Apvaisinimas - tai dviejų skirtingų tipų gametų susijungimas ir zigotos (naujo vienaląsčio organizmo arba daugialąsčio organizmo pirmosios ląstelės) susidarymas. Apvaisinime dalyvauja dviejų tipų lytinės ląstelės: moteriška kiaušialąstė ir vyriškas spermatozoidas. Iš zigotos pradeda vystytis naujas organizmas.
Kiaušialąstės biologija ir vystymasis
Kiaušialąstė, dar vadinama kiauinėliu (lot. ovum, ootidium), yra moteriškoji lytinė ląstelė, esanti kiaušidėse, iš kurios apvaisinimo atveju gali išsivystyti naujas organizmas. Kiaušialąstės vystymosi procesas (ovogenezė) susijęs pirminių folikulų (nesubrendusių kiaušialąsčių, padengtų epiteliu ir jungiamuoju audiniu) augimu ir brendimu kiaušidžių žieviniame sluoksnyje. Gimusi mergaitė turi apie 1 mln. kiaušinėlių, tačiau sulaukus lytinės brandos jų lieka apie 300 000. Kiaušialąstė yra rutulio arba truputį pailgos formos, nejudri. Subrendusi kiaušialąstė, lygiai kaip ir spermatozoidas, turi haplodinį (pusinį) chromosomų rinkinį. Žmogaus subrendusios kiaušialąstės skermuo - 150-200 µm. Jos citoplazmoje visuomet yra įvairus kiekis sutirštėjusių lipidų lašelių bei organoidų. Branduolyje išsiskiria homogeniškas apskritas branduolėlis, šalia kurio neretai būna tokios pat struktūros pridėtinių branduolėlių. Be to, branduolyje yra sukauptas pagrindinis ląstelės DNR kiekis. Kiaušialąstėje yra visi tipiški ląstelės organoidai, tačiau jų sandara kitokia negu kitų ląstelių, kadangi jos yra prisitaikiusios realizuoti organizmo paveldimą informaciją. Kiaušialąstės daug didesnės už somatines ląsteles. Kiekvienos gyvūnų rūšies kiaušialąsčių citoplazmos struktūra yra specifinė, o tai nulemia rūšinius (dažnai ir individualius) vystymosi ypatumus.
Ovogenezė (gr. ōon - kiaušinis + genesis - kilmė) vyksta moters kiaušidėse. Moteriškos lyties vaisiaus kiaušidėse visi užuomazginiai kiaušinėliai, arba ovogonijos (ovogonii), iki gimimo diferencijuojasi į pirminius ovocitus (ovocyti primarii), kurie pradeda savo pirmąjį mejozės pasidalijimą. Šis pasidalijimas sustabdomas profazėje. Pirminiai ovocitai lieka „snausti“ šioje stabtelėjusioje profazėje net 13-50 ir daugiau metų (nors didžioji dalis jų nesulaukę lytinės brandos sunyksta). Lytiškai brandžios moters kiaušidėse kiekvieną mėnesį pradeda bręsti keliolika folikulų, kuriuose yra po vieną pirminį ovocitą. Bręstančiame folikule pirminis ovocitas didėja, jame gausėja organelių, atsiranda trynio intarpų, žievės granulių, storėja jį supanti skaidrioji sritis. Dauguma pradėjusių bręsti folikulų sunyksta. Prieš pat ovuliaciją baigiasi pirminio ovocito mejozės pirminis pasidalijimas. Susidaro antrasis ovocitas (ocitus secundarius), kuris yra beveik tokio pat dydžio kaip pirminis, ir nedidelis pirmasis redukcinis (poliarinis) kūnelis (corpus polare primum), kuris išstumiamas į aplinkinį trynio tarpą (spatium pervitellinum), susidariusį atšlijus ovocitui nuo skaidriosios srities. Po ovuliacijos antrasis ovocitas iš karto pradeda antrąjį mejozės pasidalijimą, kuris sustabdomas metafazėje ir baigiasi tik tada, jei per 12-24 valandas po ovuliacijos (ovocitas esti) apvaisinamas. Tada atsiskiria antrasis redukcinis (poliarinis) kūnelis (curpus polaris secundus), ir ovocitas tampa subrendęs (ovum maturum), turintis haploidinį chromosomų rinkinį. Neapvaisintas ovocitas žūva nebaigęs mejozės.
Kiaušintakis - tai porinis vamzdelio pavidalo organas. Vienas kiaušintakio galas atsiveria į gimdos ertmę, o kitas apsupa kiaušidę. Eidamas nuo gimdos link kiaušidės kiaušintakis platėja, tampa piltuvo pavidalo ir baigiasi spurgomis, kurios ovuliacijos metu pagauna kiaušialąstę. Apvaisinimas įvyksta būtent kiaušintakyje (labiausiai nuo gimdos nutolusiame jo trečdalyje). Kiaušintakis išklotas gleivinės ląstelėmis, kurios turi mažus plaukelius - šiems virpant kiaušialąstė, o vėliau ir embrionas juda gimdos ertmės link.
Apvaisinimo procesas
Apvaisinimas dažniausiai įvyksta kiaušintakyje, jo ampulėje, maždaug per 12 valandų po ovuliacijos. Lytinio akto metu į moters lytinius takus patenka apie 300-500 mln. spermatozoidų, kurie juda netvarkingai, maždaug 2-3 mm per valandą greičiu. Orgazmo metu gimdos kaklelis trumpam atsidaro, o paskui vėl užsiveria, šitaip sudarydamas sąlygas spermatozoidams patekti iš makšties į gimdą ir iš rūgštesnės terpės (kuri yra makštyje ir pavojingesnė spermatozoidams) į šarmingesnę gimdą. Be to, ovuliacijos dienomis padidėja gleivių praeinamumas, kas taip pat skatina spermatozoidų kelionę link tikslo. Kitomis moters ciklo dienomis gleivinis kamštis yra žymiai sunkiau praeinamas. Jiems judėti padeda gimdos ir kiaušintakių raumenų susitraukimai. Spermatozoidai keliaudami prieš srovę (teigiamasis reotaksis), per maždaug 30 min po ejakuliacijos pasiekia gimdos ertmę (cavitas uteri), o per maždaug 1,5 val. - kiaušidės ampulę (ampulla tubae uterinae). Patekę į lytinius moters takus spermatozoidai dar nėra pajėgūs apvaisinti kiaušialąstės - tam jie dar turi subręsti. Spermatozoidų brendimas, trunkantis apie 7 valandas, vadinamas kapacitacija (lot. capacitas). Kapacitacijos metu nuo spermatozoido akrosomos srities pasišalina jį dengiantis baltyminis sluoksnis ir glikoproteinai. Akrosomos fermentai, tokie kaip hialuronidazė, padeda spermatozoidui pereiti pro spindulinį vainiką, tripsino fermentai skaido skaidriosios srities (zona pellucida) medžiagas. Dėl šių fermentų, taip pat akrosino poveikio spermatozoidas gali pereiti antrinį oocitą (dar besiformuojanti kiaušialąstė) dengiančius sluoksnius.
Perėjęs pro oocito skaidriąją sritį, spermatozoidas sąveikauja su antrinio oocito paviršiumi. Vos tik jis paliečia oocito membraną, pakinta skaidriosios srities cheminės savybės ir ji tampa nelaidi kitiems spermatozoidams - pakinta kiaušialąstės medžiagų apykaita. Visų pirma suintensyvėja jos angliavandenių apykaita, baltymų sintezė, iš aplinkos daugiau imama fosforo ir kalio. Šių procesų metu taip pat pakinta išorinio kiaušialąstės sluoksnio elastingumas ir skaidrumas, po to susiformuoja apvaisinimo dangalas, kuris nebeleidžia kitiems spermatozoidams patekti į kiaušialąstę. Ir nors kiti spermatozoidai jau būna perėję spindulinį vainiką, ar pradėję tirpdyti skaidriosios srities sluoksnį, į kiaušialąstę dėl to patekti negali. Susiliejus spermatozoido ir oocito membranoms, į oocito vidų patenka spermatozoido galva, kaklas ir uodega. Oocitas tuo metu baigia antrąjį mejozinį dalijimąsi ir virsta kiaušialąste, turinčiu moteriškąjį probranduolį bei dar susidaro vienas polinis (redukcinis) kūnelis. Tuo metu atsiskiria spermatozoido uodega nuo galvos ir suyra, o jo branduolys virsta vyriškuoju probranduoliu (pronukleusu). Prasideda lytinio susijungimo kelias (via copulativa), kurio metu pradeda artėti spermatozoido ir kiaušialąstės branduoliai. Branduolius dengiantys apvalkalai išnyksta, chromosomos susilieja ir išsidėsto centrosomos sudarytoje dalijimosi verpstėje. Dauguma spermatozoidų, esančių moters lytiniuose takuose, gali dalyvauti apvaisinime 2-3 paras, o kartais net 4-5 paras po ejakuliacijos. Tuo tarpu ovuliavusi kiaušialąstė yra gyvybinga maždaug 24 valandas. Taigi, geriausias laikotarpis apvaisinimui įvykti yra subrendusio folikulo plyšimo metas, šitaip išsilaisvinant kiaušialąstei, taip pat 2-3 dienos prieš ovuliaciją.
Kai kurių gyvūnų kiaušialąsčių apvalkalėlyje yra maža angelė - mikropilė, pro kurią įsiskverbia spermatozoidas. Tačiau visų kitų gyvūnų spermatozoido sąlyčio su kiaušialąste metu fermentas hialuronidazė ištirpdo kiaušialąstės dangalus ir spermatozoido branduolys, centriolės bei mitochondrijos įtraukiami į kiaušialąstės gilumą ir susidaro zigota, kuri iškart po apvaisinimo ima dalintis ir formuojasi gemalas, kuris per 3-6 paras nuslenka kiaušintakiu į gimdą, kurioje įsitvirtina ir bręsta. Jei apvaisinamos dvi kiaušialąstės, ima vystytis du gemalai ir gimsta dvyniai. Tokie dvyniai vadinami dizigotiniais.
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF)
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (angl. In vitro fertilization, IVF) yra pagalbinio apvaisinimo technologija, kai sperma ir kiaušialąstė sujungiami už žmogaus kūno ribų, t. y. mėgintuvėlyje. Tai yra gana sudėtingas procesas, nes reikia surinkti moteriškas lytines ląsteles - kiaušialastes ir laboratorijoje jas sujungti su spermatozoidais - vyriškomis lytinėmis ląstelėmis. Pradėjus kelioms dienoms po apvaisinimo, apvaisinta kiaušialąstė perkeliama į moters gimdą. IVF procedūra pirmą kartą sėkmingai atlikta 1978 m. Kartais poros renkasi IVF siekiant išvengti paveldimų genetinių ligų.
IVF yra gana sudėtingas procesas, susidedantis iš daugelio skirtingų etapų. Vidutiniškai vienas IVF ciklas tęsiasi nuo 4-6 savaičių.
IVF procedūros etapai
- Tyrimai, pasiruošimas. Prieš pradedant IVF, gydytojas ne tik paskirs visą tyrimų paketą, bet ir gali skirti vartoti kontraceptikus ir / arba estrogeną.
- Kiaušidžių stimuliacija, stebėjimas. Kiekvieno natūralaus ciklo metu kiekvieną mėnesį pradeda bręsti grupė kiaušialąsčių. Įprastai tik viena jų pakankamai subręsta būsimajai ovuliacijai, o kitos suyra. IVF ciklo metu suleidžiama hormoninių vaistų, padedančių subrandinti daugiau kiaušialąsčių vieno ciklo metu. Vėliau labai svarbus stebėjimas: kiaušidžių reakcija į vaistus stebima ultragarsu ir hormonų kiekio kraujyje tyrimais. Artėjant kiaušialąsčių paėmimo momentui, jos brandinamos specialia hormonų injekcija: vaistų suleidžiama likus 36 val.
- Spermos surinkimas. Partneris gali pateikti spermos mėginį punkcijos (kiaušialąsčių surinkimo) dieną.
- Kiaušialąsčių paėmimas (punkcija). Taikant bendrąją nejautrą bei kontroliuojant ultragarsu per makštį specialia adata kiaušialąstės išsiurbiamos iš folikulų. Procedūra įprastai trunka iki 15 min. Po to kiaušialąstės dedamos į talpą su specialiu tirpalu, o talpa - į inkubatorių. Po kiaušinėlių paėmimo (punkcijos) pasireiškiantys nemalonūs simptomai: lengvas pilvo pūtimas, maudimas; dėl didesnio estrogenų kiekio atsiradęs krūtų jautrumas; nedidelis tepliojimas; vidurių užkietėjimas.
- Apvaisinimas. Kiaušialąstės yra patalpinamos į mėgintuvėlius su specialiomis terpėmis ir į juos sulašinama sperma. Mėgintuvėlis laikomas inkubatoriuje, kontroliuojant drėgmę ir temperatūrą. Įvyksta toks apvaisinimas, koks vyksta ir moters kūne, tačiau procesas vyksta mėgintuvėlyje. Neretai atliekama kiek sudėtingesnė procedūra - intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI), kuomet spermatozoidas sušvirkščiamas tiesiai į kiaušialąstę. Šis metodas pasitarnauja, jeigu partnerio spermos kokybė yra prasta, apvaisinimui tinkamų spermatozoidų yra mažai ir kt. Sėkmės atveju apvaisintos kiaušialąstės ims dalintis ir paaugusios galės būti perkeltos į moters gimdą.
- Embrionų auginimas. Ateinančias kelias dienas embrionai auginami laboratorijoje, inkubatoriuje iki kol jie bus tinkami perkėlimui į moters gimdą. Atsižvelgus į konkrečią situaciją, į gimdą perkeliami geriausios kokybės 2-5 dienų embrionai.
- Embriono perkėlimas į gimdą. Šaldytų embrionų perkėlimas - dažnesnė praktika, nes jie į gimdą gali būti perkeliami net ir po metų ar vėliau. Be to, moteris prieš tai dar turi vartoti hormoninius preparatus, paruošiančius gimdą embriono implantacijai. Įprastai 14-21 d. skiriama geriamųjų preparatų ir dar 6 d. leidžiamos injekcijos (nors terminai gali skirtis). Pats embriono perkėlimas - gana paprasta procedūra, atliekama be nuskausminimo ir primenanti PAP tyrimo ėmimą. Per makštį į gimdos kaklelį įvedamas plonas kateteris, o prie jo pritvirtintame švirkšte būna vienas ar keli embrionai. Embrionai per kateterį įšvirkščiami į gimdą.
- Nėštumo užsimezgimas. Moteris pastoja, kai embrionas sėkmingai implantuojasi į gimdos gleivinę. Po embriono perkėlimo praėjus maždaug 9-14 d. Be to, papildomai gausite informacijos, kaip vartoti vaisingumą didinančius vaistus, pasirašysite sutikimų formas ir t.
ICSI procedūra
ICSI (intracitoplazminė spermos injekcija) procedūra yra naujausias ir labiausiai ištobulintas metodas gydyti vyrų nevaisingumą. ICSI yra atliekama kartu su in-vitro fertilizacijos (IVF) procedūra. ICSI yra rekomenduojama pacientams, kai jų sėklidės gamina itin mažai spermatozoidų, ir patys spermatozoidai nėra pakankamai pajėgūs be pagalbos pralaužti apsauginį sluoksnį, saugantį pacientės kiaušialąstę ir ją apvaisinti. Dažniausia to priežastis - itin prastas arba iš viso neegzistuojantis spermatozoidų judrumas. Taip pat ICSI procedūra yra atliekama, jeigu paciento sperma yra tiesiogiai išgaunama iš sėklidžių kitų procedūrų metu. Intracitoplazminės spermijų injekcijos metodas suteikia galimybę veiksmingai padėti netgi pačiais sunkiausiais vyrų nevaisingumo atvejais. Beveik visais atvejais, ICSI yra atliekama kaip sudėtinė IVF procedūros dalis. Kadangi abi procedūros yra atliebamos laboratorijos sąlygomis, reguliari IVF su ICSI procedūra ir IVF be ICSI procedūros mažai kuo skiriasi. Kaip ir reguliaraus IVF metu, pacientei yra paskiriami kiaušialąsčių augimą stimuliuojantys medikamentai. Tuo metu pacientės folikulų ir kiaušialąsčių augimą bei vystymąsi stebi ginekologas. Šiame etape yra naudojamas spermos mėginys, kurį pacientės partneris turėtų būti pasiruošęs pats, namuose arba Vaisingumo Centre, nebent yra naudojama donoro arba iš anksto užšaldyta partnerio sperma. Išgautos kiaušialąstės yra patalpinamos į specializuotą kultūrą, ir naudojantis mikroskopine, specializuota adata, į kiekvieną iš kiaušialąsčių yra suleidžiama po vieną iš partnerio spermatozoidų. Po šio etapo, jeigu apvaisinimas yra sėkmingas, ir gauti embrionai yra sveiki, iki trijų embrionų yra grąžinama į pacientės gimdą nėštumui pradėti, o likę yra užšaldomi.
Sėkmės ir rizikos faktoriai
Vien tik pati IVF procedūra mokant iš savo lėšų vidutiniškai kainuoja ~2 500 eurų. Apskritai nėštumas po IVF nėra laikomas rizikingesniu, lyginant su įprastu. Komplikacijos kiaušialąsčių paėmimo metu: kraujavimas, infekcija, šlapimo pūslės, žarnyno ar reprodukcinių organų pažeidimas. Kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas. Lemtingas faktorius - poros, ypač moters, amžius, sveikatos būklė. Tikimybė pastoti yra didesnė, jei moteris - jaunesnė nei 35 m., o jei vyresnė nei 40 m. IVF gali būti nesėkmingas dėl daugelio priežasčių bet kuriame etape. Tarp IVF ciklų medikai rekomenduoja padaryti bent 1 mėn. pertrauką.
Vienas svarbiausių veiksnių įtakojančių sėkmę - kiaušialąsčių ir spermatozoidų kokybė, kurią dažnai lemia poros amžius. Taip pat svarbu tinkamai subalansuota stimuliacija moteriai, kontroliuojamas kiaušialąsčių paėmimas punkcijos metu, atsakingas ir kvalifikuotas ginekologo ir embriologo darbas bei tinkamos priemonės - aukščiausios kokybės embrionų auginimo terpės, specialios lėkštelės, kuriose auginami embrionai, naujausi inkubatoriai, palaikantys tinkamą temperatūrą ir dujų koncentraciją, naujos technologijos (pvz.: „Time-lapse“ technologija, leidžianti stebėti embriono vystymąsi 24 valandas per parą kompiuterio ekrane) ir t.t. Neabejotinai, pagalbinio apvaisinimo sėkmė labai priklauso ne tik nuo šias paslaugas teikiančių specialistų įgūdžių ir kvalifikacijos, modernios įrangos, bet ir nuo aplinkos sąlygų pagalbinio apvaisinimo laboratorijoje.
How Does In Vitro Fertilization (IVF) Work? A Step-by-Step Explanation
Lytinės sistemos sandara ir vaisingumas
Vyro lytinėse liaukose sėklidėse gaminasi vyriški lytiniai hormonai androgenai ir bręsta lytinės ląstelės - spermatozoidai. Moters lytinėse liaukose kiaušidėse gaminasi moteriškieji lytiniai hormonai: estrogenai bei progesteronas, ir bręsta lytinės ląstelės - kiaušialąstės. Tačiau bendrąją vaisingumą užtikrinančią sistemą sudaro ne vien lyties organai - jie negali funkcionuoti atskirai nuo kitų organų sistemų. Vaisingumą reguliuoja centrinė nervų sistema - visų pirma pagumburis ir posmegeninė liauka (hipofizė), kurie taip pat yra susiję su smegenų žieve bei kitomis smegenų dalimis. Pagumburis išskiria gonadotropinus atpalaiduojančius hormonus (angl. gonadotropin releasing hormone - GnRH), kurie savo ruožtu skatina posmegeninę liauką hipofizę gaminti gonadotropinius hormonus: folikulus stimuliuojantį hormoną (FSH) - jis skatina folikulų brendimą kiaušidėse, estrogenų sekreciją folikulo ląstelėse, vyro organizme - spermatozoidų vystymąsi, liuteinizuojantį hormoną (LH) - jis inicijuoja kiaušidėse ovuliaciją, geltonkūnio brendimą bei progesterono gamybą, vyro organizme - skatina androgenų (testosterono) sekreciją sėklidėse, prolaktiną - jis atsakingas už pieno liaukų vystymąsi, pieno gamybą krūtyse, skatina motinystės instinktą, slopina gonadotropinų išsiskyrimą, ovuliaciją bei mėnesinių ciklą, daugiausiai jo išsiskiria nėštumo metu ir ypač po gimdymo.
Be to, tiek moters, tiek vyro lytinės liaukos svarbios ne tik vaisingumui, bet ir atskiroms lytims būdingų išorinių bruožų susiformavimui. Lytinių hormonų receptorių yra ne tik lyties organuose, bet ir įvairiose kitose žmogaus kūno vietose: kauluose, raumenyse, odoje ir kt.
Moterų vaisingumo ciklas
Moterų vaisingumas yra neatsiejamas nuo mėnesinių ciklo. Mėnesinių ciklas prasideda pirmąją tikrųjų mėnesinių dieną ir trunka iki paskutinės dienos prieš kitas tikrąsias mėnesines. Tikrosios mėnesinės - tai mėnesinės, prieš kurias buvusiame cikle įvyko ovuliacija. Ovuliaciją patvirtina vienintelis NŠP požymis - bazinės kūno temperatūros (BKT) pakilimas.
Norint pažinti vaisingumą, būtina suprasti fiziologinius pokyčius, vykstančius moters organizme mėnesinių ciklo ciklo metu. Juos lemia hipofizės, pagumburio ir kiaušidžių išskiriami hormonai. Pagumburis išskiria GnRH į hipofizę, kuri cikliškai išskiria gonadotropinus FSH bei LH ir reaguoja į kiaušidžių išskiriamų hormonų - estrogenų ir progesterono - lygį kraujyje.
Mėnesinių ciklo fazės
Mėnesinių ciklą į fazes galima skirstyti labai įvairiai. Pagal gonadotropinų išsiskyrimą: folikulinė (FSH) - iki ovuliacijos (jos metu bręsta keletas folikulų, iš kurių vienas ovuliuos), liuteininė (LH) - po ovuliacijos (jos metu funkcionuoja geltonasis kūnas (lot. corpus luteum), NŠP kontekste liuteininės fazės pradžia laikoma pirmoji BKT pakilimo diena). Pagal kiaušidžių išskiriamus lytinius hormonus: estrogeninė, progesteroninė. Pagal ovuliaciją: ikiovuliacinė, ovuliacinė, poovuliacinė. Pagal kiaušidžių veiklą: folikulų brendimo, ovuliacijos, geltonkūnio. Pagal gimdos gleivinės kitimą: atsinaujinimo, proliferacijos, sekrecijos, kraujavimo. Pagal bazinę kūno temperatūrą: žemos temperatūros, pakilusios temperatūros.
NŠP kontekste skiriamos trys mėnesinių ciklo fazės: ankstyvoji nevaisingoji fazė (ji atitinka tik dalį folikulinės fazės), vaisingoji fazė (ji apima dalį folikulinės fazės, ovuliaciją ir kelias pirmąsias liuteininės fazės dienas), vėlyvoji nevaisingoji fazė (ji atitinka liuteininę fazę, išskyrus pirmąsias kelias jos dienas).
Ankstyvoji nevaisingoji fazė (ANF)
Ankstyvoji nevaisingoji fazė (ikiovuliacinė nevaisingoji fazė) prasideda pirmąją tikrųjų mėnesinių dieną. Prasideda ir pasibaigia mėnesinės, kurių metu pasišalina atsidalijęs vidinis gimdos gleivinės sluoksnis. Po mėnesinių gimdos kaklelis esti nusileidęs, užsivėręs ir kietas. Gimdos kakelyje gaminasi tirštos apsauginės gleivės, kurios užklijuoja gimdos kaklelį ir nepraleidžia patogenų bei spermatozoidų. Mėnesinių metu ir iškart po jų BKT gali būti svyruojanti plačiose ribose (Fluctuating BBT). Dėl hipofizės išskiriamo FSH kiaušidėse pradeda bręsti keliolika pirminių folikulų (pūslyčių), iš kurių per visą ciklą subręsta tik vienas. Tuo metu folikulo sienelėje būna dviejų rūšių ląstelės - apvalkalo ir grūdėtosios. Sudėtingų biocheminių procesų metu iš apvalkalo ląstelėse esančio cholesterolio pagaminami vyriškieji lytiniai hormonai androgenai, kuriuos grūdėtosios ląstelės tuojau pat verčia į estrogenus. ANF yra sąlyginio nevaisingumo fazė, nes pirmojoje ciklo pusėje nevaisingumo trukmė nėra vienoda - ji ne tik skiriasi skirtingų moterų, bet ir tos pačios moters skirtinguose cikluose. Jei folikulo brendimas prasidėjo labai anksti, ANF baigsis iškart po mėnesinių ar net jų metu (tai būdinga trumpiems ciklams), o jei kiaušialąstės brendimas užsitęs, ANF bus gan ilga (ir visas ciklas bus ilgesnis). Net ir vienodo ilgio cikluose ovuliacija gali vykti skirtingu metu.
Vaisingoji fazė (VF)
VF yra labai dinamiška. Jos metu vykstančius fiziologinius pokyčius sąlyginai galima suskirstyti į 3 etapus. 1. Iki ovuliacijos: Gamindami didėjantį kiekį estrogenų dalis folikulų sunyksta ir išryškėja geriausiai subrendęs dominuojantis folikulas - Grafo folikulas, kuris ir toliau išskiria vis didesnius estrogenų kiekius, maksimumą pasiekiančius, kai folikule subręsta kiaušialąstė. Gimdos gleivinė intensyviai veša, storėja, joje formuojasi liaukos. Gimdos kaklelis pakyla, suminkštėja, atsiveria, suintensyvėja jo liaukų veikla. Gausėja vaisingųjų gleivių, kuriose spermatozoidai gali išlikti gyvybingi iki 6 dienų. 2. Ovuliacija: Kai estrogenų kiekis tampa maksimalus ir išsilaiko apie 50 val., hipofizė išskiria didelį kiekį LH, kurio veikiamas subrendęs 20 - 25 mm skersmens Grafo folikulas priartėja prie kiaušidės paviršiaus ir pradeda jį tempti. Tempiama folikulo sienelė ir kiaušidės paviršius plyšta. Iš folikulo išsilaisvinusi subrendusi kiaušialąstė patenka į pilvaplėvės ertmę - šis procesas ir yra ovuliacija. Kiaušialąstę švelniai pagauna kiaušintakio galuose esantys gaureliai (fimbrijos/spurgos) ir įtraukia į kiaušintakį, kur ir gali įvykti apvaisinimas. 3. Po ovuliacijos: Plyšusio folikulo vietoje ima formuotis geltonkūnis - folikulo grūdėtosios ląstelės intensyviai kaupia lipidus ir LH veikiamos iš cholesterolio gamina progesteroną. Pakyla BKT. Gimdos kaklelis vėl nusileidžia, sukietėja ir užsidaro, jame vėl pasigamina tirštos užklijuojančios apsauginės gleivės. Ryškiai sumažėja estrogenų kiekis. VF, kaip ir ANF, trunka taip pat nevienodai. Jos trukmė priklauso nuo kiaušialąstės gyvavimo laiko, spermatozoidų gyvybingumo, moters amžiaus bei gimdymų skaičiaus (daug kartų gimdžiusių moterų ši fazė ilgiau išlieka nesutrumpėjusi). Kiaušialąstė dažniausiai gyvuoja vos 6-12 val., rečiau - iki 24 val. (nors kai kurių autorių duomenimis apvaisinta ji gali būti tik per pirmąsias 10 val.), tačiau spermatozoidai palankiose šiuo laikotarpiu gaminamose vaisingo tipo gleivėse geba išlikti gyvybingi iki 6 dienų, todėl bendras poros vaisingumas yra ilgesnis.
Vėlyvoji nevaisingoji fazė (VNF)
Vėlyvoji nevaisingoji fazė (poovuliacinė nevaisingoji fazė) prasideda praėjus kelioms dienoms po ovuliacijos (ši riba nustatoma griežtai pagal NŠP taisykles) ir tęsiasi iki paskutinės dienos prieš naujo ciklo mėnesinių pradžią. Laikas nuo ovuliacijos (apytiksliai nuo BKT pakilimo) iki kitų mėnesinių vadinamas liuteinine faze. Normali jos trukmė - 9-17 dienų (maždaug pusei vaisingų moterų - 13-14 dienų), tačiau tai pačiai moteriai paprastai būdingi ne didesni nei 1-2 dienų svyravimai (daugiau svyruoti gali netipinėse situacijose - po gimdymo ar hormoninių kontraceptikų vartojimo), taigi, priešingai nei kitos fazės, VNF visada yra labai panašios trukmės. Progesterono veikiama gimdos gleivinė išstorėja, jos liaukos tampa vingiuotesnės, didesnio spindžio, išskiria daug tirštų klijingų gleivių, t.y. pasiruošia priimti apvaisintą embrioną. Gimdos kaklelis kietas, nusileidęs, užsivėręs, užklijuotas tirštomis apsauginėmis gleivėmis. BKT išlieka pakilusi iki kitų mėnesinių pradžios. Jei neįvyko apvaisinimas ir implantacija, geltonkūnis sunyksta, labai sumažėja lytinių hormonų gamyba, jie nebepalaiko gimdos gleivinės, funkcinis gimdos gleivinės sluoksnis atsidalija ir prasideda mėnesinės (jei apvaisinimas įvyko, geltonkūnis nesunyksta ir išskiria progesteroną dar apie 3 mėn., kol šią funkciją perima placenta). VNF yra absoliutaus nevaisingumo fazė. Jei kiaušialąstė nebuvo apvaisinta vaisingojoje fazėje, ji per keliolika valandų suyra ir šiame cikle pastoti nebeįmanoma, nes didelis progesterono kiekis neleidžia subręsti naujiems folikulam.
tags: #kur #vyksta #kiausialastes #apvaisinimas
