Kiekvienas vaikas gimsta su natūraliu poreikiu būti matomam, girdimam ir suprastam. Šis poreikis yra pagrindas jo emociniam saugumui, kognityviniam vystymuisi, kalbos raidai ir socialiniams įgūdžiams. Nuoširdus ryšys su tėvais - tai ne tik šilti jausmai ar geri santykiai, bet esminis pamatas, formuojantis šiuos svarbius vaiko gyvenimo aspektus. Šis ryšys nėra sukuriamas per vieną dieną ar per ypatingus momentus, bet ugdomas kasdien, per daugybę mažų, tačiau reikšmingų akimirkų.
Viena svarbiausių meilės reikšmių šeimoje yra emocinė parama, kuri suteikia vaikui saugumo jausmą. Juk būtent tada, kai vaikas priimtas ir mylimas, jis gali laisvai tyrinėti pasaulį, išreikšti savo jausmus ir idėjas. Vaikams yra itin svarbu, kad mama ateitų į pagalbą, kai jis ją pašaukia. Tokiu būdu, kai mama ateina ir rūpinasi, vaikui formuojasi pasitikėjimo jausmas, na, o be pasitikėjimo, nebus ir saugumo pojčio.
Anądien mačiau kūdikį į masažą atnešusią mamytę - įraudęs vaikas nenumaldomai klykė ir trypė kojytėmis, o mama bandė paskubomis jį aprengti, vis teisindamasi „jis nuo gimimo toks nervingas“. Kad sveikatos problemų turintis kūdikis iš tiesų daug jautresnis - tikra tiesa. Dažnai toks mažiukas klykia iš skausmo ar dėl to, kad jo nervų sistema labilesnė, tad ir slenkstis, kiek aplinkos „svyravimo“ jis gali pakelti - gerokai žemesnis. Tačiau ar visi nuolat verkiantys ir jautriai į aplinką reaguojantys kūdikiai - neurologų pacientai? Kad vieni vaikai gimsta „nervuotesni“ už kitus, abejoja ir Asmens sveikatos klinikos psichologė Vita Čioraitienė. Anot specialistės, viską lemia ryšys su mama, juk vaikas į pasaulį piktas neateina.
Tuo tarpu ryšys su mama mezgasi dar vaisiui esant įsčiose. Svarbu viskas: kaip mama kūdikį nešioja, ar jo laukia, kas nėštumo metu dedasi jos gyvenime, kaip mamos ir kūdikio atžvilgiu nusiteikęs tėtis. Kuo daugiau streso nėštumo metu patiria būsimoji mama, tuo labiau tikėtina, kad vaikelis gimęs jausis nesaugiai ir neramiai. Įtaką daro ne tik nėštumas, bet ir gimdymas - būtent dėl to labai svarbu, kad jis būtų kuo harmoningesnis.
„Nervuoti“ vaikai, pasak Asmens sveikatos klinikos psichologės V. Čioraitienės, - kaip ir visi kiti, yra mamos atspindys. Vadinasi, jei mama viduje yra įsitempusi, kažko bijo, dėl kažko nerimauja, - tokia nuotaika apima ir kūdikį. Jei mama rami, pasitikinti savimi, adekvačiai reaguoja į aplinką - vaikelis būna daug ramesnis. Tas pats su darželinukais ar pradinukais, kuriuos tėvai dėl pernelyg didelio jautrumo ar baimių atveda pas psichologus, - pakalbėjus paaiškėja, kad pasikeitusio elgesio šaknys slypi šeimoje. Taigi, jei norime padėti „nervingam“ kūdikiui, reikia padėti mamai.
Pirmoji svarbi taisyklė - suprasti, kad verksmas - natūrali vaiko reakcija į aplinką. Kūdikis nemoka kalbėti, todėl reaguodamas į aplink vykstančius dalykus gali verkti, cypti, guguoti ir t.t. Jei kūdikiui nieko neskauda, bet jis verkia, į šį verksmą reikia reaguoti adekvačiai - t.y. nesusierzinti pačiai mamai tiek, kad tas nerimas paveiktų vaiką. Nuo to, kaip reaguos mama, priklauso vaiko reakcija į daugelį naujų patirčių, pavyzdžiui, į apsilankymą pas medikus.
Be abejo, priežasčių, dėl kurių vaikas gali būti jautresnis, daug. Tad visos atsakomybės vien tėvams suversti nederėtų. Aptartas uždaro emocijų rato mechanizmas, pasak psichologės, paprasčiausiai vienas dažniausiai pasitaikančių. Aišku, lengva patarti talpinti savyje visas vaiko išdaigas ir „ožius“ - juk dažnai tėvai patys būna pervargę, tad jiems būtina pasirūpinti ir savimi. Būtent todėl reiktų pasistengti kartais palikti mažulį močiutei ar auklei, ir išeiti pailsėti. Pailsėję tėvai - tai ramūs tėvai.
Tobulos tėvystės siekiantys tėvai beveik visada yra įsitempę ir pervargę tėvai, nebegalintys duoti savo vaikeliui vidinės ramybės. Būtent todėl neverta aklai sekti knygų patarimais, kaimynų ar giminių patarimais, kiek vaikas turi būti žindomas ir kaip auginamas. Vadovaukitės nuojauta ir nesivelkite į stereotipus - kiekvienas vaikas, ir santykis su juo individualus ir nepakartojamas. Vaikui užtenka pakankamai geros mamos - nekeliančios sau hiperužduočių. Juk jūs esate šalia savo vaiko, paimate jį ant rankų, reaguojate, kai jis to nori, domitės juo, kalbinate - mažyliui to tikrai pakanka. Hiperužduotys reiškia pervargimą, o pervargimas - nervingumą, tiek jūsų, tiek kūdikio.
Nuo kelių mėnesių amžiaus mama savo elgesiu turėtų ramiai rodyti kūdikiui, kad ir ji turi savo poreikių, ir jai reikia savo laiko, miego. Iš pradžių vaikas gali reikalauti, pavyzdžiui, „tu visada būsi tik mano ir miegosi šalia manęs“, tačiau nuolat rodant jam, kaip turi būti, mažylis tikrai priims realybę ir reaguos daug ramiau, nei anksčiau. Netiesa, kad kūdikiui vienam pabuvus vos keliolika minučių, jam gresia depresija, greičiau nerimas apima mamą, o ne vaiką. Kartais vaikas visai neprašo mamos reakcijos, tačiau šios vis tiek „vibruoja“ taip įsitempdamos pačios ir perduodamos įtampą kūdikiui.
Net neprašomos tokios mamos padaro viską, rezultatas - vaikas nežino savo norų, nes viską žino mama. Reakcija į kūdikį turi būti adekvati, jei vaikas kažką sako tėvams, rodo dėmesį rankytėm, kojytėm - kūdikiui būtina atsakyti nuoširdžiai. Mamos veidas vaikui kaip veidrodis, juk jos veide atpažįsta save. Pažvelkit, jei nusišypsosit savo kūdikiui, jis būtinai atsakys jums šypsena! To paties tikisi iš jūsų, - kad kai rodys piešinį, jūs žiūrėsite, o ne sumurmėsite „taip, taip, labai gražu, eik dar papiešk“.
Atgalinis ryšys labai svarbus visai vaiko asmenybės raidai. Jei vaikai mato apatišką, be išraiškos, depresišką mamos veidą, jiems sunku susigaudyti jausmuose suaugus, juk visa ko jie mokosi iš mūsų - tėčių ir mamų. Taigi, jei norite, kad vaikas būtų ramus ir laimingas, tokie turite būti patys.
JAV atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 14 000 vaikų, mokslininkai nustatė, jog 40 % vaikų neturi stiprių emocinių ryšių su tėvais. Remiantis „Sutton Trust“ ataskaita, jei vaikai iki 3 metų neužmezga tvirtų ryšių su tėvais, suaugę turi didesnį polinkį į agresyvumą, hiperaktyvumą. Formuoti prieraišumą prie tėvų nėra sunku, tai galima padaryti paprastais veiksmais, pavyzdžiui, kūdikio laikymas rankose, jo poreikių patenkinimas, išklausymas. Tokie vaikai rečiau susiduria su jau minėta depresija, stresu. Tačiau tų, kurie neturi tinkamo ryšio su tėvais bei prieraišumo, elgesys kitoks. Tokie vaikai linkę nebaigti mokyklos, neįgyti išsilavinimo, jie vengia tėvų bei yra susierzinę.
Pykčiai yra neišvengiama realybė, tačiau ne mažiau svarbu suprasti, kaip tai gali veikti vaikus. Tie, kurie augo aplinkoje, kurioje dažnai kilo konfliktai, dažniau jaučiasi nesaugūs. Nuolatinis ginčų stebėjimas gali sukelti stresą, įtampą ir nerimą. Juk kartais konfliktinėse situacijose kalbama apie tai, koks blogas tėtis ar bloga mama, kaltinama dėl auklėjimo stiliaus. Tokių situacijų matymas verčia manyti, jog konflikto sprendimo metu normalu priekaištauti. Taigi, vaikai būdami šalia ar dalyvaudami konfliktuose mokosi, kaip reikia pykti, kokius žodžius sakyti, veiksmus atlikti. Toks elgesys atkartojamas su broliais, sesėm, klasiokais, draugais, o vėliau ir su suaugusiais.
Yra ir tokių situacijų, kurių metu stengiamasi sutaikyti tėvus, juos guosti, pataikauti vienam iš tėvų. Juk būtent ilgalaikės meilės šeimoje įtaka lemia vaiko norą kurti panašius santykius savo šeimoje. Tad nors kartais kuriančiųjų patirtys šeimoje skirtingos, bet daugelis, kurie matė darnius santykius šeimoje, sukuria tokius ir savojoje. Tas vaikas, kuris augo šeimoje ir jautė meilę bei palaikymą, užauga emociniu požiūriu stipresniu žmogumi ir lengviau susidoroja su gyvenimo iššūkiais. Ilgalaikė meilė šeimoje turi didelę įtaką žmogaus gyvenimui, juk kartais net nesusimąstome, jog vienas mažas veiksmas gali turėti tokį didelį poveikį. Gražūs, darnūs santykiai, kuriuose yra meilės, pagerina vaikų gyvenimo kokybę, prisideda prie sveikos ir stiprios asmenybės kūrimo.
Tėvams, išgyvenantiems šeimos santykių krizę, patiriantiems skyrybas, reikia elgtis labai atsakingai, pirmiausia galvojant apie vaiko savijautą, išgyvenimus, jausmus ir kaip tai gali paveikti vaiko ateitį. Šiandieninėje visuomenėje darosi įprasta tėvų tarpusavio santykių krizes spręsti skyrybomis. Kai kuriais atvejais net oficialiai išsituokę tėvai ir po skyrybų tęsia tarpusavio konfliktus ar yra šeimų, kurios nesiryžta skyryboms, bet nuolat ginčijasi ir pykstasi. Nemažai prie to prisideda nepakankamos tėvų žinios apie konfliktinių situacijų sprendimą. Pamėginkime įsijausti į vaiko savijautą, suprasti, ką jis išgyvena, kai gyvybę jam suteikusi pora subyra į šipulius ar šeimoje vyksta nuolatiniai konfliktai?
Užsitęsę konfliktai neišvengiamai sukelia šeimai daugybę problemų ir stiprių emocinių išgyvenimų, sutrikdo šeimos funkcionavimą, dažnai veda į gilėjančią tėvų depresiją ir neviltį. Todėl tiek tėvams, tiek vaikams tokiu metu reikalinga parama ir pagalba. Tėvų santykių krizės veikia vaiką ir visada yra jo nerimo šaltinis, nes keičiasi emocinis klimatas, tėvų elgesys, šeiminė aplinka, kurioje iki tol jis augo ir prie kurios priprato.
Kai tėvai vaidijasi, vaikas jaučia baimę prarasti vieną iš tėvų, bijo gyvenimo permainų, juk kiekvienas vaikas nori turėti abu tėvus. Savo baimes vaikas gali išreikšti žodžiais, tačiau jas galima numatyti ir iš pakitusio elgesio: užsisklendimo, perdėtai vaikiško (infantilaus), aplinkiniams nepriimtino elgesio. Kad vaikas jaustųsi saugus, jam būtinas aiškus ir pasikartojantis aplinkos ritmas. Vaikui sunku vienam pasipriešinti jį apėmusioms baimėms, tad tėvai turėtų padėti jas įveikti. Kadangi vaikui neįmanoma išvengti visų nerimą galinčių sukelti aplinkybių, reikia padėti kuo geriau prie jų prisitaikyti.
Vaikas, patirdamas šeimos santykių krizę, dažniausiai jaučiasi vienišas, nesuprastas, nereikalingas ar mano esąs nesutarimų priežastimi. Todėl svarbu su vaiku kalbėtis, kad būtų galima atpažinti tai, kas jam kelia baimę, liūdesį ar kt. jausmus. Kalbėdamiesi galime suprasti jo savijautą ir atpažinti išgyvenamus jausmus. Kad vaikas ilgai neužsibūtų tokioje būsenoje vienas, reikia ieškoti pagalbos vaikui būdų, antraip vidinis vaiko nerimas dar labiau stiprės.
Gebėjimas valdyti savo emocijas padeda vaikams atsikratyti tuštumos pojčio, klaidingų įsitikinimų ir netinkamo elgesio. Kad vaikas gebėtų valdyti savo emocijas, tėvai turi jam padėti to išmokti. Jau būdami dvejų metų vaikai pradeda gebėti išreikšti jausmus. Vaikams būtinas nuoseklus tėvų elgesys, kad jie galėtų susieti ir numatyti savo netinkamo elgesio pasekmes. Svarbus abiejų tėvų - ir mamos, ir tėčio - įsitraukimas į vaiko gyvenimą, nors šeima ir išgyvena santykių krizę. Nors sutuoktinis jus skaudina, liūdina ar piktina, vaikas turi teisę toliau kurti savo santykius su juo ir jūs neturite tam trukdyti. Tarpusavio nesutarimų neužkraukite vaikams.
Neretai tėvai, manydami, kad vaikai turi viską žinoti, pasakoja jiems apie savo savijautą ir išgyvenimus. Jeigu abu tėvai gerbia ir saugo vaiką, juo nemanipuliuoja, nenuteikinėja vaiko prieš savo sutuoktinį ir nesistengia pelnyti didesnio vaiko prielankumo žemindami savo sutuoktinį, tada vaikas gana greitai prisitaiko prie pakitusios padėties ir pradeda jaustis palyginti saugiai. Pokyčiai paprastai įvyksta nesunkiai. Kiekvienas iš abiejų vaiko tėvų atlieka savo funkciją vaiko gyvenime. Nesistenkite perimti savo sutuoktinio pareigų. Pasitaiko, kad besiskirianti mama perima tėčio funkcijas, tarsi norėdama vaikui garantuoti: Aš gerai mokėsiu atlikti tėčio funkcijas. Arba tėvas demonstruoja savo vaikams, kaip puikiai gali susitvarkyti be mamos pagalbos (viską galiu nupirkti, prižiūrėti, myluoti ir globoti vaiką), šitaip vaikui demonstruodamas, kad mama nėra būtina ir galima gyventi be jos.
Kalbėdamiesi su vaikais venkite veido išraiška ar žeminančiais žodžiais nuvertinti buvusį sutuoktinį ar parodyti, koks jis yra blogas. Dažnai sutuoktiniai, išgyvenantys santykių krizes, sąmoningai, o kartais ir nesąmoningai, stengiasi atstumti buvusį sutuoktinį nuo vaikų. Tėvų atstūmimo sindromas - tai procesas, apimantis vaiko programavimą nekęsti vieno iš tėvų ir galintis tęstis ne vienerius metus. Tėvų atstūmimo nuo vaikų sindromą gali patirti tiek tėčiai, tiek mamos. Neatimkite iš vaiko galimybės vaikystėje užmegzti artimus ryšius su vienu iš tėvų. Priešingu atveju, vaikams suaugus, jie gali neturėti emocinių ryšių su vienu iš tėvų ir dėl to kaltinti jus.
Nuolatiniai tėvų tarpusavio konfliktai ir nuoskaudos vienas kito atžvilgiu dažnai būna tokie intensyvūs, kad jie tampa nuolatiniais kovotojais, niekaip nepajėgiančiais sudaryti taikos sutarties. Net jei šeimai išgyvenant santykių krizę ir vaidijantis vaiko akivaizdoje (to neturėtų būti!), vaikas atrodo ramus ir neturįs jokių problemų, tai nereiškia, kad neturės jų ateityje. Problemų gali atsiskleisti pačiose netikėčiausiose situacijose. Santykių krizės šeimoje padidina riziką vėliau turėti sveikatos sutrikimų (ligos, negalia, socialinės problemos, rizikingas elgesys, socialinių, emocinių ir pažintinių funkcijų pablogėjimas) ir net paankstinti mirtį. Neigiama vaikystės patirtis yra pagrindinis veiksnys, lemiantis visuomenės sveikatą ir socialinę gerovę.
Vaikai - labai intuityvios ir įžvalgios būtybės, todėl nesantuokiniai santykiai gali būti žalingi, net jei vaikui apie juos nepasakoma. Jei vaikas sužino apie vieno iš tėvų romaną, traumą galima palengvinti kalbantis, perimant emocinę kontrolę į savo rankas. Kai kurių tyrėjų nuomone, blogiausia, ką gali padaryti tėtis ar mama - prašyti romaną nuslėpti (jei partneris apie jį dar nežino). Vaikui ši našta - sunkiai pakeliama. Vaikas gali jausti spaudimą tapti „nuskriaustojo“ tėvo globėju ar gynėju, o tai dar labiau didina emocinę įtampą.
Nors įprasta manyti, kad skaudžiausiai tėvų santykių krizę išgyvena paaugliai, išties daug didesnę žalą tai gali padaryti mažiems vaikams. Maži vaikai gali atsiriboti, kenkti sau, nustoti progresuoti. Ateityje vaikams kuriant santykius gali būti sudėtinga pasitikėti partneriu. Neatsižvelgiant į tai, ar pora liks kartu, ar suks skirtingais keliais, būtina išsiaiškinti, ką jaučia vaikas. Vienam iš tėvų nuklydus į kairę, savaime susitelkiama į poros santykių aiškinimąsi, problemas, dėl to apleidžiami vaikai. Nors vaikas neturi nieko bendro su neištikimybe, jis gali jausti tam tikrą atsakomybę padėti susigrąžinti jums ir partneriui buvusius santykius. Kai vienas iš tėvų yra neištikimas, vaikas gali suabejoti stabilumu, kurį jautė iki tol. Tad turėsite pasistengti, kad vaikas vėl pajustų tvirtai stovintis ant kojų, kad vėl jaustųsi mylimas tiek jūsų, tiek partnerio.
Pašalinis ryšys su kitais partneriais gali ne tik sugriauti šeimos santykius, bet ir daryti įtaką būsimiems jūsų vaiko santykiams. Kai vaikas staiga sužino, kad jo tėvų gyvenimas nėra idiliškas, dažnai jis suabejoja viskuo, kas šeimoje, jo manymu, buvo tikra ar teisinga. Vaikas gali tapti prislėgtas, gali sumažėti jo motyvacija, jam gali pradėti prasčiau sektis mokykloje, taip pat vaikas, norėdamas išreikšti vidinį pyktį, gali pradėti tyčiotis iš bendraamžių.
Jei pora planuoja likti kartu, tikriausiai partneriai neišvengiamai kalbėsis apie buvusį romaną ir santykių krizę. Tai padeda vaikui suprasti, kaip bendraudami partneriai dirba kartu ir sprendžia problemas. Pavyzdžiui, jei tai - partnerio giliai dar nespėjusi įklampinti emocinė neištikimybė, gal ji kaip tik paskatins partnerius daugiau bendrauti, kreiptis į šeimos psichologus ir imtis kitų panašių priemonių. Taigi, apibendrinant, neištikimybė slegia visus, o vaikus - ypač. Tad būtinai skatinkite vaiką kalbėtis, išreikšti emocijas, išgirskite ir palaikykite jį.
Kasdienybėje turime daugybę galimybių parodyti vaikui dėmesį, pagarbą ir buvimą kartu. Bendravimas su vaiku prasideda nuo aktyvaus klausymosi - tai reiškia ne tik girdėti žodžius, bet ir suprasti jausmus už jų. Kai vaikas pasakoja apie savo dieną, padėkime telefoną į šalį, pažvelkime jam į akis ir parodykime, kad jo istorija mums tikrai rūpi.
Kasdienė rutina suteikia daug progų stiprinti ryšį. Rytinė ruoša, kelionė į mokyklą, vakarienė ar nakties ritualai - visi šie momentai gali tapti jūsų ryšio stiprinimo laiku. Bendri užsiėmimai su vaikais - nuo maisto gaminimo iki knygų skaitymo ar stalo žaidimų - suteikia galimybę kurti prisiminimus ir bendrauti natūraliu būdu, be prievartos ar spaudimo.
Aktyvus klausymasis - tai menas, kurio galime išmokti ir jį praktikuoti. Pagarbus bendravimas taip pat apima ir mūsų kalbos toną. Net kai esame pavargę ar susierzinę, svarbu atsiminti, kad mūsų bendravimo būdas moko vaiką, kaip jis pats turėtų bendrauti su kitais. Konfliktinėse situacijose ypač svarbu išlaikyti pagarbą. Vietoj "Tu visada viską išmėtai!" galime sakyti "Man nepatinka, kai žaislai išmėtyti, nes galima ant jų užlipti ir susižeisti.
Ritualai kuria saugumą ir nuspėjamumą vaiko pasaulyje. Lavinamosios knygos vaikams ne tik stimuliuoja kalbinį ir kognityvinį vystymąsi, bet ir sukuria intymias akimirkas, kai vaikas jaučia jūsų dėmesį, šilumą ir artumą. Užimtumas yra viena didžiausių kliūčių šiuolaikinėse šeimose. Kai dienos perpildytos darbais, mokykla, būreliais ir kitais įsipareigojimais, kokybiškam bendravimui lieka mažai laiko.
Skaitmeniniai įrenginiai kelia ypatingą iššūkį tėvų ir vaikų santykiams. Kai visi šeimos nariai įnikę į ekranus, tikras bendravimas išnyksta. Emociniai iššūkiai - tiek tėvų, tiek vaikų - taip pat gali trukdyti ryšiui. Kai esame pervargę, suirzę ar nusivylę, sunku būti emociškai prieinamiems. Svarbu pripažinti šiuos jausmus ir kartais tiesiog pasakyti vaikui: "Šiuo metu jaučiuosi pavargęs ir man sunku klausytis taip atidžiai, kaip norėčiau. Brolių ir seserų konkurencija dėl tėvų dėmesio yra natūrali, bet gali trukdyti individualiam ryšiui. Po skyrybų ar tėvams gyvenant atskirai, vaikų poreikiai tampa dar sudėtingesni. Kai susidursite su ypač sudėtingais elgesio ar emociniais iššūkiais, nebijokite kreiptis pagalbos į specialistus.
Nuoširdaus ryšio su vaiku kūrimas nėra vienkartinis veiksmas, bet nuolatinis procesas, reikalaujantis kantrybės, dėmesio ir nuoseklumo. Kasdienės rutinos momentai, aktyvus klausymasis, pagarbus bendravimas ir bendros veiklos tampa tais mažais, bet reikšmingais akmenimis, iš kurių statomas pasitikėjimo, saugumo ir artimo ryšio pamatas. Pradėkite nuo mažų žingsnių - šią savaitę pabandykite įdiegti vieną naują ryšį stiprinančią tradiciją ar skirti penkias minutes visiškai nepertraukiamo dėmesio savo vaikui kiekvieną dieną. Reguliarus akių kontaktas, aktyvus klausymasis, bendras žaidimas ir kasdienės pozityvios tradicijos puoselėja emocinį artumą. Kokybė yra svarbesnė už kiekybę - net ir trumpi, bet prasmingi momentai kasdien (pavyzdžiui, 10-15 minučių visiško dėmesio) yra veiksmingi. Nuolatiniai atviri pokalbiai apie jausmus ir empatijos modeliavimas padeda vaikams išmokti atpažinti ir valdyti emocijas. Būkite kantrūs, ir toliau siūlykite savo buvimą ir galimybes dalintis be spaudimo. Bendros mokymosi patirtys - pavyzdžiui, lavinamųjų knygų skaitymas ar žaidimas su Montessori mokymosi kortelėmis - skatina pozityvią sąveiką ir komunikaciją.
Terapijoje dažnai vartojamas terminas refleksija, bet mažai kas žino, kam jis skirtas, kas tai yra. Į terapiją ateinantys klientai neretai neturi jokių terapinių įgūdžių, todėl viena iš pradinių terapijos užduočių yra klientus išmokyti savirefleksijos ir refleksijos. Pirmieji emocinio intelekto mokytojai yra tėvai, pirmuosius refleksijos įgūdžius vaikai įgauna šeimoje. Kartais tėvai išsigąsta išgirdę mokslinius terminus „refleksija“, „emocinis intelektas“, bet neverta būgštauti. Refleksija, kaip gebėjimas sklandžiai ir neišplėstai, bet iš esmės verbalizuoti išgyvenimus, patirtis, yra šeimos pokalbių pagrindas. Refleksijos - tai apibendrinti pasidalijimai, ką žmogus patyrė, jautė, sužinojo dienos, savaitės ar atostogų, kelionių, švenčių metu. Refleksijos gebėjimai vaikams leidžia lengviau prisistatyti naujame kolektyve, sklandžiau apibendrinti, ką jie jaučia, patiria ir ko siekia. Sklandus gebėjimas save įžodinti vaikui yra svarbus kaip bendravimo įgūdis. Prisistatyti vaikams reikia jau darželio grupėse, vėliau prisistatyti jiems tenka mokyklose, laisvalaikio būreliuose, stovyklose, vaikų šventėse. Reflektuoti mokantis vaikas nesugaiš daug laiko pasakodamas apie save ir gebės sklandžiai išsakyti jam rūpimus dalykus.
Refleksija reikalinga ne tik pradžiai, ji labai reikalinga ir visa ko užbaigimui. Atsisveikinimai, nuomonės išsakymas kažkam pasibaigus, patirties apmąstymas - visa tai yra svarbu tiek suaugusiems, tiek ir vaikams. Žmogus nuolatos yra proceso dalis, todėl apčiuopti, kas vyksta čia ir dabar yra neįmanoma, patirties įžodinimui reikalinga refleksija. Kad pasakojimas nevirstų paprasčiausiu žodžių srautu, žmogus privalo treniruoti kalbą ir įgusti tai daryti nesiblaškydamas nuo vienos prie kitos temos. Gebėti nuosekliai išsakyti patirtį, apčiuopti ir padaryti išvadas, užfiksuoti ryškiausius patirties taškus jau yra menas. Gebėjimas reflektuoti taupo laiką, augina savivertę, sąmoningumą, emocinį intelektą.
Savirefleksija ir refleksija šeimoje padeda žmonėms susikalbėti, nekartoti tėvų istorijų, neplėtoti vis tos pačios temos ar minties. Refleksija iš esmės yra savęs paties apmąstymas, racionali patirties analizė ir įsisąmoninimas. Refleksijos rezultatas - akimirka eureka, kai suvokiama, kad atradome kažką naujo. Be refleksijos išvis neįmanoma nieko naujo išmokti, sužinoti. Refleksijos reikia mokyti poras ir šeimas kaip komunikacijos metodo, kuris leidžia kiekvienam šeimos nariui lengviau save įžodinti, išreikšti poreikius, jausmus. Gebėjimai gerai reflektuoti sumažina mąstymo klaidų kiekį, panaikina įtampą, mažina stresą. Reflektuotos patirtys lyg atvėsinamos, ramiai intergruojamos į asmenybę. Šeimos, kurios skiria laiko refleksijai, to išmoko ir savo vaikus, kurie perima šią patirtį ir auga sąmoningesni. Refleksija šeimos rate artina jos narius, tai gali tapti savaitės tradicija susėsti ir aptarti, kas įvyko, ką šeima ir kiekvienas jos narys patyrė, ką užsifiksavo, išmoko. Reflektuojančios šeimos konfliktuoja rečiau, jos išmoksta priimti kitą nuomonę, vertinti kito patirtį, į sunkias situacijas reaguoja ne spontaniškai, o sąmoningai, geba pagrįsti, argumentuoti sprendimus.
Savirefleksija - svarbiausia emocinė kompetencija, gebėjimas stebėti ir analizuoti savo elgesį, jausmus, kūno fenomenus, gebėjimas keisti save siekiant geresnių rezultatų. Gebėjimas matyti save iš šalies - savimonė - yra ryškus žmogiškumo požymis. Savęs suvokimas leidžia mums pamatyti save kitų žmonių akimis, jausti. Mes galime mintimis persikelti į kitą patalpą, vaizduotėje apsvarstyti ir suplanuoti būsimą elgesį. Savirefleksija remiasi introspekcija (savistaba), savianalize. Taigi, pažinti save, įvertinti įvairius įgūdžius padeda savirefleksija, dėl kurios įsisąmoniname savo santykį su nagrinėjamu reiškiniu, įvykiu, įvertiname, ką mums reiškia tai, ką sužinojome, pamatėme, patyrėme.
Tėvai išmokę vaiką refleksijos, išmoko jį mokytis. Svarbiausia, kad mokinys pats norėtų mokytis ir pats suformuotų ir įsisąmonintų mokymosi tikslus. Jis pats savais žodžiais turi juos pasakyti, įvardinti, tik jis vienas žino, kas jam svarbiausia. „Pagarbos, meilės ir pasitikėjimo atmosfera su visišku atsidavimu ir besąlygišku priėmimu yra būtinas prasmingo mokymosi pagrindas. Tuomet įsivyrauja santykis Aš - Tu vietoj grėsmingojo Aš - Jis ir Aš - Tai.“
Refleksija - vienas iš požymių, kuris mus skiria nuo gyvūnų. Tai fenomenas, kuris leidžia žmogui suprasti, sužinoti apie save. Asmenybės augimas priklauso nuo to, kiek žmogus pažįsta savo vidinį pasaulį. Savęs pažinimas prasideda nuo savistabos, nuo pirmo laiptelio, ant kurio stoviu Aš su veidrodėliu, kuris nukreiptas į mane patį. Kas aš toks? Kaip aš atrodau? Iš esmės tai savojo Aš apgalvojimas, konstruktyvi veiksmų kritika, savęs lyginimas su kitais.
Reflektuojantis žmogus save mato iš šalies, jis stebi pats save. Save reflektuoti gebantys individai ir poroje, grupėje, šeimoje geba susikalbėti, vienas kitam pasakyti apie poreikius, lūkesčius, moka išklausyti ir priimti kito nuomonę, jausmus. Kiekvieno šeimos ar poros nario gebėjimas save reflektuoti suteikia daugiau galimybių gyventi darniai, o atėjus į terapiją sklandžiau įveikti kliūtis ir iššūkius. Dažna šeimų ir porų problema yra nesusikalbėjimas, tai lemia žemas emocinis intelektas, tiksliau tariant, negebėjimas reflektuoti.
Sokratas rašė, kad refleksija - tai vienintelis būdas augti vidumi, tobulėti, tai būdas apsivalyti nuo įkyrių minčių, stereotipų, prietarų. Norint būti, reikia būti mąstančiu. Pjeras Tejaras de Šardenas rašė: „Refleksija - tai ne tik žinios, bet ir galimybė įsisąmoninti žinias. Tai dar vienas požymis, skiriantis mus nuo gyvūnų. Savianalizė yra būdas plėsti savo suvokimą, įsisąmoninimą. Refleksija yra būtina, siekiant ugdyti sąmoningumą.
Pagrindinės sąlygos yra asmeninė motyvacija ir nuolatinis refleksijos įgūdžio lavinimas. Analizuokite savo veiksmus ir priimtus sprendimus. Svarbu tai daryti adekvačiai, žiūrint į save iš šalies, neklijuojant sau tokių etikečių: mano veiksmai baisūs; mano veiksmai idealūs. Pirmuoju atveju kyla baimė, antruoju - nepastebime klaidų. Remdamiesi asmenine patirtimi mokykite ir savo vaikus. Bendraukite su kitais žmonėmis kuo daugiau - taip lavinate komunikacinius gebėjimus, imate labiau suprasti kitus, labiau domėtis kitais ir kalbėdamiesi gaunate daugiau naudos. Susipažinkite su naujais žmonėmis, kurie kitaip regi pasaulį. Priimdami kažką naujo mes tampame lankstesni ir lengviau kūrybiškai prisitaikę prie aplinkos, lengviau susitvarkome su iššūkiais.
Kiekvieną vakarą reflektuokite savo dieną. Kokių įvykių ji buvo kupina, kas įvyko gero, o kas blogo? Pabandykite iki smulkmenų prisiminti viską. Toks vakaro analizės principas padeda suprasti priežasties-pasekmės dėsnius. Dingsta klausimai ir nuostaba: Kaip tai galėjo nutikti? Už ką man tai? Raskite laiko apmąstymams.
Jei jaučiate, kad nuolat trūksta laiko, jei sunkiai derinate darbus ir asmeninius reikalus, panašu, kad nelengvai randate laiko ir refleksijai. Savirefleksija galima bet kada ir bet kur. Bet kuri laisvo laiko akimirka gali virsti refleksija. Reflektuokite tik prabudę ryte, prieš užmigdami. Reflektuokite duše, ypač tuos dienos įvykius, kurie jums kėlė nemalonius jausmus. Kelionė į darbą arba iš jo gali būti puikus laikas savirefleksijai.
Dalinkitės refleksijos patirtimis su vaikais. Būkite ramus. Savirefleksija produktyviausia, kai esate vienas, atsipalaidavęs ir ramus. Iš aplinkos pašalinkite visus įmanomus dirgiklius. Skirkite laiko tik sau, savo mintims ir jausmams. Ramybės laikas teigiamai veikia sveikatą, didina produktyvumą. Skatinkite vaikus pabūti vienus, su savo mintimis ir jausmais.
Apmąstykite save ir savo patirtį. Retrospektyvinė analizė. Svarbu apmąstyti tiek geras, tiek blogas dienos patirtis. Šis procesas geštalto psichoterapijoje yra tarsi kontakto nutraukimas ir asimiliacijos fazė, kuri asmenybę pakelia į aukštesnį lygį, augina ją. Reflektuojant gautos žinios ir nauja informacija sugula atmintin, tampa ilgalaike patirtimi.
