Kvėpavimo takai - tai kvėpavimo organų sistemos dalis, kuriais cirkuliuoja įkvepiamas ir iškvepiamas oras. Jie skirstomi į viršutinius ir apatinius kvėpavimo takus. Viršutiniai ir apatiniai kvėpavimo takai apsaugo plaučius nuo pažeidimų ir infekcijų. Svarbi visų kvėpavimo takų ypatybė yra jų kaulinis arba kremzlinis skeletas, neleidžiantis takams subliūkšti ir užtikrinantis laisvą oro sklidimą jais. Kitas kvėpavimo takų sandaros ypatumas tas, kad jį iškloja virpinamasis epitelis, kuris labai svarbus einančiam orui valyti.
Viršutiniams kvėpavimo takams priklauso nosis (lot. Nasus), su prienosiniais ančiais (lot. Sinus paranasales) ir ryklė. Viršutiniams kvėpavimo takams galima skirti ir burnos ertmę. Pirmiausiai oras įkvepiamas į nosies ertmę, ten oras sušildomas, sudrėkinamas, mechaniškai sulaikomos smulkios dalelės (dulkės). Toliau oras keliauja į prienosinius ančius, čia jis dar kart papildomai sušildomas.
Apatiniams kvėpavimo takams priklauso iš ryklės priekinės sienos susiformavę dariniai: gerklos (lot. Larynx), gerklė (trachėja) (lot. Trachea), bronchai (lot. Bronchi) (pagrindiniai, skiltiniai, segmentiniai ir kiti bronchai, bronchiolės). Įkvepiamas oras iš ryklės, patenka į gerklas, po to keliauja į gerklę (trachėją). Iš gerklės patenka į du pagrindinius bronchus (lot. Bronchinis medis (lot. Arbor bronchialis) arba kvėpavimo medis, apatinių kvėpavimo takų dalis, kuri apima trachėją, bronchus ir alveoles.
1. Trachėja (lot. Trachea) - ją sudaro žiedinės kremzlės kaip gerklų tęsinys ir eina į krūtinės ertmę.
2. Pagrindiniai bronchai (lot. Trachea) - nuo trachėjos skilimo prasideda vadinamasis bronchinis medis.
a) Dešinysis pagrindinis bronchas (lot. Bronchus principalis dexter) yra apie 2,5 cm ilgio, jis yra trupesnis ir platesnis už kairįjį, todėl dešinįjį bronchą dažniau gali patekti kvėpavimo takų svetimkūniai.
b) Kairysis pagrindinis bronchas (lot. Bronchus principalis sinister).
3. Skiltiniai bronchai (lot. Bronchus lobaris).
a) Dešinysis viršutinis skiltinis bronchas suskyla į tris segmentinius bronchus - viršūninį, užpakalinį ir priekinį. Vidurinis skiltinis bronchas dešiniajame plautyje skyla į du segmentinius bronchus: vidinį ir šoninį.
b) Kairysis viršutinis skiltinis bronchas pradžioje pasidalina į dvi šakas, kurios savo eiga maždaug atitinka dešiniojo plaučio viršutinį ir vidurinį skiltinius bronchus.
4. Segmentiniai bronchai (lot. Bronchus segmentalis) plaučiuose dar keletą kartų šakojasi dischotominiu būdu, jų spindis vis siaurėja, mažėja, kremzliniai sienos elementai darosi netaisyklingos formos. Jie vadinami vidiniais segmentų bronchais.
5. Galinės bronchiolės (lot. Bronchioli terminales), jų sienelėse jau nebėra kremzlinių elementų.
6. Kvėpuojamosios bronchiolės (lot. Bronchioli respiratoriae).
7. Alveoliniai latakėliai (lot. Ductus alveolares).
8. Alveoliniai maišeliai (lot. Sacculi alveolares), kurie sudaryti iš alveolių, sudaro mažiausią plaučių struktūrinį vienetą - kekę (lot. Acinus).
Embriono galvos ektodermoje apie ketvirtą savaitę susidaro pora sustorėjusių ektoderminių plokštelių - nosiniai plakodai. Augdami jie įdumba ir yra vadinami uodžiamosiomis duobutėmis - uoslės organo užuomazga. Abi duobutės gilėja ir artėja prie embriono pirminės burnos ertmės, su kuria apie septintą savaitę susijungia į bendrą ertmę. Apatiniai kvėpavimo takai su plaučiais plėtojasi iš embriono ryklės priekinės sienelės. Jau 3 mm ilgio embriono ryklėje, kaudaliau nuo ryklinių (žiauninių) kišenių pasirodo užuomazga - vaga, tampanti plautiniu pumpuru. Gana greitai užuomazga auga, ilgėja ir skyla (skilimas į dvejų pagrindinių bronchų užuomazgas matyti 4 mm embrione), pradeda aiškėti bronchinio medžio kontūrai - 7 mm ilgio embrione jau matomos skiltinių bronchų užuomazgos.
Sausas kosulys - tai sudėtingas organizmo refleksinis atsakas į kvėpavimo takų (gerklų, bronchų), nosies, krūtinplėvės, nervinių šaknelių arba tiesiog kvėpavimo centro dirginimą.
Kvėpavimo sutrikimai dažnai susiję su kvėpavimo sistema, kuri apima nosį, gerklas, trachėją, bronchus ir plaučius. Ši sistema yra atsakinga už deguonies tiekimą organizmui ir anglies dioksido šalinimą. Pagrindiniai organai, paveikti kvėpavimo sutrikimų, yra plaučiai, kurie gali patirti uždegimus, obstrukcijas ar kitus pažeidimus, trukdančius normaliai kvėpuoti.
Kvėpavimo sutrikimai apima platų spektrą ligų ir būklių, kurios sutrikdo normalią kvėpavimo funkciją. Tai gali būti lėtinės ligos, tokios kaip astma, lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) arba plaučių fibrozė, taip pat ūmios būklės, pavyzdžiui, plaučių uždegimas ar bronchitas. Šios ligos gali sukelti rimtų pasekmių, tokių kaip sumažėjusi gyvenimo kokybė, nuovargis, deguonies trūkumas organizme ir net mirtis.
Kvėpavimo sutrikimų priežastys gali būti įvairios. Dažniausios jų yra: infekcijos, alergijos, oro tarša, rūkymas, genetikos veiksniai ir tam tikros profesinės sąlygos. Infekcijos, tokios kaip gripas ar COVID-19, gali sukelti ūminius kvėpavimo sutrikimus, o lėtinės ligos, tokios kaip astma, gali būti sukeltos alerginės reakcijos.
Pagrindiniai kvėpavimo sutrikimų simptomai gali apimti dusulį, kosulį, krūtinės skausmą, švokštimą ir nuovargį. Šie simptomai gali svyruoti nuo lengvų, pavyzdžiui, retkarčiais pasireiškiančio kosulio, iki sunkių, kai pacientas negali normaliai kvėpuoti ir patiria didelį diskomfortą.
Kvėpavimo sutrikimų diagnostika apima įvairius tyrimus ir procedūras. Labiausiai paplitusi diagnostinė priemonė yra spirometrija, kuri matuoja plaučių talpą ir oro srauto greitį.
Kvėpavimo sutrikimų gydymas priklauso nuo ligos tipo ir sunkumo. Gydymo galimybės gali apimti medicininius sprendimus, tokius kaip inhaliatoriai, steroidai, antibiotikai ar bronchodilatatoriai, kurie padeda atpalaiduoti kvėpavimo takus. Taip pat svarbu keisti gyvenimo būdą, pavyzdžiui, mesti rūkyti, gerinti oro kokybę ir reguliariai sportuoti. Naujausios terapijos galimybės, tokios kaip biologinė terapija, gali būti taikomos pacientams, sergantiems sunkia astma ar kitomis lėtinėmis ligomis. Be to, reabilitacija gali būti naudinga pacientams, norintiems pagerinti kvėpavimo funkciją ir bendrą fizinę būklę.
Visų pirma, taisyklingas kvėpavimas yra kvėpavimas pro nosį. Kai esame sveiki, savo kvėpavimo nejaučiame. Tačiau, esant slogai ar sinusitui, ar kai nosis užgulta dėl kitų priežasčių, žmogus savaime ima kvėpuoti pro burną. Tada normalus kvėpavimas sutrinka, nes į plaučius patenka šaltas oras, jis yra pavojingas, nes gali sukelti kvėpavimo takų uždegimą. Pro burną kvėpuoti ypač pavojinga sergantiesiems lėtinėmis ligomis, pvz., astma, nes tai gali išprovokuoti ligos paūmėjimą.
Kvėpavimo funkcija, atlikus spirometriją, gali būti išmatuota. Spirometrija - tyrimas, kai specialiu aparatu patikrinama, kaip plaučiai kvėpuoja, ar nėra kvėpavimo takų susiaurėjimo (obstrukcijos). Tyrimo metu išmatuojama, kiek oro į mūsų plaučius telpa, t.y. plaučių tūris, gyvybinė plaučių talpa. Kitas svarbus plaučių funkcijos žymuo - įkvepiamo ir iškvepiamo oro greitis, kuris leidžia įvertinti, ar nėra bronchų obstrukcijos (susiaurėjimo), ir parodo, kaip greitai oras įeina ir išeina iš kvėpavimo takų. Plaučių talpa gali būti mažesnė, kai žmogus serga kokia nors plaučių liga, pvz., didelės apimties plaučių uždegimu, taip pat kai plaučiai surandėja dėl persirgtos tuberkuliozės, po operacijos ar kt. Plaučių tūrio talpos normos svyravimai yra gana dideli, todėl specialiai treniruoti plaučių dažniausiai nereikia.
Deguonis yra gyvybės pagrindas. Bet organizmui aprūpinti deguonimi reikalingi ne vien kvėpavimo sistemos organai. Kad vyktų normali deguonies apykaita, reikia ir sveikų raudonųjų kraujo kūnelių. Užteks, kad žmogus sirgs mažakraujyste, ir tai nulems, kad jo organai bus nepakankamai aprūpinami deguonimi. O jeigu blogai funkcionuos širdis ir kraujas nebus efektyviai varinėjamas po organizmą, vėl turėsime problemų dėl jo aprūpinimo deguonimi. Taigi svarbūs yra 3 komponentai - plaučiai, širdis ir raudonieji kraujo kūneliai. Tik jiems esant sveikiems ir normaliai veikiant, organizmas bus tinkamai aprūpinamas deguonimi.
Vėžinės ląstelės yra geriau prisitaikiusios prie mažesnio deguonies kiekio, ir jo stoka netrukdo joms sparčiai augti ir daugintis. Tačiau teiginys, kad papildomas organų aprūpinimas deguonimi galėtų prisidėti prie vėžio profilaktikos, tėra hipotezė.
Kvėpavimo sistemos ligos „užima“ 1-2 vietą pagal dažnumą ir 3 vietą pagal mirtingumą (po širdies ir kraujagyslių sistemos ligų bei infekcijų). Dažniausiai užkratas, sukeliamas įvairių mikroorganizmų, plinta oro lašeliniu būdu. Bronchitas - viena dažniausių kvėpavimo takų ligų, su kuria bent kartą gyvenime susiduria daugelis žmonių. Dažniausiai ji prasideda kaip įprastas peršalimas, tačiau užsitęsęs kosulys, spaudimas krūtinėje ir silpnumas verčia susimąstyti, ar tai nėra rimtesnė būklė. Staiga pakilusi temperatūra, stiprus kosulys ar pasunkėjęs kvėpavimas - tai gali reikšti daugiau nei peršalimą. Plaučių uždegimas - rimta kvėpavimo sistemos infekcija, galinti paliesti bet kokio amžiaus žmogų - nuo kūdikio iki senjoro. Peršalę jaučiate nemalonų spaudimą ar skausmą kaktos, nosies ir akių srityje? Tai - vieni iš dažniausiai pasitaikančių sinusito požymių. Su tokia būkle susiduria daugybė žmonių visame pasaulyje. Tad mokėti ją atpažinti, be abejonės, svarbu. Užsitęsęs, staiga prasidėjęs ir varginantis mažų vaikų ar naujagimių kosulys gali išgąsdinti daugelį tėvų. Kalbant apie tai, yra viena infekcija, kurios svarbu nenuvertinti - kokliušas. Ši bakterinė liga pavojinga ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, o jos sukelti simptomai gali būti išties rimti. Bronchinė astma - lėtinė uždegiminė kvėpavimo takų liga, pasireiškianti dusulio ir/ar kosulio priepuoliais, ypač naktį ir ryte. Astma skiriasi savo sunkumu ir klasifikuojama remiantis priepuolių dažnumu - pagal juos skiriamas skirtingas gydymas. Vienas svarbiausių tyrimų diagnozės patvirtinimui yra spirometrija.
Žmonių ir sausumos stuburinių gyvūnų kvėpavimo organai susideda iš kvėpavimo takų ir plaučių su pleura. Kvėpavimo takuose (nosyje, gerklose, trachėjoje, bronchuose) oras apsivalo, sušyla ir prisisotina vandens garų. Juose taip pat yra balso aparatas, kuris kartu su pagalbiniais organais (liežuviu, dantimis, lūpomis, gomuriu) skleidžia artikuliuotus (žmogaus) ir neartikuliuotus (gyvūnų) garsus. Kvėpavimo takai dėl juose esančių kremzlinių griaučių nuolat atviri ir fiziologinėmis sąlygomis nesubliūkšta. Plaučių alveolėse vyksta dujų (deguonies ir anglies dioksido) apykaita tarp atmosferos oro ir kraujo, per plaučius iš organizmo išsiskiria ir dalis tam tikrų medžiagų - acetono, alkoholio, azoto monoksido ir kitų.
Daugiašerių žieduotųjų kirmėlių žiaunos susidarė pakitus parapodijų nugariniams ūseliams arba išsikerojus galvos skiautės palpams. Dauguma moliuskų turi tikrąsias žiaunas, arba ktenidijas. Jos yra mantijos ertmėje. Plautiniai moliuskai turi plautį (juo virtusi mantijos ertmė). Daugumos vėžiagyvių žiaunos yra ant krūtinės arba pilvelio kojų: tai plokštelės arba stiebelis, nusagstytas žiauniniais siūlais. Sausumos vėžiagyvių kvėpavimo organai yra pakitusios žiauninės ertmės arba galūnės, kuriose yra vamzdelių, prisipildžiusių oro, sistema. Gyvūnų, turinčių kietą kūno dangą (pvz., daugumos voragyvių, vabzdžių), kvėpavimo organai yra trachėjos (kūno viduje išsišakojusių vamzdelių sistema). Kai kurie voragyviai turi ir trachėjas, ir plaučius (maišo pavidalo organus po dangos audiniais). Varliagyviai turi primityvius plaučius (paprastus porinius maišus), pro kuriuos vyksta tik 1/3 dujų apytakos (2/3 vyksta pro odą).
Daugelio gyvūnų įvairiais ontogenezės etapais veikia skirtingi kvėpavimo organai: kai kurių vabzdžių (pvz., lašalų) lervos turi trachėjines žiaunas, suaugę lašalai - trachėjas; žuvų ir varliagyvių lervos kartais turi laikinas (išorines) žiaunas.
Kvėpavimo ciklo metu plaučiai išsiplečia ir susitraukia tokiu būdu varinėdami orą. Plaučiuose telpa apie 6 litrus oro, o įprastai iškvepiama apie 2,5-3,0 litro. Tam tikras oro santykis plaučiuose išlieka ir maksimalaus priverstinio iškvėpimo (ERV) metu - šis liekamasis tūris siekia maždaug 1,0-1,5 litro ir jis negali būti apskaičiuotas spirometrijos pagalba. Liekamojo tūrio skaičiavimai atliekami pasitelkiant specialius metodus.
Kvėpavimo dažnis - tai kvėpavimo ciklų per minutę skaičius.
Viena pagrindinių kvėpavimo sistemos užduočių - deramai subalansuoti alveolėse bei plaučių kapiliariniame kraujyje esantį dalinį slėgį. Jas sudaro alveolių epitelinės ląstelės, pamatinės (bazalinės) membranos bei alveolių kapiliarų endotelio ląstelės. Šis barjeras būna itin plonas (pas žmones - 2,2 μm skersmens). Jis dengia maždaug 300 milijonų mažų oro pūslelių, vadinamų alveolėmis (kiekvieno skersmuo nuo 75 iki 300 µm), kurios išsišakojusios iš plaučių bronchiolių. Alveolėse esantis oras iš dalies yra pastovus ir siekia 2,5-3,0 litro bei visiškai supa alveolių kapiliarinį kraują. Kraujo, išeinančio iš alveolių kapiliarų ir galiausiai pasiskirstančio po kūną, dalinis deguonies slėgis yra 13-14 kPa (100 mmHg), o dalinis anglies dioksido slėgis - 5,3 kPa (40 mmHg). Alveolės per kvėpavimo takus yra susijusios su atmosfera, todėl alveolių oro slėgis yra lygiai toks pat kaip aplinkos oro slėgis jūros lygyje, aukštyje virš jūros lygio arba bet kurioje dirbtinėje atmosferoje, kaip nardymo arba vakuuminė kamera, kurioje asmuo gali laisvai kvėpuoti. Plaučiams plečiantis, alveolinis oras užima didesnį tūrį, o jo slėgis proporcingai mažėja. Dėl šios priežasties oras stumiamas į kvėpavimo takus tol, kol slėgis alveolėse vėl tampa panašus į aplinkos oro slėgį. Iškvėpimo metu vyksmas būna priešingas. Tačiau, pakilus virš jūros lygio, oro tankis sparčiai mažėja, o 5500 m aukštyje jis sumažėja maždaug perpus.
Nosies arba oro takuose esančių nervinių galūnių sudirginimas gali sukelti kosulį ar čiaudulį, kurių metu trachėjoje ar nosyje susitelkę svetimkūniai ar alergenai pašalinami stipria oro srove. Kosint, kvėpavimo takų sienelių lygiųjų raumenų susitraukimas susiaurina trachėją, sutraukdamas kremzlės plokštelių galus ir stumdamas minkštuosius audinius į liumeną.
Kvėpavimo takų epitelis gali išskirti įvairias molekules, kurios padeda apsaugoti plaučius. Tai apima sekrecinius imunoglobulinus (IgA), kolektinus, defensinus (katijoninius baltymus) ir kitus peptidus bei proteazes, reaktyviąsias deguonies rūšis ir reaktyviąsias azoto rūšis. Šios išskyros gali veikti tiesiogiai kaip antimikrobinės medžiagos, padedančios apsaugoti kvėpavimo takus nuo galimos infekcijos. Paviršinio aktyvumo medžiagų imuninė funkcija pirmiausia priskiriama dviem baltymams - SP-A ir SP-D. Šie baltymai gali jungtis su cukrumi patogenų paviršiuje ir taip juos opsonizuoti, kad fagocitai šiuos įsisavintų. Jie taip pat reguliuoja uždegiminius atsakus ir sąveikauja su adaptyviu imuniniu atsaku.
Plaučių kraujagyslėse yra fibrinolizinė sistema, kuri ištirpdo krešulius, kurie galėjo patekti į plaučių kraujotaką dėl embolijos. Jie taip pat išskiria įvairias medžiagas, kurios patenka į sisteminį arterinį kraują ir iš sisteminio veninio kraujo pašalina kitas medžiagas, kurios jį pasiekia per plaučių arteriją. Plaučiai geba išskirti hormoną: fiziologiškai neaktyvus dekapeptidas angiotenzinas I plaučių kraujotakoje virsta aldosteroną atpalaiduojančiu oktapeptidu angiotenzinu II. Reakcija pasireiškia ir kituose audiniuose, tačiau ji ypač ryški plaučiuose.
Dujų judėjimas per gerklas, ryklę ir burną leidžia žmonėms kalbėti, kas dar kartais vadinama fonacija. Paukščių čiulbėjimas vyksta per sirinksą - organą, esantį trachėjos apačioje. Oro vibracija, keliaujanti per gerklas (balso stygas) ar sirinksą, leidžia skleisti atitinkamus garsus.
Arkliai išsiskiria tuo, jog gali kvėpuoti tik pro šnerves. Arklio kvėpavimo sistema pasižymi audinio atvartu - minkštuoju gomuriu, - kuris atskiria ryklę nuo arklio burnos ertmės, išskyrus rijimo metu. Dramblys yra vienintelis žinomas žinduolis, neturintis tarpo tarp visceralinės (dengiančios plaučius) ir parietalinės (dengiančios krūtinės ląstos sieną) pleuros, kuris vadinamas pleuros ertme (lot. cаvitas pleuralis). Dramblio plaučiai yra pritvirtinti prie diafragmos.
Paukščių kvėpavimo sistema itin skiriasi nuo žinduolių kvėpavimo sistemos: jie pasižymi standžiais plaučiais, kurie kvėpavimo ciklo metu nesiplečia ir nesusitraukia. Paukščių plaučiai yra mažesni nei panašaus dydžio žinduolių plaučiai. Pas paukščius įkvėpimas ir iškvėpimas vyksta pakaitomis didinant ir mažinant visos krūtinės ir pilvo ertmės (arba celomo) tūrį, drauge pasitelkiant tiek pilvo, tiek šonkaulių raumenis. Įkvėpimo metu prie stuburo šonkaulių prisitvirtinę raumenys susitraukia, pakreipdami juos į priekį ir į išorę. Tai stumia krūtinkaulio šonkaulius, prie kurių šie yra pritvirtinti beveik stačiu kampu, žemyn ir į priekį, o pastarieji išjudina krūtinkaulį su iškilusiu kiliu (lot. carina), kurie irgi stumiami ta pačia kryptimi. Tai padidina tiek vertikalų, tiek skersinį kamieno krūtinės dalies skersmenį.
Nors roplių dujų apytaka vyksta alveolėse, pati anatominė roplių plaučių struktūra yra ne tokia sudėtinga kaip žinduolių, jiems būdingi paprastesni kvėpavimo takai. Kadangi šie gyvūnai neturi diafragmos, jų kvėpavimas vyksta keičiant kūno ertmės tūrį, kurį kontroliuoja tarpšonkaulinių raumenų susitraukimas.
Varliagyviai kvėpuoja pasitelkdami tiek plaučius, tiek odą. Varliagyvių plaučių ventiliacija priklauso nuo teigiamo slėgio ventiliacijos. Raumenys nuleidžia burnos ertmės dugną, tokiu būdu jį padidindami ir per šnerves į burnos ertmę įtraukdami oro. Šnervėms bei burnai užsivėrus, burnos ertmės dugnas pakyla į viršų, o oras trachėja nustumiamas į plaučius. Šių gyvūnų oda pasižymi kraujagyslingumu ir drėgnumu - drėgmė palaikoma specializuotoms ląstelėms išskiriant gleives bei dalyvauja odos kvėpavime.
Deguonis prastai tirpsta vandenyje - visiškai aeruotame gėlame vandenyje jis tesudaro 8-10 ml O2/l, o O2 koncentracija jūros lygyje yra 210 ml/l. Kvėpavimo takų dujų difuzijos koeficientas ore - laikotarpis, per kurį medžiaga difunduoja iš terpės su didele koncentracija į terpę su maža koncentracija įprastinėmis sąlygomis - paprastai yra 10 000 greitesnis nei vandenyje. Dėl šios priežasties deguonies difuzijos koeficientas ore yra 17,6 mm2/s, o vandenyje - tik 0,0021 mm2/s. Atitinkamos anglies dioksido vertės yra 16 mm2/s ore bei 0,0016 mm2/s vandenyje. Kadangi deguonies apykaita vandenyje vyksta kur kas lėčiau nei ore, žuvies žiaunos pasižymi specializuotais organais, kurie sudaryti iš žiaunų lapelių (filamentų), o pastarieji - iš žiaunų plokštelių (lamelių).
Augalų kvėpavimo ciklą sudaro du procesai - fotosintezė, kurios metu energija kaupiama, bei oksidacinis metabolizmas, kurio metu ši energija pasisavinama. Augalai fotosintezės metu naudoja anglies dioksido dujas ir išskiria deguonies dujas kaip šalutinį produktą. Fotosintezės cheminė lygtis - 6 CO2 (anglies dioksidas) ir 6 H2O (vanduo), veikiami saulės šviesos, sudaro C6H12O6 (gliukozę) ir 6 O2 (deguonį). Fotosintezės metu išskiriama šviesos energija kaupiama anglies atomuose esančiuose elektronuose. Kvėpavimas yra priešingybė fotosintezei - šio proceso metu energija yra perimama cheminėms reakcijoms ląstelėse palaikyti. Augalų kvėpavimas yra ribojamas difuzijos. Augalai anglies dioksidą įsisavina per angeles, vadinamas žiotelėmis, kurios atsiveria ir užsiveria ant lapų apatinės pusės, retesniais atvejais - ir kitose vietose. Daugeliui augalų deguonies reikia ir kataboliziniams procesams (energiją išskiriančioms skaidymo reakcijoms). Tačiau per valandą sunaudojamas O2 kiekis yra mažas, nes jos nedalyvauja procesuose, kuriems reikalingas didelio intensyvumo aerobinis metabolizmas. Kadangi fotosintezei reikalingas CO2, kuris sudaro tik 0,04 % aplinkos oro, žiotelėms būtinas didelis oro kiekis.
Kvėpavimo sistema | Dr. Binocs laida | Mokomieji vaizdo įrašai vaikams
tags: #kvepavimo #sistemos #apsigimimai
