Kybartai, nedidelis miestas, gali didžiuotis išugdęs ne vieną talentingą menininką. Šiame straipsnyje apžvelgsime kelis žymius dailininkus, gimusių Kybartuose, jų gyvenimą ir kūrybą.
Isaakas Levitanas: Rusijos gamtos tapytojas, gimęs Kybartuose
Isaakas Levitanas (rus. Исаак Ильич Левитан) gimė 1860 m. rugpjūčio 30 d. Kybartuose, Augustavo gubernijoje, išsilavinusių, tačiau neturtingų žydų šeimoje, vienkiemyje netoli Kybartų. Apie 1870 m. šeima persikėlė gyventi į Maskvą. Čia 1873 m. Isakas Levitanas įstojo į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą, kurioje nuo 1871 m. jau mokėsi brolis Avelis Levitanas. 1875 m. mirus motinai ir sergant tėvui, dailės mokykla rėmė finansiškai, o 1876 m. nebereikalavo pinigų už mokslą dėl prastos materialinės šeimos padėties. 1877 m. mirė tėvas, tačiau mokykla toliau rėmė dailininką.
Rusijoje jis mokėsi pas žymius to meto dailininkus: Vasilijų Perovą, Aleksejų Savrasovą, Vasilijų Polenovą. „Visų trijų jo mokytojų teptuką vedžiojo susižavėjimas savo šalimi, o Levitanas perėmė šį kūrybos bruožą“, - LRT RADIJUI sakė dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė. Taigi, Isaakas Levitanas pagarsėjo kaip puikus peizažistas, tapęs Rusijos gamtą ir sukūręs „rusiškiausią visų laikų peizažą“.
Pasak VDA profesorės, I. Levitanas kitų tapytojų buvo vadinamas auksiniu berželiu. Nepaisant tokio niūroko kolorito, vaizdas užburia. Jis tiesiog užburia begaline erdve ir ramybe. Paveikslas taip ir vadinasi - „Ties amžina ramybe“. Jis vadinamas rusiškiausiu visų laikų peizažu“, - tikina G. Dailės istorikė primena, kad Levitano vardas tarp Rusijos dailininkų buvo sutinkamas nevienareikšmiškai jau vien dėl dailininko tautybės. „Anaiptol ne visi amžininkai norėjo sutikti, kad Levitanas gautų rusų ir Rusijos tapybos meistro vardą. Jis buvo žydas. Jo jaunystės ir brandos metais žydams caro imperijoje anaiptol nebuvo lengva gyventi, - sako dailės istorikė. Nors buvo stiprus antisemitizmas, amžininkai anksti pastebėjo ir pamėgo I. Levitaną.
„Tarp jo gerbėjų buvo tiek besiformuojančio Rusijoje buržuazijos sluoksnio atstovų, tiek dvarininkų, tiek intelektualų. Jį globojo turtingas mecenatas Sergejus Morozovas. Įdomu tai, kad taip pat Morozovo globojamas dailininkas Valentinas Serovas nutapė labai plačiai žinomą Levitano portretą. „Iš šito atvaizdo matome, kad Levitanas buvo įspūdingo grožio vyras. Natūralu, kad jis patyrė nemažai audringų meilės istorijų, ir tos istorijos yra papasakotos, aprašytos ne vien memuarinėje literatūroje, bet tapo ir grožinės literatūros kūrinių pagrindu, įkvėpė ir Antoną Čechovą. Dėl to ten net tam tikrų konfliktų tarp jo ir Levitano yra kilę“, - intriguoja dailės istorikė G. VDA profesorė apgailestauja, kad I. Levitano gyvenimas buvo trumpas.
1885 m. I. Levitanas baigė Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą. 1889-1890 m. I. Levitanas lankėsi Prancūzijoje ir Italijoje. Vėliau grįžo į Maskvą, bet 1892 m. dėl religinės situacijos turėjo persikelti gyventi į Tverės, vėliau - į Vladimiro guberniją. Nuo 1891 m. buvo Kilnojamųjų dailės parodų draugijos, nuo 1897 m. grupuotės „Miuncheno secesija“ narys. 1898 m. I. Levitanas pradėjo dėstyti tapybą Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje, jam suteiktas akademiko vardas. 1900 m. su mokiniais tapydamas etiudus peršalo ir mirė.
Pasak menotyrininkų, Isakas Levitanas - vienas žymiausių to metų Rusijos imperijos peizažistų, puikus koloristas. Sukūrė daugiau kaip 1000 tapybos darbų, vadinamųjų nuotaikos peizažų („Rudens diena. Sokolnikai“ 1879 m., „Tiltelis. Savino slabada“ 1883 m.), kuriems būdinga plenerinės tapybos estetika, lyrinis filosofavimas, psichologinis sodrumas. Nutapė peizažų su cerkvėmis, kuriuose šventyklų pastatai darniai įsilieja į gamtą („Vakaro varpas“ 1892 m.), simbolizuoja žemiškąjį mirtingumą („Prie akivaro“, „Vladimirka“, abu 1892 m., „Ties amžinuoju atilsiu“ 1894 m.). Brandžiojo laikotarpio kūriniuose paprastas peizažo motyvas paverčiamas archetipiniu Rusijos vaizdu („Beržų giraitė“ 1889 m.), vėlyvojo laikotarpio paveiksluose žymi kolorito kaita („Ežeras. I. „Auksinis ruduo.“
Daugiausia dėmesio I. Levitanas skyrė Rusijos gamtai, jos grožiui ir melancholijai. Jis - vienas žymiausių to meto Rusijos peizažistų, puikus koloristas, sukūręs daugiau nei 1000 tapybos darbų, akvarelių, pastelių, iliustracijų ir piešinių. I. Levitanas nesistengė kaip romantikai dailinti praeities, o vaizdavo dabartį tikroviškai, siekdamas atskleisti visą informaciją, kurią gali suteikti aplinka su savomis smulkmenomis, detalėmis, spalvų įvairove.
Dailininkas, savo esybe sujungęs tris tautas, mirė 1900 m. ir palaidotas Maskvos Novodevičės kapinėse. 1977 m. sausio 25 d. Kybartuose atidengtas paminklinis I. Levitano biustas. 2015 m. pažymint iš Kybartų kilusio garsaus dailininko peizažisto Isaako Levitano kūrybinę sėkmę rugsėjo 4 d. vyko dailininko 155-ųjų gimimo metinių paminėjimas Kybartų miesto parke.
Faktai apie Isaką Levitaną:
- Gimimo data: 1860 m. rugpjūčio 30 d.
- Gimimo vieta: Kybartai, Vilkaviškio apskritis
- Mirties data: 1900 m. rugpjūčio 4 d.
- Mirties vieta: Maskva
- Veikla: Tapytojas, peizažistas
Avelis Levitanas: Dailininkas ir Isaako Levitano brolis
Avelis Levitanas (rus. А́вель (Адо́льф) Ильи́ч Левита́н) gimė 1859 m. Kybartuose, Rusijos imperijoje, išsilavinusių, tačiau neturtingų žydų šeimoje. Tėvas dėstė prancūzų ir vokiečių kalbas Kaune, o vėliau dirbo vertėju statant geležinkelio tiltą Kybartuose. Apie 1870 m. šeima persikėlė gyventi į Maskvą. 1871 m. įstojo į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą. Studijavo pas žymius to meto dailininkus Vasilijų Perovą, Aleksejų Savrasovą, Vasilijų Polenovą.
1875 m. mirus motinai ir sergant tėvui, dailės mokykla finansiškai rėmė Avelį ir Isaką, kaip daug pasiekusius mokinius, o 1876 m. nebereikalavo pinigų už mokslą dėl prastos materialinės šeimos padėties. 1877 m. mirė tėvas. Mokykla toliau rėmė brolius dailininkus. 1878 m. Levitanas daug kūrinių nutapė su akvarele, tapė portretus, peizažus. 1882-1886 m. dirbo kelių didžiausių Rusijos imperijos žurnalų iliustratoriumi. 1902 m. sukūrė ir pastatė paminklą ant savo brolio Isako kapo. Mirė 1933 m. Kryme.
1876 m. ir 1878 m. apdovanotas mažaisiais sidabro medaliais. 1878 m. baigęs kursą, gavo teisę dėstyti piešimą gimnazijose. 1886 m. suteiktas laisvojo dailininko vardas. 1882 - 1886 kaip iliustratorius bendradarbiavo su Maskvos žurnalais „Mocквa“, „Будильник“, „Радуга“, „Эпоха“, „Осколки“. 1886-1911 dalyvavo dailės būrelio „Среда“ veikloje. Daug tapė akvarele ir piešė portretus, peizažus, žanrines kompozicijas. 1879 m. nutapė brolio Isaako portretą. 1902 sukūrė jo antkapinį paminklą. Eksponavo kūrinius Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklos ir Maskvos dailės mokytojų draugijos parodose. Jo kūrinių yra VTG, įv.
Avelis Levitanas:
- Gimė: 1859 m. Kybartuose, Rusijos imperijoje
- Mirė: 1933 m. Kryme, Tarybų Sąjunga
- Veikla: Tapytojas, pedagogas
Aronas Aprilis: Dailininkas ir skulptorius, gimęs Suvalkijoje
Garsaus žydų tautybės dailininkas tapytojas ir skulptorius Aronas Aprilis (Aharon April) gimė ir užaugo Šiaudiniškių dvare Vilkaviškio rajone. Vilkaviškio krašto laikraščio „Santaka“ Kristinos Žalnierukynaitės publikacijoje teigiama, kad A. Aprilis turėjo laimingą ir spalvotą vaikystę. Kai šeimą ištrėmė į Sibirą, jam buvo devyneri.
1941 m. birželio 18 d. būsimo dailininko šeima buvo nublokšta į Altajaus kraštą. 18-metis Aronas Jakutske baigė vidurinę mokyklą, vėliau įstojo į Maskvos dailės institutą, bet po metų patyrė naują tremtį. Tačiau troškimas tapyti, užsispyrimas ir didelis talentas leido įstoti ir 1960 m. Greitai A. Aprilis išgarsėjo. Naujas kūrybos ir gyvenimo etapas prasidėjo 1972 m., kai garsus menininkas išvyko į Izraelį. Jeruzalėje A. Aprilis dėstė dailę ir tapybą, dirbo Paryžiuje.
Surengė savo darbų parodas Izraelyje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Kanadoje, JAV, buvo išrinktas Jeruzalės dailininkų ir skulptorių asociacijos pirmininku. Jau gyvendamas Izraelyje, 2005 m. „Mano mama visada sakydavo, jog niekada nieko nepasieksi, jei nesikelsi pusę penkių ryto ir anksti eisi miegoti. Paklaustas, ar netraukia atvykti į Šiaudiniškius, į savo vaikystės namus, A. Aprilis sakė, kad to padaryti negalėjęs, nors bandęs kelis kartus. Po visą pasaulį tebekeliaujantis dailininkas keletą kartų ilsėjosi ir Lietuvoje, prie Baltijos jūros, lankėsi Vilniuje, kituose miestuose, net Vilkaviškyje. „Tegul viskas lieka taip, kaip prisimenu“, - sakė A.
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus muziejininkas-ekskursijų vadovas A. Žilinskas pastebėjo, kad dabar Šiaudiniškių dvarą nusipirkęs privatus asmuo, ten išliko gražūs rūsiai, kuriuose tarpukariu veikė viena žymiausių Lietuvoje sūrinių. Tuo metu A. „Kai šeimą vežė į Sibirą, žmonės verkė, gailėjo. O kitais metais, kai prasidėjo masinis žydų pogromas, kalbėjo, kaip gerai, kad Aprilius išvežė į Sibirą“, - pastebėjo A.
Kiti Kybartuose gimę menininkai
Adolfas Valeška
Adolfas Valeška gimė 1905 m. kovo 11 d. Kybartuose. Tapytojas, vitražistas, dekoratorius, scenografas, meno bei kultūros tyrinėtojas, dailės kritikas, bažnytinio meno saugotojas, moderniosios bažnytinės dailės pradininkas. Priklausė jaunajai lietuvių modernistų dailininkų kartai, savo kūryboje modernizmo atradimus jungusiai su lietuvių liaudies meno, tautiškumo idėjomis.
1928 m. baigė tapybos studijas pas Justiną Vienožinskį Kauno meno mokykloje. Tobulinosi Romoje, Paryžiuje, Berlyne. To meto kūriniai ekspresyvūs, apibendrintų formų, spalva pasitelkiama nuotaikai išreikšti. Paskatintas dėstytojų, pradėjo rinkti senienas, meno dirbinius, tautodailės darbus, domėtis bažnytinio meno dirbiniais ir kt. Surinktus eksponatus dovanojo Kauno M. K. Čiurlionio galerijai. 1928 m. Kaune įsteigęs nuosavą bažnytinio meno studiją, pradėjo dirbti bažnyčių dekoratoriumi.
1930-1933 m. vadovavo Nepriklausomųjų dailininkų draugijai, siekusiai atsisakyti akademizmo, ieškojusiai modernios dailės išraiškos. Rašė dailės kritikos straipsnius į „Naująją Romuvą“, „Ateitį“, „Lietuvos aidą“, „Draugą”, „Vilniaus balsą”. 1935 m. tapo Bažnytinio meno muziejaus Kaune direktoriumi, parengė leidinį „Bažnytinio meno muziejus“. 1939-1944 m. vadovavo Vilniaus dailės muziejui.
To meto A. Valeškos kūryba eksponuota ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: tarptautinėse dekoratyviojo meno parodose Paryžiuje 1935 m., Berlyne 1937 m., pastarojoje dailininkas įvertintas medaliu už Lietuvos paviljono įrengimą. Savitą kūrybos braižą formavo impresionizmo, postimpresionizmo ir ekspresionizmo stilistikos. Tapė portretus, peizažus ir natiurmortus, kuriems būdinga lyriška nuotaika, subalansuota kompozicija, sodrus koloritas.
1944 m. dailininkas pasitraukė į Vokietiją, Freiburgą, čia 1946 metais buvo pakviestas vadovauti Tapybos katedrai Freiburgo dailės ir amatų mokykloje, kurią įkūrė kitas iškilus XX amžiaus lietuvių dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas. 1949 metais Adolfas Valeška emigravo į JAV, kur 1951 m. įsteigė dekoratyviojo meno studiją Čikagoje. Kūrė vitražus, mozaikas, keramikos darbus įvairių konfesijų maldoms namams, dekoravo visuomeninės paskirties pastatus. 1954-1956 m. Čikagos dailės institute dėstė vitražą.
Nuo 1984 m. gyveno Indianoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 m. dailininkas grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Mirė 1994 m. gegužės 11 d. Už meninius nuopelnus visuomenei dailininkas įrašytas garbingų asmenų sąraše Čikagoje 1972 m. išleistoje knygoje „Personalities of the West and Midwest”. Už nuopelnus Lietuvai jo pavardė įrašyta Kybartų žymiausių žmonių sąraše.
Zenonas Šteinys
Zenonas Šteinys gimė 1946-ųjų liepą Kybartuose. Tik artimiausi žmonės šiandien turbūt prisimena, jog Kybartuose gimė, užaugo ir jaunystę praleido Lietuvos animacijos novatorius, režisierius, dailininkas, karikatūristas Zenonas Šteinys. 1971 m. jis Kaune baigė S. Žuko taikomosios dailės technikumą, 1984 m. - Aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus Maskvoje.
Pasak draugų ir net kritikų, Zenonas buvo puikus karikatūristas ir piešėjas. Pirmasis Z. Šteinio filmukas - jo diplominis darbas „Buvo buvo, kaip nebuvo“, sukurtas prieš 24 metus. Žaismingas, novatoriškas ir nepaklūstantis iki tol gyvavusiems animacijos dėsniams filmukas, pasak kritikų, nubrėžė kryptį į naują stilių ir nepriklausomybę. Paskutiniojo savo filmo „Batas“ Z. Šteinys taip ir nebaigė. Pirminis filmuko pavadinimas buvo „Kaip batas savo kojos ieškojo“. Zenonas dirbdavo net ir naktimis, visiškai nesirūpino savo sveikata, kaip ir dauguma menininkų.
Vilniuje Z. Šteinys praleido visą savo produktyvųjį gyvenimą. Čia jis susituokė su jauna vilkaviškiete, su kuria susipažino Kybartų šokių vakarėlyje, susilaukė dukters. Po Z. Šteinio mirties Lietuvos kino studija išleido jo karikatūrų knygelę „Toks gyvenimas“.
Alius Berdenkovas
Alius Berdenkovas gimė 1965 m. gegužės 4 d. Kybartuose. Tėvas - gydytojas, mama - mokytoja. 1965-1969 m. mokėsi Vilkaviškio pradinėje mokykloje. 1969 m. su tėvais persikėlė į Vilnių. 1976-1981 m. Valstybiniame dailės institute (VDA) studijavo architektūrą. Nuo 1985 m. dalyvauja parodose. Nuo 1989 m. - laisvas dailininkas (skulptorius). Nuo 2003 m. LDS narys. Nuo 2004 m. VDA Interjero dizaino katedros dėstytojas.
Surengė per 10 personalinių parodų, dalyvavo grupinėse dailininkų parodose Olandijoje, Latvijoje, Danijoje, Švedijoje. 2016 m. eksponavo naujausius savo darbus VDA galerijoje „Akademija“ ir kt. Yra išleistas jo darbų meno albumas „Alius Berdenkovas“.
Algirdas Kučinskas
Algirdas Kučinskas gimė 1949 m. balandžio 4 d. Kybartuose, kybartiečių vadinamoje „Gulbėje“. Baigė Kybartų miesto vidurinę mokyklą ir Alytaus politechnikumą. Įgijo metalo apdirbimo inžinieriaus-technologo specialybę. Nuo pat vaikystės piešė ir norėjo stoti į Kauno Stepo Žuko meno mokyklą, bet gyvenimas taip susiklostė, kad pradėjo dirbti, o dirbdamas mokėsi.
Nuo 1995 m. Lietuvos socialdemokratų partijos Vilkaviškio rajono skyriaus narys, 1999 m. LSDP statuto komisijos narys, nuo 2001 m. LSDP Kybartų grupės pirmininkas. 2000-2001 m. Pirmiausiai dirbo meninius darbus iš metalo, tačiau kartą Jūros šventėje Klaipėdoje išvydo iš beržo pagamintus medinius rutulius. Jį pakerėjo medžio tekstūros grožis. Nuo to ir prasidėjo. Jau dešimt metų autorius vadina save laisvu menininku ir medžio mylėtoju. Jo darbų specifika - meninis medžio tekinimas. Kiekvienas darbas - skirtingas, nėra nei vieno tokio paties. Darbai atliekami rankiniu būdu, gaminama iš įvairių medžio rūšių. Kad medis atsiskleistų, naudoja laką, aliejų ir kitas priemones. Jo darbai - tai žvakidės, vazos, įvairūs indai, kiaušiniai, taurės, dubenėliai.
Lietuvos 1000-mečio proga dalyvavo Zyplių dvare, atstovaudamas Kauno regioną. 2013 metais buvo surengęs personalinę parodą Vilkaviškio kultūros centre. Kiekvienais metais dalyvauja Kybartų kultūros namuose minint Motinos dieną, vyksta Kalėdinės parodos Kybartų miesto bibliotekoje, Kybartų reabilitaciniame menų centre „Gyvybės jėga“. Jo darbai pasiekę daugelį Lietuvos miestų, o taip pat ir kitas šalis - JAV, Kanadą, Angliją, Olandiją, Vokietiją, Rusiją, Daniją ir kt. A.Kučinsko tekintomis taurėmis džiaugiasi Lietuvos Respublikos premjeras A.Butkevičius, Vilkaviškio rajono meras, savivaldybės darbuotojai bei įvairūs garsūs politikai ir partijų nariai. Asmeniškai Briuselyje įteikė europarlamentarui Zigmantui Balčyčiui medinę dovaną.
tags: #kybartuose #gimes #rusu #dainininkas
