Linas Marijus Zaikauskas, garsus režisierius ir teatro vadovas, yra asmenybė, kurios kūrybinis kelias neatsiejamai susijęs su gimtuoju Panevėžiu, tačiau driekiasi per daugybę Europos ir Azijos šalių.
Jo, kaip režisieriaus ir teatro vadovo, biografija yra plati ir įvairi. Per daugiau nei ketvirtį amžiaus jis vadovavo Lietuvos rusų dramos teatrui ir Lenkijos Radomo teatrui. Jo kelionių maršrutai išraižė Europą ir Aziją iki Tolimųjų Rytų. Jis dirbo vyriausiuoju režisieriumi, buvo tarptautinių Vitoldo Gombrovičiaus ir Radomo kultūros festivalių vadovas. Sukūrė per 80 dramos ir operos spektaklių Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Vokietijos, Čekijos, Austrijos, Rumunijos, Turkijos teatrų scenose. Už savo kūrybinius pasiekimus jis pelnė daugybę apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose ir konkursuose už geriausią spektaklio režisūrą bei šiuolaikišką meninį sprendimą.
Linas Marijus Zaikauskas gimė 1962 m. gegužės 22 d. Panevėžyje. Jau studijų metais dabartiniame Sankt Peterburge, N. A. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, kur studijavo muzikinio teatro režisūrą, jis jautė didelę trauką menui. Didmiestis su savo kultūrine atmosfera, garsiais teatrais ir parodomis jam atvėrė naujus horizontus ir paskatino siekti aukštumų.
Profesijos pasirinkimo kelias
Teatras Liną Zaikauską traukė ir domino nuo pat jaunystės. Už tai jis dėkingas ne tik genialiajam režisieriui Juozui Miltiniui ir jo teatrui, bet ir Editai Klimienei, kuri tuo metu mieste su mokiniais kūrė spektaklius, kuriuose ir pats būsimasis režisierius dalyvavo. Visa tuometė teatro aplinka stipriai jį įtraukė, teatrinė sėkla buvo pasėta ir negalėjo nesudygti. Matyt, tokia jau buvo jo lemtis - neišvengiamai tapti režisieriumi.
Nors tėvas Jurgis Zaikauskas, buvęs kunigų seminarijos klierikas, vėliau politinis kalinys, norėjo, kad sūnus eitų muziko keliu, Linas pasirinko režisūrą. Jo tėvas, 1947 m. suimtas už ryšius su „miško broliais“, nuteistas mirties bausme, kuri vėliau pakeista 25 metų lagerio Vorkutoje, buvo vienas iš garsaus septynių lagerių sukilimo organizatorių. Apie jį rašo Aleksandras Solženicynas knygoje „Gulago archipelagas“. Po daugelio metų grįžęs iš lagerio, tėvas slapstėsi, o vienoje bažnyčioje sutiko būsimą Liną Marijų Zaikausko motiną.
Režisūros studijas Linas pasirinko ne iš karto. Pirma įstojo į Vilniaus konservatoriją studijuoti chorvedybos, tačiau greitai suprato, kad neturi absoliučios muzikinės klausos, o be jos muzikos aukštumų nepasieksi. Studijos Leningrade atvėrė jam pasaulį, bet galiausiai jis pasirinko režisūrą.
Po studijų Kauno muzikiniame teatre jis netruko sulaukti kvietimo į Kauno dramos teatrą, kur pradėjo savo, kaip režisieriaus, karjerą. Vėliau, 1991-1992 metais, jis grįžo į gimtąjį Panevėžį ir pastatė A. Puškino mažąsias tragedijas bei F. Garcia-Lorkos „Jermą“. Po to, 2002 metais, jis pastatė Alfredo Žary „Karalių Juobą“.
Vadovavimas teatrams ir tarptautinė patirtis
1992-1999 metais Linas Marijus Zaikauskas vadovavo Vilniaus rusų dramos teatrui. Šis laikotarpis buvo iššūkių kupinas, ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai teatras patyrė finansinių sunkumų ir susidūrė su skirtingomis visuomenės nuomonėmis. Nepaisant to, per septynerius metus jis pastatė septynis spektaklius.
Vėliau sekė teatrinė rokiruotė į Lenkiją, kur jis trejiems metams tapo Radomo dramos teatro vadovu ir tarptautinių Vitoldo Gombrovičiaus bei Radomo kultūros festivalių vadovu. Šis laikotarpis buvo itin sėkmingas - jis pelnė šio miesto metų žmogaus titulą kultūros srityje ir užmezgė glaudžius ryšius su lenkų meno pasauliu.
Jo kūrybiniai ryšiai su lenkų teatralais ir bičiulystė su kino kūrėju Kšištofu Zanusiu, kuris itin palankiai vertino lietuvio režisieriaus kūrybą, plėtojosi per spektaklius ir jų pripažinimą.
Linas Marijus Zaikauskas taip pat vadovavo Novosibirsko dramos teatrui „Staryj dom“ (2008-2010 m.), Čeliabinsko N. Orlovo akademiniam dramos teatrui (2010-2011 m.) ir Uljanovsko I. Gončiarovo dramos teatrui (2011-2012 m.).
Nuo 2015 m. rudens jis vadovauja Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui.
Vizija ir planai Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre
Grįžęs į gimtąjį Panevėžį, Linas Marijus Zaikauskas siekia grąžinti teatrui vienos iš svarbiausių Lietuvos scenų vardą, kurioje vyktų svarbūs, plačiai aptariami meniniai renginiai.
Jo tikslas - kad kiekvienas spektaklis taptų įvykiu. Tam jis planuoja kviesti geriausius režisierius, o aktoriai ir teatro administracija privalo panaudoti visas jėgas, patirtį, kad pasiektų aukštą meninį lygį. Jis ragina kiekvieną paklausti savęs, ką dar galėtų padaryti teatrui be savo pagrindinio darbo.
2018 metams jau buvo numatyti ambicingi planai: derybos su Cubert Colas iš Marselio, Jonu Jurašu, Andro Enukidze. Taip pat planuotas projektas - misterija pagal Dantės tekstus, kuri būtų rodoma bažnyčioje. Planuota bendradarbiauti su Getės institutu ir pakviesti vokiečių režisierių.
Šiuo metu Juozo Miltinio dramos teatre statomos užsienio rašytojų pjesės, įgyvendinamas projektas „Rusijos dienos“, skirtas Rusijos revoliucijos šimtmečiui paminėti. Tai Juroslavos Pulinovič pjesė „Natašos svajonė“, Michailo Durnenkovo pjesė „Karas dar neprasidėjo“, Seppo Kantervo pjesė „Siena“.
Linas Marijus Zaikauskas teigia, kad menui vieta neturi reikšmės, svarbiausia - komanda, su kuria dirbi.
Žaldokynė tv spektaklis
Vadovavimas teatrui, režisūrai ir meno vadovavimui viename asmenyje yra sudėtingas reiškinys „trys viename“, kai ūkininkas ir menininkas dažnai pykstasi. Tačiau jis tikisi, kad laikui bėgant viskas susidėlios taip, jog galės daugiau jėgų skirti meninei pusei.
Jo kūrybinis procesas vyksta su keliomis pjesėmis vienu metu, o įkvėpimas dažniausiai kyla iš kasdienybės. Jis niekada neatsipalaiduoja ir visada žino, ko nori, kai prasideda repeticijos.
Linas Marijus Zaikauskas tiki, kad komandos dėlionė teatre ryškėja, ir ateityje jis galės skirti daugiau dėmesio meninei veiklai, kad Juozo Miltinio dramos teatras vėl taptų viena svarbiausių Lietuvos scenų.
tags: #linas #zaikauskas #gimimo #data
