Kūryba neretai kyla iš visą tautą slegiančių įtampų ir grėsmių. Tikrai nemaža dalis lietuvių rašytojų ir poetų atsiskleidė, kaip menininkai būtent tada, kai Lietuvą užklupo didžiausi išbandymai. Kaip teigia Lietuvos literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė: „Ten, kur ramiai miegama ir sočiai valgoma, didelių menininkų neiškyla. Reikia didelių įtampų, grėsmių“.
Laimingos ir harmoningos būties nereikia narplioti - ji nekelia klausimų ir todėl neatveria sielos kūrybai. Todėl galima daryti prielaidą, kad iš tikrųjų verti dėmesio kūriniai gimsta tik iš ryškiausių ir labiausiai sukrečiančių išgyvenimų, - t.y. skausmo, nerimo ir kančios. Kančia priverčia pažvelgti į gyvenimą kitu kampu.
Kančios vaidmuo kūryboje
Garsus prancūzų rašytojas, eseistas Marselis Proustas yra pasakęs, kad laimė yra palanki asmens kūnui, tačiau tik kančia bei skausmas gali ugdyti sielos gabumus. Iš esmės kančios patyrimas yra būdingas kiekvienam žmogui, ji patiriama subjektyviai ir skirtingai, priklausomai nuo to, ar tai fizinis, ar dvasinis kentėjimas.
Lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris kančią apibūdino kaip būseną, kurios neįmanoma visiškai kontroliuoti, įveikti savavališkai, todėl belieka ją priimti kaip vieną iš reikšmingiausių žmogiškosios būties sudedamųjų dalių.
Dažnai pastebima, kad kančia yra įprasminama mene bei literatūroje. Dauguma iškilių ir žinomų literatūros kūrėjų patirtą skausmą bei tragiškus vidinius išgyvenimus perteikia poezijos, prozos tekstuose, ne išimtis ir lietuvių rašytojai: apie patirtas dvasines kančias savo kūryboje kalbėjo XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas bei XX a. vidurio lietuvių išeivijos kūrėjas, katastrofinio modernizmo atstovas Antanas Škėma.
V. Mykolaitis-Putinas ir A. Škėma: kančios atspindžiai literatūroje
Stiprūs vidiniai priekaištai dėl neteisingo pasirinkimo, suvaržiusio žmogaus dvasinę laisvę, jausmų raišką, gali tapti pagrindiniu menininko įkvėpimo šaltiniu. Romantizmo krypties kūriniuose dažniausiai vaizduojamas žmogus, kuris kenčia dėl konflikto su aplinka, tačiau simbolistinėje literatūroje svarbiausia tampa intelektuali asmenybė, kuri analizuoja savo dvasinę būtį. Vidinis dramatizmas dėl dvasinės nelaisvės puikiai atsispindi lietuvių rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino poezijos bei prozos tekstuose.
Dažnai žmogus kenčia, spręsdamas individo gyvenimo prasmės klausimus, o sielvartas dėl pasaulio absurdo tampa tvirtu pagrindu kūrybai.
Vincas Mykolaitis-Putinas
Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967) - vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros atstovų, poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas ir vertėjas. Jo kūryboje ryškiai atsispindi dvasiniai ieškojimai, kančia ir egzistenciniai klausimai. Tiek poezijoje, tiek prozoje jis nagrinėjo žmogaus santykį su Dievu, likimu, meile, tautos istorija. Jo romanas „Altorių šešėlyje“ laikomas lietuvių literatūros klasika, nagrinėjančia dvasininko vidinio pasaulio ir pasirinkimo dramą.
Antanas Škėma
Antanas Škėma (1910-1961) - XX a. vidurio lietuvių išeivijos rašytojas, katastrofinio modernizmo atstovas, dramaturgas, aktorius. Jo kūryba pasižymi psichologine giluma, grotesku, ironija ir siurrealizmo elementais. Škėma nagrinėjo tremties, emigracijos, identiteto praradimo temas, atspindėdamas karo ir pokario laikotarpio lietuvių likimus. Romanas „Balta drobulė“ yra vienas žymiausių jo kūrinių, kuriame autorius nagrinėja žmogaus sąmonės fragmentaciją ir egzistencinį nerimą.
Jonas Aistis: neoromantizmas ir eleginė nuotaika
Jonas Aistis (1904-1973) - vienas žymiausių lietuvių poetų neoromantikų. Jo poezijai būdinga eleginė nuotaika, graudumas, intymumas, idealo ir realybės priešprieša. Aistis subtiliais vidiniais išgyvenimais, nuspalvintais rezignacijos, atskleidė tautos pasaulėvaizdį. Artėjančios Europos istorinės katastrofos ir Lietuvos žlugimo nuojauta perteikiama romantiniais viduramžių įvaizdžiais ir Lietuvos istorijos motyvais. Jo poezijos subjektas - nelaimingas, nusivylęs, istorinių aplinkybių valdomas žmogus.
J. Aisčio eilėraščiai, atskleidžiantys žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį, artimi dainiškajai lietuvių lyrikai. Poetinis išgyvenimas, vaizdinė medžiaga ir kompozicija pajungta vidiniam muzikalumui. Eilėraščio struktūrai būdinga krintanti tonacija, lėta ritmika; naudojama Vakarų Europos poezijos ištobulinta forma (sonetas, rondo).
J. Aistis taip pat yra vienas lietuvių eseistikos pradininkų. Jo eseistika pasižymi originaliais tragiško lietuvių tautos istorinio likimo ir praeities apmąstymais, plastiškais vaizdais, ironiška intonacija, aiškiu stiliumi.
Išvados
Kančia, skausmas ir nerimas, nors ir sunkūs išgyvenimai, dažnai tampa galingu kūrybos varikliu. Jie priverčia menininkus gilintis į žmogaus būties esmę, ieškoti atsakymų į amžinus klausimus ir perteikti savo vidinius išgyvenimus meninėmis formomis. Lietuvių literatūroje V. Mykolaitis-Putinas, A. Škėma ir J. Aistis yra ryškūs pavyzdžiai, kaip kančia ir sukrečiantys išgyvenimai gali tapti pagrindu vertingiems ir paveikiems kūriniams.
