Vydūnas, tikrasis vardas ir pavardė Vilhelmas Storosta (1868 m. kovo 22 d. - 1953 m. vasario 20 d.), buvo iškilus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, filosofas, rašytojas, poetas, publicistas, muzikas ir pedagogas. Jo gyvenimas ir veikla neatsiejamai susijusi su lietuvybės puoselėjimu ir tautinės savimonės ugdymu. Vydūno filosofijos pagrindą sudaro panteizmas, daugiausia perimtas iš indiškojo vedantizmo, jam didelę įtaką padarė teosofijos atšaka antroposofija. Jo manymu, vienintelė tikroji realybė yra dvasinis absoliutas, kuris pasaulio atžvilgiu yra imanentinis ir transcendentinis. Žmogaus savimonė yra dvasinio absoliuto (Didžiojo Slėpinio) savimonės jo paties sukurtame pasaulyje apraiška.
Vydūnas gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Gaidelių valsčiuje, Šilutės apskrityje, Prūsijos karalystėje. Jo tėvas Anskis Storosta buvo evangelikų kunigas ir mokytojas, motina - Marija Ašmontaitė. Būsimasis Vydūnas augo religingoje šeimoje, kurioje didelis dėmesys buvo skiriamas dvasiniams, kultūriniams ir tautiniams klausimams.
1888 m. Vydūnas baigė Ragainės mokytojų seminariją. Vėliau studijavo filosofijos, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslus bei sanskrito, anglų ir prancūzų kalbas Greifsvaldo, Halės, Leipcigo ir Berlyno universitetuose. Tai rodo, kad Vydūnas buvo ypač išsilavinusi ir universalios pakraipos asmenybė.
Pedagoginę karjerą Vydūnas pradėjo Kintų pradžios mokykloje (1888-1892 m.), kur mokė lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros. Mokytojaudamas Kintuose, jis išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir nuo 1892 m. iki 1912 m. dėstė Tilžės gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas. 1918 m. Vydūnas mokė lietuvių kalbos Rytų seminare prie Berlyno universiteto.
Vydūno gyvenime didelę įtaką turėjo Kintų kraštas. Atvykęs sirgdamas tada neišgydoma plaučių džiova, naujasis mokytojas, seno gydytojo patartas, ėmėsi kvėpavimo pratimų, vaikščiojo po pamario pušynus, tinkamai maitinosi ir tapo vegetaru. Noras pasveikti buvo labai didelis ir jis pasveiko. Jaunajam mokytojui padėjo šeimininkauti Klara Fülhaz - Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaitė. Su ja 1891 m. susituokė. Gyvendamas Kintuose, Vydūnas pamatė ir pajuto vietos lietuvininkų gyvenimą ir nuotaikas, atkreipė dėmesį į jų neatsparumą germanizacijai, nuolankumą esamai padėčiai. Tai paskatino jį aktyviai užsiimti kultūrine veikla, žadinti krašto lietuvių tautinę savimonę, gaivinti pamirštas etnines ir kultūrines tradicijas.
Gyvendamas Tilžėje, Vydūnas ėmėsi aktyvios kultūrinės ir visuomeninės veiklos. 1895 m. įkūrė Tilžės lietuvių giedotojų draugiją ir jai vadovavo 40 metų. Ši draugija rengė dainų šventes, vaidinimus, populiarino lietuvių liaudies dainas. Vydūnas pats buvo įvairių vaidinimų, dramų, tragedijų, misterijų autorius. Dažniausiai tai buvo komedijos, kuriose išjuokiamos žmonių ydos, nutautėjimas, taip pat dramos ir tragedijos, parašytos remiantis jo filosofija. Tarp žymiausių jo dramaturgijos kūrinių - „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Ragana“.
Nuo 1907 m. Vydūnas aktyviai dalyvavo lietuvių mokslo veikloje. Jis leido paties ištisai prirašomus žurnalus „Šaltinis“ (1905-1909 m.), „Jaunimas“ (1911-1914 m.), „Naujovė“ (1915 m.), „Darbymetis“ (1912-1925 m.). Taip pat bendradarbiavo kitoje Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos periodinėje spaudoje.
Vydūnas buvo veiklus Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys. 1931 m. tapo Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininku. Jo visuomeninė ir kultūrinė veikla buvo itin vertinama. 1928 m. Kauno universitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį, o 1925 m. jis tapo tarptautinės rašytojų sąjungos PEN klubo garbės nariu. Nuo 1933 m. buvo Lietuvos rašytojų draugijos garbės narys.
Vydūno filosofijos pagrindą sudaro panteizmas, daugiausia perimtas iš indiškojo vedantizmo. Jo pirmi veikalai daugiausia skirti teosofinei būties sampratai aiškinti. Anot jo, vienintelė tikroji realybė esąs dvasinis absoliutas, kuris pasaulio atžvilgiu esąs imanentinis ir transcendentinis. Jo manymu, žmogaus savimonė verčia ją ieškoti savo pradžios šaltinio ir atsiradimo priežasčių. Tautiškumo ugdymas nulėmė Vydūno filosofijos kryptingumą bei problematiką. Pagal tai jis sukūrė laisvos, nepriklausomos asmenybės ugdymo programą: žmogus sau, tautai, žmonijai, kuri atskleidžia humaniškumu pagrįstus asmens ryšius su tauta ir žmonija. Kultūros vertės matu Vydūnas laikė žmogiškumo esmės pasireiškimo intensyvumą visuomenės gyvenime.
1932 m. vokiečių kalba išleido knygą „Sieben Hundert Jahre Deutsch - litauischer Beziehungen“ („Vokiečių - lietuvių santykiai per septynis šimtmečius“). Ši knyga dėl parodytų dviejų tautų santykių nepatiko hitlerinei valdžiai. 1938 m., artėjant rašytojo 70-mečiui, Vydūnas buvo nacistinės Vokietijos valdžios persekiojamas ir uždarytas į Tilžės kalėjimą. Tačiau pasaulinio masto kultūros veikėjams pareiškus nepasitenkinimą, greitai paleistas.
1940 m. Vydūnas buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau tarptautinė situacija sukliudė tapti jos laureatu. 1944 m., traukdamasis iš Antrojo pasaulinio karo liepsnų apimto miesto, pasiėmė tik didžiausią savo turtą - rankraščius. Po ilgokų ir sudėtingų klajonių Vokietijos keliais pasiekė Detmoldą, į kurį 1946 m. rugsėjį lietuvių buvo pakviestas ir priglaustas. Čia buvo išleisti karo metu parašyti jo veikalai. Vydūnas mirė 1953 m. vasario 20 d. Detmolde, būdamas 84 metų. Iškilmingai palaidotas Detmoldo kapinėse.
Vydūno asmens dokumentuose kaip Vokietijos piliečiui buvo įrašyta Storost Wilhelm. Tačiau „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ atsirado lietuviška jo pavardės forma - Storostas. Dr. Vacys Bagdonavičius, daug prisidėjęs prie Vydūno raštų tyrinėjimo ir populiarinimo, teigia radęs kelis atvejus, kai pats Vydūnas savo pavardę rašė su galūne -as. Pavyzdžiui, taip yra jo rašytoje giminės genealogijoje. Bene pirmą kartą Mažosios Lietuvos lietuviškoje periodikoje Vydūno pavardė Storostas paminėta 1896 m.
Vydūno brolis Jurgis Martynas taip pat buvo Storosta. Jo vaikaitis Jürgenas Storostas, vokiečių kalbininkas, Vokietijos mokslinėje spaudoje paskelbęs straipsnių apie Vydūno genealogiją, šeimą, ryšius su vokiečių kultūra, lietuviškai rašomas Storosta.
Vydūno kūrybą daugiausia yra tyrinėjęs filosofas, daktaras Vacys Bagdonavičius.
1991 m. spalio 19 d. įvyko svarbus įvykis - Vydūno palaikai buvo perlaidoti Bitėnų kapinėse, Mažosios Lietuvos panteone.
Vydūnas buvo pavaizduotas ant 200 litų banknoto (2018 m.).
Atminimo lenta su bareljefu Tilžėje, ant namo, kuriame gyveno, buvo nuimta 2022 m.
2018 m. minint Vydūno 150-ąsias gimimo metines, Lietuvoje vyko daugybė renginių, skirtų jo atminimui.
Detmolde, Gegužės 10 d., prie pastato, kuriame laikinai gyveno Vydūnas, buvo pritvirtinta atminimo lenta.
Vydūno pavardės transformacijos ir jos vartojimas įvairiuose šaltiniuose rodo, kad jo vardo ir pavardės rašyba ne visada buvo vieninga. Tačiau tai nepaneigia jo didžiulio indėlio į lietuvių kultūrą.
Domėjimasis Rytais ir Indija buvo tautinę savimonę formuojanti dedamoji. Vydūnas iš sanskrito į lietuvių kalbą išvertė vieną svarbiausių indų religinių tekstų - „Bhagavadgytą“. Jo vertimas laikomas vienu gražiausių ir artimu teksto pajautimo prasme.
Pasaulyje vykstant globalizacijos procesams, svarbu išsaugoti ir skleisti tai, kas unikalu, ką turime savo. Vydūnas, savo kūryba ir filosofija, parodė, kaip svarbu puoselėti tautinę savimonę, kultūrą ir žmogiškumą.
Vydūno draugija ir Vydūno viešoji biblioteka aktyviai veikia, organizuodamos renginius, konferencijas ir parodas, skirtas jo atminimui ir kūrybai populiarinti.
Atminimo lenta su bareljefu Tilžėje, ant namo, kuriame gyveno Vydūnas.
Vydūnas yra absoliutus filosofas. Jau pačiuose pirmuosiuose savo darbuose jis nagrinėja abstrakčias filosofines problemas. Analizavo tautos istoriją, bandė kurti tam tikrą lietuvių tautos raidos schemą, remiantis svarbiausiomis kovomis ir istorijos detalėmis. Vydūno filosofija traktuojama kaip panteistinė, t.y. žmogaus tobulėjimo filosofija paremta ne tik šventuoju raštu bet ir vedomis, egiptiečių ir graikų raštais. Vydūnas kartais netgi yra vadinamas savo tautos mokytoju. Taip jis vadinamas todėl, kad savo gyvenamuoju laikotarpiu tautiškumui suteikė tam tikrus filosofinius pagrindus. Kaip rašytojas filosofas, jis akivaizdžiai parodė savo išprusimą šioje srityje, skatino mąstyti, kėlė savimonę.
