Juozas Aputis (1936-2010) - išskirtinė asmenybė lietuvių literatūros istorijoje, laikomas modernios psichologinės novelės autoriumi ir apysakų žanro novatoriumi. Jo kūryba, neatsiejama nuo gimtojo krašto ir gilių egzistencinių apmąstymų, modernizavo lietuvių prozą ir praturtino ją subtiliu psichologizmu bei autentiškumu.

Gimtinė ir ankstyvieji metai

Juozas Aputis gimė 1936 m. birželio 8 d. Balčių kaime, Raseinių rajone. Vėliau gyveno Nemakščiuose, Viduklėje, Vilniuje, o paskutiniaisiais gyvenimo dešimtmečiais įsikūrė etnografiniame Dzūkijos kaime Zervynose, sodyboje ant Ūlos kranto. Ši vieta tapo ne tik jo namais, bet ir kūrybos įkvėpimo šaltiniu.

1948 m. baigė Balčių pradinę mokyklą, 1950 m. - Nemakščių septynmetę, o 1954 m. - Viduklės vidurinę mokyklą. 1954-1955 m. dirbo Balčių klubo-skaityklos vedėju. 1960 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, įgydamas lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.

Kūrybinis kelias ir redakcinė veikla

J. Apučio literatūrinė karjera prasidėjo 1959-1969 m. dirbant „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Vėliau jo darbo kelias tęsėsi „Girių“ (1969-1977 m.), „Pergalės“ (1980-1990 m.) ir „Metų“ (1991-2001 m.) redakcijose. Jis taip pat ėjo vyriausiojo redaktoriaus pareigas „Pergalės“ (1990-1991 m.) ir „Metų“ (1991-1994 m.) žurnaluose, o nuo 1995 m. vadovavo „Metų“ žurnalo prozos skyriui.

Nuo 1967 m. J. Aputis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys, o nuo 1990 m. - jos valdybos narys. Nuo 1998 m. priklausė LR nacionalinių literatūros ir meno premijų komiteto narių gretoms.

Novelių atgimimas ir modernizacija

Su J. Apučio vardu neatsiejamas novelės atgimimas sovietmečiu, ypač 7-8 dešimtmečiais. Jo novelėms būdingi šie bruožai:

• Moderni forma
• Subtilus psichologiškumas
• Nuotaikos ir situacijų autentiškumas
• Asociatyvių vaizdų gausa
• Lyrinė pasaulėjauta
• Eseistinė stilistika
• Kasdieniškumo ir giliųjų tikrovės struktūrų dermė

Šie elementai sudarė naują ir skaitytojui itin patrauklią ieškojimo kryptį lietuvių novelėje.

Jau ankstyvojoje J. Apučio kūryboje juntamas stiprus autobiografiškumo pagrindas, gimtinės ir artimų žmonių pasaulėvaizdis. Jo personažus, nepaisant amžiaus, kilmės ar profesijos, vienija būties slėpinių pajauta, gyvenimo pilnatvės visuotinumo dėsniai ir egzistencinis nerimas.

Pirmosios novelių knygos „Žydi bičių duona“ (1963) ir „Rugsėjo paukščiai“ (1967) žymėjo perėjimą nuo socialistinio realizmo reikalaujamo epinio objektyvumo prie lyrinio, poetiško pasakojimo. Asociatyvūs vaizdai, veikėjo psichikos judesiai, sapnų poetika ir vaizduotės šuorai kūrė naujo tipo mažąją prozos formą.

Būties problematika dar ryškiau atsiskleidė novelių rinkiniuose „Horizonte bėga šernai“ (1970) ir „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“ (1977). Rinkinys „Keleivio novelės“ (1985) laikomas dabartinės esė pranašu, kuriame novelės transformavosi į skaudų, abejonių pilną tekstą, atvirą dialogą ir programinius klausimus.

Išplėtimas į stambesnius prozos žanrus

Novelistikoje užgimę kūrybos principai vėliau buvo išplėtoti stambesniuose prozos žanruose - apysakose ir romane „Smėlynuose sustoti negalima.“ (1996). Romanas pasakoja apie girininkijos kasdienybę Dzūkijoje.

Išskirtinę vietą J. Apučio kūryboje užima alegorinė apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (parašyta 1971 m., išspausdinta 1989 m.). Tai originalus istorinės praeities ir baltiškos bendrystės gaivinimo projektas, kuriame vyras ir moteris, atmesdami visuomenės melą ir tuštybę, pasitraukia į negyvą Prūsijos žemę, gelbėdami savo dvasią.

Apysaka „Vargonų balsas skalbykloje“ (1989) atskleidžia jaunatviško maksimalizmo ir stagnacijos laikotarpio konformistinio susitaikymo priešpriešą.

Autobiografiškumas ir egzistencinis nerimas

J. Apučio kūryboje ryškus autobiografiškumas, suteikiantis pasakojimui autentiškumo ir lyrizmo. Jo veikėjus vienija egzistencinis nerimas, būties visuotinumo pajautimas ir dvasinės harmonijos ilgesys. Vertybiniai vertinimai grindžiami egzistencialistinei filosofijai artimomis etinėmis nuostatomis.

Ankstyvųjų novelių triptikas „Ak, Teofili!“ (1976 m.), pasakojantis apie pirmąją meilę, vidinį brendimą ir žemės matininkų kasdienybę, buvo ekranizuotas filme „Mano vaikystės ruduo“ (rež. Gytis Lukšas, 1977 m.).

Būties visuotinumo dėsniai apima viską - nuo vaiko iki senio, nuo šuniuko iki arklio, nuo dobilų iki debesų. Individo lemtis ir apsisprendimas J. Apučio kūryboje iškyla į centrą, akcentuojant pajautą, kad esi „svieto laikrodis“, nuo kurio viskas priklauso.

Vertėjiškas ir publicistinis indėlis

Be savo originalios kūrybos, J. Aputis aktyviai vertė kitų autorių prozą. Iš jo verstų rašytojų sąrašo paminėtini V. Bykovas, A. Čechovas, V. Šukšinas, D. Grigorovičius, J. Trifonovas ir kiti.

Rašytojas taip pat paskelbė kritikos straipsnių ir recenzijų, o knyga „Maži atsakymai į didelius klausimus“ (2006) apėmė pokalbius ir esė.

Apdovanojimai ir pripažinimas

Už savo kūrybą Juozas Aputis pelnė daugybę apdovanojimų:

• Žemaitės premija (1971 m.)
• LSSR valstybinė premija (1987 m.)
• Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (1998 m.)
• Lietuvos nacionalinė premija (2005 m.)

Jo novelės buvo išverstos į latvių, baltarusių, rusų, armėnų, vengrų, vokiečių kalbas, liudydamos tarptautinį pripažinimą.

tags: #juozas #aputis #gimimo #vieta

• Kaip atpažinti apendicitą 5 metų vaikui
• Ataskaita apie naujų ikimokyklinio ugdymo vietų kūrimą Vilkaviškio rajone
• Darželio užsiėmimų idėjos
• IVF istorija
• Pavasario daržo darbai