Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) - viena ryškiausių asmenybių Lietuvos kultūros istorijoje, universalus menininkas, savo kūryba pralenkęs laiką. Jis garsėjo ne tik kaip profesionalus kompozitorius, bet ir kaip novatoriškas dailininkas, siekęs kelių menų harmonijos. Jo kūryba padarė didžiulį poveikį simbolistams ir neoromantikams, o Balys Sruoga gindamas modernistinę estetiką rėmėsi jo autoritetu. Literatūros istorijai svarbūs Čiurlionio laiškai, rašyti lenkų kalba, ypač jo žmonai Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei, kuri buvo žinoma rašytoja ir neoromantinės krypties lietuvių literatūros pradininkė. Šiuose laiškuose gausu poetinių impresijų, dailininko ir kompozitoriaus kūrybos motyvų variacijų, komentarų bei vertingos medžiagos to meto kultūros istorijai.
Vytautas Landsbergis teigia, kad šiuos laiškus galima laikyti grožiniais kūriniais, kuriuose „vaizduotės polėkis virsta poetizuota pasaka, moters garbinimas - įkvėptu himnu ar ode“. Rašydamas artimam žmogui, M. K. Čiurlionis prabyla ir tampa artimas daugeliui.
Gimtinė ir Ankstyvieji Metai
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Senojoje Varėnoje, dabartinėje Varėnoje, Adelės Marijos Magdalenos Radmanaitės ir Konstantino Čiurlionių šeimoje. Jo tėvas buvo vargonininkas ir chorvedys. Mikalojus Konstantinas buvo vyriausias iš devynių vaikų. Šeimoje kalbėta tik lenkiškai, todėl lietuviškai rašyti ir taisyklingai kalbėti Čiurlionis taip ir neišmoko. Nuo 1878 m. šeima su pirmagimiu persikėlė į Druskininkus, kur tėvas dirbo vargonininku. Čia Mikalojus Konstantinas, vadinamas tiesiog Konstantinu ar Kastuku, nuo mažens atskleidė savo muzikinius gebėjimus: penkerių metų jau mokėjo groti iš klausos, o septynerių - skaityti iš natų. Jis nevengdavo pavaduoti tėvą mišiose skambindamas vargonais, o namuose - pianinu.
Jaunojo Konstantino gabumus pastebėjo tėvų draugas, gydytojas Jozefas Markevičius. Jam padedant, 1885 m., baigęs Druskininkų liaudies mokyklą, M. K. Čiurlionis ėmėsi mokslų Mykolo Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje. 1889-1893 m. jis praleido šioje mokykloje, kur grojo fleita, gavo pirmąją orkestro uniformą ir muzikos teorijos pagrindus. Su orkestru jis dažnai koncertuodavo Rietave, Palangoje ir Rygoje. Čia gimė ir pirmieji jo muzikiniai kūrinėliai.
Muzikos Studijos ir Kūryba
1894 m., kunigaikščio Mykolo Oginskio finansuojamas, M. K. Čiurlionis išvyko gilinti muzikos žinių į Varšuvos muzikos institutą. Čia jis mokėsi pas Antonį Sygietiškį (fortepijonas) ir Zygmuntą Noskovskį (kompozicija). 1899 m. baigęs studijas, jis dar kurį laiką liko gyventi Varšuvoje, vertėsi privačiomis muzikos pamokomis. Tais pačiais metais jam buvo pasiūlyta Liublino muzikos mokyklos direktoriaus vieta, tačiau jis atsisakė, siekdamas tobulinti save kaip kūrėją.
Nuo 1901 m., vėl sulaukęs Mykolo Oginskio paramos, M. K. Čiurlionis studijavo Leipcigo karališkosios konservatorijos kompozicijos klasėje pas prof. K. Reinekę ir kontrapunkto pas prof. S. Jadasoną. Leipcige jis daug dėmesio skyrė žymiausių XIX a. kompozitorių kūrybos studijoms. Tais metais galutinai susiformavo jo muzikinis skonis ir prabudo kūrybinės galios. 1900-1901 m. Čiurlionis sukūrė simfoninę poemą „Miške“, kurioje susiliejo tėvynės nostalgija ir romantinės muzikos (Richardo Štrauso, Hektoro Berliozo) melodinės struktūros. Studijuojant Leipcige įvyko lūžis jo kaip kompozitoriaus pasaulėvokoje: susipažinęs su tuo metu populiarėjančia atonaliąja muzika, jis pasuko modernesnių išraiškos formų link. Po studijų jis pradėjo kurti simfoninę poemą „Jūra“ ir aranžuoti lietuvių liaudies dainas.
Iš viso priskaičiuojama 350-400 muzikinių Čiurlionio kūrinių, daugiausia skirtų fortepijonui, taip pat svarbūs simfoniniai opusai ir vokaliniai kūriniai.
Dailės Studijos ir Vizualinis Menas
Profesionaliai domėtis daile Čiurlionis pradėjo gana vėlai. Nuo 1902 m. Varšuvoje jis mokėsi tapybos, tačiau buvo nusivylęs akademinio kurso programa. Būdamas artimas simbolizmui, jis liko savitas, linkęs į vaizdines abstrakcijas ir filosofinius apibendrinimus. Greta tradicinių tapybos žanrų Čiurlionis išrado naujų - jis siekė vaizdų kalba perteikti sonatos, preliudo, fugos kompozicines struktūras.
Nuo 1902 m. Čiurlionis grįžo į Druskininkus, bet netrukus vėl išvyko į Varšuvą, kur nuo 1902 m. mokėsi Varšuvos piešimo ir dailės mokyklose. 1905 m. jis vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui. Kiekvieną kartą grįžęs į gimtinę harmonizuodavo lietuvių liaudies dainas. Apie 1904 m. Čiurlionis sukūrė simfoninę poemą „Jūra“, tačiau tuo metu jo širdis vis labiau linko prie dailės.
1906 m. Čiurlionis gavo progą eksponuoti savo dailės darbus Sankt Peterburge, kur sulaukė didelio dėmesio ir teigiamų atsiliepimų. Tai paskatino jį 1907 m. visiškai apleisti muziką ir daugiausiai dėmesio skirti dailės kūrinių tobulinimui. 1907 m. Čiurlionis Vilniuje surengė pirmąją lietuvių dailės parodą, kurioje eksponavo savo geriausius kūrinius, o po metų surengė antrąją parodą.
Čiurlionio dailės darbuose dominuoja fantastinės būtybės, mistiniai praeities karaliai, lietuvių pagoniškosios kultūros pėdsakai, kosmogonijos elementai - dievai, planetos, žvaigždės, saulė. Šie elementai lydėjo dailininką visame jo kūrybiniame kelyje. Nuo pat pradžių Čiurlionis pajautė, kad geriausia jo kūrybinių idėjų išraiškos forma yra cikliškas minties plėtojimas. Taip gimė tapybos darbų ciklai, kaip 7 paveikslų ciklas „Laidotuvių simfonija“ (1903), 4 paveikslų ciklas „Para“ (1904), 5 paveikslų ciklas „Tvanas“ (1904), triptikas „Rex“.
Reikšmingiausią šio laikotarpio dailės kūrinių dalį sudaro sonatos: „Saulės sonata“ (1907), „Pavasario sonata“ (1907), „Žalčio sonata“ (1908), „Vasaros sonata“ (1908), „Jūros sonata“ (1908), „Žvaigždžių sonata“ (1908), „Piramidžių sonata“ (1909). Joms būdinga muzikinių struktūrų kompozicinės bei temų plėtotės analogijos, ypatinga daugiapusė turinio koncentracija, novatoriškas konceptualizmas. Šiuose paveiksluose jis atskleidė individualiai pajaustą dvasingą kosmoso, gamtos ir žmogaus būties vienovę.
Visuomeninė Veikla ir Paskutiniai Metai
Grįžęs į Vilnių, Čiurlionis su kartėliu rašė: „Santykiai su broliais lietuviais labai sunkūs. Kiekvienas, nors ir kvailas, dedasi daug išmanąs, o į pažangius žmones, kurie tikrai ką nors galėtų padaryti, žiūrima su įtarimu ir nepalankiai“. Tautiniam sąjūdžiui, suaktyvėjusiam po 1905 m. sukilimo, menininkas atidavė daug jėgų: 1907 m. rūpinosi pirmosios lietuvių dailės parodos Vilniaus Vileišių rūmuose rengimu, pateikė jai ir vėliau vykusioms parodoms nemažai paveikslų, prisidėjo prie Lietuvių dailės draugijos steigimo, 1908 m. vadovavo „Vilniaus Vileišių“ draugijos chorui.
1907-1908 m. M. K. Čiurlionis su pertraukomis gyveno ir kūrė Vilniuje. Čia suorganizavo pirmąją lietuvių dailės parodą, kurioje eksponavo savo kūrinius. 1908 m. vadovavo „Vilniaus kanklės“ draugijos chorui, sudarė atskirą vyrų choro grupę, kuri dainavo jo paties harmonizuotas liaudies dainas. Koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, rašė apie dailę ir muziką. Prie Lietuvos dailės draugijos įkūrė Muzikos fondą kompozitorių kūrybai remti, buvo valdybos narys.
1909 m. sausio 1 d. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis susituokė su rašytoja Sofija Kymantaite. Tais pačiais metais jis buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos garbingu nariu. Siekdamas platesnio pripažinimo, 1908 m. pabaigoje Čiurlionis išvyko į Sankt Peterburgą. Čia susipažino su M. Dobužinskiu, kuris lietuvių menininką pristatė Rusų dailininkų sąjungoje. Nors talentingam lietuviui atsivėrė įtakingo dailininko Aleksandro Benua salono durys, o jo kūryba skambėjo prestižinėse koncertų salėse, Čiurlioniui sunkiai sekėsi tinkamai paskirstyti kūrybinę energiją. Kolegos dailininkai priekaištavo, kad jis per daug laiko eikvoja muzikai, o tapyboje pernelyg tiesmukiškai mėgina perkelti muzikinių kompozicijų principus.
Paskutiniai intensyvios kūrybos metai išsekino menininką. 1909 m. pabaigoje Čiurlioniui vėl išvykus į Peterburgą, jį ištiko nervinis priepuolis. Jis atsidūrė Pustelniko Raudonojo dvaro sanatorijoje Lenkijoje, kur garsėjo pažangiu psichinių ligonių gydymu. Savijautai pradėjus taisytis, Čiurlionis vieno pasivaikščiojimo metu peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir 1911 m. balandžio 10 d. mirė būdamas vos 35 metų. Jis palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kelias Druskininkuose
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kelias Druskininkuose
Palikimas ir Atminimas
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis vertinamas kaip žymiausias kada nors gyvenęs Lietuvos dailininkas ir kompozitorius. Jo menas beveik nepriklauso nuo istorinio konteksto. Bibliniai, krikščioniški motyvai jo paveiksluose pinasi su panteistiniu pasaulėvaizdžiu. Esama kūrinių, kuriuose pasitelkiant tautodailės motyvus ar Vyčio simboliką menine kalba primenama tautinės savivokos reikšmė („Miestas. Preliudas“), gaivinama archajiškus tautos pasąmonės lygmenis siekianti mitologinė tradicija (paveikslai „Žemaičių kapinės“, „Žemaičių koplytstulpiai“, „Perkūnas“, „Aukuras“).
Daugiausiai menininko atminimą saugančių ženklų tebėra Kaune, kur jo vardu pavadintame muziejuje sutelkta didžiausia kūrybinio palikimo dalis, ir Druskininkuose, kur dailininko memorialiniame muziejuje atkurta Čiurlionio vaikystės namų aplinka, stovi Vlado Vildžiūno 1975 m. pastatytas paminklas.
Genialaus menininko paveikslai ir muzika įkvėpė poetus Salomėją Nėrį, Eduardą Mieželaitį, Juditą Vaičiūnaitę, Sigitą Gedą, Henriką Radauską, Alfonsą Nyka-Niliūną, Kazį Bradūną sukurti čiurlioniškos tematikos eilėraščius.
Beveik visi žinomi Čiurlionio dailės darbai, rankraščiai ir kiti kūriniai saugomi ir eksponuojami Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Keli kūriniai yra Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Varšuvos nacionaliniame muziejuje ir Valstybiniame rusų muziejuje Sankt Peterburge. 1963 m. Druskininkuose atidarytas M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus, buvusiame Čiurlionių šeimos name.
| Įvykis | Metai |
|---|---|
| Gimė | 1875 |
| Mirė | 1911 |
tags: #kur #miklos #ciurlionis #gime
