Tauta gyvuos tol, kol gyvuos jos kalba, o kalba - tol, kol ją puoselės ir vartos jos žmonės. Šiandien galime drąsiai teigti, kad lietuvių kalba, kaip ir visa lietuviška kultūra, išliko neatsiejama nuo tautos išlikimo. Nors istorijos vingiuose netrūko bandymų suskaldyti tautą, atimti jos kalbą ir vienybę, lietuviškas žodis sugebėjo išlikti, transformuodamasis ir prisitaikydamas.
Anuomet, kaip rašė M. Daukša, tautos gyvuoja ne drabužių skirtingumu, bet „išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą“. Šiandien, kai globalizacijos vėjai stiprėja, ypač svarbu prisiminti šiuos žodžius. Kalba - tai ne tik bendravimo priemonė, bet ir tautos istorijos, kultūros, vertybių nešėja. Ji formuoja mūsų mąstymą, pasaulėžiūrą, atskleidžia mūsų tapatybę.
Kalbos išsaugojimo svarba per istoriją
Istorija mus moko, kad kalbos išsaugojimas dažnai tapdavo tautos išlikimo garantu. Net ir sunkiausiais laikais, kai siekta sunaikinti lietuvišką žodį, atsirado būdų jį išsaugoti. Tai galėjo būti Ezopo kalba, perduodanti nelegalius pranešimus legaliais būdais, ar netiesioginis, aplinkiniu keliu perteikiamas žodis, kuris vis tiek pasiekdavo savo tikslą.
Pavyzdžiui, Mažosios Lietuvos veikėjas Jurgis Zauerveinas aktyviai kovojo už lietuvių kalbos išsaugojimą. Jis rašė įvairius straipsnius, skatino leisti tautinius laikraščius, burtis į kultūrines draugijas, taip saugant tautiškumą ir kovojant su rusifikacija bei germanizacija. Jo iniciatyva veikė Mažosios Lietuvos tautinė draugija „Birutė“. J. Zauerveinas taip pat garsėjo savo eilėraščiais, kurių daugelis tapo liaudies dainomis. Jo eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“ laikomas neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu. Vėliau jo variantas su pakeistu žodžiu „lietuvninkai“ į „lietuviai“ ir kompozitoriaus S. Šimkaus sukurta melodija buvo siūlomas kaip oficialus Lietuvos himnas, o šiandien žinomas kaip daina „Lietuviais esame mes gimę“.
Gydytojas J. Zauerveinas kovojo už lietuvių kalbos sugrąžinimą į mokyklas, rašė apie gimtosios kalbos svarbą ir jos uždraudimo mokyklose pasekmes. Jis taip pat gerai suprato etninės kultūros vertę - tradicijas, papročius, skatino dėvėti tautinius drabužius ir tuo didžiuotis. Išleido knygelę apie lietuvių tautybę ir tautinius drabužius „Ueber littauisches Volksthum und littauische Volkstracht“.
Tautos išlikimo pagrindas - lietuviškas žodis
Nors istorija ne visada buvo palanki lietuvių kalbai, ji sugebėjo išlikti ir netgi tapti tautos išlikimo pagrindu. Tai rodo ir tai, kad šiandien turime aikštę, pavadintą Mažvydo garbei, ir girdime sveikinimą „laba diena“. Dėl lietuviško žodžio išliko mūsų kultūra - kinas, muzika, dailė, literatūra.
Kalba - tai dar viena nauja kultūra. Pridėjus naują kalbą, prisimenama jai būdinga kultūra, išnyksta sena. Mes turime savo medinį rūpintojėlį ir norime juo džiaugtis. Kalbos sunaikinimas tolygus vienybės, brolybės ir santarvės netekimui, bet, kasdieniais ir paprastais žodžiais tariant, tai yra mūsų visų esmė - kalbėti, gebėti suprasti ir paaiškinti nesuprantančiam. Mes turime savo, lietuvišką, žodį, nors ir ilgai slėptą užantyje.
Tautinis identitetas ir jo išraiškos
Tautinis identitetas stiprinamas ne tik per kalbą, bet ir per kultūrą, tradicijas, papročius. Šiandien vis daugiau žmonių atranda ir puoselėja savo lietuviškumą, tai išreiškiant įvairiomis formomis.
Pavyzdžiui, tautinis apdaras tampa svarbia tautinio identiteto išraiška. Nijolė Jakavonienė, vilkėdama pagoniškus apdarus, sulaukė didelio aplinkinių dėmesio ir komplimentų, net iš Prezidento Valdo Adamkaus. Jos drabužiai - tai išeiginiai dešimto-dvylikto amžiaus apdarai, papuošti autentiškais žalvariniais papuošalais. Jaunoji Seimo narė Agnė Bilotaitė priesaiką Lietuvai davė vilkėdama tautinius drabužius, pabrėždama pasididžiavimą, kad yra lietuvė, ir kviesdama susimąstyti apie savo istorijos unikalumą.
Tautinis kostiumas, sukurtas pagal senovės pavyzdžius, padeda atskleisti regiono savitumą ir istoriją. Toks pasididžiavimas savo istorija ir kultūra turėtų įkvėpti ir kitus, ypač jaunimą, puoselėti lietuviškas tradicijas.
Istorijos svarba tautinei savimonei
Meilė Lietuvos istorijai ir jos išsaugojimas yra neatsiejama tautinės savimonės dalis. Daugelis žinomų žmonių, tokių kaip Vytaras Radzevičius, Saulius Bartkus, Tomas Balaišis-Sėkla, aistringai domisi Lietuvos praeitimi, siekdami ją populiarinti ir išsaugoti.
Vytaras Radzevičius, paveldėjęs meilę istorijai iš tėvo, renka įdomius istorijos faktus ir detales, kurias stengiasi perduoti kitiems. Jis akcentuoja, kad net ir smulkmenos, perduodamos iš lūpų į lūpas, padeda išsaugoti istoriją.
Saulius Bartkus, dokumentinio filmo „Saulės mūšis“ kūrėjas, siekia pristatyti istoriją populiariai, kad ji būtų prieinama plačiai auditorijai. Jis pabrėžia, kad lietuvių nevisavertiškumo kompleksas yra nesuprantamas, juk mūsų protėviai turėjo didelę ir galingą valstybę.
Tomas Balaišis-Sėkla, aistringas krepšinio sirgalius, studijavo istoriją ne dėl diplomo, o dėl asmeninio domėjimosi. Jį labiausiai domina pagoniški laikai, kuriuos laiko paslaptingiausiais ir mažiausiai informacijos turinčiais. Jis tiki, kad pagonybės laikotarpiu Lietuva buvo stipriausia tauta.
Šie žmonės, nors ir skirtingais būdais, prisideda prie lietuvių tautinio identiteto stiprinimo, skatindami domėtis istorija, puoselėti kalbą ir tradicijas.
Kultūriniai projektai ir iniciatyvos
Lietuvių tautinio identiteto puoselėjimui svarbūs ir įvairūs kultūriniai projektai bei iniciatyvos. Vienas tokių pavyzdžių - Lietuvos partizanų dainų kompaktinės plokštelės išleidimas, kurio iniciatorius buvo Marius Jančius. Šis projektas siekė supažindinti jaunimą su partizanų istorija ir dainomis, kurios buvo aranžuotos nepažeidžiant jų autentiškumo.
Taip pat verta paminėti ir miuziklo apie lietuvišką Frankenšteiną kūrimo idėją, kurią puoselėja aktorius Kęstutis Jakštas. Jis renka medžiagą apie septyniolikto amžiaus vidurio personažą, kuris, nors ir minimas kaip blogis, iš tiesų bandė gelbėti tuometinę Lietuvos situaciją.
Šiaurės Amerikos lietuvių bendruomenė taip pat aktyviai dalyvauja tautinės kultūros išsaugojime, rengdama Dainų šventes ir suvažiavimus, kurie suburia lietuvius iš viso pasaulio.
VDU Lietuvių išeivijos institutas, vadovaujamas profesoriaus Egidijaus Aleksandarvičiaus, tyrinėja lietuvių pasaulio istoriją, prisidėdamas prie tautinės atminties išsaugojimo.
Šie ir kiti panašūs projektai rodo, kad lietuvių tautinis identitetas yra gyvas ir nuolat atsinaujinantis, įgaudamas naujas formas ir išraiškas.
Kalba kaip kultūros ir tapatybės pagrindas
Nors kartais galime pamiršti, kad svarbiausia ne drabužių skirtingumas, o „išlaikant ir vartojant savo kalbą“, kaip teigė M. Daukša, būtent kalba yra ta jungiamoji grandis, kuri išlaiko tautos vienybę ir tapatybę. Tai yra mūsų esmė - kalbėti, suprasti ir būti suprastiems. Mes turime savo, lietuvišką, žodį, kurį privalome puoselėti ir perduoti ateities kartoms.
Galbūt ne visi supranta matrioškos grožį, bet mes turime savo medinį rūpintojėlį ir norime juo džiaugtis. Kalbos išsaugojimas yra ne tik kultūrinė, bet ir egzistencinė būtinybė. Tai mūsų visų bendra atsakomybė.
tags: #lietuviais #esame #mes #gime #analize
