Kiekviena šeima laukia savo stebuklo - naujagimio. Laukia tikėdamiesi paties sveikiausio ir gražiausio. Kartais tas labai lauktas stebuklas ateina į šį pasaulį per anksti, ne toks, kokio buvo tikėtasi, arba labai sergantis. Tada tėvai susiduria su nelauktais ir netikėtais iššūkiais, nerimu, kankinančiu laukimu ir daugybe iškylančių klausimų. Sunkiausia būna, kai jau nuo pirmųjų gyvenimo valandų jų kūdikiui kyla gyvybės ar mirties klausimas, - tokią įtampą ir stresą ne kiekvienas gali suvaldyti...
Kefalohematoma: priežastys ir pasekmės
Kefalohematoma - tai patologija, kai tarp naujagimio galvos odos ir kaukolės (kaukolę dengiantis audinys dar vadinamas periostu) susiformuoja kraujo sankaupa. Pagrindinė kraujo sankaupos priežastis - sunkus natūralus gimdymas ir jo metu patiriamas spaudimas. Gimdymo metu naudojami specialūs prietaisai taip pat gali lemti trapių naujagimio galvos kraujagyslių trūkimą ir mėlynės atsiradimą. Kefalohematoma susiformuoja 2,5 proc. atvejų po sunkių, užsitęsęsų gimdymų per makštį. Medikai naujagimių kefalohematomas skirsto į kategorijas pagal tai, kada pasireiškia simptomai. Ūminė kefalohematoma. Lėtinė kefalohematoma. Gimdymo metu sukeltos galvos traumos.
Taip pat sužalojimai gali atsirasti ir dėl to, kad kūdikio galva buvo prisispaudusi prie motinos dubens. Nėštumas yra daugiavaisis (moteris laukiasi dvynių, trynukų ir t.t.). Gimdymas per makštį - itin ilgas, užsitęsęs. Vaisius yra didesnio nei vidutinio svorio (ši būklė dar vadinama vaisiaus makrosomija) - sveriantis 4-5 kg ar net daugiau. Jei gimdymo metu naujagimio galvos odai sukeliamas spaudimas, mažos kraujagyslės gali būti pažeidžiamos arba plyšti. Kraujas susikaupia po galvos oda, todėl dažniausiai pakaušyje susidaro minkštas iškilimas arba guzas. Laikui bėgant minkšta masė pradeda kietėti arba kalcifikuojasi.
Tipinis simptomas - minkštas guzas ar iškilimas ant kūdikio galvos. Dėl kefalohematomos gali prasidėti anemija (geležies trūkumas), t.y. per mažas raudonųjų kraujo kūnelių kiekis. Jei kefalohematoma yra stambesnė, tikimybė, kad prasidės vadinamoji mažakraujystė, yra dar didesnė. Jei kefalohematoma tęsiasi ilgiau nei 5 savaites, gali susidaryti sukietėjusių kaulų sąnašų. Tai gali daryti įtaką kaukolės formavimuisi. Nors ir retai, tačiau dėl sunkios kefalohematomos kalcifikacijos gali formuotis netinkamos formos kaukolė. Kūdikiai, kuriems atsirado kefalohematoma, yra labiau linkę į infekcijas. Kai po kūdikio organizmą iš kefalohematomos išnešiojamas kraujas, ilgainiui kraujyje gali padidėti bilirubino kiekis, o dėl to - ir prasidėti gelta.
1 iš 4 kūdikių, kuriam diagnozuota kefalohematoma, taip pat diagnozuojamas linijinis kaukolės lūžis. Ir nors dažnai tėvai dėl to nerimauja, tokio tipo lūžiai neišjudina kaukolės kaulų. Tinkamai gydomi kūdikiai įprastai pasveiksta per kelis mėnesius. Gydoma kefalohematoma daugeliui naujagimių nesukelia didelių problemų.
Vaisiaus hipoksija ir jos pasekmės
Vaisiaus hipoksija - t.y. patologinė būklė, kai į vaisiaus kraujo apytaką patenka mažai deguonies ar jos visai nepatenka. Tai viena dažniausių naujagimių sergamumo ir mirtingumo priežasčių. Dėl jos vystosi patologinis cerebrinis paralyžius, kuris sudaro 20-40% naujagimių neurologinės patologijos. Priežastys nėštumo metu gali būti motinos ligos (chroninė arterinė hipertenzija, CD, inkstų ligos, plaučių ligos, ūmi anemija, ūmus apsinuodijimas, skydliaukės patologija, preeklampsija, eklampsija, rūkymas, narkotikai, alkoholis), užsitęsęs nėštumas, placentos funkcijos nepakankamumas, vaisiaus hipotrofija, vaisiaus Rh izoimunizacija, polihidramnionas, kraujavimai antroje nėštumo pusėje esant placenta praevia.
Priežastys gimdymo metu gali būti gimdos hipertonusas, kliniškai siauras dubuo, amnionitas, ilgas bevandenis periodas, priešlaikinis vandenų nutekėjimas, hipotenzija, anestezijos problemos, užsitęsęs gimdymas, operacinis gimdymo būdas, trumpa virkštelė, virkštelės apsisukimas apie kaklą, virkštelės mazgai.
VH pagal mechanizmą gali būti dėl deguonies trūkumo ir CO2 pertekliaus motinos organizme (kai motina serga širdies-kraujagyslių ligomis, plaučių ligomis, apsinuodijimais, arterine hipertenzija, preeklampsija), dėl sutrikusios kraujo cirkuliacijos virkštelės kraujagyslėse (placentos nepakankamumas, virkštelės anomalijos, virkštelės kraujagyslių anomalijos, tampri virkštelės apsisukimas aplink kaklą, virkštelės mazgas), dėl vaisiaus ligos ar anomalijų ir sutrikusios centrinės nervų sistemos veiklos (apsigimimai, hemolizinė anemija). Dažnai gali išryškėti tik gimdymo metu.
VH pagal atsiradimo laiką skirstoma: hipoksija iki gimimo (antepartum), hipoksija gimdymo metu (intrapartum), hipoksija po gimdymo (postpartum). Pagal trukmę: ūmi hipoksija (faetus acuta) pasireiškia gimdymo metu (iškritus virkštelei, atšokus placentai, preeklampsijos priepuoliui), lėtinė hipoksija (faetus chronica) gali trūkti kelias savaites ar mėnesius, sukeldama plaučių funkcijos nepakankamumą, lėtinės hipoksijos paūmėjimas (exacerbata/progrediens).
Patogenezė: vaisius gauna mažai deguonies, dalis energijos pradedama gaminti anaerobinės glikolizės būdu, dėl to susikaupia organinės rūgštys (pieno), kurios sukelia metabolinę acidozę. Vaisius stengiasi kompensuoti, tam naudojamas didžiulis plaučių kvėpuojamasis paviršius, greitėja vaisiaus kraujo apytaka, iš kraujotakos išjungiamos kai kurios periferinių kraujagyslių sritys, fetalinis hemoglobinas pajėgia prisijungti 2 kartus daugiau deguonies nei suaugusiųjų, tai padeda aprūpinti deguonimi smegenis, miokardą, kepenis. Refleksiškai išsiplečia miokardo ir smegenų kraujagyslės, o raumenų, žarnyno, odos kraujagyslės susitraukia. Deguonies trūkumas žarnyne dirgina nervus ir sukelia hiperperistaltiką, todėl mekonijus išsiskiria į vaisiaus vandenis (jie pasidaro žali). Rūgštūs produktai slopina organų ląstelių fermentinius ir kitus biocheminius procesus, ląstelės nesugeba prisijungti deguonies, prasideda audinių hipoksija. Sutrinka elektrolitų balansas, atsiradusi hiperkalemija sukelia bradikardiją. Nuo acidozės laipsnio priklauso vaisiaus prognozė. Kuo anksčiau pastebima - tuo geriau.
Diagnostika: seniausias būdas - auskultacija stetoskopu, vertinant vaisiaus širdies būklę. Ritmo pokyčiai - ankstyvas požymis. 1950 m. - pirma EKG. Širdies ritmo reguliacija vyksta per nervų sistemą, bet yra daug ir kitų humoralinių faktorių, nuo kurių priklauso ritmas. Pvz.: nuo placentos kraujotakos. Norma 100-150 k/min. Akušeriniu stetoskopu suskaičiuojamas bazinis plakimo dažnumas, tai ilgalaikis plakimas, kuris skaičiuojamas 1 min. Jei tachikardija (> 150 k/min) daugiau nei 10 min - tonai tachikardiški. Jei bradikardija (< 100) daugiau nei 3 min reikia užrašyti netiesioginę KTG. Tachikardijos priežastys, dėl kurių reikia atlikti diferencinę diagnostiką yra: hipoksija kraujyje, motina karščiuoja, yra skirti parasimpatikolitiniai vaistai, vartojami β-adrenomimetikai tokolizei, prasidėjęs amnionitas, vaisiaus gili anemija, vaisiaus širdies aritmijos, priešlaikinis gimdymas.
Bradikardijos priežastys: VH, panaudoti β-adrenoblokatoriai (atenololas, propranololas), anestetikai, epidūrinė nejautra, motinos hipotenzija, V. cava sindromas (jei guli ant nugaros), užsitęsusi virkštelės kompresija, vaisiaus širdies laidumo sutrikimai (atrioventrikulinis blokas), idiopatinės priežastys.
Vaisiaus judesių registravimas: Pakankami - gera vaisiaus būklė. Jei silpni, reti, reikia papildomo tyrimo. Rizikingo nėštumo metu - labai rimtas signalas. Pirmą kartą pajunta - 18-20 sav. Vaisiaus judesių skaičiavimo testas taikomas visoms nuo 28-30 sav. Metodikos įvairios. Skaičiuoja kasdien periodais: pvz.: nuo 10 val, kol pajus 10 judesių (per 1-2 val). Vaisius aktyviausias vakare. Ant kairiojo šono per pusę valandos (5), jei nepajunta - skaičiuoja kiek per valandą. 50% mirtingumą galima sumažinti, jei nėščioji pati pajunta, kad sumažėjo judesių ir pati ateina į konsultaciją. T.y. pigus, patogus metodas. Pakankami judesiai rodo, kad centrinė nervų sistema pakankamai aprūpinta krauju. Motorinių ir simpatinių nervų sąveika deguonimi aprūpintame smegenų kamiene sukelia akceleracijas (vaisiaus širdies tonų pagreitėjimą).
Nehipoksinio judesių sumažėjimo priežastys: vaisius ramybėje, miega, jei motina naudoja medikamentus, ypač slopinančius centrinę nervų sistemą. Iki 30 sav. nėra gerai išreikšti.
Vaisiaus širdies tonų užrašymas (KTG): Nestresinis testas = netiesioginė KTG. Netiesioginė KTG - tai per pilvo sieną vaisiaus širdies tonų registravimas per 20 min sulaukiant nemažiau 2 vaisiaus judesių (reaguoja akceleracijomis). VH lemia silpnus judesius ir silpną tonų pagreitėjimą, nebūna akceleracijų. Reaktyvi KTG - 20 min, 2 judesiai, yra akceleracijos, susitraukimo trukmė ilgesnė nei 15 sek. Nereaktyvi KTG - judesių mažiau nei 2, nėra akceleracijų. Tada reikia pakeisti nėščiosios padėtį. Neinformatyvi - 1 akceleracija per 20 min. Kartoti po 2-3 val.
Galima atlikti stresinį testą = oksitocino testas. Lašinė su 5 vienetais oksitocino į fiziologinį tirpalą, 5 lašai per 1 min, didinant kas 3 min. Laukiama gimdos susitraukimų. Kai įtariama VH ar yra neinformatyvi KTG. Kontraindikacijos: placenta praevia, gręsiantis priešlaikinis gimdymas, yra kraujavimas, daugiavaisis nėštumas, polihidramnionas. Kiti stresiniai testai: akustinių stimuliacijos testas - vaisiaus stimuliacija stipriu garsu, naudojant specialų prietaisą. Spienelių dirginimo testas - išsiskiria endogeninis oksitocinas. Nėra dažnai taikomas, mažai informatyvus.
Amnioskopija: Mekonijų galima pamatyti amnioskopo pagalba. Esant bent 2 cm gimdos kaklelio atsidarymui. Mekonijus gali rodyti ūminę ar lėtinę patologiją, t.y. vaisiui yra ar buvo pavojus. Reikia kuo anksčiau nustatyti mekonijų vaisiaus vandenyse. Mekonijaus spalva ir konsistencija atspindi vaisiaus būklę. Tirštas, tamsiai žalias - ūminė būklė. Liekanos, šviesiai žalios - lėtinė būklė. Pasireiškus net ir nedidelei hipoksijai būna žarnyno hiperperistaltika, nevalingas tuštinimasis (atsipalaiduoja išorinis sfinkteris). Ilgą laiką tonai gali būti tik dažnesni - kompensacijos būklėje. Jei yra tachikardija + mekonijus vandenyse - rimtas pavojus. Vaisius gali aspiruoti ar įkvėpti mekonijaus, todėl gimdymo metu dalyvauja neonatologas. Jei gimdoma ir yra mekonijus, prieš užgimstant kūnui iš kvėpavimo takų atsiurbiamas turinys.
Vaisiaus pirmaujančios dalies kraujo tyrimas: Invazinis tyrimas. Nustato pH. Kai nutekėję vandenys ir atsidarymas ne mažesnis nei 3 cm, kai yra įtartina KTG, tiriamas pH. Norma pH 7,25-7,35. 7,24-7,20 - preacidžinė būklė. 7,19-7,15 - lengva acidozė. 7,14-7,10 - vidutinė acidozė.
Vaisiaus pulsoksimetrija: Prietaisas matuoja deguonies saturaciją, vedamas už galvutės. Kartu su KTG brėžiama kreivė.
Dažniausios jatrogeninės vaisiaus asfiksijos priežastys gimdymo metu: jei V. cava sindromas, verčiam ant šono. Stimuliacija oksitocinu, atsiranda hipertonusas. Peridurinė anestezija.
Gydymas: Nustatoma priežastis, ji šalinama. Jei negalima greitai užbaigti gimdymo - Cezario pjūvio operacija.
Neišnešioto naujagimio ypatumai ir priežiūra
Kiekvienas naujagimis ateina į šį pasaulį su tam tikrais individualiais bruožais. Kartais tėvai sako: „Čia tikras tėtis“, tikriausiai taip norėdama įtikti savo vyrui. Kai gimsta neišnešiotas naujagimis, tėvams kyla abejonė, ar jis turi individualių bruožų. Kaulėtas, labai mažas, nes dar menkai susiformavęs poodinis sluoksnis riebalų, santykinai didelė galva - neišnešiotam naujagimiui reikia šiek tiek laiko, kad pasivytų savo bendraamžius. Nejudrus kūnas, rožinė oda, pro kurią matyti kraujagyslių tinklas, neišsivystę ausų kaušeliai - visa tai būdinga per anksti motinos įsčias palikusiam vaikui. Jo sąnariai laisvi, judesiai didelės amplitudės, jis guli ištiesęs rankas ir kojas, jo delnuose ir paduose matyti kelios klostės, jis nemoka drebėti, yra prastai reguliuojama kūno temperatūra, vaikas kvėpuoja negiliai ir neritmingai, todėl tėvams kartais kyla nerimas, ar jis nemiršta. Toks vaikas daug ko nesugeba, yra silpnai išsivystę rijimo, čiulpimo, griebimo refleksai. Tačiau pirminiai fiziniai požymiai nelieka visam gyvenimui, jie kinta. Neišnešioto kūdikio veidas kasdien keičiasi ir įgyja vis naujų bruožų, kaip ir ploni plaukai, kurie iš pradžių būna panašūs į pūką. Gimus jie gali būti šviesūs, vėliau patamsėti arba atvirkščiai.
Ankstyvas naujagimių sepsis yra viena dažniausių naujagimio sergamumo ir mirštamumo priežasčių. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos duomenimis kasmet nuo sepsio pasaulyje miršta daugiau nei 1 milijonas naujagimių, 42% iš jų per pirmą gyvenimo savaitę. Dažniausias sepsio sukėlėjas naujagimiams - B grupės streptokokas (BGS). BGS - dažnai randama bakterija moterų virškinamajame trakte ir/ar makštyje. Žinant, kad gimdanti moteris yra BGS nešiotoja, stacionare jai bus skirti antibiotikai, galintys pilnai ar iš dalies apsaugoti naujagimį. Ankstyvi sepsio (infekcijos) simptomai naujagimiams: kūno temperatūros kitimai - aukšta arba žema. Pastebėjus šiuos požymius, reikia kviesti naujagimių gydytoją ar slaugytoją. Naujagimiui bus atlikti tyrimai. Sergantiems naujagimiams gydytojai paskirs antibiotikus, kurie bus švirkščiami į veną per kateterį. Naujagimiai, kaip ir visi žmonės, jaučia baimę, skausmą. Todėl tyrimų ėmimo, procedūrų atlikimo metu jūsų naujagimiui bus taikomos visos įmanomos medikamentinės ir ne medikamentinės nuskausminimo priemonės.
Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS) - tai dažniausia neišnešiotų naujagimių plaučių liga, kurią sąlygoja plaučių nesubrendimas ir nepakankamas jų susiformavimas. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo labiau tikėtina, kad jis sirgs KSS. Tam, kad naujagimis galėtų savarankiškai kvėpuoti, jo plaučiai turi būti ne tik pakankamai išsivystę, bet ir subrendę. Kvėpavimo funkciją plaučiai gali atlikti jau nuo 22-24 nėštumo savaitės, tačiau tuo metu dar nebūna iki galo susiformavę smulkūs kvėpavimo takai ir alveolės (alveolės - plonasienės oro pūslelės, į kurias patenka įkvepiamas oras). Maža to, kvėpavimo takų epitelio ląstelės nepagamina specialios medžiagos - surfaktanto (tai riebalų ir baltymų kompleksas), neleidžiančio plaučių alveolėms subliūkšti. Surfaktanto ankstuko organizme pakankamai būna tik apie 34-35 nėštumo savaitę. Jei neišnešiotas naujagimis gimsta anksčiau - iki 32-34 nėštumo savaitės - dėl nesusiformavusių plaučių ir surfaktanto trūkumo, jam suteikiama kvėpuojamoji pagalba. Naujagimis bando kvėpuoti pats, tačiau labai dažnai ir apsunkintai, įtraukdamas krūtinkaulį ir tarpšonkaulinius raumenis. Mažylis dejuoja, jam juda nosies sparneliai. Kvėpavimo sutrikimo sindromu sergančiam naujagimiui papildomai skiriama deguonies, kuris, sumaišytas su kambario oru, gali būti tiekiamas įvairiais būdais: tiesiog į inkubatorių, pro kaukę, pro nosies kaniules (mažyčius ūsiukus). Jei papildomo deguonies nepakanka, kvėpavimo takuose sudaromas nuolatinis teigiamas slėgis. Tai daroma per nosį įkišus specialias kaniules (ūsiukus). Jei mažylio kvėpavimas yra ypač apsunkintas ir CPAP gydymas neefektyvus, tada į vaikučio trachėją įkišamas specialus vamzdelis. Tai - dirbtinis kvėpavimas: naujagimis prijungiamas prie aparato, kuris iš dalies arba visiškai pakeičia mažylio kvėpavimą. Dirbtinis kvėpavimas gali būti taikomas nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Iki tol, kol naujagimis būna pasiruošęs kvėpuoti pats. Pačiais sunkiausiais atvejais, dažniausiai, kai naujagimiui tenka įkišti vamzdelį į trachėją, kartu į plaučius sušvirkščiamas dirbtinis surfaktantas. Tai ne taip seniai atrastas preparatas, kuris padeda plaučiams išsiskleisti. Mažyliui tampa ne tik lengviau įkvėpti, bet kartu paskatinamas ir sužadinamas savarankiškas kvėpavimas. Ypač mažos kūno masės naujagimiams (mažesniems nei 1000 gramų) surfaktantas dažniausiai sušvirkščiamas dar gimdykloje. Sunkiausia būna pirmąsias 3-4 dienas. Vėliau plaučiai pradeda geriau kvėpuoti, sumažėja papildomo deguonies poreikis.
Apnėjos dažniausiai atsiranda 1-2 gyvenimo savaitę ir gali tęstis net 2-3 mėnesius po gimimo. O galiausiai išnyksta. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo apnėjos dažnesnės. Gimusiems 32-33 sav. naujagimiams būna 14 proc., 30-31 sav. - 50 proc, o 28 sav. ir mažiau - 85-100 proc. Žmogaus kvėpavimą reguliuoja galvos smegenų kvėpavimo centras, kuris neišnešiotiems naujagimiams nėra visiškai susiformavęs ir subrendęs. Todėl būdingas nereguliarus kvėpavimas: kartais jie kvėpuoja greičiau, kartais - lėčiau. Tarp kvėpavimo judesių gali būti trumpalaikiai (trunkantys keletą sekundžių) kvėpavimo sustojimai. Tai yra normalu. Tačiau, jei kvėpavimo sustojimai užtrunka ilgiau nei 15-20 sekundžių, gali sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi ar net suretėti širdies ritmas (bradikardija). Tokia būklė ir yra vadinama neišnešiotų naujagimių apnėja. Apnėjos, atsiradusios dėl kvėpavimo centro nesubrendimo, vadinamos centrinėmis. Tačiau nustoti kvėpuoti mažylis gali ir dėl minkštų bei nestabilių neišnešioto naujagimio kvėpavimo takų užsivėrimo (užsikišimo). Įvykus apnėjai vaiko kūnas tampa blyškus ir suglebęs, aplink lūpas oda tampa melsva. Dažniausiai kvėpavimas atsistato savaime, tačiau kartais tenka jį vienaip ar kitaip skatinti: paglostyti naujagimio nugarą, paplekšnoti per padukus ar tiesiog pajudinti lovelę. Apnėjoms gydyti, skatinant naujagimio kvėpavimo centrą, skiriamas medikamentas kofeinas, kuris gali būti vartojamas per burną arba suleidžiant į veną. Taip pat taikomas teigiamas slėgis kvėpavimo takuose (CPAP), kuris sudaromas pro į nosį įkištas kaniules. Kartais, kai apnėjos būna gilios ir dažnos, naujagimį tenka prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Apnėjų profilaktikai rekomenduojamas kengūros metodas, naudojami specialūs čiužinėliai, padedantys apsaugoti nuo kvėpavimo sustojimo (nustojus kvėpuoti, įsijungia garsinis signalas).
Neišnešioti kūdikiai gimsta nespėję sukaupti pakankamai riebalų poodyje, todėl neturi natūralios apsaugos nuo šalčio. Kai vyresni kūdikiai ir suaugusieji pradeda šalti, jie ima drebėti, kad pasigamintų daugiau šilumos. Neišnešioti mažyliai dar negali drebėti, todėl vietoj to, kaip kraštutinį energijos šaltinį, ima deginti kūno riebalus, kurių turi sukaupę itin mažai. Todėl visiems neišnešiotiems naujagimiams būtina pagalba. Iš visų jiems reikalingų dalykų, tai yra lengviausia užduotis. Ankstukai gyvena šiltuose inkubatoriuose, o visi naujagimių skyriai yra pačios šilčiausios vietos. Reikia stebėti, ar vaikučiui nešalta. Kad ankstukui nebūtų šalta, tinkamos visos kasdienės atsargumo priemonės. Visi daiktai, kurie bus naudojami, turi būti pašildyti - rankos, inkubatorius, apklotai, patalynė, drabužiai, čiužinys, vanduo prausti, rankšluosčiai džiovinti, inkubatorius arba vaikiška lovelė, net papildomas deguonis. Prieš guldant vaikutį ant vėsių paviršių (svarstyklės, rentgeno aparatas ir pan.) būtina patiesti šiltą apklotą.
Neišnešiotų kūdikių oda yra labai gležna. Ji turi gerokai plonesnį poodį, nei išnešiotų kūdikių. Viršutinis odos sluoksnis yra toks plonas, kad nepajėgus tinkamai apsaugoti viduriniojo augančio odos sluoksnio. Taip pat yra labiau linkusi išsausėti bei gerai sugerti viską, kas ant jos patenka. Ankstuko oda gali būti nebrandi, tačiau ji greitai auga. Saugant mažylio odą imamasi daug priemonių: naudojami specialūs medicininiai pleistrai, minkšti barjerai tarp odos ir intraveninių kateterių bei tvarsčių. Prausimuisi naudojamas specialios temperatūros šiltas vanduo. Tiesa, iš pradžių nerekomenduojama naudoti muilo, be gydytojo paskyrimo negalima tepti kremų, losjonų ar kitų medžiagų, kol nėra būtina, nes jos gali per lengvai susigerti. Kadangi Intensyvios terapijos skyriuje šilta ir sausa, gyvybiškai svarbu kūdikio odą drėkinti. Kuo sausesnė oda, tuo didesnė tikimybė, kad gali būti pažeista. Todėl inkubatoriuje nuolat palaikoma tinkama oro drėgmė. Pasistenkite užtikrinti, kad visi, kas liesis ir laikys kūdikį, darytų tai labai švelniai ir atsargiai.
Natūralu, kad iškart po gimimo naujagimiai netenka svorio, nes džiūsta oda, iš jos pasišalina vandens ir druskų perteklius. Kuo mažesni ar labiau neišnešioti mažyliai, tuo daugiau praranda svorio. Išnešioti vaikučiai - apie 5-10 procentų savo gimimo svorio, prieš laiką gimusieji - apie 15-20 procentų. Net jei ankstukas pradeda priaugti svorio, iš pradžių augimas gali būti nestabilus. Neišnešiotukams reikia daugiau kalorijų ir energijos, nes jų būklė reikalauja daugiau pastangų bei resursų. Be to, jie turi mažyčius skrandukus ir vienu metu gali priimti nedaug maisto. Todėl maitinami ne rečiau, kaip kas 2-4 valandas. Slaugantis personalas nustatys tinkamą maitinimo režimą ir normas, reguliariai (kasdien) matuos kūdikio svorį bei stebės augimą. Užtikrins, kad vaikas gautų pakankamai skysčių. Ankstukai linkę prarasti ir išgarinti skysčius per ploną, trapią kūno odą, todėl inkubatoriuje gali būti padidinama drėgmė. Taip pat, kad vaikutis nešvaistytų kalorijų, užtikrinama šiluma. Būtina stengtis, jog ankstukas jaustųsi ramiai ir patogiai. Kuo patogiau vaikas jaučiasi, tuo daugiau kalorijų sutaupo augti. Svarbu - neprarasti vilties. Net, jei stabiliai augęs ankstukas, staiga meta svorį dvi dienas iš eilės. Tai normalu. Kiekvienas kūdikis yra unikalus ir kiekvienas turi savo specifinius svorio augimo būdus. Gali būti taip, kad kelias dienas auga, po to - dvi stovi vietoje, ir dar porą dienų svoris krinta. Stebėkite savo vaikutį, - kaip jis atrodo, kokia odos spalva, ar pakankamai ramus, ar jam patogu?
Gelta naujagimiams
Net 80-90 proc. visų naujagimių trečią ketvirtą gyvenimo parą pagelsta, o apie 70 proc. mažylių nustatoma vadinamoji naujagimių gelta. Tik gimęs vaikutis pradeda kvėpuoti plaučiais, todėl jo organizmui nereikia gausybės eritrocitų, kurie motinos įsčiose aprūpindavo jį deguonimi. Eritrocitai pradeda greitai irti. Viena iš irimo medžiagų yra geltonoji medžiaga bilirubinas, kurį organizmas turi pašalinti. Kuo labiau naujagimis yra neišnešiotas, tuo fermentai nebrandesni. Kepenys dar negali nukenksminti viso bilirubino ir pašalinti jo iš organizmo. Todėl dalis nusėda audiniuose, suteikdama jiems gelsvą atspalvį. Vaikučiui pagelsta oda ir akių obuoliai. Ši būklė vadinama fiziologine naujagimių gelta, ji neišnešiotam mažyliui labiausiai išryškėja 3-5 gyvenimo dieną. Dažniausiai dėl geltos baimintis nereikia, nes tai yra ne liga, o tranzityvioji, kitaip tariant, praeinamoji naujagimių būklė, kurių būna ne viena. Jei mažylis pagelsta pirmą parą, gelta ryškėja greitai, nustatomas labai didelis bilirubino kiekis kraujyje, būtina gydyti. Naujagimių gelta gydoma mėlynosios šviesos spinduliais - vadinamąja fototerapija. Dėl mėlynosios šviesos poveikio bilirubinas žymiai lengviau bei greičiau pasišalina iš organizmo. Tai saugus ir efektyvus naujagimių geltos gydymo būdas. Vykstant fototerapijai gali atsirasti švelnus bėrimas, jis gydymui pasibaigus išnyks. Taip pat vaikas gali būti mieguistesnis nei įprastai, dažniau tuštintis arba nesituštinti visai. Kartais, kai bilirubino kiekis kraujyje ypač didelis, gali būti perpilamas pakeičiamasis kraujas, kai dalis naujagimio kraujo (su jame esančiu bilirubinu) pakeičiama donoro krauju.
Vaisiaus eritroblastozė
Vaisiaus eritroblastozė (EF) yra rimta medicininė būklė, paveikianti vaisių ir naujagimius, pirmiausia dėl motinos ir kūdikio kraujo grupių nesuderinamumo. Ši būklė gali sukelti sunkią anemiją, geltą ir net širdies nepakankamumą vaisiui ar naujagimiui. Vaisiaus eritroblastozė yra hemolizinė liga, atsirandanti, kai yra nesuderinamumas tarp nėščios moters ir jos vaisiaus kraujo grupių. Šis nesuderinamumas dažnai kyla dėl Rh faktoriaus - baltymo, kuris gali būti raudonųjų kraujo kūnelių paviršiuje. Jei Rh neigiama motina nešioja Rh teigiamą kūdikį, jos imuninė sistema gali gaminti antikūnus prieš kūdikio raudonuosius kraujo kūnelius, dėl ko jie gali būti sunaikinti. Nors vaisiaus eritroblastozė pirmiausia yra imuninis atsakas į kraujo grupių nesuderinamumą, tam tikros infekcijos nėštumo metu gali pabloginti būklę. Genetiniai veiksniai vaidina svarbų vaidmenį vaisiaus eritroblastozei. Jei motina ankstesnių nėštumų metu turėjo Rh nesuderinamumo atvejų, jai yra didesnė rizika susirgti šia liga vėlesnių nėštumų metu. Nors gyvenimo būdas ir mitybos veiksniai nėra tiesioginės vaisiaus eritroblastozės priežastys, sveiko nėštumo palaikymas gali padėti sumažinti riziką. Eritroblastozės vaisiaus prognozė labai priklauso nuo ankstyvos diagnozės ir gydymo.
Kuo skiriasi neišnešiotų kūdikių vystymasis?
Pagrindinė priežastis yra Rh faktoriaus nesuderinamumas tarp Rh neigiamos motinos ir Rh teigiamo vaisiaus. Eritroblastozė vaisiui yra rimta liga, kurią reikia greitai diagnozuoti ir gydyti, siekiant užtikrinti geriausius rezultatus paveiktiems kūdikiams. Būsimiems tėvams ir sveikatos priežiūros specialistams labai svarbu suprasti priežastis, simptomus ir gydymo galimybes.
Naujagimio kraujavimai ir jų profilaktika
Kiti vaisiaus ir naujagimio kraujavimai gali paveikti įvairias anatomines struktūras, ypač kraujagysles ir organus, kurie yra susiję su kraujo cirkuliacija. Pagrindiniai organai, kurie gali būti paveikti, yra smegenys, plaučiai, kepenys ir inkstai. Smegenyse gali susidaryti hematomos, o kraujavimai plaučiuose gali sukelti kvėpavimo problemas. Kepenys ir inkstai gali būti paveikti dėl didelio kraujo praradimo, kuris gali sukelti organų funkcijos sutrikimus. Kiti vaisiaus ir naujagimio kraujavimai yra rimta liga, kuri gali pasireikšti tiek nėštumo metu, tiek po gimdymo. Ši liga apima kraujavimus, kurie gali atsirasti įvairiose kūno vietose, ir gali sukelti rimtų komplikacijų, tokių kaip anemija, hipoksija ar net mirtis. Svarbu atkreipti dėmesį į šiuos kraujavimus, nes jie gali turėti ilgalaikių pasekmių vaiko sveikatai.
Pagrindinės šios ligos priežastys gali apimti kraujagyslių pažeidimus, kraujo krešėjimo sutrikimus, infekcijas ar traumas. Kraujo krešėjimo sutrikimai, tokie kaip hemofilija, gali sukelti didesnį kraujavimų pavojų. Be to, infekcijos, pavyzdžiui, sepsis, gali padidinti kraujavimo riziką. Traumos, kurių metu gali būti pažeistos kraujagyslės, taip pat gali sukelti kraujavimus. Diagnostika apima klinikinius tyrimus, laboratorinius kraujo tyrimus ir vaizdinius tyrimus, tokius kaip ultragarsas arba MRT. Ultragarsas gali padėti nustatyti kraujavimus vaisiaus organizme, o kraujo tyrimai gali atskleisti kraujo krešėjimo sutrikimus. Gydymas gali apimti tiek medicininius, tiek nemedicinius sprendimus. Medicininiai sprendimai gali apimti kraujo perpylimus, vaistus, kurie padeda sureguliuoti kraujo krešėjimą, arba chirurgines procedūras, jei kraujavimas yra rimtas. Nemedicininiai sprendimai gali apimti specializuotą priežiūrą ir stebėjimą, taip pat palaikomąją terapiją. Naujų gydymo galimybių paieška, įskaitant genų terapiją, taip pat yra aktyvi mokslinių tyrimų sritis, siekiant sumažinti komplikacijų riziką ir pagerinti gydymo rezultatus.
Vitamino K trūkumas naujagimystėje gali sukelti hemoraginę naujagimių ligą. Nėštumo metu pro placentą į vaisiaus organizmą vitamino K patenka labai mažai, jo atsargos tik gimusio naujagimio kepenyse yra labai mažos, todėl rizika kraujuoti po gimimo yra labai didelė, jei naujagimiui vitamino K neskiriama. Naujagimių žarnyne bakterijų atsiranda per pirmąsias gyvenimo savaites, todėl pirmomis dienomis po gimimo vitamino K organizme trūksta ir dėl jo trūkumo gali prasidėti kraujavimas. Motinos piene vitamino K kiekis yra labai nedidelis, dažnai nepakankamas, todėl žindomi naujagimiai turi gauti jo papildomai. Dažniausiai bendroji naujagimių būklė būna palyginti gera, net jei kraujuoja iš virškinimo trakto, nosies, virkštelės. Grėsmingesnė situacija būna tada, kai kraujuoti pradeda į smegenis, tuomet gali prasidėti traukuliai, trikti naujagimio kvėpavimas ir kt. gyvybinės funkcijos. Skiriant profilaktiškai vitamino K naujagimiams tuoj pat po gimimo, dažniausiai kraujavimo pavyksta išvengti.
tags: #naujagimiui #kraujagisliu #trukimai #galvoja
