Elgesio ir emocijų sutrikimai - tai grupė sutrikimų, kurie pasireiškia elgesio ir (arba) emocinėmis reakcijomis, kurios stipriai skiriasi nuo įprastų amžiaus ir kultūros normų, nėra laikina reakcija į stresą keliančias situacijas bei pasireiškia nuolat bent dviejose skirtingose gyvenimo srityse. Šią sutrikimų grupę sudaro tarpusavyje skirtingos smulkesnės sutrikimų grupės: elgesio sutrikimai, emocijų sutrikimai, aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimai. Nepaisant to, kad visi šie sutrikimai tarpusavyje skiriasi, tačiau visi stipriai veikia vaiko prisitaikymą kasdienybėje.

Emocijų ir (ar) elgesio sunkumų pasitaiko daugumos žmonių kasdienybėje vienu ar kitu gyvenimo periodu. Dėl šios priežasties būna, kad vieno ar kito emocijų ir elgesio sutrikimo etiketė klijuojama vaikui net ir tada, kai vaiko patiriami simptomai neatitinka sutrikimo apibrėžimo. Svarbu suprasti, kad elgesio ir emocijų sutrikimai stipriai veikia vaiko prisitaikymą gyvenime, kelia nemažai iššūkių tiek jam, tiek aplinkiniams, todėl kalbėjimas apie šiuos sutrikimus ir žinojimas, kokiais požymiais jie pasižymi, gali padėti ne tik išvengti netinkamo etikečių klijavimo, tačiau ir rasti efektyvią pagalbą.

Vaikų elgesio sutrikimai

Jau iš pavadinimo galima suprasti, kad elgesio sutrikimų atveju daugiausiai iššūkių kyla būtent dėl vaiko elgesio - pasireiškia pasikartojantis ir nuolatinis agresyvus, provokuojantis, įžūlus elgesys. Tam, kad būtų nustatyti šie sutrikimai, simptomai turi trukti ilgiau nei 6 mėnesius bei jie turi skirtis nuo vaiko amžiui būdingų elgesio ypatumų.

Išskiriami du pagrindiniai elgesio sutrikimai: prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas ir elgesio sutrikimas (asocialus elgesys). Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas pasireiškia nepaklusnumu, pastoviais konfliktais su autoritetu, ginčais su suaugusiais, dažnais atsisakymais vykdyti suaugusių reikalavimus, taisyklių pažeidimais, kitų kaltinimu. Prieštaraujantis elgesys paprastai pasireiškia ir yra laikomas normaliu apie 3-4 vaiko gyvenimo metus, tačiau, jei toks elgesys išlieka ar net padažnėja vaikui augant, šis elgesys jau laikomas problema ir gali būti naudingas įvertinimas dėl galimo prieštaraujančio neklusnumo sutrikimo.

Elgesio sutrikimas (asocialus elgesys) pasireiškia nuolatiniu kitų teises ir amžių atitinkančias visuomenės nustatytas elgesio normas pažeidžiančiu elgesiu. Jam būdingas agresyvus elgesys (muštynių iniciavimas, žiaurus elgesys tiek su žmonėmis, tiek su gyvūnais, tyčinis skausmo kėlimas, žeminimas, kankinimas), kitų nuosavybės gadinimas, melavimas, vagystės, taisyklių pažeidimai, bėgimas iš namų.

Vaikų emociniai sutrikimai

Emociniai sutrikimai paprastai skiriasi nuo elgesio sutrikimų, nes dažniausiai vaikai, patiriantys emocinius sunkumus, kenčia viduje, todėl juos sunkiau pastebėti. Dažniausi emocinių sutrikimų požymiai yra nerimas, nuolatinė liūdna nuotaika, irzlumas, jautrumas, vienišumas, įprastos veiklos vengimas, susidomėjimo praradimas, įtampa, nuovargis.

Emociniai sutrikimai yra skirstomi į dvi grupes - nerimo ir nuotaikos sutrikimus. Nerimo sutrikimai susiję su streso/baimės sistemos disfunkcija, pasireiškia stipriu nerimu, kuris trunka ilgą laiką, gali kilti be aiškios priežasties, gali tapti nekontroliuojamu ir stipriai trukdyti kasdienei veiklai. Nerimo sutrikimams priskiriami generalizuoto nerimo sutrikimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas, panikos sutrikimas, specifinės fobijos, atsiskyrimo nerimo sutrikimas, selektyvus mutizmas, socialinė fobija, potrauminio streso sindromas.

Nuotaikos sutrikimams būdingas pasitenkinimo jausmo praradimas, žema savivertė, užsisklendimas, dėmesio koncentracijos pablogėjimas. Dažniausiai pasitaikantis nuotaikos sutrikimas - depresija.

Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimai

Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimas - trečia grupė sutrikimų, sudarančių elgesio ir emocijų sutrikimus. Jam būdingas padidėjęs aktyvumas, impulsyvumas ir dėmesio trūkumas. Vaikams, kuriems būdingas aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimas, būdingas sunkumas sulaukti savo eilės, atidėti kažką malonaus, nuolatinis judėjimas, bėgiojimas, triukšmavimas, silpna dėmesio koncentracija, sunkumas užbaigti pradėtą darbą.

Tam, kad būtų nustatytas šis sutrikimas, jo požymiai turi pasireikšti bent dviejose skirtingose aplinkose (pavyzdžiui, ir namie, ir mokykloje), dažniausiai išryškėja ikimokykliniame amžiuje. Priklausomai nuo pasireiškiančių požymių, šis sutrikimas skirstomas į dėmesio (būdinga silpna dėmesio koncentracija), aktyvumo (būdingas sunkumas sulaukti savo eilės, nuolatinis judėjimas) bei aktyvumo ir dėmesio sutrikimus (būdinga tiek silpna dėmesio koncentracija, tiek stipriai išreikštas aktyvumas).

Priežastys ir rizikos veiksniai

Kadangi emocijų ir elgesio sutrikimų grupę sudaro tarpusavyje pakankamai skirtingi sutrikimai, tai ir jų priežastys ar rizikos veiksniai tarpusavyje gali skirtis. Pavyzdžiui, dažniausiai įvardijama svarbiausia aktyvumo ir (ar) elgesio sutrikimų priežastis - neurologinės kilmės smegenų veiklos pakitimai bei paveldimumas. Tuo tarpu, nors elgesio sutrikimai taip pat gali atsirasti dėl biologinio paveldimumo aspekto, tačiau rizikos veiksniais laikomi ir šeimos aplinka, priešiškas, šiukštus tėvų elgesys, smurtas, nepriežiūra, apleistumas, alkoholizmas ar kivirčai šeimoje, rizikinga kaimynystė. Emocinių sutrikimų atsiradimo priežastys taip pat gali būti paveldimumas, tačiau taip pat ir vaiko patiriami stresiniai įvykiai, konfliktai.

Taip pat svarbu paminėti, kad kaip egzistuoja rizikos veiksniai, kurie gali prisidėti prie sutrikimo atsiradimo, taip pat egzistuoja ir apsauginiai veiksniai, kurie gali sumažinti sutrikimo atsiradimo riziką.

Diagnostika ir gydymo galimybės

Pastebint, kad vaikui būdingos anksčiau aptartos emocinės ar elgesio reakcijos, svarbu kreiptis profesionalios pagalbos ir pasikonsultuoti su vaikų - paauglių psichologu ir (arba) psichiatru. Kokios yra gydymo galimybės? Psichoterapija, elgesio terapija, vaistai.

Kadangi elgesio ir emocijų sutrikimai tarpusavyje nėra vienodi, tai gali skirtis ir pagalbos būdai. Kai kurie iš elgesių ir emocijų sutrikimų turi medikamentinį gydymą, kurį gali paskirti gydytojas psichiatras įvertinęs vaikui būdingus simptomus. Taip pat, dažnai rekomenduojama ir kompleksinė pagalba - vaistai ir psichologo/psichoterapeuto konsultacijos kartu. Kartais gydymas vaistais nėra paskiriamas, tokiu atveju dažniausiai rekomenduojamos vaikų - paauglių psichologo/psichoteraeuto konsultacijos.

Kaip tėvai ir pedagogai gali padėti vaikams?

Šalia specialistų pagalbos yra tikrai nemažai dalykų, kuriuos galima taikyti namuose. Svarbu žinoti, kad fizinis aktyvumas, tinkama mityba, miego įpročiai taip pat labai stipriai susiję su vaikų elgesiu ir kylančiomis emocijomis, tad šių dalykų užtikrinimas gali stipriai prisidėti prie geresnės vaikų savijautos. Taip pat, bet kurio sutrikimo atveju svarbus domėjimasis vaiku, kalbėjimas su juo, ryšio mezgimas ir stiprinimas - svarbu siųsti žinutę, kad jis rūpi ir Jūs visada būsite pasiruošę išklausyti, o išklausę nevertinti ar nekaltinti. Pomėgių skatinimas ir palaikymas gali prisidėti prie geresnė savijautos.

Kai kalbame apie elgesio ir aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimus, ypatingai svarbios tampa namie esančios ribos ir taisyklės - ribų svarbu laikytis nuosekliai, svarbu, kad jų nebūtų per daug, vaikas apie jas žinotų. Aiškios dienotvarkė, rutina būti labai naudinga. Galiausiai, labai svarbu pozityviai pastebėti vaiką - pasidžiaugti juo, įvardinti, kai jam pavyksta, jis stengiasi, pastebėti ir įvardinti jo stipriąsias savybes, padrąsinti.

Vaiko su vidutiniu neįgalumu patirtys ir integracija visuomenėje

Vaikų elgesio ir emocijų sutrikimai gali būti nelengvas iššūkis tiek pačiam vaikui, tiek ir jo artimiesiems. Tris vaikus auginanti Kristina Žebrauskienė autizmo spektro sutrikimo diagnozę išgirdo, kai jos jaunėliui buvo vos dveji. Pirmieji simptomai, išdavę, kad kažkas gali būti ne taip, buvo vėluojanti kalba. Tad nieko nelaukusi moteris nusprendė kreiptis pagalbos į specialistus. Tačiau patvirtinus diagnozę, K. Moteris neleido sau ilgai liūdėti, nes jos reikėjo ir kitiems jos vaikams, todėl suėmė save į rankas ir pagalbos ieškojo pas specialistus.

Dabar K. Žebrauskienės sūnui jau vienuolika metų, jis lanko mokyklą. Ir nors moters sūnus nesimoko bendrojo lavinimo mokykloje, tačiau iššūkių ir sunkumų netrūksta kasdien. Sūnaus elgesys nebuvo keistas ar neprastas, tiesiog vėlavo jo kalba. Jam buvo 17-18 mėn., bet jis vis dar nekalbėjo. Mažylis nevengdavo kontakto, prisilietimų, fiksuodavo žvilgsnį. Fizinė raida buvo pagal amžių, kai kuriais aspektais lenkė brolius. Kliuvo tik kalba, bet ir tai, girdėjome daug patarimų palaukti, nes berniukai pradeda kalbėti kiek vėliau. Nuo įtarimų iki pirminės diagnozės praėjo gal 4 mėn., galutinę diagnozę turėjome po 7 mėn., o po beveik metų jau auginome vaiką su vidutiniu neįgalumu.

Diagnozės patikslinimo Vaiko raidos centre. Mums labai pasisekė, kad papuolėme greitai ir iš tikro pagalbą ar bent startą pagalbai gavome labai anksti. Per nepilnus metus iš sveiko vaiko turėjome vaiką su vidutiniu neįgalumu. Kai žmonėms praneša vėžio diagnozę, jam pasiūlo psichologą, o pas mus mamai pasako, kad jos vaikas kitoks ir kapstykis pati kaip nori. Kad važiuoja stogai, niekam neįdomu. Pati matydavau mamas šoke ir panikoj. Ir būdavo tokie dežavu įspūdžiai, kad žiūriu į mamą su vaiku ir matau save pirmą kartą atsigulus į Vaiko raidos centrą. Toks šokas, kad lankymąsi tolesniam vertinimui pas tą psichologę perėmė vyras. Aš tiesiog nesugebėjau eiti ir klausyti toliau, kad mano vaikas nieko negeba ir kad jis praktiškai jau nurašytas.

Nuo diagnozės vaikas nepasikeitė, jie kartu auga, padeda broliui, prižiūri. Abu vyresnėliai tikrai puikiai geba komunikuoti su broliu, moka taikyti alternatyvią komunikaciją. Tačiau, kad jiems sunku, aš net neabejoju. Jie ir patyčių mokyklose yra sulaukę, ir mūsų kaip tėvų dėmesio mažiau gauna ir vis tiek gyvenimas kitoks, nei galėtų būti. Mūsų berniukas kalba, ganėtinai daug supranta. Neturi agresijos ir šiaip yra toks ganėtinai geras autizmo variantas, jei galima taip išsireikšt. Bet turime labai daug sensorinės sistemos iššūkių. Jis turi labai ryškią garsinę sensoriką, t. y., kai daug nereikalingų garsinių šiukšlių kalboje, ypač nerimo situacijose. Labai daug nepasitikėjimo savimi, net ir pažįstamoje aplinkoje įsitvėręs man ar mokytojai į ranką, net klasėje bent pirštu turi jį prilaikyti, kad galėtų kažką atlikti.

Taip pat labai sunkiai toleruoja žmones. Jei anksčiau tiesiog sunkiai išbūdavo mažų vaikų būryje, dabar jau sunku ir į parduotuvę nueiti kartu, nes per daug žmonių. Ir čia jau iššūkis mums, nes būna, kad nu negali palikti namie ar mašinoje (šiaip mašinoje palieku vieną tik kol moku už kurą, t.y. matomumo ribose). Dar viena „bėda“ - mityba. Jam greičiausiai yra vadinamas Arfid valgymo sutrikimas (angl. Avoidant Restrictive Food Intake Disorder), bet Lietuvoje mes neturime specialistų, kurie galėtų tai diagnozuoti ir padėti gydyti. Realiai šitą reikalą tvarkomės patys. O dovanų - tai ji viena ir pagrindinė - gebėjimas atrasti džiaugsmą kasdienybėje. Kai džiugina tai, ko niekada neįvertintum ir net nepastebėtum.

Sprendimas dėl mokyklos nebuvo labai lengvas. Gerus metus prieš mokyklą vyras buvo susitikime su savivaldybės švietimo skyriumi. Kalbėti apie tai, kad tokiems vaikams reikia kitokių mokyklų, kitokių sąlygų, prisitaikyti prie jų specifiškumo. Ir atviru tekstu buvo pasakyta, kad Vilnius neturi kur sutalpinti tūkstančio normalios raidos pirmokų, kokių dar atskirų klasių ar mokyklų jūs norite. Kadangi buvo aišku, kad mūsų vaikas neišbus didelėje klasėje (o kad Vilniuje jos milžiniškos, žinojome jau iš vyresniųjų patirties), kad mokytojai netrykšta džiaugsmu, gavę tokį vaiką klasėje, bandėme žiūrėtis privačias mokyklas. Įperkamas. Nes, kad ir kaip besidraskytum darbuose, ir uždirbti, ir būti su šeima, sunkiai įmanoma statistiniam lietuviui. Vaikui skiriamos pašalpos galbūt užtektų padengti daliai įmokos. Auginant vieną vaiką viskas būtų įperkama. Tačiau kaip mama negaliu dėl vieno skriausti kitų dviejų. Tiesiog negaliu. Neturiu tam teisės. Taip pat pabijojome privačių mokyklų „laisvės“. Sugalvos ten klasės tėvai, kad mūsų autistukas yra nelygis jų klasei ir mus išmes kaip musę iš barščių. Ir net pasiskųsti nebus kam. Todėl, nors ir su drebančia širdimi, bet nusprendėme rinktis specialią mokyklą. Taip, aukojame vaiko akademines žinias (nors ir dėl šito mokykla tikrai daro viską, ką gali), bet už tai gauname jo gerą savijautą, jo nestresavimą, su juo mokančius dirbti specialistus. Galiausiai gavome tėvų, kurie supranta mus, bendruomenę. Man nebereikia aiškinti, kodėl mano vaikas šūkauja iš streso, kodėl jam dabar keiksmažodžių periodas ir kodėl jis nedalyvaus kalėdiniame renginy, nes jam net 7 klasiokų yra per daug šiuo etapu. Pasirinkau savo ramybę.

Kadangi rinkomės specialią mokyklą, pradžia buvo tikrai sklandi. Mokytoja jau žinojo, kad gauna autistų klasę, žinojo, kad jie komunikuoja vaizdais, tad tikrai buvo pasiruošta. Dar prieš mokslo metus gavome socialinę istoriją su nuotraukomis, kas bus, kaip ir kur. Mums tikrai atkrito dalis „namų darbų“. Konfliktų nebuvo, nes mokykloje mūsų vaikas turbūt vienas lengviausių vaikų, o mes kaip tėvai esame iš tų, kurie nelipa ant galvos, jei nereikia, nešokdina vadovybės, nes puikiai suprantu, kad tik mums mūsų vaikas yra pasaulio bamba. Mokytoja tokių turi dar 7, o direktorė su pavaduotojomis turbūt arti 200.

Mūsų berniukui sekasi išties labai neblogai. Aišku, mums labai pasisekė, mes gavome vietą dienos centre, kuris išties yra dienos centras. T. y. vaiką iš mokyklos į centriuką perveža autobusiukas, o centriuke iki vakaro jis gauna ir specialistų pagalbą, ir yra mokomas socialinių įgūdžių. Mums būtų daug sunkiau, jei centriuko neturėtume. Tada turbūt galėčiau tik pasvajoti apie darbą. Joks darbdavys nelaikytų pusę dienos dirbančios darbuotojos, o aš pati neturiu gabumų vystyti verslą ar panašiai. Esu visiškai samdoma valstybės. Bet turėdama galimybę dirbti, savo darbui atiduodu visą širdį. Dėl ankstyvos diagnozės, tai vėlgi, čia galvoju labai egoistiškai. Ne vaikui pavyko pasiekti daugiau, nes su autizmu, man rodos, yra taip, kad nežinai, kada ir kas duos rezultatą. Gali padaryti viską ir nieko nebus, o gali nedaryti nieko ir vaiko raida vis tiek judės pirmyn. Nėra piliulės ar mygtuko. Ankstyva diagnozė leido mums susigyventi su vaiko diagnoze ir kai jau atėjo mokyklos laikas, mes žinojome, ko tikimės iš sistemos, žinojome, koks yra mūsų vaikas, ko jam reikėtų, kas jam netiktų visiškai. Dėl to ir nebuvo eksperimentų, streso ir nervų, kad galbūt sprendimas yra netinkamas. Nebuvo bandymų perauklėti sistemą.

Man labai pasisekė, bet komentarų buvo tik keli. Kartą toks asocialus vyrukas bandė man aiškinti, kodėl parkuoju neįgaliojo vietoje, tada tiesiog išsitraukiau vaiko neįgalumo pažymėjimą ir parodžius į vaiką, pasakiau, tai jis. Nutilo ir pasitraukė per sekundę. O kitą kartą po gerų 20 min. egzekucijos bandant padaryt PGR testą ir jau rengiantis poliklinikos koridoriuje, kai vaikas visas nusibliovęs vis dar keikiasi visais įmanomais keiksmais, viena tetutė nutarė jį paauklėti. Paprastai reaguoju ramiai, bet tada jau ir pati buvau tikrai išvarginta to vaiko kankinimo, kad atsakiau labai nemandagiai. Nepasiunčiau, bet labai norėjau. Galbūt aš tiesiog vengiu tokių situacijų. Prireikė kelių kartų, kad atvirai sakyčiau, kad vaikas autistas, nereaguokite į jo keistą elgesį. Ir žmonės susivokia.

Taip pat svarbu paminėti, kad kaip egzistuoja rizikos veiksniai, kurie gali prisidėti prie sutrikimo atsiradimo, taip pat egzistuoja ir apsauginiai veiksniai, kurie gali sumažinti sutrikimo atsiradimo riziką. Vaikams su negalia mokama didesnė išmoka (vadinamieji vaiko pinigai). Nuo 2021 m. sausio 1 d. Slaugos išlaidų kompensacija vaikams, kuriems iki 2005 m. Vaikų, kuriems nustatytas neįgalumas, tėvams taikomas didesnis mėnesio neapmokestinamų pajamų dydis (NPD). Neįgalius vaikus auginantiems tėvams už ugdymą valstybiniuose darželiuose reikia mokėti 50 proc. Neįgaliems vaikams kompensuojama visa medicininės reabilitacijos bazinė kaina, taip pat kompensuojama 90 proc. Neįgaliems vaikams kompensuojama ir 100 proc. bazinės kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių kainos.

Nepavydėtinoje padėtyje visai neseniai atsidūrė ir viena šeima. Jų naujagimis gimė su didžiuliu defektu ant veido. Šoko ištikti tėvai nusprendė, kad geriausia išeitis - atsisakyti vaiko. Čia į pagalbą atskubėjo Sutrikusio vystymosi kūdikių namai. „Labai džiaugiuosi, nes šiais metais vienam berniukui padarėme dvi labai sudėtingas plastines operacijas ir tėvai, ilgą laiko tarpą net bijoję paimti tą vaiką ant rankų, pareiškė norą pasiimti berniuką į namus. Pirmoji žinia, kad gimė toks vaikas, paskandina tėvus nežinioje. O kai tu jį pamatai sutvarkytą, kai vaikas gauna visas paslaugas, tėvai suvokia, kad tą vaiką myli, nori auginti, tiesiog jiems trūksta žinių“, - sakė A. Kardašienė. Jos teigimu, Sutrikusio vystymosi kūdikių namai turi tikslą - kad kuo daugiau vaikų augtų ne kūdikių namuose, o šeimoje. Deja, šiuo metu įstaigoje auga net 62 vaikai.

Psichologės Ingos Drupienės teigimu, kai tėvai sužino, kad jų vaikas kažko negali daryti, kad jis yra neįgalus, juos ištinka šokas, apima baimė. „Pirmiausia tėvai susiduria su priėmimo problema. Baimė išeiti su vaikučiu į visuomenę. Baimė, kad niekas nesupras, kad nepalaikys. Pavyzdžiui, autizmu sergantys vaikai iš išorės atrodo visiškai sveiki. Tačiau jų elgesys kartais pakraupina, kaip aš sakau, visokias močiutes. Mamos pasakoja, kad sulaukia replikų autobusuose ir t. t. Tokioms šeimoms būtina padėti. Joms reikia turėti labai daug stiprybės“, - „Šiaulių naujienoms“ sakė ji. Dar viena priežastis, dėl kurios tėvai nusprendžia atsisakyti neįgalaus vaiko, - baimė prarasti savo gyvenimą. „Mamos negali išeiti iš namų. Kuo vaikelis didesnis, kuo jam sunkiau apsitarnauti, būti be globos, tuo labiau uždarytos mamos. Nelieka socializacijos. Kam tą vaiką palikti, kur jį dėti? Skirtingai nei užsienyje, pas mus trūksta sistemos, kad būtų galima į kokį dienos centrą tą vaikutį nuvesti, palikti jį saugiai. To nėra, kad mama galėtų save realizuoti kaip moteris, kaip užaugęs žmogus, turintis savo idėjų, ne tik vaikelį, bet ir savo gyvenimą šalia to“, - įsitikinusi I.

Doc. dr. Daiva Mockevičienė mano, kad šeimose, kuriose auga neįgalus vaikas, labai reikalingas stabilumas. Tėvai turi užsibrėžti tikslą, kad vaikas kuo anksčiau taptų savarankiškas. Savarankiškumo jausmą neįgaliai atžalai gali suteikti net vežimėlis. „Tačiau į betkokį vežimėlį mes negalime pasodinti, jis turi atitikti vaiką. Ar jūs pavaikščiosite su per mažais arba su per dideliais batais? Kažkiek nueisite ir nutrins pūsles. Tai su vežimėliu, ar vaikštyne lygiai tas pats. Tai vaiko kojos“, - aiškino ji, pridurdama, kad vaikui labai reikalinga tėvų parama. Pagalba teikiama, bet ji išbarstyta. Asociacija „Maži žingsneliai“ antradienį Šiauliuose organizavo forumą „Mažais žingsneliais laimingos vaikystės link“. „Kreipėmės į vicemerę, iškeldami tokią problemą, kad mamos, pradėdamos auginti neįgalų vaiką, nelabai turi bendros informacijos, kokių paslaugų gali gauti, kur kokios paslaugos yra siūlomos. Nusprendėme organizuoti tą forumą tam, kad suvoktumėme situaciją Šiaulių mieste“, - aiškino asociacijos „Maži žingsneliai“ pirmininkė Živilė Kulėšė.

Renginio metu paaiškėjo, kad pagalbos ranką Šiauliuose gali ištiesti tikrai nemažai įstaigų, tačiau apie jas dažna šeima, auginanti neįgalų vaiką, nieko nežino. Maža to, ta pagalba nėra jungiama į vieną sistemą. „Mes dirbame kažkaip pavieniui. Medikai, pedagogai, dar kažkas. Bet pajungti visko neišeina. Vaikas nuo gimimo auga namuose, po to pas medikus, po to išeina į darželį. Ir čia viskas nutrūksta. Švietimas ir medikai kažkaip toje vietoje nesusikalba“, - teigė psichologė I.

Vaikų elgesio sutrikimai gali būti sudėtingi, tačiau supratimas, tinkama pagalba ir parama gali padėti vaikams sėkmingai integruotis į visuomenę. Svarbu atminti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus ir nusipelno meilės bei palaikymo.

tags: #elgesys #vidutinio #neigalumo #vaiko

• Sužinokite apie bėrimų priežastis
• Žodžių svarba vaikystėje
• Skiepų tvarkaraštis vaikams
• Vežimėliai kūdikiams žaislai
• Prancūzų vaikų auklėjimo paslaptys