Lietuvos gyventojai nuo seno glaudžiai susiję su gamta ir jos ištekliais. Upės, ežerai ir Kuršių marios visada buvo svarbus maisto šaltinis, o žvejyba - neatsiejama tautos kultūros ir tradicijų dalis. Šiame straipsnyje mes pasinersime į žvejybos istoriją, atskleisdami jos įdomybes ir paslaptis, ypač vaikams.
Lietuvos vandenys - turtingi ir dosnūs
Lietuva - kraštas, apdovanotas gausiais vandens ištekliais. Šalyje teka 816 upių, ilgesnių kaip 10 km, o 21 iš jų viršija 100 km ilgį. Vidutiniškai 1 km² Lietuvos teritorijos tenka net 0,6 km upių vagų. Be to, Lietuva patenka į ežeringą Europos juostą: čia yra 2543 ežerai, didesni kaip 1 ha, ir apie 1500 mažesnių ežerėlių. Visų ežerų užimamas plotas siekia apie 950 km². Tokie gamtiniai ypatumai leidžia teigti, kad Lietuvos gyventojai nuo seno buvo tikri ichtiofagai - žuvies mėgėjai.
Nemunas, viena didžiausių Lietuvos upių, ilgus metus buvo tarsi „žuvinga karvė" daugeliui žmonių. Kai tik pavasarį atsiverdavo ledas, žvejai skubėdavo į upę, kad pagautų pirmąją žuvį. Tai buvo svarbi tradicija, nes „ledui išėjus, - pinigas šviežias".
Šiame darbe nušviečiamas dalies Lietuvos gyventojų santykis su krašto vidaus vandenimis ir jų ichtiofauna XX a. 3-10 dešimtmečiais. Viename darbe neįmanoma parodyti, kaip Lietuvoje istoriškai kito žuvų gaudymo būdai ir priemonės, kokios priežastys lėmė žvejybos raidą, tad šioje knygoje siekiama išryškinti penkis skirtingus Lietuvos žvejybos istorijos momentus.
Senovės tikėjimai ir žvejų papročiai
Žvejybos kasdienybė nuo seno buvo apipinta įvairiais tikėjimais, burtais ir prietarais, skirtomis pelnyti vandenų valdovo malonę. Kai kurie iš šių papročių išliko iki mūsų dienų.
Antikos laikais graikų žvejus ir jūrininkus globojo vandenų dievas Poseidonas, o romėnų - Neptūnas. Krikščionybės laikais su vandenimis savo likimus siejusių žmonių dangiškąja globa buvo patikėta apaštalui Petrui, šventajam Klemenui, arkangelui Mykolui ir šventajam Mikalojui.
Istoriografiniai šaltiniai mini ir mūsų protėvių vandenų dievus bei ritualus. Jūros ir marių dievybe laikytas Bangpūtys, vadintas ir Vėjopačiu. Prūsiškuose šaltiniuose minimas dievas Bardaitis arba Gardaitis, globojantis laivininkus. Pasak XVI a. istorijos šaltinio „Sūduvių knygelės“, Bardaičiui būdavo aukojamos žuvys.
Pamario žvejai švęsdavo Jonines, ypač iškilmingai tai vykdavo Rusnės saloje. Išvakarėse iš rąstų didelės gubos formos laužą, sukrautą senoje valtyje ar ant plausto, uždegdavo seniausias gyvenvietės žvejys. Krante ant aukštų stiebų iškeldavo statines nuo dervos, sakydami „raganas iškūrenam". Laužai liepsnodavo visoje Nemuno žemupio ir Kuršmarių priekrantėje.
Senieji Šventosios žvejai prisimena, kad žūklės sezono pradžia būdavo pažymima „jūros magaryčiomis" - įgulos susitikimai su laivo šeimininku dar beveik žiemos metu. Žvejams būdingų švenčių elementų turėjo ir garsiosios Jurginės Palangoje.
Žvejybos kasdienybė ir prietarai
Žvejybos kasdienybė taip pat būdavo apipinta prietarais bei savitais papročiais.
- Ruošiantis į ežerą ar marias plaukti, žvejo žmona po slenksčiu padėdavo tris pagalius, o jam išeinant pamėtėdavo juos įkandin - kad sėkmė lydėtų.
- Kol žvejys negrįš, pirkios nešluodavo, kitaip tinklai paliks kaip iššluoti.
- Žūklės dieną nieko neskolindavo kaimynams.
- Iki nueis prie valties, žvejys stengdavosi nesusitikti moters.
- Žūklėje niekas nedrįsdavo dėvėti zuikinės kepurės ir zuikį minėti - žuvys pabėgsiančios kaip tas ilgaausis. Taip pat ir apie lokį užsiminti nedera - tinklus kerplėšos sudraskys.
- Jei pirmu metimu ištraukdavo tinkle varlę ar vėžį, žūklė būsianti visai nesėkminga.
- Tinklus megzdavo mėnulio pilnatyje, o žiemą - gausiai sningant.
- Naują tinklą apšlakstydavo šventintomis žolelėmis arba kokiu puodkėliu skuduru, net skruzdėlyno šapais, samanomis iš seno namo tarpusienio.
- Meškerykotį, sakydavo, reikia pasidaryti iš medžio, augančio šalia skruzdėlyno. Išdrožtą meškerę vakare padėdavo po pirties slenksčiu, kad nuogaliai peržengtų bėgdami į ežerą atsivėsinti, ir paimdavo ją tik po vidurnakčio.
Pasakojimai ir legendos
Žvejų gyvenimas buvo ne tik darbas ir prietarai, bet ir įdomūs pasakojimai bei legendos.
Viena tokių legendų pasakoja apie žveją, kuris, būdamas skurdus, susitarė su velniu. Jis pažadėjo velniui tai, ko neturėjo namie, mainais į gerą žvejybą. Pažadą patvirtino savo krauju. Netrukus jam pradėjo sektis, jis praturtėjo, tačiau velniui pažadėjo savo sūnų. Sūnus, vardu Mykolas, užaugo išmintingas, bet tėvą graužė rūpestis. Galiausiai Mykolas iškeliavo ieškoti pragaro, kad išsisuktų iš velnio gundymų. Jis susidūrė su velnio dukterimis, įveikė velnio karaliaus užduotis padedamas mylimosios ir galiausiai išlaisvino save bei savo tėvus iš velnio kerų.
Kita pasaka pasakoja apie seną žveją, kuris ištraukė varinį puodą su užantspauduotu švino dangteliu. Atidaręs puodą, jis išleido dvasią, kuri buvo įkalinta šimtus metų. Dvasia, norėdama atsilyginti, bet ir kerštingai nusiteikusi, žvejui pasiūlė pasirinkti mirtį. Žvejys gudrumu apgavo dvasią ir vėl ją įkalino puode. Vėliau dvasia padėjo žvejui tapti turtingu, parodydama jam paslaptingą ežerą su keturių spalvų žuvimis.
Žvejas ir jo žmona | Pasakos vaikams prieš miegą anglų kalba | Pasakos
Žvejyba šiandien
Birželio 27-oji diena kalendoriaus lapelyje pažymėta kaip tarptautinė žvejų šventė. Vasarvidį gamtai pasiekus, prasideda atostogų metas. Dažnam jos neįsivaizduojamos be meškerės rankoje. Žvejyba - tai buvimas gamtoje, taip pat gerokas azartas, o ir laimikis, kartais ne tik katinui.
Nors šiuolaikiniai žvejybos būdai ir įrankiai skiriasi nuo senovės, meilė žvejybai ir jos teikiamas džiaugsmas išlieka nepakitę. Tai puiki proga vaikams susipažinti su gamta, išmokti kantrybės ir, galbūt, atrasti savo aistrą šiam senam ir garbingam užsiėmimui.
