomis kūrenamomis kaitvietėmis ir elektra kaitinamomis orkaitėmis.
Dabar dujinių viryklių įvairovė - labai didelė. Tokių viryklių galima pamatyti ne tik virtuvėse. Gana populiarios ir nešiojamosios dujinės viryklės - jas galima naudoti iškylų metu, atostogaujant. Dujinės viryklės montuojamos netgi automobiliniuose nameliuose - kemperiuose.
tags: #nesciosios #norai #isveziotojas
