Nėštumas ir gimdymas - tai unikalūs procesai, kupini įvairiausių patirčių, emocijų ir, žinoma, istorijų. Šiandien norime pasidalinti keliomis istorijomis, kurios atskleidžia, kad gimdymas gali būti ne tik iššūkis, bet ir nuostabi, palaiminga patirtis. Kiekviena moteris ir kiekvienas gimdymas yra skirtingi, tačiau visos jos siekia to paties - saugiai ir su meile pasitikti naują gyvybę.
Pirmieji Žingsniai Link Motinystės: Nerimas ir Viltis
Kelionė link motinystės ne visada būna lengva ir sklandi. Kartais pirmieji susitikimai su medicinos pasauliu gali sukelti nerimą ir abejones. Vienos moters patirtis prasidėjo nuo susijaudinimo ir džiaugsmo, tačiau greitai peraugo į baimę po gydytojos žodžių:
„Nesu buvusi jokioje klinikoje nuo vaikystės, nežinau, kas mano gydytojas, todėl, norėdama, kad medikas patvirtintų nėštumo testo teigiamą atsakymą, užsiregistravau vienoje privažioje Kauno klinikoje. Nuvykau visa spirgėdama iš susijaudinimo, nes kūdikis labai laukiamas. Patikrino echoskopu. Gydytoja atsilošusi kėdėje pasakė, kad taip, laukiuosi - 7 sav. O tada lediniu balsu paklausė „tai čia gerai ar blogai, kad laukiesi?“. Nelabai supratau tokio „domėjimosi“. Jei būčiau „per jauna“ ar netekėjusi... O gal ši klinika populiari tarp moterų, kurios ieško, kur nutraukti nėštumus? Tada gydytoja dar sakė, kad paims mėginį dėl gimdos vėžio patikrinimo, nes rizika juo sirgti nuo trisdešimties padidėja, o man jau tuoj ir trisdešimt. Paklausė, kokio amžiaus mano vyras. Kai pasakiau, kad vyresnis, ėmė gąsdinti kūdikio apsigimimais, Edvardo, Dauno sindromais. Sakė, būtina daryti genetinius testus. Ir dar gripo skiepus nėščiosioms. O išeinant pridūrė, kad labai nesidžiaugčiau, nes nėštumas labai jaunas. Per pirmas 12 savaičių daug jų tiesiog nutrūksta. Nuvykau pas ginekologę netverdama džiaugsmu, grįžau galvodama, kad galiu netekti vaikelio (nes statistika ne į naudą), o jei gims, greičiausiai nebus sveikas. O ir pati, turbūt, sergu vėžiu.“
Ši patirtis atskleidžia, kaip svarbu gydytojo empatija ir palaikymas, ypač pirmojo nėštumo metu. Laimei, ne visos istorijos tokios. Kai kurioms moterims, net ir susidūrus su sudėtingomis situacijomis, pavyksta rasti teigiamą išeitį.
Kelionė Pasauliu ir Gimdymas Anglijoje: Kitoks Požiūris
Kai kurios moterys, ieškodamos ramybės ir palaikymo, renkasi gimdyti užsienyje. Viena moteris pasidalino savo patirtimi, kaip kelionės po pasaulį ir gimdymas Anglijoje pakeitė jos požiūrį į nėštumą ir gimdymą:
„Su vyru buvome suplanavę didžiulę kelionę, todėl išvykome nesulaukę testo rezultatų. Jie pasako tik skaičius. Tikimybę. Nusprendėme, kad jei yra šansas, kad vaikas bus sveikas, griebsimės to šanso. O jis yra. Visada būna. Dvidešimties savaičių ultragarso tyrimą atlikome Australijoje, Perth mieste, taip pat privačioje klinikoje. Gydytoja sutiko su plačia šypsena, apkabino, pasveikino su nėštumu, tūpčiojo ir trypčiojo iš džiaugsmo, kaip draugė. Iš jos neišgirdau jokio negatyvo, sakė, besilaukiančios moterys turi būti ramios ir laimingos. Papasakojo keletą gražių lengvo gimdymo istorijų ir išsiskirstėme. Lietuvoje nuteikti besilaukiančią geriems dalykams, turbūt, nemadinga. Turėjome dar kelis mėnesius iki gimdymo, todėl keliavome i Naująją Zelandiją, o po to į Singapūrą. Susidarė įspūdis, kad nėščiosios šiose šalyse ypatingai gerbiamos. Jei motelio darbuotojas palydi iki kambario, tai liepia atsigulti, nes reikia ilsėtis ir išeidamas įjungia televizorių. Jei viešbutis, darbuotojas be klausimų duos didesnį, patogesnį kambarį dovanų, nes moterimi, kuri įsčiose nešioja kūdikį, reikia ypatingai rūpintis. Gimdyti vykome į Angliją. Tik todėl, kad vyrui būtų ramiau. Jis žinojo, jo žodžiais tariant, „geriausią ligoninę tokiems reikalams“. Man buvo keista, kad ten nėštumus prižiūri ne gydytojai (jokių baltų chalatų), o pribuvėja, kuri mane priimdavo „Vaiku Dienos Centre“. Jokių intervencijų, adatų, skiepų, echoskopijų, „lindimų po sijonu“, gąsdinimų persileidimu ar apsigimusiu kūdikiu. Apžiūrų metu tikrindavo kraujo spaudimą, matuodavo pilvo apimtį ir klausydavo vaikelio širdelės. Ir vis skatino gimdyti namuose. Vyro išrinktoje ligoninėje yra korpusas pavadintas Gimdymo Centru (Birth Centre). Be gydytojų, be jokių pypsinčių aparatų, jokios ligoninėms būdingos įrangos. Tik dideli, gražūs kambariai su spalvų terapija, didžiule vonia (jei norėtum gimdyti vandeny), gimnastikos kamuoliu, ir didžiule lova, kad po kūdikio gimimo, visa šeima galėtų pailsėti. Tokią vietą pavadinčiau tuo tobulu variantu tarp gimdymo namuose ir ligoninėje. Kai aplinka primena namus ir gali gimdyti pritemdytame kambaryje, bet jei kažkas nutiktų ir prireiktų gydytojų pagalbos, jie už sienos su viskuo, ko galėtų reikėti.“
Natūralus Gimdymas Lietuvoje: Pasitikėjimas Savimi ir Kūnu
Nors kartais gali atrodyti, kad Lietuvoje natūralūs gimdymai nėra populiarūs, vis daugiau moterų renkasi šį kelią, pasitikėdamos savo kūnu ir gamtos jėgomis. Viena iš tokių moterų pasidalino savo patirtimi:
„Ilgai galvojau, ar galiu viešai dalintis savo gimdymo istorija, juk tai kažkas tokio intymaus ir kartu stebuklingo. Mano atveju, mamytė mane gimdė labai sunkiai. Paneigiant šiuos mitus galiu pasakyti, kad mano gimdymas buvo svajonių gimdymas: absoliučiai natūralus, vertikalus, be jokių skatinamųjų, vaistų, lašelinių, kateterių, be aparatų, prijungtų prie pilvo, tikrinančių vaikelio širdies tonus, be įkyrių ligoninės ryškių šviesų, be gausybės personalo ir seselių. Viskas prasidėjo vieną ankstų gegužės sekmadienio rytą, kai pajaučiau lengvus sąrėmius. Vyro net nežadinau, turėjau atsisiuntusi programėlę skaičiuoti laiką tarp sąrėmių, tad kas 7-10 minučių vis nuspaudavau mygtuką, kad sąrėmis prasidėjo. Tarpuose snaudžiau ir jaučiausi visiškai rami. Kažkaip žinojau, kad čia ne „paruošiamieji“, kad jau šiandien susitiksiu su savo mažyliu. Atsikėlus vyrui, sąrėmiai šiek tiek suaktyvėjo, bet aš jį nusiunčiau nupirkti šviežių bandelių! Kai papusryčiavome, sąrėmiai visai aprimo ir aš nuėjau dar pasnausti, jaučiau, kad vakare reikės jėgų ir energijos. Tuomet vyras paskambino gydytojai, papasakojo apie mano sąrėmius ir susitarė, kad po pietų atvyksime apžiūrai, kad visiems būtų ramiau (tai jau buvo 41-os mano nėštumo savaitės galas). Kadangi nusprendėme gimdyti kitame mieste, iki kurio valanda kelio, man atsikėlus susipakavome ir jau 15 valandą atvažiavome į ligoninę. Sąrėmiai mašinoje vėl atsinaujino. Ar aš jų bijojau? Ar buvo sunku? Visai ne. Per juos giliai, ramiai kvėpavau. Atvykus į ligoninę, gydytoja mane patikrino: 3 cm atsivėrimas, vaikelis nusileidęs žemai, pamažu ruošiasi gimti. Gimdžiusios moterys žino, kad tai - jau puiki pradžia, bet iki pilno 10 cm atsivėrimo dar gali būti ilgas kelias. Pirmas dalykas, kurį padariau, atsidū rusi gamtoje, nusispyriau savo konversus ir basa braidžiau po žolę. Žinojau, kad atsivėrimas įvyktų greičiau, labai palanku vaikštinėti, šokti, sukti aštuoniukę, linguoti. Kvėpuodama, bevaikščiodama po žolę ir šokdama apkabinusi vyrą gamtoje praleidau 3-4 val. Labai nenorėjau skubėti į gimdymo namus. Atvykome į gimdymo namus kiek prieš 20-ą valandą vakaro. Gydytoja mus nuvedė į labai jaukią palatą. Leidosi saulė. Ivanas neleido degti ryškių šviesų, buvau jam sakiusi, kad man labai svarbu gimdyti prieblandoje, tyloje ir šilumoje. Gydytoja patikrino - 7 cm! Paprašėme gydytojos ir seselės palikti mus dviese (trise) gimdymo kambaryje. Gydytoja pamokė Ivaną kaip su aparatu pridėjus prie pilvo pažiūrėti vaikelio tonus. Gimdžiusios moterys žino, kad maždaug nuo 7-8 cm gimdos kaklelio atsivėrimo moteris patenka į kosmosą. 🙂 Tą laiką yra labai svarbu moteriai netrukdyti būti savyje ir su savimi, galima jai priminti giliai kvėpuoti, pasiūlyti vandens. Aš tą laiką jau nebenorėjau apsikabinimų su vyru, jis mane iš šalies stebėjo, man netrukdė pasiruošimui susitikti su vaikeliu. Kvėpavau, lingavau, šokau, buvau visai atsipalaidavusi. Man buvo NEGĖDA būti savimi, elgtis taip, kaip sako mano instinktai. Nebuvo GĖDA sąrėmių metu išleisti keistų garsų, kurių jau nebegali sukontroliuoti. Man buvo NEGĖDA būti savimi, elgtis taip, kaip sako mano instinktai. 21 valandą plačiai atmerkiau akis ir Ivanui pasakiau - JAU! Ačiū vyrui, kad jis laikėsi labai tvirtos pozicijos, neleido niekam degti šviesų, padėjo mane pasodinti ant ergonominės kėdės, kurioje gimdai kaip sėdėdama ant taburetės - vertikaliai, priminė man, kad giliai ir ramiai kvėpuočiau. O aš pati sau vis primindavau, kad visas tas diskomfortas, nepatogumas yra laikinas. Keli stūmimai, mano užmerktos akys ir vaikelis išskrido iš manęs kaip raketa. Gravitacijos dėsnis ir vertikalus gimdymas yra jėga! Gydytoja su akušere tupėjo man prie kojų, sugavo vaikelį ir tą pačią akimirką padavė man jį į rankas. Filmuose ir gimdymo video įrašuose esu mačiusi, kad vaikučiai gimsta tokie susiraukšlėję, ant jų daug kraujo, kokių nors gleivių, o jis baltutis baltutis, toks gražus. Neverkė, suverkė tik po kelių minučių. Virkštelės nekirpome, leidome visiems „gėriams“ supulsuoti atgal į jo organizmą. Vėliau mus dviese paliko 2 valandoms palatoje, vaikelis ramiai snaudė man ant krūtinės, vyras visiems ištransliavo pirmąsias nuotraukas ir didžiausią žinią, kad mes jau trise. Jokių maudymų, svėrimų, skiepų, lašiukų. Po 2 valandų Ivanas su akušerės pagalba pats pasvėrė ir pamatavo mūsų mažylį. 51 cm, 3420 gramų. Kitą dieną 12 val. Ar šis gimdymas buvo stebuklas, atsitiktinumas? Vis dėlto ne. Jam ruošiausi. Ruošiausi dar prieš pastodama - blokų paleidimas, santykių atidirbimas. Ruošiausi pastojusi - baseinas, joga, tempimo pamokos, masažai, daugybė pozityvios ir teisingos literatūros, meditacija ir t.t. Kas dar svarbu? Kad buvau visai atsipalaidavusi ir pasitikėjau aukštesnėmis jėgomis. Kas tai vadina Dievu, kas kosmine energija. Nebuvau ir fanatiška. Nebijojau ir to, jei kas bus ne pagal mano planą, net jei ir bus neplanuotas Cezario pjūvis, tai bus viskas gerai. Nuo gimdymo dienos praėjo daugiau negu 8 mėnesiai. Kai prisimenu tą dieną, pilve skraido drugeliai. Linkiu kiekvienai moteriai nebijoti gimdymo, pažinti savo kūną, nesigėdinti gimdymo metu vykstančių procesų, pasiruošti šiai dienai atsakingai.“
Greiti ir Lengvi Gimdymai: Staigmenos ir Džiaugsmas
Nors dažnai manoma, kad pirmasis gimdymas būna ilgas ir sudėtingas, kai kurioms moterims jis tampa maloniu siurprizu. Šios istorijos įrodo, kad gimdymas gali būti ir labai greitas, ir lengvas:
„Sveikos, maniškiai jau paaugę. Visi trys mūsų vaikai gimė greitai. Sakydama greitai turiu minty ne 8 ir ne 4 valandas. Net ne dvi. Labai norėčiau, kad apie tokius gimdymus būtų pasakojama kursuose. Laukiantis pirmojo apsiskaitėm ir sudalyvavom kursuose. Nukrypdama į šalį galiu pasakyti, kad iš visos paskaitos naudingiausia ir praktiškai panaudojama buvo info apie sąrėmius ir kvėpavimą jų metu - “sąrėmis yra kaip banga“. Taip pat patarimai taupyti jėgas ir klausyti gydytojų. Visa kita info buvo daugiau mažiau žinoma. Taigi vieną šeštadienio vakarą su vyru nusprendėme gaminti vakarienę, pakilau eiti į virtuvę ir manyje kažkas susiūbavo - nubėgo vandenys. Vakarienę teko atidėti. Kadangi buvau apsišvietusi, tai žinojau, kad turiu pakankamai laiko, dar nuėjau į dušą, o vyras jau krovė paskutinius daiktelius į tašę. Visgi iš dušo jau vos išlipau ir apsirengiau tik su vyro pagalba, nes tiesiog pasipylė intensyvūs, itin dažnai besikartojantys sąrėmiai. Vyras sako, paskaičiuokim, kaip tai dažnai labai atrodo… kas dvi minutes! Sėdom į automobilį ir išvažiavom. Prie gimdymo namų durų pasitikusi darbuotoja stebėjosi, kad negaliu iššokti iš mašinos ir ristele pribėgti - negi taip skauda? Pirmas gimdymas? Oi, tai laiko dar daug turit… Taip… iš kur aš galėjau žinoti, kad čia ne šiaip sau sąrėmiai, o stangos? Prie gimdymo namų buvome 19:40, o 20:10 man ant krūtinės paguldė pirmagimį. Čia įskaitant tą laiką, kai niekas neskuba priimti dokumentų, kai liepia palaukti, kol mane kas nors apžiūrės ir vis stebisi, ko čia aš taip nerimstu… sąrėmis surakina visą kūną, o priėmusi jauna gydytoja net neduoda rankos įsitverti, bet įsakmiai liepia gultis apžiūrai. Išlaukiu sąrėmį, per tą laiką ji keletą kartų man pakartoja gultis, šiaip ne taip atsigulu… ir po to paaiškėja, kad GREITAI į gimdyklą, nes 10! Subėga personalas (tada jau visi skuba). Vyras pasirašinėjo dokumentus, o aš vienas du ir pagimdžiau. Man parodė aukštai iškėlę sūnelį, o aš pasimečiau - čia jau viskas? Nuo vandenų nubėgimo iki gimimo 1,5 val. Gimdykloje dešimt minučių.“
„Antras nėštumas. Pusę laiko turėjau gulimą režimą. Daug skaičiau apie natūralų gimdymą ir apie gimdymą su šypsena. Žmonės vis kartojo, kad viską žinau, gi jau antras vaikelis. O aš jaučiausi nežinanti nieko. Juk net priešgimdyvinėj palatoj nebuvau… ir ruošiau save tam, jog nebūtinai viskas bus taip greitai. Gal tai buvo tik debiutanto sėkmė? O tiksliau, tai turbūt buvo išimtis, o štai dabar jau reikia ruoštis tiems gimdymams, kurie dažniausiai aprašomi, apie kuriuos pasakoja kursuose, rodo filmus (mokomuosius). Kadangi jau buvo ir gimdžiusių draugių istorijų, skaičiau ir apie cezario pjūvius ir kada jie neišvengiami, o kada nėra būtini, kad būčiau pasiruošus, jei ką. Vieną dieną nuo pat ryto jaučiausi žiauriai pavargusi. Sūnelis išpiešė man ranką, o aš vakare piešinio nenuprausiau. Dar šyptelėjau sau veidrodyje, kad ligoninėje gerai atrodyčiau… turbūt tai buvo vidinė nuojauta, nes 4:40 nubudau nuo sąrėmio, atsikėliau ir nuėjau į WC, dar vienas sąrėmis, žadinu vyrą - dar vienas… kviečiam greitąją, jis skambina mamai, kad ateitų pabūti su greitai vyresniuoju broliu tapsiančiu mūsų pirmagimiu. Atvyksta greitoji per kokias 7-10 min., man lipant iš antro aukšto subanguoja du sąrėmiai. Medikė klausia, kur anksčiau buvom. Sakau, kad miegojom. Juk tai tiesa!!! Lekiam su švyturiukais per brėkštantį rytą ten, kur arčiausiai, “tuo trumpuoju keliu“. Medikė ramina mane, kad spėsim, nors jaučiu, kad raminti labiau reikia ją. Aš tik kvėpuoju vieną sąrėmį po kito. Spėjam. Tiesiai į gimdyklą, su raudonais batukais tiesiai ant TO stalo, subėga personalas, du pastūmimai ir gimsta mažylis. Akimirką šmėsteli klausimas - kodėl neverkia? Ir tada pasigirsta kniurksėjimas, paguldo ant krūtinės raukšlėtą ateiviuką ir sako, kad bus laimingas - su vandenų pūsle išplaukė, “su marškinėliais“. O man didžiausias rūpestis, kad jo niekur neišneštų. Medikė sako, kad jei mama pageidauja, tai neišneša. Bet dažnai mamos nori pailsėti be naujagimio… tikrai? Kaip galima norėti iškart skirtis su tuo, pasimatymo su kuriuo laukei bent 38 ar 40 savaičių? Bet turbūt kiekvienam savo ir savaip… Atskuba vyras ir jau juokiamės, kad vėl pavėlavo sudalyvauti. Skaičiuojam pirštukus ir minutes, kada galėsim visiems pranešti naujieną: nuo šiol jau mes keturiese! Nuo pirmo pajausto sąrėmio iki gimimo - 1 val. 10 min.“
„Trečias. Žinią apie nėštumą pasitikau dvejopų emocijų sūkury. Džiaugiausi dar vienu stebuklu, nes tik taip ir galiu vadinti gyvybę, kuri užsimezga iš akiai nematomų grūdelių ir tampa asmeniu su daugybe svajonių ir galimybių. Ir siaubingai bijojau… nespėti į ligoninę. Tikrai. Baimė kaustanti. Aš iš tų, kur gimdymo namie net nesvarstau, net jei tai ir būtų leista. Nors mano atveju, tai turbūt būtų logiškiausia išeitis. Taigi, visas nėštumas praėjo dirbant su savimi ir galvoje/ mintyse dėliojant visokius scenarijus ir taip raminant save. Į nėštumo pabaigą jau buvau rami ir nusiteikusi vėl su greitąja pralėkti per Vilnių. Ir vėl vieną gražų rytą pasijutau neišpasakytai pavargusi. Su vyru apkalbėjom, kad organizmas ruošiasi ir kaupia jėgas. Visą dieną buvau atidi - gal koks sąrėmis? Nes po antro gimdymo akušerė sakė, kad man tik pilvą suspaus ir jau lėkt į ligoninę. Nieko. Atsigulėm visi miegoti. 3:20 nubudau nuo sąrėmio. 4 val. jau turėjau gimusį sūnelį. Kas vyko tas 40 min.? Vyras iškvietė greitąją, paskambino mamai, nes ji mūsų vaikų sergėtoja ekstra atvejais. Mano sąrėmiai pasipylė vienas po kito kaip ir ankstesniais kartais. Kai vyras pamatė į kiemą įsukančią greitąją, sulaukiau atslūgstant sąrėmį ir išėjom, kad būtų greičiau. Greitosios medikai mus pasitiko laiptų apačioje, o mane užliejo dar vienas sąrėmis… pajutau stipriai pasisukantį mažylį ir sustojau. Sakau, viskas, pagimdysiu čia pat. Tvirti vyrai užkėlė mane ant neštuvų ir gimė mūsų trečiasis sūnelis. Taip taip, gerai perskaitėt, čia pat, kieme, po žvaigždėtu balandžio dangum. Kelyje nuo namų iki greitosios. Gimė pats, be mano pastangų, taip pat “su marškinėliais“. Greitoji mus nugabeno į ligoninę apklotus, apmūturiuotus, neįtikėtinai besijaučiančius… mažylis ramiai prigludęs ir plačiai atmerkęs akis, aš kažkokiam palengvėjimo rūke. Rytas, jokių gimdyklų, jokių stalų ir nepatogių pozų - tik pavasaris… Dabar jau su vyru juokiamės, kad bent šiame gimdyme jis sudalyvavo nuo iki. Šis tekstas atsirado todėl, kad tik pagimdžiusi trečią ir pagimdžiusi taip, kaip pagimdžiau, aš išgirdau daugiau istorijų apie tai, kaip kažkas nespėjo į ligoninę. Nors priėmimo skyriuje sulaukiau kreivų žvilgsnių, tipo natūralistė, šita namie gimdė ir pan. Galvoju, kodėl apie tai nepasakoja kursuose? Ar todėl, kad statistiškai tai labai retas atvejis? Mano pirmasis gimdymas kortelėje įrašytas kaip normalus, 12 val. trunkantis. Antrojo įrašo neatsimenu, bet tikėtina, kad ten taip pat kažkas panašaus. O tiesa ta, kad šį tekstą rašiau ilgiau, nei gimdžiau visus tris kartu sudėjus ? Dabar likusi didžiulė nenusakoma emocija apie tai, kas būna, kai gimdai šiek tiek netipiškai. Ši emocija užima kvapą ir šiurpuliu nueina per visą kūną. Ji susisuka kažkur pilve ir žaibu pakyla per širdį iki gerklės. Sako, kad su laiku pasimiršta ir geri, ir blogi dalykai, bet kolkas visus gimdymus atsimenu iki menkiausių smulkmenų. Turbūt ir senatvėje progai pasitaikius pasakosiu vaikams apie tai, kaip jie gimė, nors jie tas istorijas jau mokės atmintinai. Tegu būna tikri, kad aš kiekvieną jų pasitikau kiek galėdama labiau pasiruošusi. Tuo pačiu tai buvo triskart netikėta ir triskart praūžė viesulu. Tai buvo trys stebuklingos patirtys, per kurias atėjo jie.“
Cezario Pjūvis: Saugus Kelias į Motinystę
Nors daugelis siekia natūralaus gimdymo, kartais medicininės indikacijos ar komplikacijos lemia cezario pjūvio poreikį. Tai taip pat gali būti saugus ir sėkmingas kelias į motinystę:
„Pradėjo mane skatinti prostaglandinais dėl preeklampsijos. Skausmus pradėjau jausti 4 val po to. Atsikankinus 20 val skausmu t.y 24 val po skatinimo buvau atsiverus tik 1,5cm tai ačiū Dievui daktaras sutiko daryt cezari nes jau meldžiausi per kiekvieną kad Viešpats padetu istverti dar viena saremi🙏 plėšė nugarą ir priekį kaip menesiniu skausmas bet žiauriai stipresnis, taip blogai buvo + dar kiti simptomai - Mano spaudimas po pilnos tabletes nuo spaudimo 168/101 pulsas119, nenumaldomas galvos skausmas jau buvo daugiau nei savaitę, blurred vision, sirdi spaudzia, shortness of breath dar diegiantys skausmai po sonkauliais prasidėjo kokie buvo kai kepenų veikla sutrikus buvo, vaiko sirdis jau visa laika virs 165beats/min, nu žodžiu galvojau mirstu. Nu mane pagaliau isveza operacijai, bet istorija tuo nesibaigia. Leliu istraukia o jis neverkia daktare po to pasake kad jis buvo strese kai gime, turejo daug skyscio kvėpavimo takuose ir jiems teko nemazai nusiurbti kol pradejo verkti. Tada dar dave biski deguonies kad atsigautu. Viskas sitas uztruko tik iki minutes bet vistiek 😱ir tada dar is to streso pirmą valandą daug verke.“
Svarbiausia - Palaikymas ir Pasitikėjimas
Nors gimdymo istorijos gali būti labai skirtingos, visos jos vienija vieną svarbų elementą - palaikymą. Tai gali būti partnerio, šeimos narių, draugų ar medicinos personalo palaikymas. Pasitikėjimas savimi, savo kūnu ir pasirinktu gimdymo būdu yra raktas į pozityvią patirtį.
„Liepa atėjo į šį pasaulį taip sklandžiai ir taip lengvai, kaip nebuvau svajojusi. Į ligoninę atvykome su 4cm atsidarymu (beveik pusiaukelėje!), po įsikūrimo gimdykloje praėjus 4 valandoms aktyvių sąrėmių be nuskausminamųjų, pajutau norą stumti. Ir taip, akušerei patvirtinus, kad dukra jau beveik čia, po dar 10 minučių pirmą kartą išvydome ir išgirdome mūsų Liepą. Po gimdymo pati išsimaudžiau, vaikščiojau ir iškart sėdėjau - jaučiausi kaip po intensyviosios gyvenimo treniruotės, bet tikrai ne gimdymo, kokį įsivaizdavau. Taigi, gimdymo patirtis mums buvo tikra dovana. Trumpai noriu pasidalinti kas, mano nuomone, labiausiai lėmė lengvą ir sklandų Liepos atėjimą į šį pasaulį:📌 Ilgiausią sąrėmių dalį prabuvome jaukiai namuose.📌 Dar iki gimdymo nuolat palaikėme ryšį su gimdymą priimsiančia akušere. Tačiau svarbiausia - atvykus į ligoninę gimdyti, nėra geresnio jausmo, nei pamatyti pažįstamą veidą. Ji mus nuo pat atvykimo globojo ir palaikė taip, jog man nei akimirką nebuvo kilusi mintis, jog aš kažko nesugebėsiu. Ji buvo susipažinusi su mūsų nėštumo istorija, gimdymo lūkesčiais ir pati komunikavo su daktare bei kitu personalu.📌 Akušerės dėmesingumas gimdymo metu menkiausioms smulkmenoms. Pastebėjusi, kad vandenų pūslė dirba visiškai neefektyviai ir dėl jos gimdymas truks ilgiau nei turėtų, pasiūlė nuleisti vandenis ir tai padėjo visai gimdymo veiklai įsivažiuoti.📌 Vyro buvimas šalia. Aš net nuo parkingo iki ligoninės ėjau su sąrėmiais, nes nesutikau likti viena be jo, kol parkuos automobilį. Taip labai tą dieną šalia reikia artimo žmogaus. O kai jis dar ir kursus praėjęs, ir moka skausmą lengvinančius masažus, tada gimdymas tampa nuostabiu komandiniu darbu.📌 Pasiruošimas. Kursų, knygų bei darbo su savo emocijomis visą neštumą dėka į ligoninę vykau ganėtinai rami, nes žinojau ko tikėtis, kokie galimi scenarijai ir kaip elgtis įvairiose situacijose.📌 Pasitikėjimas savo kūnu. Svarbu įsiklausyti, nes kūnas padiktavo geriausią poziciją sąrėmiams ir stangoms.“
Kaip kvėpuoti ir stumti gimdymo metu | Lamaze
„Prieš du metus gimdymą įsivaizdavau labai mediciniškai. Jo bijojau. Norėjau vaiko, bet nenorėjau būti nėščia ir nenorėjau gimdyti. Gerai bent, kad šiais laikais turim ligonines ir epidurą. Galvojau, kad atkeliausiu pas gydytojus, man subes adatą ar kelias, nuskausmins, pascrollinsiu telefoną ir tada iš manęs išplyš, išsispirs, išsibraus žmogus. Gydytojais aklai pasitikėti ar laukti geros patirties taip pat nesiruošiau. Svajok atsargiai! Taip galėčiau įvardinti gimdymo istoriją. Bet nuo pradžių: Sužinojusi, kad laukiuosi ir apsidžiaugiau, ir išsigandau iš karto, kad laukia gimdymas. Iškilo gyvi prisiminimai iš pirmojo gimdymo: galvoje sukosi analizės, kas buvo gerai, kas negerai, ko norėčiau šį kartą. Kilo ir nerimas ir baimė, kad vėl reikės kažkaip laviruoti tarp gydytojų intervencijų ir natūralaus proceso siekio, todėl atrodė, kad atvažiuoti pačioje pabaigoje praktiškai tik pagimdyt yra geriausia mintis! Antrasis gimdymas mane ištiko antrojo karantino metu, per pirmąjį - sužinojau, kad laukiuosi. Tuo laiku, viruso atvejų dar nebuvo daug, bet niekas nežinojo kas čia per priešas ir visi labai saugojosi. Sulaukus dešimties nėštumo savaičių man pasirodė patepliojimai krauju, o visur visi užsidarę, saugosi. Šiaip netaip, nuo galvos iki kojų apsišarvavusi ginekologė, mane priėmė privačioje klinikoje Panevėžyje. Laimei, vaisiaus širdelė plakė ir jis judėjo!“
„Mano gimdymas buvo įvertintas 9 balais iš 10. [ sveikinam lėliukas nemažas, o kaip dabar? Ar augat sparčiai? Mano mergytė irgi gimė panašiai kaip tavo bernužėlis. man irgi prakirpo. Smagu. Kaip greitai ir lengvai. oho vyras kaip mūras matyt geras apetitas? Jeigu nebūtų moterų,visi pasaulio pinigai netektų prasmės... Viskas buvo gerai iki 11 sav., kai vieną vėlų vakarą nuėjusi į tualetą pamačiau lašelį kraujo. Nemoku apsakyti to jausmo, kurį išgyvenau, rodos, širdis lipo iš krūtinės, verkiau ir prašiau Dievo, kad tik viskas baigtųsi gerai. Nuskubėjau pas savo daktarę, kuri iškart išrašė vaistų ir skyrė lovos rėžimą. Viskas labai greit susitvarkė ir toliau galėjau mėgautis savo nėštumu. 22 nėštumo savaitę būdama darbe vėl pajutau, kad kažkas ne taip, labai skaudėjo šoną, nusprendžiau nieko nelaukti ir iškart nuvykau į ligoninę. Gydytojas apžiūręs nusprendė, kad pasilieka mane stebėjimui. Toliau dienos bėgo labai greitai, su vyru pradėjome lankyti nėštumo kursus, kurie, esu tikra, man ir padėjo 100% taip lengvai pagimdyti. Turiu prisipažinti, kad antrą kursų savaitę išgyvenau šiokį tokį emocinį šoką, kai buvo rodomi gimdymo vaizdai, tai sugriovė mano naivų požiūrį į gimdymą, na pavyzdžiui, kad gimdymo metu nieko nejausiu. Tačiau sužinojau, kas gali manęs laukti ir nuosekliai visą likusį nėštumo laiką tam ruošiausi. Kadangi mano gimdymo terminas buvo vasario 10 dieną, taigi ramiai sau jo laukiau, likus savaitei, dar kartą perskaičiau visą metodinę medžiagą, kurią mums davė per kursus. Vasario 7 d. vakare su vyru dar pakalbėjome, kad kaip būtų gerai, kad gimdymas prasidėtų ryte ir iki vakaro viskas būtų baigta. Taigi, kaip visada vakare dar paskutinį kartą atlikau kėgelio pratimus ir ramiai sau nuėjau miegoti. Neskubėdama nuėjau į dušą, susitvarkiau, įsidėjau paskutinius likusius daiktus ir išvažiavome į ligoninę. 11 val. buvome ligoninėje ir jau lipdama laiptais supratau, kad man jau tikrai teka vandenys, bet jokio maudimo, jokio tempimo ar juo labiau skausmo nejaučiau. Gydytojas mane apžiūrėjo ir valio!!!!!!!!! Vaikštau sau su plačia šypsena, galvoje mintis, kad jau pusė kelio įveikta :)Įsikurdinome su vyru gimdykloje ir laukiame, kada prasidės sąrėmiai, kalbamės, juokiamės, deja, vis dar nieko nejaučiu ir 14 val. Man pastatė lašelinę, vyrą išleidau papietauti ir su akušere laukiame... Vyras grįžo 15.20 val. o aš vis dar nieko nejaučiu. Kiek pabendravome ir pajutau pirmąjį ir bene stipriausią sąrėmį, bent jau man tada taip atrodė, gal todėl, kad jis buvo visai netikėtas. Sąrėmių metu pasinerdavau į save, kvėpuodavau taip, kaip mokėmės kursuose, stengiausi atpalaiduoti veido raumenis ir man tikrai labai skaudėdavo vos kelias sekundes. Taigi galvojau, kad pakviesiu jį, kad bent apžiūretų, koks yra gimdos kaklelio atsidarymas, bet jam atėjus ir apžiūrėjus išgirdau žodį "STUMK"!!!!!!!! Po gimdymo atsigavau labai greitai, džiaugiuosi, kad manęs nekirpo ir iškart galėjau sėdėti. Gal ne visai mano gimdymas atitinka nuostatą "natūraliai", bet kad jis buvo lengvas tai tikrai. Linkiu visoms lengvo gimdymo !“
