Žmogaus embrionu yra vadinamas organizmas nuo apvaisintos kiaušialąstės iki 8 vystymosi savaitės, kuomet embrionas tampa žmogaus vaisiumi ir įgauna žmogui būdingą pavidalą. Tačiau pagalbinio apvaisinimo procedūrų ribose embrionas yra 2 - 8 nediferencijuotų ląstelių organizmas. Tai reiškia, kad visos to embriono ląstelės yra vienodos.
Apvaisinimo procesas
Kaip įprastai, taip ir gydymo metu, reikalingos lytinės ląstelės. Kiaušialąstės yra gaunamos kiaušidžių punkcijos metu, o spermatozoidai - iš spermos mėginio. Jeigu spermoje spermatozoidų nėra, yra nustatyta azoospermija, daliai atvejų spermatozoidai gali būti gaunami iš sėklidžių. Nei kiaušialąstės, nei spermatozoidai nėra dirbtinai sukuriami. Lytinės ląstelės yra natūralios ir priklausančios porai, kuri dalyvauja gydyme.
Tam, kad kiaušialąstė galėtų būti apvaisinta, užtenka ją patalpinti į terpę, kurioje būtų šimtas tūkstančių spermatozoidų. Mes tai ir padarome. Kitaip sakant, jeigu moters organizme spermatozoidai neranda kelio pas kiaušialąstę, ar jiems netinka ją supanti aplinka, tai laboratorijoje mes sukuriame kiaušialąstės ir spermatozoido pasimatymą. Bendras lašas, tinkama terpė, reikiama temperatūra, dar kiti moters organizmą imituojantys parametrai - to užtenka, kad apsivaisinimas įvyktų.
Apvaisinimas, fertilisatio, fecundatio - tai sudėtingas ir nuoseklus lytinių ląstelių susijungimo procesas. Natūralus apvaisinimas dažniausia įvyksta kiaušintakio ampulėje, o kartais ir kitoje kiaušintakio dalyje ar pilvaplėvės ertmėje ne vėliau kaip per 12 val. (kai kurių autorių duomenimis - per 24 val.) po ovuliacijos ir ne vėliau kaip per 2 paras (kai kurių autorių duomenimis - per 3 paras) po ejakuliacijos. Į moters makštį lytinio akto metu patenka keli šimtai milijonų (nuo 200 iki 600 milijonų) spermatozoidų. Kiaušintakių ampulę pasiekia apie 200-500 jų (kiti degeneruoja ir rezorbuojami moters lytiniuose takuose).
Pirmojo pro spindulinį vainiką prasiskverbio spermatozoido galvos citolema jungiasi prie skaidriosios srities receptorių, glikoproteinų ZP3. Tai sukelia spermatozoido akrosominę reakciją, kurios metu plyšta akrosomos pūslelė, vesicula acrosomatica, esanti priekiniame jo galvos poliuje, lyg kepurė dengianti Branduolį ir pripildyta fermentų. Išorinė akrosomos pūslelės membrana daugelyje vietų susilieja su spermatozoido citolema ir joje buvę fermentai - akrozinas, esterazė, neuraminidazė ir kt. - išsilieja ir pradeda toje vietoje ardyti skaidriąją kiaušinėlio sritį. Spermatozoidas pro nedidelį skaidriosios srities plyšį patenka į aplinkinį trynio tarpą, spatium perivitellinum - (tarpą, susidariusį tarp skaidriosios srities ir kiaušinėlio citolemos).
Spermatozoidui prisiglaudus prie kiaušinėlio, susijungia abiejų lytinių ląstelių citolemų baltymai, vyksta kiaušinėlio citolemos depoliarizacija, o citoplazmoje padidėja kalcio jonų koncentracija. Tai lemia kiaušinėlio antrosios mejozės pabaigą, kai iš antrinio ovocito, ovocytus secundarius, susidaro subrendęs kiaušinėlis, ovum maturum, turintis haploidinį chromosomų rinkinį, ir nedidelis antrinis polocitas arba redukcinis kūnelis, corpus polare secundum, kuris išstumiamas į aplinkinį trynio tarpą. Be to, tai įjungia tolesnį dalijimosi ir metabolizmo mechanizmą bei sukelia žievinę (kortikinę) reakciją.
Žievinės reakcijos metu kiaušinėlio žievės granulės išlieja savo turinį į aplinkinį trynio tarpą. Žievės granulės, granulae corticales - tai kiaušinėlio citoplazmos periferijoje esančios, membrana apgaubtos, 500 nm skersmens, prisipildžiusios glikozaminoglikanų ir fermentų granulės. Atsipalaidavę šių granulių fermentai modifikuoja ZP3 receptorius. Vyksta skaidriosios srities zoninė reakcija, todėl kiti spermatozoidai prie šių receptorių prisijungti nebegali ir nepajėgia prasiskverbti pro skaidriąją sritį (keletas jų gali likti „įmūryti“ skaidriojoje srityje). Taigi skaidrioji sritis tampa polispermijos bloku ir dabar vadinama apvaisinimo dangalu, membrana fertilisationis. Būtent dėl šios priežasties tik vienas vienintelis spermatozoidas „įveikia“ visus kiaušinėlio dangalus ir jį apvaisina (tai monospermija).
Kiaušinėlio paviršiuje, kur prisiliečia spermatozoido galva, susidaro apvaisinimo kūgis, conus fertilisationis. Susiliejus citolemoms (tuo metu, kai vyksta žievinė ir zoninė reakcijos), susilieja ir gametų citoplazma. Spermatozoido galva ir uodega įplaukia į kiaušinėlio citoplazmą, o jo citolema lieka išorėje. Tolesnis spermatozoido kelias vadinamas lytinio susijungimo keliu, via copulativa. Jo galvutė su branduoliu pasisuka 180° kampu, uodega degeneruoja. Abiejų ląstelių branduoliai dabar vadinami moteriškuoju ir vyriškuoju probranduoliais, pronucleus femininus et masculinus, persitvarko. Jie didėja, artėja vienas prie kito, netenka apvalkalų. Tai vadinama probranduolių šokiu. Jiems susiliejus į vieną apvaisinto kiaušinėlio, arba zigotos, branduolį, nucleus zygoticus, susidaro nauja ląstelė - vienaląstė gemalo užuomazga - zigota.
Sudėtingesni apvaisinimo metodai
Tačiau kartais taikomas ir sudėtingesnis apvaisinimo būdas. Beveik pusę atvejų neturime šimtų tūkstančių reikiamo judrumo spermatozoidų. Kartais turime tik pavienius spermatozoidus. Tokiu atveju embriologas turi atrinkti pajėgiausius, judriausius, fiziologiškai subrendusius spermatozoidus. Iš jų vieną, visais atžvilgiais geriausią, plona adatėle, mikroskopo, mikromanipuliatoriaus ir, pageidautina, hialurono rūgšties pagalba, įterpti jį į kiaušialąstę, tai yra atlikti intracitoplazminę spermatozoido injekciją (ICSI). Ši procedūra reikalauja didelio embriologo meistriškumo ir atsakomybės tam, kad iš tiesų būtų parinktas pats tinkamiausias spermatozoidas.
Embrionų vystymasis ir vertinimas
Visa tai yra atliekama ta pačią dieną, kuomet yra gaunamos lytinės ląstelės. Kitą dieną yra tikrinamas kiaušialąsčių apvaisinimas. Apsivaisinusi kiaušialąstė yra vadinama zigota. Zigotos turi būti kruopščiai įvertinamos. Netrukus zigota pradeda dalintis ir kitą dieną ji tampa dvejų, vėliau keturių ląstelių embrionu. Embrionai taip pat turi būti įvertinami.
Pagrindiniai kriterijai yra ląstelių skaičius vertinimo parą, dydžio vienodumas ir fragmentacija. Fragmentai - tai pašaliniai dariniai, susidaryti gali dėl dešimčių priežasčių, jeigu jų yra daug, tolimesnės embriono vystymosi prognozės yra nepalankios. Šie kriterijai yra įvertinami balais, nuo 1 (žemiausias balas) iki 4 (aukščiausias balas).
Idealiu atveju antrą parą embrionas bus keturių ląstelių dydžio, jo ląstelės bus vienodos, o fragmentacija nebūdinga, taip embrionas bus pažymėtas 4(4/4). Gali būti, kad trečią parą embrionas bus aštuonių ląstelių dydžio, tai yra labai geras rodiklis, jo ląstelės bus lygios, tačiau būdinga nedidelė fragmentacija, tokiu atveju poros embrionas bus pažymėtas 8(4/3).
Kritinis lytinių ląstelių, zigotų ir embrionų įvertinimas viso proceso metu priklauso nuo embriologo. Embriologas taip pat turi išrinkti, kurie embrionai bus patalpinami į moters gimdą, kurie šaldomi. Į moters gimdą gali būti patalpinami keturių lastelių embrionai. Tai reiškia, kad visa pagalbinio apvaisinimo procedūra trunka tik tris dienas.
Kartais pagal gydymo planą embrionai yra auginami ilgiau, papildomai dar vieną parą, kol jie pasiekia 6-8 ląstelių dydį arba iki blastocistos stadijos. Blastocista susiformuoja auginant embrioną 5 paras, tuomet ją sudaro keli šimtai ląstelių, ji yra vos 0,2 mm dydžio. Susiformavusi blastocista nedelsiant turi būti perkeliama į gimdą, nes kitu atveju, neturėdama kur implantuotis, ji žūsta. Jeigu ji yra gimdoje - sėkmės atveju implantuojasi.
Veiksniai, lemiantys apvaisinimo sėkmę
Vienas svarbiausių veiksnių įtakojančių sėkmę - kiaušialąsčių ir spermatozoidų kokybė, kurią dažnai lemia poros amžius. Taip pat svarbu tinkamai subalansuota stimuliacija moteriai, kontroliuojamas kiaušialąsčių paėmimas punkcijos metu, atsakingas embriologo darbas bei tinkamos priemonės - aukščiausios kokybės embrionų auginimo terpės, lėkštelės, kuriose auginami embrionai, preciziški inkubatoriai ir t.t. Už pagalbinio apvaisinimo procedūrų sėkmę yra atsakinga visa komanda.
Neabejotinai, pagalbinio apvaisinimo sėkmė labai priklauso ne tik nuo šias paslaugas teikiančių specialistų įgūdžių ir kvalifikacijos, modernios įrangos, bet ir nuo aplinkos sąlygų pagalbinio apvaisinimo laboratorijoje. “Northway” vaisingumo centro laboratorijoje veikia nustatyta kontrolės sistema, kasdien vykdoma dviguba patikra, kuri atitinka nustatytas normas ir užtikrina gerą laboratorijos darbą. Nuolat vykdoma paviršių užterštumo kontrolė, imami ir vertinami mikrobiologiniai mėginiai.
Apdirbant audinius ir ląsteles svarbi yra oro kokybė. Ji gali turėti įtakos audinių ir ląstelių užteršimo rizikai. Bakterijos, virusai, kiti mikroorganizmai gali sąlygoti embrionų žūtį. Todėl laboratorijos patalpose taikomi aukšti patalpų švaros reikalavimai, o oras filtruojamas Hepa filtrais. Šie filtrai sulaiko itin smulkias daleles, tokias kaip virusai, dujų molekulės ir bakterijos. Tai labai svarbu, nes aplinkos sąlygų veikiamų ląstelių apdorojimas turi būti atliekamas aplinkoje, kurioje yra nustatytos kokybės oras ir švarumas, kad būtų kuo labiau sumažinta užteršimo rizika. Europoje yra labai nedaug pagalbinio apvaisinimo laboratorijų, kur būtų įrengta tokia ventiliacinė sistema.
Gyvybės pradžia ir mokslinis požiūris
Gyvybės pradžia iš tiesų atrodo magiškas momentas - kiek daug įvairių procesų turi įvykti, kad vieną dieną po pasaulį klajotų dar vienas žmogus. Turbūt daugelis žino, kad pačioje pradžioje žmogus yra tik kelios susiliejusios ląstelės, kurios pamažu virsta vis didesniu ir sudėtingesniu organizmu. Kaip priminė R. Šimkūnaitė-Rizgelienė, embrionui užsimegzti reikalingos dvi lytinės ląstelės: moteriškoji ir vyriškoji spermatozoidas (spermijas). Kai jos susilieja ir įvyksta apvaisinimas, jų branduoliai, kuriuose yra moteriškosios ir vyriškosios ląstelių genetinė medžiaga, susijungia, susiformuoja zigota.
„Gamtoje egzistuoja ir kitokių embriono užsimezgimo būdų, pavyzdžiui, partenogenezė, kai suaktyvinta kiaušialąstė pradeda rutuliotis į embrioną be spermatozoido genetinės medžiagos. Bet grįžkime prie zigotos. Ji tokio pat dydžio, kaip ir kiaušinėlis (moters kiaušinėlis yra apie 150 µm skersmens). Lytinėms ląstelėms susijungus užtikrinama genetinė įvairovė, nulemiama individo lytis bei sužadinamas tolesnis zigotos rutuliojimasis. Ji pradeda dalytis į vis smulkėjančias ląsteles, tai vadinama segmentacija arba skilimu. Kai per porą trejetą dienų susidaro maždaug šešiolikos ląstelių kamuolėlis, tokia užuomazga vadinama morule. Ji toliau skyla, joje ląstelių daugėja, tarp ląstelių pradeda kauptis skystis ir morulė virsta pūslele, vadinama blastocista. Pirmos savaitės pabaigoje blastocista išsilaisvina iš dangalo, padidėja iki 0,1-0,2 milimetro ir pradeda skverbtis į motinos gimdos gleivinę - tai vadinama implantacija.“
„Antrą savaitę po apvaisinimo embrioblaste atsiranda amnionas ir trynio maišas (t. y. kiti embriono priedai), o tarp jų - plokščias embrioninis (gemalinis) diskas, kuriame trečią savaitę prasideda kitas labai svarbus procesas - gastruliacija, kurios metu susiformuoja trys gemaliniai lapeliai: ektoderma, mezoderma ir endoderma. Čia galima būtų pacituoti embriologijos mokslo klasiką Lewisą Wolpertą: „Ne gimimas, santuoka ar mirtis, o gastruliacija yra svarbiausias laikas jūsų gyvenime.“ Būtent iš šių lapelių vėliau skleidžiasi visi embriono kūno audiniai ir organai.
Pradžioje susisukęs į cilindrą embriono kūnas nelabai primena žmogų: vyrauja didelė galva su neaiškiais veido kontūrais, kaklo srityje susiformuoja ryklinis (žiauninis) aparatas, galūnės trumpos, kūnas sulinkęs, yra uodega. Bet per keletą savaičių išoriniai kūno kontūrai tampa panašūs į žmogiškus: galva santykinai sumažėja, veidas įgyja žmogaus veido bruožus, persitvarko arba išnyksta ryklinio (žiauninio) aparato struktūros, ilgėja ir lenkiasi galūnės, kūnas po truputį tiesinasi, sunyksta uodega“, - dėstė R. Kaip ji paaiškino, aštuntos savaitės pabaigoje kūnelio ilgis yra apie 3 centimetrai, jis sveria 15 gramų. Tuo pat metu, kai formuojasi išoriniai kūno kontūrai, mezgasi ir skleidžiasi visi audiniai, organai bei jų sistemos. Ne visi iš karto, pagal tam tikrą tvarką.
Yra du pagrindiniai embriono raidos etapai: gemalinis (arba embrioninis) ir vaisiaus. R. „Patys intensyviausi ir sparčiausi pokyčiai vyksta embrioniniame etape. Šiame etape dar galima išskirti pradinį poetapį - tai pirmos dvi savaitės po apvaisinimo. Jo metu zigota, kaip jau minėjome, skleidžiasi ne tik į embriono kūną, bet ir į jo priedus bei plėves (placentą ir kt.). Embriono užuomazga įsitvirtina (implantuojasi) gimdos gleivinėje. Trečią savaitę būsimas embriono kūnas, kol kas plokščias diskas, jau yra atsiskyręs nuo visų priedų ir jame išsisluoksniuoja trys gemaliniai lapeliai. Vyksta aktyvi organogenezė - organų formavimasis: lapeliuose diferencijuoja įvairios ląstelės, iš jų mezgasi įvairūs audiniai, iš kurių susiklosto įvairūs organai. Vaisiaus laikotarpiu kai kurie organai, pavyzdžiui, nervų sistemos organai, lytiniai organai, dantys, vis dar aktyviai formuojasi, bet dauguma jau susiformavę ir šio etapo metu bręsta, auga, užima tam tikrą sau būdingą padėtį organizme: inkstai pakyla, sėklidės nusileidžia į kapšelį ir kt., ruošiasi po gimimo atlikti tam tikras būdingas funkcijas. Kai kurie iš jų pradeda funkcionuoti dar iki gimimo, pavyzdžiui, inkstai jau vaisiaus etapo pradžioje pradeda išskirti nekoncentruotą šlapimą. Atsiranda pirmieji refleksai. Išdygsta galvos plaukai ir švelnūs viso kūno gyvaplaukiai, odos liaukos gamina riebų sekretą, vadinamą varškiniu tepalu.
Pasak profesorės, kiekvieno embriono individualų vystymąsi lemia genų rinkinys, gaunamas iš motinos ir tėvo susijungusių lytinių ląstelių. Jie ir yra vidiniai veiksniai, kurie koduoja ir reguliuoja žmogaus raidą. Išoriniais veiksniais vadinami tie, kurie būdami embriono aplinkoje gali veikti jo raidą. „Embrioną ir vaisių supantys priedai ir membranos (placenta, virkštelė, amnionas ir kt.) užtikrina glaudų ryšį su motinos organizmu, atlieka apsauginę ir kitas funkcijas. Maisto medžiagos, deguonis, vitaminai, kai kurie hormonai ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos, pereinančios per placentą iš motinos į embriono ir vaisiaus kraują, užtikrina normalią raidą. Žalingą poveikį turintys veiksniai vadinami teratogenais. Tai alkoholis, infekcinių ligų sukėlėjai, motinos vartojami vaistai, cheminiai teršalai, esantys geriamajame vandenyje ar maiste, ir kitos medžiagos, radiacija. Priklausomai nuo poveikio laiko, trukmės, dozės, kilmės ar specifiško veikimo mechanizmo, teratogenai gali lemti vystymosi sulėtėjimą, funkcinius sutrikimus, įvairių organų ar kūno dalių įgimtas raidos ydas ir net embriono žūtį. Kiekvienas organas turi savo jautrųjį laikotarpį, kuriuo aktyviausiai formuojasi.“
Įdomu tai, kad 4-5 savaičių žmogaus embrionas yra stebėtinai panašus į kitų stuburinių gyvūnų atitinkamos stadijos embrionus: visi jie sulinkę, uodegoti, didelėmis galvomis, net veido embrioniniai laukai ir galūnių užuomazgos yra labai panašūs, sudaryti iš tokių pačių morfogenetinių zonų, teigė R. Tačiau iki to momento, kol jie išoriškai supanašėja, raida labai skiriasi. „Labai įvairaus dydžio ir sandaros yra gyvūnų moteriškosios lytinės ląstelės, smarkiai skiriasi segmentacijos ir gastruliacijos pobūdis bei mechanizmai. Tačiau laikotarpis, kai žmogaus embrionas išoriškai panašus į kitų stuburinių embrionus, yra labai trumpas. Po poros savaičių išryškėja veido, galūnių ir kitų kūno dalių bruožai, užkoduoti genetiškai ir būdingi tik žmogui. Vidaus organų raida taip pat pasuka tik žmogui būdinga linkme. Nors kai kurie organai, pavyzdžiui, inkstai, besiformuodami pereina žemesniesiems gyvūnams būdingus raidos etapus“, - dėstė R.
Mokslas apie gyvybės pradžią
Mokslininkė įvardijo, kad prieš keletą dešimtmečių tokie sudėtingi procesai kaip apvaisinimas ir gastruliacija buvo kitaip suprantami ir aiškinami. „Dabar kyla klausimas, kodėl ir kaip tai vyksta, kas ląstelėje yra atsakingas už tuos pokyčius, kas juos lemia ir reguliuoja, kaip įvairūs išorės veiksniai gali pakeisti raidos procesus. Prenatalinis laikotarpis, periodus prenatalis, dalijamas į tris tarpsnius: ikigemalinį, Periodus preembryonica, gemalo, periodus embryonica ir vaisiaus, periodus fetalis. Visus šiuos tarpsnius nagrinėjantis mokslas - žmogaus embriologija - padeda suprasti, kaip keičiasi ląstelės, audiniai, organai ir visas kūnas nuo dviejų lytinių ląstelių susijungimo momento iki naujagimio užgimimo. Sklaida, augimas ir brendimas iki gimimo yra labai spartūs lyginant su šių procesų tempu po gimimo.
Ikigemalinis laikotarpis (dar vadinamas progeneze, progenesis) apima lytinių ląstelių raidą ir apvaisinimą. Lytinių ląstelių, arba gametų, raida - gametogenezė (moters - ovogenezė, ovogenesis, vyro - spermatogenezė, spermatogenesis) - tai lyg pasirengimas apvaisinimui. Jos metu vyksta lytinių ląstelių mejozė, todėl chromosomų kiekis sumažėja dvigubai nuo diploidinio iki haploidinio rinkinio, kinta jų dydis bei forma. Per spermatogenezę spermatozoidas netenka beveik visos citoplazmos. Kiaušinėlis, atvirkščiai, per ovogenezę didėja, nes daugėja citoplazmos, kurioje kaupiasi medžiagų užsimezgusiai gyvybei maitinti. Be to, gametos įgyja specialių struktūrų, pvz., spermatozoidas tampa uodeguotas, kad galėtų judėti, o kiaušinėlio citoplazmoje atsiranda organoidų, jį apsupa dangalai, kurie svarbūs apvaisinimui, implantacijai ir kt. Apvaisinime dalyvauja subrendęs, t. y. baigęs spermatogenezę, spermatozoidas.
O kiaušinėlis mejozę užbaigia tik apvaisinimo momentu. Dar iki gemalo užsimezgimo gali sutrikti lytinių ląstelių raida. Tokios būklės vadinamos gametopatijomis. Jos gali lemti nevaisingumą, paveldimas ligas, įgimtas sklaidos ydas. Gemalo laikotarpis trunka nuo apvaisinimo iki 8-osios savaitės. Pirmąsias dvi savaites vyksta gemalo užuomazgos raida, vadinama blastogeneze, blastogenesis. Gemalo užuomazga skyla, migruoja į gimdą, kur įsitvirtina ir plinta ne tik į gemalo kūną, bet ir į jo plėves bei priedus. Žmogui būdinga ankstyva plėvių ir priedų sklaida: amnionas, trynio maišas ir chorionas susidaro dar neatsiradus gemaliniams lapeliams. Raidos sutrikimai, atsiradę per pirmąsias dvi savaites, vadinami blastopatijomis. Dažniausiai atsakas į žalojantį faktorių pirmąsias dvi savaites vyksta principu „arba viskas, arba nieko“: arba gemalo užuomazga žūsta ir nėštumas baigiasi savaiminiu abortu, arba nepažeistos daugiagalės ląstelės „ištaiso“ pažeidimą ir gemalas toliau auga normaliai.
Nuo 3-osios savaitės vyksta embriogenezė, embryogenesis - susidaro trys gemaliniai lapeliai, kuriuose laipsniškai atsiranda ir formuojasi audiniai (histogenezė) ir organai (organogenezė). Baigia formuotis gemalo plėvės ir priedai, rišantys jį su motina. Gemalas pamažu tampa išoriškai panašus į žmogų: ryškėja veidas, galūnės, kinta žiaunos, nyksta uodega. Taigi ryškiausi organizmo sandaros pokyčiai stebimi būtent nuo 3-osios iki 8-osios gemalo savaitės. Gemalo laikotarpiu, kai vyksta organogenezė, kiekvienas organas turi savo „jautrųjį laiką“. Tai tas laikotarpis, per kurį vyksta aktyviausia konkretaus organo sklaida ir jis yra jautriausias įvairių teratogenų poveikiui. Pavyzdžiui, galūnių „jautrusis laikas“ - nuo 4-osios iki 8-osios savaitės, gomurio - nuo 6-osios iki 9-osios savaitės ir t. t. Sklaidos ydos, atsiradusios gemalo laikotarpiu, vadinamos embriopatijomis. Sunkiausios jų, nesuderinamos su gyvybe (pvz., besmegenystė, beširdystė ir kt.), lemia gemalo ar vaisiaus žūtį intrauteriniu laikotarpiu. Kitos, suderinamos su gyvybe (pvz., gomurio nesuaugimas, bepirštystė, riestinis inkstas ir kt.), palieka ryškių morfologinių bei funkcinių pokyčių ir vadinamos „didžiosiomis“ ydomis.
Nuo 9-osios savaitės gemalas vadinamas vaisiumi, fetus, o jo raida - fetogeneze, fetogenesis. Vaisiaus laikotarpis dalijamas į ankstyvąjį (nuo 9-osios iki 25-osios savaitės) ir vėlyvąjį (nuo 26-osios savaitės iki gimimo). Vaisiaus audiniai ir organai, užsimezgę dar gemalo laikotarpiu, auga ir bręsta. Nors sandara kinta ne taip dramatiškai kaip gemalo laikotarpiu, tačiau šiuo metu atsiradę pokyčiai leidžia audiniams ir organams pradėti funkcionuoti. Sparčiai auga vaisiaus kūnas: ūgis ypač didėja 3-iąjį ir 4-ąjį mėnesį, o svorio daugiausiai priaugama paskutiniais mėnesiais. Vėlyvuoju vaisiaus laikotarpiu gimusio naujagimio išgyvenimo galimybės labiausiai priklauso nuo jo amžiaus ir organų sistemų (ypač nervų ir kvėpavimo) brandumo. Vaisiaus laikotarpiu atsiradę raidos sutrikimai vadinami fetopatijomis. Joms būdingi funkciniai organų veiklos sutrikimai ir „mažosios“ ydos (pvz., mažasmegenystė, naujagimių psichikos defektai ir kt.). Normali žmogaus raida nuo apvaisinimo iki gimimo trunka maždaug 266 dienas, arba 38 savaites, arba 9 kalendorinius mėnesius. Moters nėštumas (skaičiuojant nuo paskutinių mėnesinių pirmosios dienos) trunka vidutiniškai 280 dienų, arba 40 savaičių, arba 10 mėnulio mėnesių.
Tręšimas
tags: #zmogui #budingas #apvaisinimo #budas
