Pasigirdus kalboms apie planuojamą abortų uždraudimą, kaip ir buvo galima tikėtis, per šalį nuaidėjo triukšmingas feminisčių pasipiktinimo vajus.
Abortas nėra reprodukcinė teisė
Visų pirma, abortas nėra ir negali būti laikomas reprodukcine teise. Žodis „reprodukcija“ reiškia dauginimąsi, palikuonių „gaminimą“. Vadinasi, reprodukcinė teisė yra teisė į vaisingus lytinius santykius. Kitaip tariant, reprodukcinis aktas yra lytinis aktas, pasibaigiantis vaisiaus atsiradimu, tačiau nei vaiko gimimas, nei jo nužudymas (abortas) toks nėra. Todėl nelabai aišku, kodėl abortas apskritai turėtų būti siejamas su reprodukcija - juk nėščia moteris šia teise, akivaizdu, jau pasinaudojo. Aborto pasirinkimas nesukuria gyvybės - jis sunaikina jau egzistuojančią gyvybę.
Lygiai taip pat pasakymas, kad moteris turi teisę pasidaryti abortą, nes vaikas auga jos gimdoje, o pastaroji yra moters kūno dalis, nepateikia jokio argumento už tai, kodėl reikėtų pritarti abortams. Dar daugiau keblumų atsiskleidžia klausantis svarstymų, ką ir nuo kada (!) derėtų laikyti žmogumi. Supraskite, embrionas, tas miniatiūrinis „ląstelių gumulėlis“, tai jau tikrai negali vadintis žmogumi.
Kas yra žmogus?
Įdomu, nuo kada pažangusis liberalus žmogus, savo pažangą matuojantis atrastų diskriminacijos formų ir atitinkamai naujų „teisių“ kiekiu, ėmėsi spręsti, kam galima, o kam ne vadintis žmogumi? Tam, kurio organai puikiai funkcionuoja? Kuris turi būtent tuos ar anuos organus? Tam, kuris jau „išlindęs“ iš mamos kūno? Leiskite paklausti - o kaip tai, kaip veikia organizmas, lemia jo tapatybės apibrėžimą? Visi argumentai, kurie įveda laikinį (erdvinį) dėmenį su nuostata, kad „tik nuo tam tikro momento“ žmogus yra žmogus, yra pasmerkti žlugti. Taip yra todėl, kad buvimas žmogumi yra statiškas faktas, kurio neįmanoma „laipsniuoti“. Kažkas arba yra žmogus, arba ne, ir jokių tarpinių variantų iš principo būti negali. Kodėl niekada netenka girdėti, kad seną žmogų kas nors laikytų „laipsniškai prarandančiu savo žmogystę“?
Metafizinis ir empirinis požiūris į gyvybę
Daugeliu atvejų abortų įteisinimo gynimas remiasi primityvia nuostata, kad žmogžudystė nėra toks jau sunkus nusikaltimas, jei jos taikinys yra tas, kuris yra išoriškai nematomas, tas, kuris dalį savo egzistavimo pradžios praleidžia lindėdamas kito asmens kūne ar pan. Argumentai, pasitelkiami siekiant apginti moters „teisę“ į abortą, ne tik neleistinai kišasi į nuo žmogaus nepriklausančią metafizinę plotmę, bet ir iškelia moters „teises“ prieš užsimezgusią gyvybę ne metafiziniu, o būtent socialiniu požiūriu. Kitaip tariant, atvirai teigiama, jog naujos gyvybės egzistavimo faktas savo svarba yra visiškai lygiavertis socialiniams, psichologiniams ir kitokiems aspektams. Jeigu moteris nenori apkalbų dėl nepageidautino nėštumo - ji darosi abortą, jeigu nori siekti karjeros - darosi abortą, jei jaučiasi nepasirengusi motinystei - darosi abortą. Kada apie gyvybę - metafizinės prigimties dalyką - kalbama išimtinai empiriniais terminais, to apskritai neįmanoma vadinti pagrįsta argumentacija. Juk būtent gyvybės metafiziškumas yra nepaneigiamas tikrovės faktas.
Žmogus niekada nėra savo gyvybės šeimininkas tuo požiūriu, kad savo būties susikurti jis negali. Jos pradžia nepriklauso jam, nors jam jau egzistuojant ji yra visa, ką jis turi. Žinoma, galima sakyti, kad nepaisant to žmogus vis dėlto gali atimti iš savęs gyvybę, bet tai vis vien nesukuria kontrargumento, mat žmogus gali tik sunaikinti jau egzistuojantį dalyką, tačiau jo sukurti - ne. Būtent tai rodo, kad gyvybės atsiradimą ženklina ypatinga subjekto bejėgystė aukštesnės, nuo jo nepriklausančios valios atžvilgiu. Tai galioja visiems be išimčių žmonėms. Ir būtent tai parodo, jog negalėdamas „išlipti“ iš savo būties, žmogus neturi teisės nulemti kito žmogaus nebūties.
Metafizika ir socialinė tikrovė
Svarbu pabrėžti, kad metafizikos iškėlimas nereiškia aklumo socialinės tikrovės reiškiniams. Tačiau, kas buvo apibrėžta kaip metafizinė gyvybės traktuotė, logine prasme subordinuoja bet kokią siauresnę - praktinę, socialinę - žiūrą. Dėl šios priežasties bet kokie argumentai iš pastarosios perspektyvos yra derintini prie ano metafizinio fakto, o ne atvirkščiai. Šitoks visa ko subordinavimas metafizikai, žinia, reikalauja radikalumo moralinių nuostatų praktinio įgyvendinimo atžvilgiu. Juk jei teigiame, kad gyvybė yra aukščiausios metafizinės valios apraiška, vadinasi, bet kokia žemesnė - grynai šiapusinė valia - neturi galios daryti intervencijos į pirmąją. Tačiau klausimas yra sudėtingesnis nei atrodo, nes esama situacijų, kada, tarkime, komplikuotas nėštumas ima kelti pavojų motinos gyvybei. Tokiu atveju susiduriama su itin sunkia padėtimi, nes abi išeitys - gelbėti vaiką arba gelbėti motiną - suponuoja būtent metafizinę motyvaciją. Tokiu atveju aiškaus atsakymo ir negali būti, mat principiniu požiūriu abu pasirinkimai yra lygiaverčiai.
Teisė ir moralė
Galima suprasti manymą, kad reikalavimas priderinti teisinę sistemą prie metafiziškai orientuotos moralės atrodo komplikuotas ir bene utopinis. Taip yra todėl, kad, kaip diktuoja kasdienė tikrovė, dažnai būtent socialiniai dalykai, o ne moralės normos nulemia žmogaus apsisprendimą. Tačiau tai, kad de facto yra būtent taip, nereiškia, jog tai turi būti įtvirtinama kaip normatyvinis idealas. Juk pati idealo sąvoka nurodo, kad jos turiniu turi tapti pati aukščiausia moralinė nuostata, kuri ir pateisina šios sąvokos reikšmę. Jeigu normų kartelė staiga taptų masiškai nuleidinėjama iki to „kaip yra iš tiesų“, nebebūtų reikalingas pats teisinis reguliavimas. Jis remiasi būtent tuo, kas yra moralu, objektyviai teisinga, ir bet koks konkretus veiksmas negali paneigti paties objektyvumo standarto, o tik paklusti arba nusižengti jam.
Pasirinkimo laisvė ir atsakomybė
Akivaizdu, kad abortas niekada negali tapti žmogaus „pasirinkimo“ realizacija, nes žmogus paprasčiausiai neturi teisės į tokį pasirinkimą. Tai nėra moters teisė, lygiai kaip nėra vyro, senelio, berniuko ar mergaitės teisė. Pasirinkimas niekada nėra svarstytinas atsietai nuo savo turinio, nes kitaip galėtume prabilti apie pasirinkimą vykdyti teroristinį aktą ar pasirinkimą vykdyti holokaustą. Ir jei milijonų žuvusiųjų kūnai daugeliui kelia pasibaisėjimą, nesuskaičiuojama galybė nužudytų embrionų galbūt nedaro didesnio įspūdžio - juk ji mums, pratusiems prie vizualikos, tiesiog nėra tokia efektinga.
Vilma atliko abortą: „Šalia baimės ir gėdos prisidės ir kaltė. Tą tikrai galiu pažadėti“
Politinis požiūris į abortus ES
Centro dešinės ideologijai atstovaujantys politikai, pavyzdžiui, slovakė europarlamentarė Edita Bauer, gynė poziciją, kad abortų klausimas turi likti šalių narių atsakomybė. "Mes negalime Europos Sąjungos lygmeniu rekomenduoti sprendimų, kurie būtų visiškai nepriimtini kai kuriose šalyse narėse", - Europarlamente kalbėjo E. Bauer. Europarlamentarė iš Lietuvos konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė naujienų agentūrai ELTA irgi akcentavo, kad tokie klausimai turėtų būti palikti šalims narėms pačioms apsispręsti, o emocingas diskusijas siejo su artėjančiais EP rinkimais. "Aš būčiau už atsakingą šeimos planavimą ir didesnį švietimą, kad ypač jaunos moterys suprastų pasirinkimo sudėtingumą ir pasekmes. Mes kalbame ne tik apie fiziologinius dalykus, bet ir apie tai, kaip moteris jausis likusį gyvenimą. Šalys pačios turi spręsti (dėl abortų. - ELTA), ir tam tikros išimtys, su kuo sutinka ir Bažnyčia, turėtų būti", - sakė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Tuo tarpu kairieji socialdemokratai daugiausia kalbėjo apie būtinybę užtikrinti moterų teises ir orumą. "Mano kūnas yra mano teisė", - sakė vengrė socialistė Zita Gurmai. Socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė Eltai sakė nepritarianti jokiems nepagrįstiems suvaržymams dėl abortų. "Moteris turi turėti teisę apsispręsti, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju. Svarbiausia, kad tai nepakenktų jos gyvybei. Todėl aš manau, kad tuo diskusijas reikėtų pabaigti ir nekurstyti aistrų. Daugumoje ES valstybių abortai nėra uždrausti. Manyčiau, kad toks žingsnis būtų šiaudinės pastogės link, tad to nereikėtų", - sakė V. Blinkevičiūtė. Europos Komisijos vardu kalbėjęs eurokomisaras Symas Kalasas (Siim Kallas) pažymėjo, kad ES neturi įgaliojimų kištis į politiką seksualinio švietimo arba abortų klausimais. Tačiau ji gali palengvinti keitimąsi geriausios praktikos pavyzdžiais. Abortų draudimai taikomi trijose ES šalyse narėse - Airijoje, Maltoje ir Lenkijoje. Griežtinti abortus reglamentuojančius teisės aktus užsimota ir Ispanijoje. Šiuo metu ten abortas iki 14 nėštumo savaitės yra legalus. Siūloma suvaržyti šią teisę numatant, kad aborto galimybė būtų suteikiama tik gavus dviejų medikų išvadas, nurodančias, kad yra iškilusi grėsmė moters sveikatai.
| Šalis | Abortų legalumas | Pastabos |
|---|---|---|
| Airija | Draudžiamas | Išimtys dėl grėsmės motinos gyvybei |
| Malta | Draudžiamas | Išimtys dėl grėsmės motinos gyvybei |
| Lenkija | Ribojamas | Galioja griežti apribojimai |
| Ispanija | Legalus iki 14 savaičių | Siūloma griežtinti sąlygas |
Monika Morkūnaitė
