Kambarinė mirta (Myrtus communis) Lietuvoje yra ne tik augalas, bet ir gyva istorija nuo Smetonos laikų. Daugelis vyresnės kartos žmonių su nostalgija prisimena didžiulius mirtų krūmus, puošusius močiučių palanges, ir ieško būtent tos „senovinės“ mirtos, manydami, kad parduotuvėse parduodama „paprastoji“ yra visai kitas augalas. Ši painiava dažnai kyla dėl skirtingų augalo formų ir pakitusių mūsų gyvenimo sąlygų, kuriose šie augalai auga. Iš tiesų mirta yra gana kaprizingas augalas, reikalaujantis specifinio mikroklimato, kurį šiuolaikiniuose butuose sukurti sunku. Šiame straipsnyje išsiaiškinsime, ar egzistuoja skirtumas tarp senovinės ir šiuolaikinės mirtos, ir pateiksime 5 esminius patarimus sėkmingam auginimui.
1. Botaninė tiesa: ar skiriasi „senovinė“ ir „paprastoji“?
Iš tiesų botaniniu požiūriu „senovinė“ ir „paprastoji“ mirta yra tas pats augalas - tikroji mirta (Myrtus communis). Karališkieji Kjų sodai (Kew Gardens) nurodo, kad tai yra vienintelė rūšis, natūraliai paplitusi Viduržemio jūros regione ir auginama kaip kambarinis augalas. Painiava kyla todėl, kad seniau Lietuvoje buvo platinama natūrali rūšis su stambesniais lapais, kurią žmonės daugindavo auginiais ir perduodavo iš kartos į kartą. Šiandien prekybos centruose dažniau sutinkama kompaktiška veislė 'Tarentina' (smulkialapė mirta), kuri atrodo tankesnė ir mažesnė, todėl žmonėms atrodo, kad tai „kita“ gėlė. Tačiau genetiškai tai tas pats augalas, turintis tuos pačius eterinius aliejus ir reikalaujantis identiškos priežiūros.
Sprendimas: nesivaikykite pavadinimų - tiek stambialapė (klasikinė), tiek smulkialapė ('Tarentina') mirta yra tas pats Myrtus communis. Jei norite būtent tos „močiutės mirtos“, ieškokite auginių pas gėlininkus mėgėjus, nes parduotuvėse dominuoja olandiški hibridai.
2. Žiemojimo iššūkis (kodėl mirta numeta lapus?)
Didžiausia problema auginant mirtas šiuolaikiniuose namuose yra netinkama temperatūra žiemą. Misūrio botanikos sodo ekspertai pabrėžia, kad mirtos yra subtropiniai augalai, kuriems būtinas vėsus ramybės periodas, kai temperatūra svyruoja tarp 5-10 °C. Senoviniuose lietuviškuose namuose ar dvaruose būdavo vėsios verandos ir mažiau šildomi kambariai, todėl mirtos ten klestėdavo ir užaugdavo iki lubų. Šiuolaikiniame bute, kur žiemą temperatūra siekia 22 °C ir veikia centrinis šildymas, mirta patiria didžiulį stresą: jos metabolizmas greitėja, o šviesos trūksta, todėl ji masiškai meta lapus ir džiūsta. Tai nėra liga, tai augalo reakcija į jam netinkamą „klimatą“.
Sprendimas: žiemai mirtą būtinai išneškite į vėsiausią namų vietą - įstiklintą balkoną (kur nešąla), nešildomą verandą arba bent jau pastatykite ant pačios vėsiausios palangės, atitvėrę nuo radiatoriaus šilumos ekranu.
3. Laistymo režimas ir vandens kokybė
Mirtos šaknų sistema yra jautri tiek perdžiūvimui, tiek užmirkimui, tačiau sausra joms yra pražūtingesnė. Karališkoji sodininkystės draugija (RHS) nurodo, kad mirtos netoleruoja kalkingo vandens, kuris sukelia lapų chlorozę (pageltimą). Jei laistysite kietu vandentiekio vandeniu, augalas ilgainiui nustos savintis geležį, pradės skursti ir mes lapus. Be to, žemė vazone visada turi būti lengvai drėgna; jei leisite žemei visiškai išdžiūti, mirta sureaguos labai greitai - jos lapai susisuks, sudžius ir nukris, o atauga jie labai sunkiai. Tačiau lygiai taip pat negalima palikti vandens lėkštelėje, nes vėsioje aplinkoje tai sukels šaknų puvinį.
Sprendimas: laistymui naudokite tik minkštą vandenį: lietaus, virintą arba filtruotą. Tikrinkite žemę dažnai - ji turi būti drėgna kaip išgręžta kempinė, bet ne šlapia.
4. Genėjimas ir formavimas
Viena iš priežasčių, kodėl mirta buvo tokia populiari „senovinė“ gėlė - jos gebėjimas pakelti intensyvų karpymą. Klemsono universiteto specialistai patvirtina, kad mirtos puikiai tinka bonsų formavimui ir topiarijams, nes genėjimas skatina augalą tankėti ir leisti naujus ūglius. Jei mirtos negenėsite, ji ištįs, apatinė stiebo dalis nupliks, ir augalas praras savo dekoratyvumą (taps retas). Senovėje iš mirtų būdavo pinami vainikai nuotakoms, todėl augalai būdavo nuolat karpomi, kas paradoksaliai jiems ėjo į naudą - jie būdavo tankūs ir vešlūs. Geriausias laikas genėti yra pavasaris, prieš prasidedant aktyviam augimui.
Sprendimas: nebijokite naudoti žirklių - pavasarį patrumpinkite visas šakeles bent trečdaliu. Tai paskatins miegančių pumpurų sprogimą ir krūmas taps tankus, o nukirptas šakeles galėsite panaudoti dauginimui.
5. Dauginimas auginiais (senovinis metodas)
Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, mirtą geriausia dauginti vegetatyviškai - tai užtikrina, kad naujas augalas išlaikys visas motininio augalo savybes. Šiaurės Karolinos valstijos universiteto sodininkystės centras rekomenduoja naudoti pusiau sumedėjusius auginius vasaros pradžioje, nes sėklos dygsta ilgai ir sunkiai. Įdomu tai, kad „senovinės“ mirtos dažniausiai ir keliaudavo iš namų į namus kaip maži auginiai (ūgliai), įšaknydinti vandenyje arba smėlyje po stiklainiu. Šis metodas yra patikimiausias būdas išsaugoti senąjį genotipą, jei turite seną augalą, kuris pradeda nykti.
Sprendimas: nupjaukite 10 cm ilgio pusiau sumedėjusį auginį (ne visiškai žalią, bet ir ne kietą), pašalinkite apatinius lapus ir pamerkite į įšaknydinimo hormonus.
Kaip žiemą šakninti augalus iš kietmedžio auginių (Viburnum, Crepe Myrtle, Ply ir Peach)
Mirtų aliejus: savybės ir panaudojimas
Raudonoji mirta yra mažas krūmas su visžaliais lapais ir labai aromatingas! Tikrųjų mirtų eterinis aliejus yra „minkštas” ir mielas aliejus, naudojamas persišaldymo ar gripo metu. Gali būti pagalbininkas, kai norima sumažinti įtampa, atsikratyti spuogų bei numalšinti raumenų skausmus. Mirta gali padėti atsikratyti galvos skausmo ir padėti išvalyti protą, kai jis jaučiasi itin miglotas. Tai nuostabus aliejus, kuris skleidžiamas per difuzorių, įpilamas į vonią ar kūno losjoną.
Raudonųjų mirtų eterinis aliejus yra žinomas dėl savo antispazminių savybių. Turtingas mirtenilo acetato aliejus plačiai naudojamas dėl savo teigiamų savybių venų ir limfos cirkuliacijai. Prieš miegą įpilkite 4 lašus mirtos į šiltą vonios vandenį, kad pagreitintumėte atsipalaidavimą ir lengviau pasiektumėte ramybę.
Mirtos auginimo ypatumai
Mirta (Myrtus) yra visžalis medelis ar krūmas, priklausantis mirtinių (Myrtaceae) augalų šeimai. Šis augalas kilęs iš Viduržemio jūros regiono, o dabar paplitęs įvairių žemynų atogrąžų ir paatogrąžių srityse. Yra žinoma apie 100 mirtos rūšių. Dažniausiai auginama mirtos rūšis - tikroji mirta (Myrtus communis). Gamtoje mirta gali užaugti iki 3 metrų. Auginama kambario sąlygomis ji geriausiu atveju pasiekia 1 metro aukštį, o dažniausiai užauga iki 30-60 cm. Kambaryje auginama tikroji mirta - medelis su apvalia laja. Mirta turi mažus, odiškus tamsiai žalios spalvos lapus, žydi nedideliais baltais žiedeliais, sukrautais lapų pažastyse. Kvapnūs žiedeliai išsiskleidžia birželio-liepos mėnesiais. Mirta auginama nuo seniausių laikų. Senovės graikai ir romėnai mirtos lapusnaudojo maistui ir gydymui, o švelniai kvepiančias baltas mirtos gėles siejo su meile ir nekaltumu.
Vieta
Mirtai patiks augti ant ar šalia pietinės palangės, kur ji gaus daug saulės šviesos. Jei trūks saulės, mirta nežydės. Lauke statykite mirtą saulėtoje arba dalinai saulės apšviestoje vietoje.
Dirvožemis
Mirtui reikalinga drėgna, tačiau tinkamai drenuojama žemė, todėl vazono dugne būtinai įrenkite gerą drenažo sluoksnį. Šiam augalui patiks molinga, smėlinga dirva ar priemolio kompostas. Kaip ir laistymo vanduo, dirvožemio mišinys turi būti be kalkių.
Sodinimas ir dauginimas
Mirta dauginama auginiais, rečiau sėklos. Geriausia dauginti ją auginiais, kadangi tokiu būdu rūšies ir veislės savybės pereina iš motininio augalo naujam. Tai ir daug patikimesnis dauginimo būdas nei dauginimas sėklomis. Be to, augalai, išauginti iš auginių pradeda žydėti greičiau nei dauginti sėklomis - jau po trijų metų. Auginius tinka atskirti nuo mirtos augalo sausį-vasarį arba liepos mėnesį, geriau, jei jie būtų iš apatinės ar vidurinės lajos dalies. Auginiai turi būti apie 8-10 cm ilgio. Pašalinkite nuo jų apatinius lapus, o viršutinius patrumpinkite trečdaliu, didžiausius - per pusę. Įsišaknijimui auginius sodinkite į lapinės žemės ir stambaus smėlio mišinį. Geriau rinktis jiems žemą ir platų indą, pasodintus auginius patartina uždengti stikliniu indeliu. Auginius laikykite 17-20 ˚C temperatūros pavėsingoje vietoje. Retkarčiais nuimkite nuo jų stiklinį indelį pravėdinimui. Paprastai mirtos auginiai šaknis išleidžia per mėnesį. Įsišakniję auginiai persodinami į 7 cm skersmens vazonėlius, į tokį pat žemių mišinį.
Mirtos priežiūra
Mirtos priežiūra apima augalo laistymą, genėjimą, tręšimą bei kitų jai būtinų augimo sąlygų sudarymą. Vasarą mirta mėgsta būti gryname ore, o žiemą šiam augalui reikia vėsos - 5-10 laipsnių šilumos, geriausia vieta jam šaltuoju metų laiku - įstiklintas, nešildomas balkonas.
Laistymas
Vasarą mirtui reikalingas dažnas ir gausus laistymas, tačiau vandens perteklius iš padėkliuko po vazonu turi būti pašalinamas, kad nepradėtų pūti augalo šaknys. Laistant per retai, mirta gali pradėti mesti lapus. Šaltuoju metų laiku laistymas sumažinamas, tačiau jei paliksite augalą žiemoti kambario temperatūroje, gali tekti jį laistyti ne rečiau nei vasaros metu. Laistykite mirtą nusistovėjusiu kambario temperatūros vandeniu.
Temperatūra
Žiemą mirtoms reikalinga vėsa - 5-10 laipsnių šilumos.
Tręšimas
Pavasarį ir vasarą kas 1-2 savaites patręškite mirtą skystomis kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis.
Persodinimas
Jaunesnes mirtas persodinkite kas 1-3 metus. Vyresnius augalus - kas 3-5 metus. Persodinant augalą kaskart parenkamas keliais centimetrais didesnio skersmens vazonas.
Genėjimas
Mirta genima po žydėjimo arba ankstyvą pavasarį. Norėdami paskatinti medelio augimą, pašalinkite nužydėjusius žiedus ir negyvas ar ligotas šakeles.
Ramybės laikotarpis
Žiemą mirtos augimas sulėtėja, tai jos ramybės laikotarpis. Priklausomai nuo kambario, kuriame ji žiemoja, temperatūros, ramybės laikotarpis tęsiasi nuo 1,5 iki 3 mėnesių.
Mirtų kenkėjai ir ligos
Mirtoms kenkia amarai, baltasparniai, tripsai ir voratinklinės erkės. Šie kenkėjai gali atsirasti dėl netinkamos augalo priežiūros. Dažniau jie apsigyvena senesniuose augaluose. Perlaisčius ar užsistovėjus vazone drėgmei mirta gali susirgti šaknų puviniu.
Mirtų uogos ir žiedai
Augdama gamtoje mirta išaugina mėsingas, purpuriškai juodas, maždaug mėlynės dydžio, uogas. Kiekvienoje uogoje subręsta iki 30 sėklų. Mirtos uogos yra valgomos. Sunokusios jos vartojamos maistui šviežios, jomis gardinami gėrimai, padažai, o džiovintos naudojamos kaip prieskoniai pikantiškuose Artimųjų Rytų kraštų patiekaluose. Valgomi yra ir mirtos žiedai, kurie yra saldaus kvapo ir skonio.
Mirtos liaudies medicinoje ir parfumerijoje
Liaudies medicinoje mirtos preparatai vartojami virškinimo, šlapimo ir kvėpavimo takų ligoms, taip pat nervų sistemos sutrikimams gydyti. Iš mirtų žievės, lapų ir žiedų išgaunamas eterinis aliejus. Mirtų eterinis aliejus pasižymi maloniu, balzaminiu, skaidriu aromatu, jis naudojamas parfumerijos pramonėje. Manoma, kad šis eterinis aliejus padeda atsikratyti blogų įpročių, įvairių priklausomybių, pasveikti nuo peršalimo ligų.
