Lietuvos kultūrinis ir literatūrinis gyvenimas yra turtingas ir įvairus, o jo formavimuisi didelę įtaką darė daugybė iškilių asmenybių. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą svarbių rašytojų ir kultūros veikėjų, gimusių 1863 m. ir vėlesniais metais, kurie paliko ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje ir kultūroje.
Pranas Mašiotas (1863-1940) - Vaikų literatūros tėvas
Pranas Mašiotas, gimęs 1863 m. gruodžio 19 d., yra vienas svarbiausių lietuvių vaikų literatūros kūrėjų, pedagogas ir visuomenės veikėjas. Namuose pramokęs skaityti ir rašyti, vėliau mokėsi Naumiesčio pradžios mokykloje. 1883 m. sidabro medaliu baigė Marijampolės gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Mokydamasis gimnazijoje, jis aktyviai dalyvavo slaptuose lietuvių moksleivių rateliuose ir platino lietuvišką draudžiamą spaudą. 1884 m. universitete priklausė Maskvos lietuvių studentų ir farmaceutų draugijoms, buvo vienas iš veikliausių narių. Vėliau, gyvendamas Rygoje, Mašiotas aktyviai dalyvavo lietuviškų organizacijų veikloje. Jis buvo vienas iš 1889 m. įkurtos lietuvių muzikos ir dainos draugijos „Kanklės” steigėjų. Taip pat 1906 m. kartu su Marcelinu Šikšniu įsteigė lietuvių švietimo draugiją „Žvaigždė”. Nuo 1912 m. iki 1914 m. sekmadieniais mokė Rygos lietuvaites gimnazistes lietuvių kalbos. 1907 m. buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos Vilniaus nariu.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Pranas Mašiotas su šeima pasitraukė į Maskvą, kur įsidarbino amatų mokykloje matematikos mokytoju. Netrukus gavo pasiūlymą vadovauti Voroneže įsikūrusiai M. Yčo mergaičių gimnazijai, o po kiek laiko perėmė ir berniukų gimnazijos direktoriaus pareigas. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir ėmėsi Švietimo sistemos organizacinio darbo. Iš pradžių dirbo Lietuvos Tarybos švietimo sekcijoje Vilniuje, vėliau - Švietimo ministerijoje Kaune Aukštesniojo mokslo departamento direktoriumi, o nuo 1919 m. lapkričio mėn. - viceministru. Priklausė Knygų leidimo ir Terminologijos komisijoms. 1923 m. Mašiotas paskirtas naujai įsikūrusios Lietuvių gimnazijos Klaipėdoje direktoriumi.
Nepriklausomoje Lietuvoje Mašiotas išspausdino daug straipsnių pedagogikos, mokymo metodikos, kalbos kultūros, terminijos kūrimo ir norminimo, mokslo populiarinimo klausimais. Jis yra keliolikos vadovėlių pradinėms ir vidurinėms mokykloms autorius, vienas garsiausių lietuvių vaikų literatūros rašytojų. Pirmasis jo kūrinys „Pasikalbėjimas apie dangų ir žemę” išėjo JAV 1894 m. Vėliau jis parengė ir išleido apie 150 knygų vaikams. Pranas Mašiotas mirė Kaune 1940 m. rugsėjo 14 d.
Motiejus Kazimieras Valančius (1801-1875) - Švietėjas ir rašytojas
Motiejus Kazimieras Valančius gimė 1801 m. vasario 16 d. gausioje turtingo valstiečio šeimoje. 1816-1821 m. mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų šešiaklasėje gimnazijoje. 1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, o po dvejų metų kaip gabus klierikas pasiųstas tęsti studijas Vyriausioje Vilniaus kunigų seminarijoje, kurią baigė 1828 m. teologijos kandidato laipsniu. 1828 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus katedroje įšventintas kunigu.
Kunigišką veiklą pradėjo dirbdamas Mozyriaus (dab. Baltarusija, Gomelio sritis) mokyklos kapelionu. 1834-1840 m. buvo Kražių gimnazijos mokytojas, kapelionas ir bibliotekininkas. 1840-1842 m. dirbo Vilniaus dvasinės akademijos profesoriumi, dėstė pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. Akademijai persikėlus į Peterburgą, ten išvyko ir M. Valančius. Susilpnėjus sveikatai, 1845 m. grįžo į Žemaitiją. 1845-1850 m. ėjo Žemaičių kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. Tapęs rektoriumi, ėmėsi intensyvios veiklos: vykdė blaivybės akciją, stengėsi atitraukti valstiečius nuo girtavimo, rūpinosi vaikų ir suaugusiųjų švietimu, organizavo lietuviškų knygų prekybą, lietuviškų raštų spausdinimą Rytų Prūsijoje ir jų slaptą gabenimą į Lietuvą, steigė lietuviškas mokyklas ir bibliotekas.
1850 m. Motiejus Kazimieras Valančius buvo įšventintas Žemaičių vyskupu. 1863 m. sukilimo idėjai nepritarė, bet slapčiomis stengėsi sukilėlius remti. Nepasitikėdama vyskupu ir norėdama kontroliuoti jo veiklą, valdžia 1864 m. vyskupijos centrą perkelė į Kauną. Netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, ėmėsi plunksnos - prasidėjo intensyviausias literatūrinės veiklos tarpsnis. Gyvendamas Kaune, spaudos draudimo laikais parašė ir Prūsijoje išspausdino labiausiai mėgstamas ir skaitomas knygas: „Vaikų knygelę“, „Paaugusių žmonių knygelę“, „Pasakojimus Antano tretininko“, „Palangos Juzę“. Iš viso parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų ir apsakymų, dauguma jų parašyti žemaičių tarme. Motiejus Valančius yra laikomas blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininku ir puoselėtoju. Mirė 1875 m. gegužės 17 d.
Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863-1938) - Aušrininkas ir vaikų rašytojas
Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, gimęs 1863 m. balandžio 27 d., buvo aušrininkas, vienas ryškiausių ankstyvojo lietuvių vaikų literatūros etapo rašytojų. Jis paliko eilėraščių (vienas garsiausių - „Kur banguoja Nemunėlis“), pasakėčių, realistinių apsakymų, vaizdelių ir pasakų. Didelė dalis jo kūrybos skirta vaikų auditorijai.
Rašytojas gimė Dzūkijoje. Nors šeima stengėsi kalbėti lenkiškai, našlaitis Ksaveras iš kaimo vaikų išmoko lietuviškai. Nuo 1872 m. mokėsi įvairiose pradžios mokyklose. Vėliau mokėsi Veiverių mokykloje. Nacionalinio atgimimo laikraštyje „Aušra“ pradėjo bendradarbiauti labai jaunas. 1883 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. Po studijų atsisakė gerų darbo vietų Liublino ir Radomo gubernijose, nes norėjo dirbti Lietuvoje. Laikinai buvo paskirtas mokytojauti į Pajevonio evangelikų liuteronų pradžios mokyklą ir vėliau į Beržininkus. Kurį laiką mokytojavo Lietuvoje, populiarino lietuvybės idėjas ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Deja, 1888 m. caro valdžia už lietuviškąją veiklą K. Sakalauską-Vanagėlį ištrėmė iš Lietuvos. Daugiau nei pusę amžiaus jis darbavosi Lenkijoje - iš pradžių Lomžoje, o pastaruosius tris gyvenimo dešimtmečius - Varšuvoje. 1905 m. Lomžos gubernijos lietuviai rašytoją išrinko savo atstovu Didžiajame Vilniaus seime.
Kūrinius publikavo ne tik „Aušroje“, bet ir vaikų periodikoje bei kituose leidiniuose. Jis galėjo beveik vienas užpildyti „Vaikų skyrių“ Amerikos katalikų laikraštyje „Draugas“, paskelbdamas per nepilnus metus daugiau kaip aštuoniasdešimt apsakymų ir beveik dvidešimt eilėraščių. Išleido knygų, rengė kultūros vakarus, organizavo chorų veiklą, skaitė paskaitas. Rašytojas mirė Varšuvoje.
Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis parašė du ilgus siužetinius eilėraščius apie Vilnių: „Gedimino sapnas“ ir „Vilniečių mokykla“. Abu kūriniai skirti ir suaugusiam žmogui, ir vaikui. „Gedimino sapne“ pasakojama Vilniaus įkūrimo legenda, o „Vilniečių mokykloje“ vaizduojamas vaiko pasaulis, mokymasis ir šeimos vertybės. Jo kūryba yra paveikta didaktinio teksto tradicijų, o pats autorius visą gyvenimą liko ištikimas švietėjiškam, tautiškumo atramas formuojančiam „Aušros“ patriotizmui.
Kiti 1863 m. ir vėliau gimę rašytojai ir kultūros veikėjai
Lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje yra daug kitų svarbių asmenybių, gimusių 1863 m. ir vėlesniais metais:
- Jonas Šliūpas (1861-1944) - sociologas, publicistas, literatūros tyrinėtojas, gydytojas, aušrininkas, visuomenės veikėjas.
- Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861-1943) - rašytoja, publicistė, literatūros kritikė.
- Vydūnas (Vilhelmas Storosta) (1868-1953) - filosofas, rašytojas, kultūros veikėjas.
- Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886-1958) - rašytoja, literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, prozininkė, poetė, vertėja.
- Jonas Biliūnas (1879-1907) - rašytojas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas.
- Vincas Krėvė-Mickevičius (1882-1954) - lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dramaturgas.
- Jonas Mačiulis-Maironis (1862-1932) - poetas, lietuvių literatūros klasikas, dramaturgas, kunigas.
- Kazys Binkis (1893-1942) - lietuvių poetas, rašytojas, žurnalistas, dramaturgas.
- Salomėja Nėris (1894-1945) - poetė, vertėja.
- Juozas Grušas (1901-1980) - rašytojas, dramaturgas, prozininkas, vertėjas.
- Justinas Marcinkevičius (1930-2011) - dramaturgas, vertėjas, prozininkas, poetas, Lietuvos Mokslų akademijos narys, nusipelnęs meno veikėjas.
Šių asmenybių darbai ir idėjos prisidėjo prie lietuvių tautinės savimonės ugdymo, literatūros įvairiapusės plėtotės ir kultūrinio paveldo išsaugojimo.
