Batai - tai ne tik būtinas drabužis, apsaugantis mūsų pėdas, bet ir svarbus elementas, lydintis mus nuo pat gimimo. Vaikams batai tampa vienu iš pirmųjų pažinimo objektų, padedančių suprasti juos supančią aplinką ir save pačius. Nuo kūdikystės, kai batai ar jų atitikmenys užmaunami dar nevaikštančiam kūdikiui, iki pirmųjų savarankiškų žingsnių, kai vaikas jau suvokia, kad išeiti į pasaulį basas negalima. Ši tema persikelia ir į literatūrą, menus, skatinant vaikus ne tik dainuoti daineles, skaityti eilėraštukus, bet ir žiūrėti paveiksliukus ar filmukus, kuriuose vienaip ar kitaip veikia batai. Tai ne tik smagu, bet ir svarbu, nes batai - tai kiekvieno auginamos savasties, tapatybės, savivokos ir dar daugelio dalykų ženklas.
Vaikystė - žmogaus gyvenimo tarpsnis, dažnai siejamas ir su basumu. Tačiau vaiko kojytės vis greičiau auga ir vis dažniau apaunamos vis kitais batais. Kaip greitai auga greitos mano kojos - Batukai verkia jų nebepaviję… - rašė J. Erlickas eilėraštyje „Aš moku augti“, apdainuodamas ne tik augimo džiaugsmą, bet ir apgailestavimą dėl išaugtų batukų. Todėl nenuostabu, kad būtent batai, ypač suaugusiųjų, pradeda dominti jau kūdikius, o vos išmokęs vaikščioti vaikas pamėgsta matuotis mamos ar tėčio batus. Nors ir griuvinėdamas, bet išdidžiai šlepsi su jais po kambarį, o norėdamas išeiti į lauką neįgudusiais judesiais bando autis savuosius batukus, jau suprasdamas, kad iš namų į pasaulį negali išeiti basas.
Liutauro Degėsio eilėraščio „Šimtakojis“ lyrinis subjektas vaikiškai klausinėja lyg užjausdamas šimtakojį, kuris, kalbintojo akimis žiūrint, turi tiek daug reikalų su batais, nes juk kojų net šimtas. Taigi iš kojų ir batų jau mažametis ima suprasti, kas yra kas jį supančiame pasaulyje ir kas, koks yra jis pats.
Pingvinuk, pagarba Ir labai labai zemai lenkiuosi Merginos reikia pagalbos, gal zinot is kur galima parsisiust ivairiu vaikisku daineliu bei instmentines muzikos fonogramu? (labai reiktu ir labai ju pasigendama darzelyje rengiant ivairius renginius ir sventes).Aciu.
Oras atvėso, ir basam šimtakojui Benui pasidarė šalta kojoms. Todėl šimtakojis Benas užsuko į batų parduotuvę. Ir... visiškai pasimetė. Apsiavė šimtą vienodų batų - nei šis, nei tas. Apsiavė. - Dar ko sugalvosi, - piktai atšovė pardavėja. Negali būti, kad pasaulyje nėra daugiau nė vieno šimtakojo, kuris norėtų puikuotis skirtingais batais! Juk tai taip šaunu. Vos išėjo laikraštis, šimtakojui Benui paskambino. Nuostabiausia, kad tai buvo ne kitas šimtakojis, o... Jie kartu nuėjo į parduotuvę ir nusipirko du šimtus porų batų, o paskui juos draugiškai pasidalino. Net piktoji pardavėja nusišypsojo ir pasakė, kad taip - gražiau. Ir įdomiau. O paskui šimtakojis ir šimtakojė ėmė draugauti, galop iškėlė vestuves. O jei šimtakojo Beno išmintį pasiskolintų žmonės? Deja, nieko neišeis, nes berniukų kojos visada didesnės už mergaičių...
Batai literatūroje: nuo kasdienybės iki pasakų pasaulio
Tema apie batus yra universali ir plati, tinkanti įvairaus amžiaus skaitytojams. Ji leidžia pažvelgti ne tik į literatūrą, bet ir į kitus menus (dailę, kiną), socialinio gyvenimo apraiškas (reklamą, antraštes, viešųjų erdvių pavadinimus) bei pasmalsauti, kuo apsiavę bičiuliai, pažįstami ar atsitiktiniai gatvės praeiviai. Tad skaityti minėtus ir gausius čia nepaminėtus tekstus apie batus galima ir reikia jau priešmokykliniame amžiuje, taip pat, žinoma, pradinėse klasėse.
5-6 klasėms: batai ir šlepetės kaip mūsų tapatybės atspindys
Kiek rimčiau batų ciklo temą galima pradėti nuo pasiūlymų 5-6 klasėms. Vienas iš pavyzdžių - K. Kasparavičiaus tekstas „Buvo du batai“. Šiame tekste batai ir šlepetės tampa ne tik daiktais, bet ir personažais, turinčiais savo charakterį ir istoriją. Šlepetės, apibūdinamos kaip „visiškai kvailos“, nes niekada neteko išeiti iš namų, supriešinamos su batais, kurie kasdien keliauja į pasaulį. Šis tekstas skatina vaikus pamąstyti apie daiktų reikšmę mūsų gyvenime, apie namų jaukumą ir pasaulio pažinimą.
Galimi klausimai, susiję su tekstu:
- Kur šlepečių vieta namuose?
- Kokiu veiksmažodžiu išreiškiamas šlepečių buvimas savo vietoje?
- Kodėl šlepetės apibūdinamos kaip „visiškai kvailos“?
- Koks šlepečių požiūris į batus?
Šio amžiaus vaikai ne tik noriai kalbasi apie tekstų personažus, bet ir pasakojasi, kokias šlepetes ir kas jų namuose nešioja, linkę pasvarstyti, ar tikrai jos tokios jau „kvailos“. Mokytojui prireikia ypatingo jautrumo, supratingumo ir atidos klausantis, kad nebūtų peržengta intymumo riba, kad vaikas bendraklasių akivaizdoje neatsivertų per daug.
Kas pasakojama apie batų prigimtį jau pirmame teksto sakinyje? Kaip batai sužmoginami? Kuo jie „kaip ir žmonės“? Koks batų santykis su šeimininku? Kaip batai reaguoja į atsiradusius šalia naujus batus? Koks senųjų batų likimas?
Po šlepečių istorijų ateina laikas išeiti iš namų, išeiti į pasaulį, į sociumą, o tam reikia apsiauti batus. Šiame amžiaus tarpsnyje jau labai svarbu, kokius batus autis, nes jau suvokiama, kad jie kalba apie šeimininką. Todėl vaikams skiriama namų darbų užduotis sutartą dieną į pamoką atsinešti kokį nors savo batą ir papasakoti su juo susijusią istoriją, atsitikimą, kuris kažkuo kažkaip svarbus jų gyvenime. Ši užduotis puikiai pasiteisina daugeliu požiūrių. Pirmiausia, kaip jau minėta kalbant apie šlepetes, vaikai atsiveria ir mokytojui, ir vieni kitiems, tos batų istorijos suartina, nes kartais randama ir bendrumų, ir panašumų. Be to, vaikai mokosi pasakoti, pasakoti ne apie save tiesiogiai, o pasitelkdami daiktą kaip tarpininką, gal net kaip priedangą, nes tiesiai apie save kalbėti būtų per atvira. Mokosi kurti pasakojimą kaip įdomią istoriją, gal net nuotykį.
Pasakų pasaulis ir batų magija
Kai jau apsiavę batus patekome į sociumą, galime eiti ir dar toliau: užduoti vaikams gauti iš suaugusio žmogaus (mamos, tėčio, dėdės, tetos ar mokytojo, būrelio vadovo) interviu, kokie batai jo gyvenime yra ar buvo svarbiausi, su kokiais jis mieliausiai vaikšto, kaip išsirenka, kokių niekada neapsiautų, o apie kokius galbūt svajoja.
Iš batų realybės ir žmonių kasdienybės galima keltis ir į vaizduotės pasaulį, nepaliekant apavo temos. Ypač daug batų pasakose. 5-6 klasėse pagal programą privalu skaityti pasakas, todėl galima pasiūlyti skaityti ir tokias, kuriose vienaip ar kitaip dalyvauja batai (net septynmyliai!), bateliai, kurpaitės, kurpės, klumpės. Patys vaikai paklausti tikrai prisimins „Batuotą katiną“, „Pelenę“, o mokytojas dar pasiūlys Wilhelmo Hauffo „Istoriją apie Muką“, Hanso Christiano Anderseno „Raudonus batelius“, brolių Grimmų „Prašoktas kurpes“ bei jų lietuviškąjį atitikmenį „Prašoktos kurpaitės“ ir dar visą pluoštą įvairių tautų pasakų apie batsiuvius su lietuviškąja „Kaip kurpius į dangų ėjo“ ir vaikams puikiai žinoma „Eglė žalčių karaliene“, kurioje pagrindinei herojei, kad pasiektų savo tikslą, teko geležines klumpes suavėti.
Klausti, ką batuotam katinui reiškia jo batai, kaip jie įgyjami, vaizduojami, kokie piešiami iliustracijose, koks tas katinas su batais atrodo kitų akyse, ar tik batai suteikia jam tokių galių, o gal tai tik išorinis ženklas, katinišką savivertę pastiprinanti detalė; kokių reikšmių pasakoje įgyja Pelenės kurpaitės, kiek jos svarbios jai pačiai, kodėl pamestoji kurpaitė netinka nė vienai kitai merginai, kaip ta kurpaitė tampa priemone teisybei atkurti; kokią kitokią nei iki šiol aptartosios prasmę įgauna apavas pasakoje apie Eglę, kuri turi suavėti geležines klumpes, kad būtų išleista pasisvečiuoti į gimtinę.
Pats vaikas jau, ko gero, gebės apibendrinti, kad visose šiose pasakose apavas susijęs su išbandymais, kuriuos turi įveikti jų herojai. Galima skirti vaikams užduotį surasti informacijos apie įvairias „Batuoto katino“ ar „Pelenės“ (arba kitų aptariamos temos pasakų) interpretacijas kine, teatre, dailėje, dirbant grupėmis ar poromis parengti apie tai pranešimus akcentuojant batų reikšmę įvairiose šiuolaikinėse pasakų versijose.
Aptarus liaudies ir autorines pasakas ir batų motyvą jose, tinka užduotis patiems kurti pasaką arba jos tęsinį batų tema. Tai gali būti Ilonos Ežerinytės „Pasakos apie batus“ pradžia. Kūrinyje pasakojama apie batsiuvį, kuris, tiesa, pats batų nesiuvo, o tik juos taisė, bet labai mėgo savo darbą ir batus. Benui patiko batai. Ne purvinos ir nudėvėtos jų odelės, o… pasakojimai. Sėdėdamas už pertvaros, Benas nematė, kas atnešdavo batus, - jie meistrui atkeliaudavo geležiniame vežimėlyje su prie pado priklijuotais popieriniais numerėliais, todėl, paėmęs į rankas kokią porą, Benas bandydavo atspėti, kas jis, tas negrabus avėtojas, taip negailestingai nubrėžęs rudų aulinukų šoną. Ir batas imdavo pasakoti… Ypač graudžios būdavo proginių batelių istorijos.
Batai - empatijos ir vertybių ugdymo priemonė
Siekiant dar plačiau išskleisti socialinį batų temos aspektą, ugdyti empatiją, labai paveikus yra filmas „Dangaus vaikai“ (Children of Heaven, 1997, rež. Majidas Majidi). Jame vaizduojamas vargingas vienos Irano šeimos gyvenimas. Batai šios šeimos vaikams didelė vertybė - galimybė eiti į mokyklą. Grįždamas namo iš batų taisyklos devynmetis berniukas praranda ką tik sutaisytus jaunesnės sesers batukus. Abu vaikai supranta, kad naujų batukų įsigyti neįmanoma, tad tėvams apie tai net nesako ir abu bando dalytis vienais likusiais gerokai sudėvėtais brolio sportbačiais. Tačiau nušvinta viltis - galimybė laimėti naujus sportinius batus bėgimo varžybose. Berniukas nusprendžia jose dalyvauti ir atkakliai treniruojasi.
Taigi šis filmas ne tik apie batus, bet ir, žinoma, apie šiltus brolio, sesers, visos šeimos santykius, vaikų jautrumą, vienybę, svajones ir valią jų siekiant. Įtaigus pasakojimas nepalieka abejingų, paskatina dėkingu žvilgsniu pažvelgti į savo batus ir pasidžiaugti, kad jų turime net ne vienus. Žodžiu, šis „batų temos“ filmas ir pokalbis, ką gali reikšti batai, - puikus empatijos, jautrumo, dvasingumo ugdymo seansas, paskatinimas atkakliai siekti tikslų net sudėtingiausiomis sąlygomis.
Batai istorijoje galėtų būti įdomi literatūros ir pasaulio pažinimo ar istorijos pamokų integravimo tema. Tikrai apie tai vaikai rastų intriguojančių įdomybių. Štai atsivertę Audronės Meškauskaitės ir Aurinos Venislovaitės knygą Istorijos skanėstai randame klausimą ir apie batus: „Ką daryti, kad batai girgždėtų?“ Ir čia pat pasakojama, kad „šiaučiai (taip batsiuvius tada vadino) batus paprastiems žmonėms, kur...
Batai (ar kažkas panašaus į juos) dažnai užmaunami dar nevaikštančiam kūdikiui ir jau tampa privalomi pirmuosius žingsnius žengiančiam vaikui.
Vaikystė - žmogaus gyvenimo tarpsnis, dažnai siejamas ir su basumu.
„Kaip greitai auga greitos mano kojos - Batukai verkia jų nebepaviję…“ - ir apgailestauja dėl išaugtų batukų, ir džiaugiasi savo augimu J. Erlicko eilėraščio „Aš moku augti“ vaikas.
Todėl gal ir nekeista, kad būtent batai, ypač suaugusiųjų, pradeda dominti jau kūdikius, o vos išmokęs vaikščioti vaikas pamėgsta matuotis mamos ar tėčio batus, nors ir griuvinėdamas, bet išdidžiai šlepsi su jais po kambarį, o norėdamas išeiti į lauką neįgudusiais judesiais bando autis savuosius batukus (dažnai ne ant tos kojos), jau suprasdamas, kad iš namų į pasaulį negali išeiti basas - reikia apsiauti.
Taigi batų ar batukų tema, svarbi vaiko ir tėvų aplinkoje, persikelia ir į literatūrą, kitus menus (Vilniaus mažojo teatro spektaklis vaikams „Mano batai buvo du“) ir pereina į vis aukštesnius lygmenis.
Dainuoti daineles, skaityti eilėraštukus, žiūrėti paveiksliukus ar filmukus, spektaklius, kuriuose vienaip ar kitaip veikia batai, yra ne tik smagu, bet ir svarbu, nes, kaip jau minėta ir dar nekart bus minima, batai - tai kiekvieno auginamos savasties, tapatybės, savivokos ir dar daugelio dalykų ženklas.
Tad skaityti minėtus ir gausius čia nepaminėtus tekstus apie batus galima ir reikia jau priešmokykliniame amžiuje, taip pat, žinoma, pradinėse klasėse (minėti J. Apie batus 5-6 klasėse.
Kiek rimčiau batų ciklo temą pradėsiu nuo pasiūlymų 5-6 klasėms, nes nuo vieno penktokų rašyto diktanto ir kilo mano susidomėjimas šia tema literatūroje.
Buvo du batai. Naktį jie miegodavo kaip ir žmonės. Prieškambaryje kiūtojo ir šlepetės. Šlepetėms niekad neteko išeiti iš namų, todėl jos buvo visiškai kvailos. Kiekvieną rytą batų laukdavo ta pati kelionė. Trumpa, bet labai įdomi kelionė gatve ir visai neįdomi - tramvajumi. Paskui tęsdavosi ilgos ir nuobodžios valandos ant šeimininko kojų po kompiuterio stalu. Šeimininkas tai vadino darbu. Atėjo ruduo, oras pasidarė lietingas. Batai dažnai sušlapdavo ir pagaliau nuo drėgmės visai suplyšo. Tik šlepetės kiūtojo toje pačioje vietoje.
Kas pasakojama apie batų prigimtį jau pirmame teksto sakinyje? Kaip batai sužmoginami? Kuo jie „kaip ir žmonės“? Koks batų santykis su šeimininku? Kaip batai reaguoja į atsiradusius šalia naujus batus? Koks senųjų batų likimas? Taigi po šlepečių istorijų ateina laikas išeiti iš namų, išeiti į pasaulį, į sociumą, o tam reikia apsiauti batus.
Šiame amžiaus tarpsnyje jau labai svarbu, kokius batus autis, nes jau suvokiama, kad jie kalba apie šeimininką. Tad vaikams skiriama namų darbų užduotis sutartą dieną į pamoką atsinešti kokį nors savo batą ir papasakoti su juo susijusią istoriją, atsitikimą, kuris kažkuo kažkaip svarbus jų gyvenime. Ši užduotis iš pradžių gali pasirodyti keistoka, ypač mokinių tėvams, kurie, tikėtina, bus paprašyti ištraukti iš spintų ar komodų vaiko krikštynų, Pirmosios Komunijos, pirmos klasės Rugsėjo pirmosios šventės, o gal net visai ne šventinius, bet jau išaugtus ir gerokai nunešiotus batus. Bet dažnai tėvų pagalbos ir neprireikia, nes vaikai renkasi pasakoti tai, kas jiems aktualu dabar, ir atsineša įvairių sportinių (krepšinio, futbolo, teniso, jojimo), šokių ar laisvalaikio batų su paruoštomis papasakoti apie juos dar visai šviežiomis istorijomis. Taigi pažintis tęsiasi klausantis istorijų apie elegantiškus jojimo batus, grakščius puantus, greitai susidėvinčius ir aikštės žole aplipusius futbolo batus, vos pakeliamus sunkiasvorius slidinėjimo batus, išsvajotus madingus sportbačius ar nenoromis nešiotus, bet vis dėlto labai brangius močiutės dovanotus lakinius batelius, nematavus mamos per išpardavimą pirktas praėjusio sezono basutes, kurių nebuvo kaip atsisakyti, nes juk „kokybiškos ir patogios“ ir „nereik čia išsidirbinėt“, arba paties išsirinktus išsvajotus „kedus“ ar „kerzus“, kuriems įsigyti buvo ilgai taupyta.
Ši užduotis puikiai pasiteisina daugeliu požiūrių. Pirmiausia, kaip jau minėta kalbant apie šlepetes, vaikai atsiveria ir mokytojui, ir vieni kitiems, tos batų istorijos suartina, nes kartais randama ir bendrumų, ir panašumų, kai, pasirodo, buvo susidurta su panašiais batų įsigijimo ar nešiojimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Be to, vaikai mokosi pasakoti, pasakoti ne apie save tiesiogiai, o pasitelkdami daiktą kaip tarpininką, gal net kaip priedangą, nes tiesiai apie save kalbėti būtų per atvira. Mokosi kurti pasakojimą kaip įdomią istoriją, gal net nuotykį, o kai pasakojime gyvai dalyvauja ir to įvykio liudininkas ar kaltininkas batas, istorija nuskamba itin įtikinamai, autentiškai, galima, jei sąlygos leidžia, kur nors prie sienos ar ant palangės išrikiuoti batų herojų galeriją. Beje, galima pasiūlyti istoriją pasakoti iš bato pozicijos, jam, kaip įvykio dalyviui, kalbant pirmuoju asmeniu.
Kai jau apsiavę batus patekome į sociumą, galime eiti ir dar toliau: užduoti vaikams gauti iš suaugusio žmogaus (mamos, tėčio, dėdės, tetos ar mokytojo, būrelio vadovo) interviu, kokie batai jo gyvenime yra ar buvo svarbiausi, su kokiais jis mieliausiai vaikšto, kaip išsirenka, kokių niekada neapsiautų, o apie kokius galbūt svajoja. Svarbu, kad vaikas ar vaikai (galima dirbti poromis ar grupėmis) suformuluotų, iš anksto paruoštų interviu batų tema klausimus.
Ypač daug batų pasakose. 5-6 klasėse pagal programą privalu skaityti pasakas, todėl galima pasiūlyti skaityti ir tokias, kuriose vienaip ar kitaip dalyvauja batai (net septynmyliai!), bateliai, kurpaitės, kurpės, klumpės. Patys vaikai paklausti tikrai prisimins „Batuotą katiną“, „Pelenę“, o mokytojas dar pasiūlys Wilhelmo Hauffo „Istoriją apie Muką“, Hanso Christiano Anderseno „Raudonus batelius“, brolių Grimmų „Prašoktas kurpes“ bei jų lietuviškąjį atitikmenį „Prašoktos kurpaitės“ ir dar visą pluoštą įvairių tautų pasakų apie batsiuvius su lietuviukąja „Kaip kurpius į dangų ėjo“ ir vaikams puikiai žinoma „Eglė žalčių karaliene“, kurioje pagrindinei herojei, kad pasiektų savo tikslą, teko geležines klumpes suavėti. Galima skirti užduotį mokiniams patiems surasti įvairių šalių liaudies ar autorinių pasakų, kuriose vienaip ar kitaip įsiterpia batų motyvas. Pasakų „Raudoni bateliai“ ar „Prašoktos kurpaitės“ gana sudėtingas temas ir vaizdinius prasmingiau palikti aukštesniosioms klasėms, o pasirinktas pagal amžių lengviau suprantamas pasakas galima ir plačiau aptarti, pakomentuoti. Klausti, ką batuotam katinui reiškia jo batai, kaip jie įgyjami, vaizduojami, kokie piešiami iliustracijose, koks tas katinas su batais atrodo kitų akyse, ar tik batai suteikia jam tokių galių, o gal tai tik išorinis ženklas, katinišką savivertę pastiprinanti detalė; kokių reikšmių pasakoje įgyja Pelenės kurpaitės, kiek jos svarbios jai pačiai, kodėl pamestoji kurpaitė netinka nė vienai kitai merginai, kaip ta kurpaitė tampa priemone teisybei atkurti; kokią kitokią nei iki šiol aptartosios prasmę įgauna apavas pasakoje apie Eglę, kuri turi suavėti geležines klumpes, kad būtų išleista pasisvečiuoti į gimtinę. Patys vaikai jau, ko gero, gebės apibendrinti, kad visose šiose pasakose apavas susijęs su išbandymais, kuriuos turi įveikti jų herojai. O gal bus įdomu ir dar moksliškiau panagrinėti - pasitelkus tautosakos tyrinėtojos Bronislavos Kerbelytės klasifikaciją aptarti pasakas pagal tai, ko jų herojai siekia: 1) būti laisvi, aplinkos nevaržomi ar valdyti aplinką; 2) tenkinti būtinąsias gyvenimo reikmes ar turėti patogumų; 3) būti lygūs genties ar visuomenės nariai arba turėti aukštą statusą; 4) rasti idealų vedybų partnerį; 5) darnių santykių gentyje, šeimoje, visuomenėje. Galima skirti vaikams užduotį surasti informacijos apie įvairias „Batuoto katino“ ar „Pelenės“ (arba kitų aptariamos temos pasakų) interpretacijas kine, teatre, dailėje, dirbant grupėmis ar poromis parengti apie tai pranešimus akcentuojant batų reikšmę įvairiose šiuolaikinėse pasakų versijose. Aptarus liaudies ir autorines pasakas ir batų motyvą jose, tinka užduotis patiems kurti pasaką arba jos tęsinį batų tema. Renkuosi pastarąjį variantą: pateikiu įvestį - Ilonos Ežerinytės „Pasakos apie batus“ pradžią. Kūrinyje pasakojama apie batsiuvį, kuris, tiesa, pats batų nesiuvo, o tik juos taisė, bet labai mėgo savo darbą ir batus. Benui patiko batai. Ne purvinos ir nudėvėtos jų odelės, o… pasakojimai. Sėdėdamas už pertvaros, Benas nematė, kas atnešdavo batus, - jie meistrui atkeliaudavo geležiniame vežimėlyje su prie pado priklijuotais popieriniais numerėliais, todėl, paėmęs į rankas kokią porą, Benas bandydavo atspėti, kas jis, tas negrabus avėtojas, taip negailestingai nubrėžęs rudų aulinukų šoną. Ir batas imdavo pasakoti… Ypač graudžios būdavo proginių batelių istorijos. Pasakos tęsinį apie tai, ką batsiuviui Benui papasakojo ta keista pora moteriškų batelių, galima rašyti čia pat klasėje pamokos metu ir skaityti garsiai, o galima šią užduotį skirti atlikti namie ir tik po dienos kitos pasidalyti įvairiais pasakos tęsinio variantais. Na ir, žinoma, vaikams būna labai smalsu sužinoti tikrąją, rašytojos sukurtąją, pasakos pabaigą (visą pasaką žr. Siekiant dar plačiau išskleisti socialinį batų temos aspektą, ugdyti empatiją, labai paveikus yra filmas „Dangaus vaikai“ (Children of Heaven, 1997, rež. Majidas Majidi). Jame vaizduojamas vargingas vienos Irano šeimos gyvenimas. Batai šios šeimos vaikams didelė vertybė - galimybė eiti į mokyklą. Grįždamas namo iš batų taisyklos devynmetis berniukas praranda ką tik sutaisytus jaunesnės sesers batukus. Abu vaikai supranta, kad naujų batukų įsigyti neįmanoma, tad tėvams apie tai net nesako ir abu bando dalytis vienais likusiais gerokai sudėvėtais brolio sportbačiais. Tačiau nušvinta viltis - galimybė laimėti naujus sportinius batus bėgimo varžybose. Berniukas nusprendžia jose dalyvauti ir atkakliai treniruojasi. Taigi šis filmas ne tik apie batus, bet ir, žinoma, apie šiltus brolio, sesers, visos šeimos santykius, vaikų jautrumą, vienybę, svajones ir valią jų siekiant. Įtaigus pasakojimas nepalieka abejingų, paskatina dėkingu žvilgsniu pažvelgti į savo batus ir pasidžiaugti, kad jų turime net ne vienus. Žodžiu, šis „batų temos“ filmas ir pokalbis, ką gali reikšti batai, - puikus empatijos, jautrumo, dvasingumo ugdymo seansas, paskatinimas atkakliai siekti tikslų net sudėtingiausiomis sąlygomis. Batai istorijoje galėtų būti įdomi literatūros ir pasaulio pažinimo ar istorijos pamokų integravimo tema. Tikrai apie tai vaikai rastų intriguojančių įdomybių. Štai atsivertę Audronės Meškauskaitės ir Aurinos Venislovaitės knygą Istorijos skanėstai randame klausimą ir apie batus: „Ką daryti, kad batai girgždėtų?“ Ir čia pat pasakojama, kad „šiaučiai (taip batsiuvius tada vadino) batus paprastiems žmonėms, kur...
tags: #eilerasciai #vaikams #apie #batus
