Adolfas Šleževičius gimė 1948 m. vasario 2 d. Mirskiškėje, mirė 2022 m. gruodžio 6 d. Peleke, Ignalinos rajone. Jis buvo žymus Lietuvos politikas ir valstybės veikėjas, inžinierius. Adolfas Šleževičius 1965 m. baigė Šiaulių 9-ąją vidurinę mokyklą. 1965-1967 m. studijavo Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakariniame fakultete ir dirbo Šiaulių televizorių gamykloje radijo aparatūros montuotoju. 1967-1971 m. studijavo KPI Mechanikos fakultete, kur įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. 1971-1972 m. dėstė Kauno maisto pramonės technikume. 1972-1977 m. dirbo Kauno pieno kombinato vyresniuoju inžinieriumi konstruktoriumi, vyriausiuoju mechaniku ir vyriausiuoju inžinieriumi. 1977-1981 m. buvo LTSR mėsos ir pieno pramonės ministro pavaduotojas. 1980-1982 m. buvo Sąjunginio neakivaizdinio ekonomikos ir finansų instituto aspirantas. 1981-1983 m. mokėsi Liaudies ūkio akademijoje prie TSRS Ministrų Tarybos. 1983-1989 m. užėmė LKP CK agropramoninio komplekso skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas. 1989-1990 m. vadovavo Lietuvos pieno pramonės gamybiniam susivienijimui „Pieno centras“. 1990-1991 m. buvo LR žemės ūkio ministro pirmasis pavaduotojas. Nuo 1991 m. iki 1993 m. nebuvo užėmęs aukštų pareigų.
1993 m. kovo 10 d. Adolfas Šleževičius tapo Lietuvos Respublikos ministru pirmininku, pakeitęs Bronislovą Lubį. Jo vadovaujama Vyriausybė daug nuveikė stabilizuojant šalies ūkį, įvedant litą ir gerinant santykius su gretimomis valstybėmis. Vadovaudamas vyriausybei, jis tęsė Nepriklausomybės reformas su didesne orientacija į socialinę sferą. Dėl įtarimų piktnaudžiavus tarnybine padėtimi, 1996 m. vasario 8 d. Seimas pritarė jo atleidimui iš pareigų. 1995 m. gruodžio 19 d. Lietuvos banko valdyba paskelbė apie Lietuvos akcinio inovacinio banko veiklos sustabdymą. Po kelių savaičių paaiškėjo, kad bankroto išvakarėse A. Šleževičius atsiėmė terminuotą indėlį iš šio banko, kas sukėlė įtarimų dėl tarnybinės padėties išnaudojimo. 1996 m. sausio 4 d. LDDP prezidiumas jo poelgį įvertino kaip „moralinę ir politinę klaidą“, bet nepritarė atsistatydinimui. Sausio 6 d. dėl premjero elgesio iš vyriausybės pasitraukė Povilas Gylys ir Linas Linkevičius. Prezidentas Algirdas Brazauskas pareikalavo A. Šleževičiaus atsistatydinti, tačiau jis nesutiko. Tuomet Prezidentas dekretu Seimui pasiūlė premjerą atstatydinti. 1996 m. sausio 24 d. generalinė prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą dėl piktnaudžiavimo tarnyba, susijusią su neteisėtai priskaičiuotomis, išmokėtomis ir gautomis padidintomis palūkanomis pagal A. Šleževičiaus terminuotų indėlių sutartis. Pasitraukęs iš politikos, Adolfas Šleževičius išėjo iš LDDP, užsiėmė verslo konsultavimu, technologijų prekyba, kelerius metus dirbo Rusijoje. Jis vadovavo tarptautinių verslo ryšių bendrovei „TVRG“.>
Adolfo Šleževičiaus šeima ir jos istorija yra glaudžiai susijusi su sudėtingais Lietuvos istorijos laikotarpiais, ypač su Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu. Jo giminaičiai, kaip ir daugelis kitų lietuvių, patyrė okupacijų ir politinių represijų pasekmes.
Istoriniai šaltiniai mini ūkininkus Uršulę ir Petrą Šleževičius, gyvenusius Labūnavos kaime netoli Užvenčio. Šie žmonės, nepaisydami didelio pavojaus, slėpė žmones, bėgusius iš geto. Policija sužinojo apie jų veiklą, tačiau nesugebėjo rasti slėptuvių. Policininkai grasino sudeginti Šleževičių kartu su vaikais. Valstietis pasakė savo globojamiems besislapstantiems gyventojams: „Būtų baisu, jeigu hitlerininkai sudegintų mano žmoną ir vaikus. Bet ir jūsų vaikus degina.“ Šleževičius savo vaikus mokė mylėti žmones ir neapkęsti fašistų. Viename iš pasakojimų minima, kaip jo namuose slapstėsi Rachelė Kacav su uošve, o mažasis Kaziukas, supratęs pavojingą situaciją, pasistengė, kad banditai nepastebėtų besislapstančių moterų.
Kita svarbi istorija, susijusi su Adolfo Šleževičiaus šeima, yra apie jo paties iškilimą ir vėlesnius gyvenimo įvykius, susijusius su nekilnojamuoju turtu Vilniuje. Buvusio premjero Adolfo Šleževičiaus šeima ir jo verslo partneriai, atrodo, ne visada laikėsi įstatymų. Konstitucija teigia, kad prieš įstatymą visi lygūs, tačiau ši nuostata, atrodo, negaliojo Valakampiuose įsikūrusiai buvusio premjero Adolfo Šleževičiaus šeimai ir jo verslo partneriams. Iš pradžių A. Šleževičiaus partijos bičiulio Alfonso Macaičio sprendimu buvo leista atkurti nuosavybės teises į sklypą, kurio dalį įsigijo Šleževičiai, o paskui Remigijaus Šimašiaus vadovaujama sostinės savivaldybė davė leidimą dvibučių namų statyboms. Negana to, statybas miške palaiminusi ir į Konstitucinio teismo išaiškinimą nusispjovusi Vilniaus savivaldybė tik skėsčiojo rankomis išgirdusi, kad ekspremjero šeima naudojasi nuo vilniečių užtvertu beveik 50 arų valstybei priklausančiu žemės sklypu, kur aro kaina siekia apie 50 tūkstančių eurų.
Istorija, kaip A. Šleževičiui pavyko įsigyti prestižinį sklypą Valakampiuose, primena pasaką. Sutuoktiniai Adolfas ir Janina Šleževičiai jau nori išsikraustyti iš Valakampių. Nuosavybės teisės į žemę, kurioje dabar stovi įspūdingas ekspremjero namas, buvo atkurtos 1993 metais. Tas teises įgijo dabar jau mirusio A. Šleževičiaus verslo partnerio Ričardo Gaidamavičiaus anyta Bronislava Poplavskaja. Tam pakako vienintelio dokumento - Lietuvos archyvų generalinės direkcijos pažymos, kad 1939 metais B. Poplavskajos tėvui Jokūbui Makovskiui Vilniaus Pelikonių vietovėje priklausė 1,09 hektaro sklypas. 1993 metų vasarą, praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai A. Šleževičius tapo premjeru, ši moteris gautą pažymą pateikė Vilniaus pirmosios apylinkės teismui. Po mėnesio šis teismas, net nepatikrinęs kitų duomenų, konstatavo: „1,09 ha žemės sklypą buvusiame Pelikonių kaime, dabar Meškeriotojų g. 7, iki 1940 m. valdė Marijana Jankunec - pareiškėjos motina.“
Jei teismas, kaip ir numatė įstatymai, iš Centrinio valstybės archyvo būtų išsireikalavęs dokumentus, atskleidžiančius, kas po J. Makovskio mirties valdė sklypą Pelikonių kaime, būtų paaiškėję, kad B. Poplavskaja vargu ar išvis turi teisių į paveldėjimą. Mat šį sklypą iš tiesų perėmė J. Makovskio sūnus iš pirmosios santuokos. Tačiau teismas to nepadarė, tad 1994 metų balandį Vilniaus miesto valdyba B. Poplavskajai suteikė 20 arų sklypą sostinės Meškeriotojų gatvėje. Kadangi nebuvo jokių duomenų, kur konkrečiai buvo minimas Pelikonių kaimas ir B. Poplavskajos tėvo sklypas, paveldėtoja išsirinko bene įspūdingiausią Meškeriotojų gatvės vietą, nuo kurios atsiveria vaizdas į Neries upę.
Savininke B. Poplavskaja buvo neilgai - 1994 metų lapkritį ji sklypą pardavė draugui ir būsimam verslo partneriui Pranui Dailidei. Šis taip pat ilgai nepasidžiaugė pirkiniu ir 1995 metų spalį sklypą perrašė A. Šleževičiaus tėvo broliui Adolfui Šležui. Kol sklypas ėjo iš rankų į rankas, ten vyko didelės statybos - buvo statomas dvibutis beveik 1000 kvadratinių metrų ploto namas. Ir tik 2005 metais A. Šležas oficialiai pusę sklypo su jau pastatytu namu pardavė savo sūnėno žmonai Janinai Šleževičienei. O kita sklypo dalis atiteko kadenciją baigusio prezidento Algirdo Brazausko žmonai Kristinai.
Tame pačiame, nors ir didžiuliame sublokuotame name, A. Šleževičius ir A. Brazauskas kartu gyventi nepanoro. Kalbama, kad santykiai tarp buvusių partijos bičiulių pašlijo dar 1995 metais, kai tuometis premjeras A. Šleževičius prieš pat didžiausio šalies Lietuvos akcinio inovacinio banko uždarymą atsiėmė 250 tūkstančių litų indėlį. Tuo pasipiktino ne tik paprasti žmonės, bet ir partijos lyderiai. Jų spaudimo neatlaikęs tuometis prezidentas A. Brazauskas paragino A. Šleževičių trauktis. Atrodo, kad po to santykiai tarp A. Brazausko ir A. Šleževičiaus galutinai pašlijo. Tad 2004 metais oficialia sklypo ir namo bendraturte tapusi K. Brazauskienė į jį net neįsikėlė ir savo valdas pardavė. Yra ir kita versija, kodėl šios dvi šeimos nepanoro gyventi kartu, - esą nesutarė dvi įtakingų vyrų žmonos, buvusios bufetininkės. J. Šleževičienė su būsimu sutuoktiniu susipažino dirbdama Vyriausybės, o K. Brazauskienė - Sporto rūmų bufetuose.
A. Šleževičiaus šeimai turimo 10 arų sklypo, ko gero, pasirodė per mažai. Dar prieš priimant sprendimą buvo pakoreguoti žemės sklypų ribų planai ir pavaizduota, kad ta dalis, kurią buvo planuojama grąžinti B. Poplavskajai, nepatenka į valstybinio miško teritoriją. Maždaug tuo pačiu metu sklype buvo iškirsta ir daug senų medžių. Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius savo įsakymu leido Šleževičių šeimai rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Pagal jį sklypai turi būti padalyti į tris atskirus, kurių kiekviename nustatomas naudojimo būdas - vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija. Tai reiškia, kad artimiausiu metu miesto miškas gali būti iškirstas, o jo vietoje išdygs gyvenamųjų namų kvartalas.
Patys sutuoktiniai Šleževičiai išdygusių namų kaimynystėje gyventi neketina. Jie jau viešai pareiškė, kad parduoda namą - už jį prašoma 2,9 milijono eurų. A. ir J. Šleževičiai už 2,9 mln. eurų Valakampiuose parduoda šį namą, stovintį ant mįslingai įsigyto sklypo.
Tačiau gali būti, kad pastatyti naują kvartalą nebus taip paprasta, kaip prestižinėje vietoje įsigyti sklypus. Sutuoktinių Šleževičių sumanymas ramioje Valakampių vietoje pastatyti naują kvartalą supykdė kaimynus, tarp kurių yra nemažai įtakingų žmonių. Netoliese gyvena bendrovės „Pieno žvaigždės“ bendraturtis Julius Kvaraciejus, naftos produktais prekiaujantis buvęs bendrovės „Mažeikių nafta“ direktorius Tadas Augustauskas, bendrovės „Sostena“ prezidentas Alvydas Globys, „SG dujos“ generalinis direktorius Virginijus Korsakas, buvęs draudimo bendrovių „PZU Lietuva“ ir „Lindra“ vadovas Edmontas Volochovičius.
Vis dėlto pirmas jų bandymas įtikinti merą R. Šimašių, kad miesto miško teritorijoje, kur jau nutiestos ir kaimyninių namų komunikacijos, negalima statyti namų, nepavyko. Savivaldybės vadovai tvirtino, kad toje vietoje, kur planuojami statyti namai, nėra ir niekada nebuvo miško. Meras nekreipė dėmesio ir į Nacionalinės žemės tarnybos raštą, kuriuo savivaldybė informuota, kad gali būti pažeisti teisės aktai, ir rekomendavo neleisti pradėti statybų.
Neradę supratimo Vilniaus savivaldybėje Meškeriotojų gatvės gyventojai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Jam buvo pateikta daugybė senų planų, iš kurių matyti, kad sklype prie J. Šleževičienės namo augo miškas. Pavyzdžiui, 1995 metais parengtame vietovės plane toje vietoje pavaizduotas tankus miškas, dengiantis visą sklypą, kuriame A. Šleževičius nori pradėti statybas. Kad didelė dalis miško buvo iškirsta, konstatavo ir antstolis, užfiksavęs, jog sklypo teritorijoje išliko apie 50 storų kelmų, rodančių, kad medžiai galėjo būti išpjauti prieš 10 metų.
Janina Šleževičienė, namo ir sklypo savininkė, teigė: „Aš nežinau visų užkulisių, ar teisėtai, ar neteisėtai B. Poplavskaja atgavo sklypą. Aš pirkau ne iš jos, o iš kito asmens. Pirkau sklypą su nebaigtu statyti namu, kuris garažu sujungtas su kitu pastatu. Su B. Poplavskaja mes buvome kito sklypo bendraturčiai. Ten jokio namų kvartalo mes statyti kol kas neplanuojame.“ Ji taip pat pridūrė, kad į jos namo Meškeriotojų gatvėje Nr. 7 ir aplink jį suprojektuotą natūra grąžintą sklypą nebuvo ir šiuo metu nėra įtraukta kadastre įregistruota miško žemė ar valstybinės reikšmės miškas. Natūra grąžinto sklypo dalyje yra želdiniai, tačiau jiems miško statusas nesuteiktas.
Apie Adolfo Šleževičiaus gyvenimą ir karjerą byloja daugybė faktų. Jis buvo žinomas kaip puikus administratorius ir ekonomistas, turėjęs fenomenalią atmintį. Jo vadovavimo metais Lietuva susidūrė su dideliais iššūkiais, tokiais kaip kritęs BVP ir itin išaugusi infliacija, tačiau pavyko įvesti nacionalinę valiutą - litą, suderinti rusų kariuomenės išvedimą iš Lietuvos ir pasirašyti pirmąsias tarptautines sutartis.
tags: #adolfo #slezeviciaus #vaikai
