Nuo neatmenamų laikų merginų ir moterų pasididžiavimu bei rūpesčiu, jaunimo susitikimų vieta laikyti gėlių darželiai lietuvių sodybose buvo svarbiu gyvenamosios aplinkos elementu. Taigi, gėlių darželis buvo puoselėjamas ne vien dėl estetinio pasitenkinimo. Tvarka darželyje rūpinosi ir kiekvienos sodybos šeimininkas, nes žmogaus buvo apskaičiuota, apgalvota ir nusiteikta, kad visa aplinka jam tarnautų nuo pat gimimo. Augimas, žalumas ir žydėjimas yra klestėjimo ir laimės sinonimai, savotiška gyvybingumo, galios reprezentacija, tad galima teigti, kad darželis buvo aukštinamas kaip gyvybines galias telkianti, sauganti vieta.
Tradicinis rūtų darželis buvo kiekvienos jaunos merginos erdvė, jos saviraiškos, savirealizacijos vieta. Su gėlėmis mergelė kalbėjosi, gėlės atliepė jos nuotaikas, lūkesčius, darželyje buvo patiriamos pirmosios gyvenimo įžvalgos, nuojautos. Darželis merginai buvo svarbus nuo pat gimimo. Tik gimus mergaitei, į darželį išpildavo vaisiaus vandenį, užkasdavo placentą ir gimdymo patalus, kad mergaitė turėtų pasisekimą tarp jaunimo, sėkmingai ištekėtų, turėtų dalį.
Rūmė po alkieriaus ir trobos langais pagal vieną ir antrą sieną buvo į ketvirtainį užtverta žemesniais dailiais žiogriais, ant kurių, beje, nasturcijos ar kitos palaipinės žolės žydėdamos smaigstės. Vidury tos rūmės it po pat langais trobos ar alkieriaus buvo ketvirtainiška lova, žemių išpurentų per uolektį storai pripilta ir velėnomis žaliomis arba rentiniu per vieną ar du rąstu apriesta, idant tenai žemės nesiskleistų. Tenai augo sudiegtos taip garbingos mergaičių rūtos ir lelijos, nuo neatmenamų amžių iki šių dienų taip didžiai garbinamos, nesgi, noris nuilsusi, grėbėja, audėja, verpėja ar ravėja ėjo tenai džiaugtis savo godos žolele, it kaip būt nenuvargusi esanti, tuojau linksma, dainuodama savo rūtas laistė ir ravėjo noris mėnesienoj. Nes gi ten jos turtai, gražybė ir goda augo, beje, rūtų vainikėlis klestėjo, kurio kitą kartą kalnėnė ir žemaitė nebūt keitusi ne vien į aukso rūmus, bet ir į turtus viso pasaulio, kaipogi jos tėvų nameliai ir rūtų darželis buvo jai pervis brangesni.
Rūta - neatsiejamas mūsų folkloro, piršlybų, mergvakarių ir vestuvių simbolis, neretai vienaip ar kitaip vis dar dalyvaujantis tuoktuvių apeigose. Nors rūta šalyje auginama palyginti neseniai, iš visų gėlių liaudies dainose minima dažniausiai ir yra viena populiariausių XX a. poezijoje. Kaip rūta tapo mergelės sinonimu, kodėl lietuviai taip vertina skaistą ir kodėl rūtos simbolikos spektras apima tokį platų reikšmių diapazoną?
Pats motyvas lietuvių tautosakoje neturėtų būti labai senas. Kaip žinome, rūtos (lot. ruta graveolens) Lietuvoje atsirado XVI a. Iš pradžių augintos vienuolynuose ir dvaruose, tik vėliau jos prigijo sodžiuose. Lietuvių liaudies dainų tradicija liudija, kad XVIII-XIX a. rūta jau buvo tapusi vienu svarbiausių gėlių darželio žolynų. Senojoje dainų tradicijoje visas mergaitės gėlynas dažnai vadintas „rūtų darželiu“. Tiesa, kai kuriose dainose jas pakeitė kiti augalai, pavyzdžiui, levandos (levandrėlės), meirūnai ar rožės.
Ypatinga pagarba rūtoms atsispindėjo ne tik dainose, bet ir sodžių gėlynuose. Daivos Vaitkevičienės manymu, rūtos pakeitė kitus vestuvėms naudotus visžalius augalus, kurie suteikdavo nuotakai gaivumo, puošnumo, atspindėjo jaunystę, sveikatą, gyvybines galias. Įsigalint krikščioniškoms vertybėms, išpopuliarėjo rūtų vainikas - skaistos ir doros simbolis. Rūtos vardas lietuvių dainose - itin dažnas, kur kas populiaresnis nei kaimyniniuose kraštuose.
XIX a. antroje pusėje pradedama kurti labai daug individualios poezijos, tinkamos dainuoti. Toji poezija - lyrinė, didaktinė, humoristinė. Ji neretai rėmėsi liaudies daina, savaip ją perfrazavo. Lietuvių liaudies dainyno kataloguose rastume apie 100 anoniminių dainų tipų, kuriuose naujai, bet remiantis folkloro tradicija, plėtojami rūtų, rūtų vainiko, rūtų darželio motyvai. Šioje poezijoje gėlynai vaizduoti keleriopai: jie apdainuojami kaip merginų pomėgis ir poilsio vieta, kartais jais tiesiog grožėtasi, stengtasi kuo detaliau nupasakoti, kas juose auginama, rūtų darželis net lyginamas su rojumi. Neretai tokiose vėlyvosiose dainose buvo susitelkiama ir į moralizavimą: gan griežtu tonu primenama, kad mergelės turi ir darželius gražiai prižiūrėti, ir savo dora pasirūpinti, antraip nepateksiančios į dangaus karalystę.
Kita vertus, ir senosiose dainose esama raginimų merginoms saugotis pagundų, tik išsakomi kiti argumentai: besilinksminančios nesukraus kraičio, susilaukusios nesantuokinio vaiko bus atstumtos tiek jaunimo, tiek ištekėjusių moterų, o vaikelius teks atiduoti į rekrūtus. Kaip žinoma, didelė senųjų dainų dalis - vestuvinės, tad rūtų bei rūtų darželio aktualinimas jose - savaime suprantamas. Vestuvių apeigų metu rūtų vainikas minimas ne kartą. Išvykstančiai iš tėvų namų nuotakai ypač sunku palikti darželį - juk tai buvo jos saviraiškos erdvė, kurios naujuose namuose jau neturės.
Vis dėlto senosiose liaudies dainose rūtų darželio motyvas retai kada dominuojantis, vienintelis. Tuo tarpu vėlyvesnėse XIX a. Prie rūtų darželio temos aktualinimo folkloro tradicijoje daug prisidėjo Antano Vienažindžio eilėraštis-daina „Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“ ir Uršulės Tamošiūnaitės eilės „Pavasarėlio ramumas dienų“. Žinoma, negalime pamiršti ir Maironio, Prano Vaičaičio eilių, kuriose rūtų darželiuose dainuojančios sodžiaus mergelės tapo svarbia tautinio kraštovaizdžio emblema. Ji plėtota ir XX a. poezijoje, tremtinių dainose. Vienas iš vėlyviausių rūtos motyvo aktualizavimo pavyzdžių - 2000 m. išėjusi Vytauto Naraškevičiaus liaudies dainų poema „Žalioji rūtelė“.
Rūtų vainikas, kaip jau minėta, turi bent keletą ryškesnių simbolinių reikšmių: tai ir mergelės jaunystės ženklas, ir jos doros, garbės atributas. Be to, rūta - vienas ilgiausiai žaliuojančių tradicinio gėlyno žolynų, gyvybės, vešlumo, gajumo ženklas. Su tomis pačiomis vertybėmis siejamas ir gėlių darželis. Tik vaizduojamas jis įvairiau ir dažnai pasitelkiamas besiruošiančios tekėti merginos jausmams perteikti.
Tautosakoje esama nemažai paliudijimų, kad darželio vieta nuo seno laikyta sakralia, čia aukota namų dvasioms, būdavo atliekamos apeigos. Tai simboliškai susiję ir su moters reprodukcinėmis galiomis. Dainose ir pasakose gėlių darželis - ypač saugi vieta, tinkamiausia ilsėtis, bendrauti su atvykstančiais jaunikiais. Rūtų darželio motyve atsispindi senesnioji (ikikrikščioniškoji) ir naujesnioji (krikščioniškoji) šventumo sampratos: iš pradžių šventumas sietas su vaisingumu, derlingumu, vėliau - dvasingumu, pomirtiniu gyvenimu.
Etnologai akcentuoja rūtos žaliavimą iki pat šalnų (jos kerelius išsikasę išlaikydavo net per žiemą, taigi dailiais karpytais lapeliais visus metus buvo galima gražiai papuošti ne tik nuotaką, bet ir namus). Kitų nuomone, rūta sietina su skaista, ypač dėl jos medicininio poveikio. Vis dėlto užtenka vos pažvelgti į geltonus rūtos žiedelius ir peršasi dar viena mintis ‒ jie panašūs į lietuviškus kryžius: keturi geltoni žiedlapiai, išsidėstę kryžmai, banguotais, ornamentinius žalčiukus primenančiais pakraštėliais, o tarp jų įsiterpę kuokeliai taip pat primena kryžiaus ženklą. Žiedams nubyrėjus lieka nokti sėklų galvutės, kurios iš šono labai primena širdį, o iš viršaus - duonos kepalėlį su pirštais įspaustu kryžiumi.
Amžiams bėgant, tradicija puošti savo gyvenamą aplinką Lietuvoje neišnyko ir lietuvių toliau mielai puoselėjama. Tačiau pasikeitęs žmonių gyvenimo būdas ir gyvenamosios aplinkos planavimas labai pakeitė lietuvių požiūrį į tradicinį gėlių darželį - nunyko seniau su rūtų darželiu ir tradiciniais jo augalais susijusios gimtuvių, vestuvių, laidojimo apeigos, gėlių darželis nebeteko tada gyvybiškai svarbių socialinių funkcijų, pasikeitė ir jame augintos gėlės. Dabar, pamėgę ryškesnius dekoratyvius augalus, nebemokame įvertinti subtilesnių, mažiau rėksmingų augalų, kurie anksčiau buvo mielai auginami ir pasižymėjo kitomis išskirtinėmis ypatybėmis: skaniu aromatu, skleidžiama ramybe ir darna, maistinėmis ir vaistinėmis savybėmis. Dažnai gyvendami skubėjime ir siekdami praktinių tikslų, tvarkydami aplinką, pasirenkame trafaretinius sprendimus, kuriuose sunku pastebėti ką nors įdomaus, savito ir, pagaliau, lietuviško. O juk prisiminusi močiučių puoselėtus gėlių darželius kiekviena šeimininkė galėtų atgaivinti savo prigimtinį skonį, pasisemti idėjų ir sveikos nuovokos, nes kiekvienas nuo seno augintas augalas yra savitai gražus, reikalingas ir vertas susidomėjimo, o šių augalų deriniai - tokie natūralūs, nedirbtini, vientisi.
Šiandien mūsų šalies miestų ir miestelių privačias bei visuomeninės paskirties erdves puošia įvairių stilių gėlynai. Šių dienų gėlynai stebina didele augalų rūšių įvairove, žavi įvairiaspalviais ne tik žiedais, bet ir lapais, vilioja nuostabiais aromatais. Šalia mūsų kraštui būdingų augalų lapus ir žiedlapius į saulę kelia iš kitų kraštų atkeliavę svetimžemiai augalai. Laikui bėgant vieni atvykėliai neišgyvens mūsų klimato sąlygomis, kiti pritaps ir bus sėkmingai auginami mūsų gėlynuose, o perduodami ir auginami gėlynuose iš kartos į kartą taps tradiciniais XXI a. gėlių darželių augalais.
Senųjų Lietuvos gėlių darželių tradicija formavosi šimtmečius. Žinios apie Lietuvoje augintus dekoratyvinius augalus iki pat XVIII a. pabaigos yra labai negausios. XVI a. Lietuvoje pradėjo steigtis vienuolynai, tad manoma, kad jų soduose, kaip ir kitose to meto Vakarų Europos vienuolijose, gydymo tikslams daugiausia buvo auginti vaistiniai augalai, o šalia jų - ir vienas kitas dekoratyvinis. Tikslių duomenų nėra, tačiau manoma, kad dekoratyvinius augalus savo sodybose valstiečiai pradėjo sodinti po XVI a. Valakų reformos, kai įsigijo individualius ūkius ir ėmėsi savarankiškai ūkininkauti. Nežinome, kiek sunkaus gyvenimo prispaustam kaimo žmogui rūpėjo grožis, bet sveikata buvo labai svarbi. Sergančiam kaimiečiui medicinos mokslus baigusio gydytojo pagalba buvo nepasiekiama, tad susirgus padėdavo gydymą žolelėmis išmanantis vienuolis. Jis ne tik duodavo ligą įveikti padedančių žolelių arbatų ir antpilų. Taip pirmieji valstiečių sodybose pasodinti augalai atkeliavo iš vienuolynų. Pirmiausia pradėta sodinti ypatingu žiedų grožiu nepasižyminčius, tačiau vaistingus ir aromatinius augalus. Bėgant metams gerėjo krašto socialinė ir ekonominė padėtis, buvo panaikinta baudžiava. Nuo XIX a. antros pusės vienuolijos, klebonijos, dvarai, Vilniaus universiteto Botanikos sodas atsiveždavo vis daugiau naujų augalų iš kitų kraštų. Įvairių augalų ir jų sėklų miesto ir kaimo žmonės gaudavo iš sodus prižiūrinčių sodininkų. Sėklomis ir augalais vėliau keitėsi tarpusavyje. XIX a. pabaigoje-XX a. pirmoje pusėje gėlių darželis tapo privaloma sodybos dalimi, namų garbe ir pasididžiavimu.
Šiandien kalbėdami apie senuosius tradicinius gėlių darželius turime galvoje XX a. pirmoje pusėje gyvenusių žmonių gėlių darželių planavimo ir komponavimo tendencijas. Visi žino, kad senais laikais lietuvaitės augino rūtas. Augalų vertė gėlių darželiuose per šimtmečius keitėsi, tačiau pati brangiausia, mylimiausia ir dažniausiai dainose apdainuota gėlė - rūta (žalioji rūta). Mažosios Lietuvos tyrinėtojas Teodoras Lepneris jau XVII a. rašęs, kad Prūsijos lietuviai nuo seno gėlių darželiuose augino ir labai gerbė rūtą. Garbingiausios darželių gėlės vietoje šis augalas išlieka ir XX a. pirmoje pusėje. Ši gėlė buvo laikoma nekaltybės simboliu. Kuo darželyje rūtos aukštesnės ir vešlesnės, tuo didesnė tuose namuose augančių mergaičių garbė ir visų namų pasididžiavimas. Rūtos naudotos krikštynų, vestuvių, laidotuvių ir kitose bažnytinėse apeigose. Jomis gydė virškinimo ligas, pilvo skausmus, sakė, kad „rūtos širdį vairuoja“, tad „širdžiai supykus“ sukramtydavo jos lapelį, jų antpilu skalavo skaudančią gerklę, plovė išbertą galvą bei kitas kūno vietas.
Gražiais žaliais lapeliais ir kukliais gelsvais žiedeliais žydintis keras papuoštų ir šiuolaikinį gėlyną. Po langu akį džiugina dailieji auskarėliai (Dicentra spectabilis L. Šiandien egzistuoja augalų mados. Vieni augalai iš mados išeina, kiti į ją sugrįžta. Mūsų senolių gėlių darželiuose dažnai buvo auginamas balzaminis skaistenis. Anuomet jis laikytas senovės gėle. Nors pats augalas žydi kukliai, smulkiais geltonais žiedeliais, tačiau ypač gaivaus ir malonaus kvapo. Seniau jo kvapių lapų dėdavo tarp drabužių į spintą, vieną kitą įsprausdavo tarp maldaknygės lapų. Bėgant metams augalas malonaus kvapo neprarado, tačiau atsiradus augalams kvapiais ir puošniais žiedais buvo pamirštas.
Iš seniausių laikų iki mūsų dienų darželiuose auga gėlės gražiais ir kvapniais žiedais. Lietuvaitės vasarą turėdavo labai daug darbų. Gražus, išpuoselėtas gėlių darželis - visos sodybos garbė. Juo didžiavosi visi namiškiai. O jų priežiūra buvo mergaičių rūpestis. Paprastai prižiūrėjo vyriausioji dukra. Darželio priežiūrai atskirai laiko niekas neskirdavo. Mergaitės su visais ankstų rytą keldavo ir keliaudavo darbų dirbti. Po pietų, kai šeimyna ilsėdavosi, darželį prižiūrinti mergina eidavo jo ravėti. „Turi per pokaitį darželį išsiravėti“, - sakydavo. Daržas galėjo būti ir neravėtas, bet gėlių darželis - niekuomet.
Prie namų įrengtas gėlynas džiugino ir praeivius. Jis buvo tarsi vizitinė kortelė, pagal kurią spręsdavo apie namuose gyvenančių mergaičių grožį, namiškių tvarkingumą. Gražus darželis - gražūs, tvarkingi, dori žmonės gyvena. Net elgetos iš darželio grožio spręsdavo, ar verta užeiti į namus, ar bus pamaitinti ir sušelpti.
Gėlių darželių kraštams tvirtinti pinigų anais laikais niekas neskyrė. Jiems puošti naudojo medžiagas, kurios buvo čia pat kieme - nuskilusios plytos, dirvonuose surinkti akmenys, pievoje - velėna, miške - vytelės. Akmenėliais, vytelėmis, plytomis ir velėna sutvirtinti lysvelių kraštai išryškindavo jų kontūrus, kai augalai dar nebūdavo sužaliavę arba būdavo jau nupjauti. Ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį puošniai atrodydavo gėlynas, kurio lysvelių kraštai apdėlioti balintais akmenėliais.
Didelius gėlių darželių skirtumus tarp regionų sunkoka įvardyti. Galbūt Žemaitijoje iš vienuolynų sodų augalai paplito po sodybas anksčiau nei kitoje Lietuvos dalyje. Labiau skiriasi turtingų ir vargingesnių sodybų darželiai. Mažojoje Lietuvoje mėgta auginti rūdėtąjį erškėtį. Čia didžioji gyventojų dalis buvo evangelikai, o rūta laikyta katalikiška gėle, tad gėlynuose jų neaugino, o apeigosenaudojo paprastųjų mirtų arba mažųjų žiemių šakeles.
Gėlių darželiai istorijos bėgyje išnyksta be pėdsakų. Šiuo metu tai atskleidžia rašytiniai šaltiniai, nuotraukos. Žinoma, šiandien prie namų galima įsirengti ir puoselėti tradicinius gėlių darželius. Geometrinių formų tradicinis gėlynas, įrengtas prie šiuolaikinės statybos daugiaaukščio, tikrai patrauktų ne vieno praeivio žvilgsnį. Gėlių darželio puoselėjimas - tai kūryba. Jį rengiantis ir prižiūrintis žmogus - kūrėjas, o kruopščiai prižiūrimas, žiedais klestintis ir žvilgsnį traukiantis darželis - grožis, kurį vargu ar galima ir verta griežtai kritikuoti. Ir šiuolaikiniuose gėlynuose šalia smilgų kuo puikiausiai auga močiučių darželių augalai.
Žemaitijoje kiekviename darželyje turi augti rožės ir lelijos. Kartais rožėmis vadinamos dedešvos, piliarožės, jurginai, lelijomis - „liepsnojančios“ oranžinės lelijos, narcizai. Žinoma, neapsieita be rūtų. Jei žiemą keldavo vestuves, reikdavo vainikams žalių rūtų, kurias nuo šalčio saugodavo apvožiant katilu. Įdomu pastebėti, kad rūta taip plačiai auginama ir naudojama dėl savo simbolikos, puošyboje beveik nenaudojama.
Rytų Aukštaitijoje gėlių lysves apdėliodavo akmenukais, iš pievos atpjautomis velėnomis, plytų puselėmis, arba apipindavo žaliomis karklų vytelėmis. Lysvių tarpai išravimi, kartais išbarstomi smėliu bei žvyru. Pakraščiuose sėdavo tankiai augančias gėlytes - svogūnėlius, saulutes. Daugiausia darželiuose yra jurginų, bijūnų, astrų, našlaičių/broliukų,nasturtų, rūtų. Iš medelių - jazminai, alyvos, gulbinai, erškėtrožių krūmas - augdavo kur nors darželio kampe. Kiti žydintieji krūmai buvo sodinami prie takų, arčiau klėties.
Apie Druskininkus gimus mergaitei sodindavo rūtų lysvelę, o berniukui - diemedžio krūmą. Dar XIX a. pabaigoje rinkęs etnografinę medžiaga P. Višinskis rašė: „Prie kiekvienos pirkiosbūtinai turi būti gėlių darželis - visas mergaičių turtas ir džiaugsmas; jeigu darželio nėra arba jis apleistas, reiškia tame name nėra mergaitės. Tos mergaitės didžiuojasi savo darželiais, kurių jis puikesnis ir gražesnis, ta ir mergaitė kitų akyse stovi aukščiau“ (26: 209). Mergina, nežiūrinti darželio, laikyta nerimta, tingine, žmonės kartais jai tai į akis pasakydavo.
Darželio lysvės būdavo keturkampės arba siauros ir ilgos. Yra ir apskritų, trikampių, pasagos formų. Darželį dažnai aptverdavo lazdyno ar nugenėtų eglišakių tvora, kartais apie gėles sukalinėdavo apvalius ar per pus perskeltus kuoliukus. Dažnai darželio vidury auga aukštesnė (pvz. pinavija/bijūnas) gėlė, o pakraščiuose - žemesnės. Derinamos ir žydinčių gėlių spalvos. Darželių gėlesnaudodavo iraistams: rūtas, nasturtas, pinavijas, šalmėtes, medetkas ir kt. Kartais darželis - tai visas didelis gėlių karalijos kiemas. Jei sodyboje yra kryžius, darželis būna ir apie jį.
Liaudies dainose mergaitė sėja „iš pakraštėlių žalias rūteles, per vidurėlį - lelijėles“, prižiūri darželį, skina gėles, pina vainiką. Darželyje mergaitė dainuoja, šukuoja galvą, verkia, pasitinka atjojantį bernelį. Atjojusio bernelio žirgas, pririštas prie darželio tvoros, gali ją išlaužti, išmindžioti rūteles.
Nagrinėjant lietuviškumo esmę, lietuvišką savimonę, dorinę baltų kultūrą, anksčiau ar vėliau iškyla rūtos įvaizdis, kaip mūsų gyvastingumo šaknis, versmė, iš kurios amžiais mūsų protėviai sėmėsi gyvybės vandenį. Nepaprasta pagarba rūtai ir išskirtinė jos paskirtis mūsų tautosakoje daug ką pasako. Rūta vienaip ar kitaip minima kas trečioje liaudies dainoje. Dar šio amžiaus pirmojoje pusėje rūtoms būdavo skiriama garbingiausia darželio vieta: Rūtų viena lovelė būdavusi pačiame darželio viduryje. Mergelės, eidamos į bažnyčią, būtinai nešdavosi gėlių puokštę, kurioje pagrindinė gėlė, ypač iš kvietko pakraščių, būdavo rūta.
Ką reiškia lietuvio savimonei rūta? Mūsų protėviai visa esybe jautė amžinai žalios rūtos ir lietuviškumo tapatumą, todėl ją gerbė ir mylėjo. Mes to jau nebejaučiame. Mums jau reikia aiškintis šito gyvybės ženklo slėpinį arba nūdieniškai tariant - rūtos simboliką.
Rūtų, rūtų vainikėlio simbolika, būdama susijusi su žmogumi, nėra vienos prasmės. Kaip su žmogumi susijusi simbolika, ji turi vertikalųjį matmenį. Kūniškoji branda - žemiausias rūtų vainiko įvaizdis.
Mažojoje Lietuvoje yra išlikusių dainų su abejomis šakomis - bernelio ir mergelės, kuriose apdainuojamas vainikėlio grąžinimas. Mažiausiam broleliui. Į vargus įpuoliau. Pentinėliai, žirgelis, kepurėlė, kaip ir seselės vainikėlis, yra brolelio pagarsinimo (pakėlimo) į martus ar marčias, brandos apeigų - iniciacijos išoriniai ženklai, kuriuos jis, kaip seselė vainikėlį, liūdėdamas palieka -perduoda jaunesniajam broleliui.
Kupiškėnų vestuvėse, atlikus nuotakos nuometavimą: Jaunąją užgaubus nuometu, didysis pamergys, išpirkęs jaunosios vainiką iš mitulio [vyriausias pajaunys], atiduoda jį jaunosios jaunesnei seselei, uždedamas tą vainiką ant galvos. <...> Jaunosios pajauniai - vedžiai pasodina apvainikuotą jaunosios seserį vidury gryčios kėdėn ar suolelin. Ji aprėdyta apeigiškai, kaip ir jaunoji prieš gaubimą, su kalpoku ir su jaunosios rūtą vainiku ant galvos. Tuo metu aplink vainikuojamąją stovintieji šviečia pušinėmis balanomis ar lajinėmis žvakutėmis. Pajauniai - vedžiai, paėmę kėdę su sėdinčia joje mergaite, kelia ją aukštyn ligi lubų šaukdami: „Karūnavojam ant vienų metų!" Jei mergaitė labai jauna, tai šaukia ant daugiau metų. Vadinas, linki jai per tiek metų ištekėti.
Dzūkų vestuvėse pati nuotaka, atsisveikindama su rūtų darželiu, perduoda rūtų vainikėlį jaunesniajai seseriai, palydėdama tai tokiais žodžiais: „Dovanosiu jai vainikėlį nuo savo glotniosios galvelės, kad ji skaisti nešiotų, kad ji skaisti dėvėtų dieną vakarėlį, kad žaliai rūtai nuvysti neleistų, kad mano gailias ašarėles parinktų, jomis žalią rūtelę palietų!“ - Čia sodelin įeina nuotakos sesuo, jei yra jaunesnė, ir priima iš jaunosios vainiką.
Pasirodo, jog vainiką galima perduoti ir jaunosios jaunesniajam broliui. Kuri jaunoji neturi seserų, tai vietoj sesers karūnuojamas jaunosios brolis, jaunesnis už vedusius brolius.
Atsisveikindama su seserimi, nuotaka išsako žodžiais tai, kas buvo atlikta apeigomis: Sesutyta, mano jaunolala, palieku tau darželį ir rūtų vainikėlį. Saugok mano rūtų darželį, gražiai užlaikyk mano rūtų vainikėlį.
Šiose pagarsinimo į marčias ar martus apeigose labiausiai pabrėžiama rūtų vainikėlio simbolikos biologinė, buitinė žmogaus plotmė - vainikėlis šiose apeigose pirmiausia simbolizuoja seselės ar brolelio kūniškąją brandą, t.y.
Pažymėsime, kad rūtų vainikėlio simbolika, kaip ir žmogus, yra nedaloma. Iškilus į pirmą vietą vienai iš simbolikos prasmių, kitos (šiuo atveju aukštesnės) prasmės lieka kontekste, tai ir rodo minėti nuotakos žodžiai perduodant vainikėlį: <...> skaisti nešiotų, kad ji skaisti dėvėtų (10, p. Kylant hierarchine linija aukštyn, atsiveria bendruomeninė-kultūrinė žmogaus raiškos plotmė. Jai iškilus į pirmą vietą, vainikėlio simbolikoje vyrauja jaunų, nerūpestingų dienų - seserystės prasmė.
Piršlybose, jei abi pusės sutardavo, mergelė įduodavo berneliui į skepetą suvyniotą rūtų puokštę, idant parvežtų būsimai anytai. Tai būdavo ženklas, kad mergelė ketina tekėti. Jeigu vėliau žvalgytuvėse vestuvės iširdavo: <...> tada jaunikis grąžindavo skarelę su rūtomis sakydamas: „Aš grąžinu tavo dovaną ir jaunas dienas“.
Šie pavyzdžiai akivaizdžiai rodo, kad rūtelės, rūtų vainikėlis simbolizuoja ir jaunas, nerūpestingas dienas - seserystę, ko B. Sruoga nesuprato. Su tuo sutinka ir „Lietuvių tautosakos apybraižos" autoriai, tvirtindami, kad rūtų vainikėlis, rūtelės yra jaunų dienų simbolis (12, p. 178), tačiau ir šios apybraižos autoriai, panašiai kaip B.
Piršlybų dainose dažnai minimas žirgo pririšimas prie rūtų darželio, rūtų išmindžiojimas, rūtų vainiko žirgui sušėrimas, vainikėlio nupūtimas mūsų racionalios, apribojančios vainiko simboliką viena prasme, mąstysenos siejamas su mergelės nuskriaudimu, t. y.
Dainose dar minimas vainikėlio prauliavojimas karčemėlėj. Tai liekanos seno, turėjusio svarbią prasmę papročio, ypač paplitusio Dzūkijoje, kur bernelis, prieš pradėdamas piršlybas, užgerdavo mergelę karčemoje: Nusistatęs dėl vienos kurios, turi reikalo anksčiau ar vėliau nei imti jai pirštis ją užgerti. <...> Užgeria paprastai šventadieniais, susekęs bažnytkaimy ar miestely pasirinktą mergaitę, kviečia ją vieną ar su drauge smuklėn ir vaišina. <...> Užgėręs mergą, ten pat tariasi dėl piršlių pasiuntimo (10, p. Iš senesnių žmonių žinome, kad lietuviai, sudarydami kokį sandėrį, visada užgerdavo. Šiandien mes jau tik laistome ar geriame magaryčias. Tai yra tos pačios, kadaise turėjusios svarbią sakralinę prasmę apeigos likutis, virtęs prietaru. Tačiau dar prieš gerą šimtmetį šios apeigos prasmė buvo gyva žmonių sąmonėje.
L. Jucevičius aprašydamas baigiamąją piršlybų dalį - sugertuves, sako: Alaus [nors čia minimas tik alus, tačiau išlikę papro-čiai, pvz., jaunųjų sutikimas su vandeniu, dar tebepraktikuojamas Dzūkijoje (4, p. 360) rodo, jog anksčiau sugertuvėse būdavo užgeriama tyru vandeniu] sugėrimas yra kaip ir sutarties patvirtinimas. Užtat tuo atveju, kai katra pusė netesi sutarties, lietuviai sako: „Išgėriau su juo indą, bet jis neišlaikė švenčiausios priesaikos“ (9, p. 259). Todėl sugertuvių, kaip minėta, jaunasis atvykdavo su palyda - liudininkais, o nuotakos tėvai savo ruožtu kviesdavosi liudininkais kaimynus. Sukviestieji kaimynai skirstydamiesi ir dainuodami šūkaliojo: Jau pragėrėme mergelę, išleisime ją svetimon šalelėn (10, p. 27). Matome, kad ir vainikėlio prauliojimas reiškia piršlybų pradžią arba, kaip šiuo atveju, sėkmingą piršlybų pabaigą, t. y.
Prieš važiuodami į bažnyčią, jaunieji pasikeisdavo rūtų vainikais. Šioje apeigoje būdavo sakoma vainiko padavimo oracija. Viena iš A. Juškos užrašytų vainiko padavimo oracijų prasideda kiek netikėtais žodžiais: Liaukitės kalbėti, griežti, šokti, nutilkite nors Marijos minutėlę [Marijos minutėlė -adynėlė - minima ir kitų tautosakos rinkėjų užrašytose vestuvių oracijose (žr., pvz., 15, p. 172; p. 175; 6, p. 222)], klausykitės mano bylos (11, p. 325). Matyt, tie paprasti, neapsišvietę, tačiau vidujai taurūs Lietuvos kaimo žmonės regėjo ar bent nujautė tai, ko mes jau nematom, nejaučiam: šią valandėlę skaisti nuotaka labiausiai panaši į Mariją.
Baly Sruogos vartota ir dabar neretai vartojama nekaltybės sąvoka nevartotina kaip skolinys iš svetimos mums tabuistinės kultūros. Jos nevartojo ir mūsų protėviai. Akademiniame Lietuvių kalbos žodyne nepateikta nė vieno sakinio iš gyvosios kalbos nekaltybei iliustruoti. Nebuvo ji vartojama ir vestuvių oracijose. Keturiose A. Be žodžio skaistus, turime dažnai tautosakoje ir gyvojoje kalboje vartojamą žodį tyras (šaltas vandenėlis, tyras vandenėlis), kuris dar reiškia ir tyrlaukį, neliestą pirmapradę gamtą. Taigi tyruma, tyra reikštų pirmapradę, natūralią skaistą seserystėje. Savaime aišku, kad pereinant iš seserystės į moterystę, pažeidžiama prigimtinė skaista - tyra. Tyros praradimas mūsų tautosakoje perteikiamas bene poetiškiausia metafora. Jaunų nerūpestingų dienų praradimą vaizduoja vėjo nupūstas vainikėlis, o tyros netekimas nusakomas kaip rūtų, rūtų vainikėlio gaivumos - rasos nukrėtimas: Pučia vėjelis iš visų pusių, krečia rasytėlę nuo rūtytėlių (d) Pl. (Lkž, xi, 182); Krenta raselė nuo rūtytėlių (d) Dglš.: Pūtė vėjelis iš vakarėlių, krėtė raselę nuo rūtaitėlių (d) Ud (lkž, xi, 1033). Tolesnis skaistos išlaikymas jau siejasi su tautos kultūra ir žmogaus dorine sąmone. Skaista kaip sukultūrintoji tyra yra nauja būsena, pasiekta dvasinėmis žmogaus pastangomis, atremtomis j doros kultūrą. Ją galima pavadinti antrąja tyra, antrąja nekaltybe (o. Milašius) arba sąmoninga tyra.
Vainiko padavimo oracijose randame aukštos doros pamokymų, patvirtinančių rūtų vainikėlio - skaistūs simboliką: Mes atnešame <...> šitą gražų vainikėlį, kurį davinėsim iš rankų į rankas su slavinimu ir palaiminimu <...>. Slavina tave, gražioji nuotaka, tas rūtų vainikėlis. Tu gali būti prilyginta žvaigždelei dangaus aukštybėse (plg. Marijos įvaizdį -Aušros žvaigždė) (11, 361-362). Imk iš pavierytų rankų mano, sek ant galvos savo, tegu tau rodo amžiną vienybę su paskirtu tavo širdžiai berneliu (11, p. 362). Vainikėlis patol neperstos kvepėti, pakolei viežlybai gyvensita judu.Ir aš atnešiau tą rūtų vainikėlį <...> idant visiems šviestumėt savo gražiu elgimos, kaip rožės ir lelijos kad šviečia savo gražumu ir skaistumu visame darželyje (11, p. 363). Mylėkitaus judu ne tik prigimta ir kūniška meile, bet reikia mylėtis šventa ir dvasiška meile (11, p.
Panagrinėkime seną, dar Simono Stanevičiaus užrašytą vestuvių dainą Ko sėdi, broleli, ko rymai? Ašaružių žemužė nekėlė. Bet tokia įtampa, - rašo D. Sauka, - yra per daug netikėta ir aštri, minėtos strofos organiškai nepritampa prie stereotipinės kompozicijos, o toliau vėl taip pat nesurandama tinkamo minties tęsinio: priduriama kontaminuota pabaiga, iš tiesų prieštaraujanti visai dainos minčiai - brolelis (lyg niekur nieko!) klausia žirgužėlį, ar jį lydės, mergelė klausia vainikėlį (17, p. Dainos kompozicijoje D. Sauka neranda logikos. Kur kalbama apie dorinį - dvasinį vyksmą, logikos (racionaliąja jos prasme) nėra ir negali būti. Logika čia iracionali, pagrįsta prieštaros sprendimu - perėjimu į naują plotmę, t. y. Graži to vestuvėse vykstančio virsmo iliustracija yra giesmė Iš verksmo stojos linksmybė, kurią mūsų protėviai, pažymėdami vykstantį skausmingą virsmą iš vienos kokybės į kitą (iš seserystės į moterystę) giedodavo kritiniais vestuvių momentais (2, p. 245 ir 268). Arba plg. E. Gizevijaus vestuvių apraše randamą sakinį: Verksmas pasiliovė, visos raudos baigėsi kaip kirste nukirstos ir dabar iš visų akių tryško džiaugsmas (13, p. Dainos pabaigoje, kaip rašo D. Sauka, lyg niekur nieko! (plg. ar tu eisi su manim drauge? aš papratęs kelužį keliauti (sdž, xvii, plg. Ta pati mintis išsakoma ir Oracijoje brolio, vainikus paduodančio: Nuskink jaunam jaunikaičiui tą brangią rūtų šakelę arba aukso žiedą lelijos. Kaipo šviesi saulė malonę rodyse, taip ir tu girsies ja iki smerčio savo (15, p. A. Ant galvelės (n, p. Vainikėlis nuimamas, bet ir pasilieka! Ar tai prieštaravimas? Vainikėlio simbolika visa tai apima.
Dai... Rūta - neatsiejamas mūsų folkloro, piršlybų, mergvakarių ir vestuvių simbolis, neretai vienaip ar kitaip vis dar dalyvaujantis tuoktuvių apeigose… Nors rūta šalyje auginama palyginti neseniai, iš visų gėlių liaudies dainose minima dažniausiai ir yra viena populiariausių XX a. poezijoje. Kaip rūta tapo mergelės sinonimu, kodėl lietuviai taip vertina skaistą ir kodėl rūtos simbolikos spektras apima tokį platų reikšmių diapazoną - pokalbis su Jurga Sadauskiene, humanitarinių mokslų daktare, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus mokslo darbuotoja, tautosakos šaltinių rengėja ir tyrinėtoja.
Istorijos Archyvas, Kaunas 1934 m., p. 678). Tą faktą trumpai pažymėjau "Naujojoje Sodyboje" 1941-42 m., rašydamas apie Lietuvos daržoves ir gėles istorijoje. Dalyką pakartojau "Žiburiuose", 1948 m. (Straipsny "Lietuvių Medžiaginė Kultūra Senosios Valstybės Laikais", nn. 84-85 Augsburge, Vokietijoje). Rūtos faktą jau platesniame gėlių ir daržovių kontekste referavau "Aiduose" (1959 m., n-ry 3). Savaime suprantama, rūtą ir jos vietą Lietuvos liaudies papročiuose įterpiau į bendresnę ir platesnę studiją "Lietuvos Sodas, Daržas ir Darželis iki 16-tojo amž. pabaigos" (ji pasirodė žurnale "Tautos Praeitis", o angliška modifikuota versija "The Gardens in Medieval Lithuania" - Vokietijoje leidžiamuose "Comment. Baltic"). čia gėlės Lietuvoje, t.y., kul-tyvuojamosios daržuose atsekta iki 15-to amž. pradžios. Visi faktai apie daržą, sodą ir darželį paremti Dlugošo "Historiae Polonicae", minėtu "Istorijos Archyvu", "Lietuvos Metrika", "Akty Vilenskoj Archeogr. Suminėtuose savo rašiniuose aš buvau atsargus su rūta, atseit, kiek ji implikuota Lietuvos liaudies papročiuose. Apie lietuvaičių supintą rūtų vainikėlį teišdrįsau tik tiek pasakyti, kad jojo nešiojimas gražiai derinasi į vidurinių amžių papročius apskritai. Išskaičiavau keletą tos rūšies faktų. Bet dabar mes užtikome naują liudymą. Apie 1450 m. išleisti Rygos miesto nuostatai (Rigische Bur-sprache) štai ką sako; "... Jei tarnaitė yra apkalbama, jos negalima vainikuoti, kuomet ji eina į bažnyčią; taip pat ji neturi maišytis su nekaltomis mergelėmis" ( . . .wannen eyne denstmaget beraden wert, de sal men nicht kronen, wanner se tor kerken geit; ok sal men nicht mit juncfrowen vor er trecken; Liv- Est und Curlaendisches Urkundenbuch, XI, 61). Viduramžinės vokiečių kalbos (tas pat ir dabartinėje) crowne, krone ir crownen, kronen lietuviškai reiškia "karūna", vainikas ir "karūnuoti," vainikuoti. Tie vokiški žodžiai (kaip ir angliški the crown, to crown) paimti iš lotynų corona, coronare (šie gi - iš graikiško ko-ronė). čia visur jų reikšmė ta pati, būtent, vainikas ir vainikuoti, ar tai būtų iš metalo, ar iš augalų bei gėlių. Nors šis liudymas yra iš Latvijos, atseit, Rygos, bet jį galima imti kone tiesioginiu argumentu ir Lietuvos santykiams. Mat, vėliausia nuo 13-to šimtmečio pradžios iki 14-jo pabaigos Rygoje ir visoje Latvijoje sukurta vokiška kultūra buvo pats svarbiausias veiksnys Lietuvos kultūrinį augimui. Šis faktas istorikų iki šiol buvo ar visiškai neįsisąmonintas, ar nepakankamai pabrėžtas. Tai liečia visus amatus apskritai, o mūrininkus ir mūro statybą ypatingai. Ir krikščionybe Lietuvoje plito (apleidus sporadiškas pastangas Lietuvos pajūryje 9-12 amž. nor-manų laikais) kaip tik iš Rygos. Nuo 13-to amž. pabaigos iki 14-jojo pirmojo ketvirčio Naugarduke ir Vilniuje pastatyta katalikų bažnyčios. Juodvi buvo pranciškonų (dar vieną Vilniuje turėjo domininkonai, bet ir jie, atrodo, buvo atėję iš Livonijos, atseit, Revelio - Talinno). Pranciškonai bus buvę iš Rygos vienuolyno, kuris, turėdamas prieš akis Latvijos ir Lietuvos reikalus, labai dažnai veikė nepriklausomai nuo Lue-becko kustodijos ir Saksonijos provincijos. Juk ir Gedimino krikšto reikalas syte susijęs su pranciškonais. Krikštą organizavo ir rėmė, nepaisydamas kryžiuočių daromų trukdymų, ne kas kitas, kaip Rygos arkivyskupas Fridrikas, kuris buvo buvęs Rygos pranciškonas ir, pridėsime, mokslo vyras. Ir Gedimino garsieji laiškai, kviečią Vakarų kultūrininkus, bus buvę pranciškonų darbas. Ši digresija daug ką paaiškina, kadangi Rygos praktika, vainikėlį siejanti su mergelės nekaltybe, buvo aiškiai bažnytinės kilmės. Dar ir šiandien ortodoksų-pravoslavų moterystės liturgijoje ties nuotakos ir jaunikio galvomis laikoma po metalinį vainiką. To atgarsį randame vadinamame Petrikavo rituale, kuris galiojo (tur būt, ir dabar galioja) Lenkijoje ir taip pat Lietuvoje iki atskiros bažnytinės provincijos įsteigimo nepriklausomybės laikais. Taigi tas ritualas turi pastabą prieš nuotakos galvos kaišymą gėlėmis, jei ji yra našlė. Vadinasi, jau 15-to šimtmečio viduryje Bažnyčios teikiama praktika, mergelėms iškilmingesnėmis progomis nešioti gėlių vainikėlį, Rygoje buvo stipriai įsigyvenusi. Atrodo, taip buvo ir Lenkijoje (pagal 16-to amž. kronikininką Kromerį). Lietuvoje vainikėlio praktika, manytume, pradėjo prigyti apie 15-tojo pabaigą. Kaimą tai bus pasiekę 16-to amž. tarpe. 17-jame bus įsigyvenęs įsipi-lietinęs Lietuvos specifiškas rūtų vainikėlis, ir tai jau pačiame kaime.
Minėtus faktus ir samprotavimus paremia lietuviška patarlė "pajudinti vainiką". Sakoma, jis ar ji supyko supurško, tarytumei, būtų pajudintas jo ar jos vainikas. Aišku, čia suprantama apskritai garbė. Nors tai, iš tikrųjų, atgarsis apkalbamos mergelės reikalo, kurį apibūdino Rygos 15-to amž. dokumentas.
Balandžio 15 d. 14 val. Plungės kultūros centro folkloro ansamblis ,,Gondinga“ maloniai kviečia visus besidominčius pasižiūrėti meninės edukacinės programos ,,Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“, kurioje susipažinsime su lietuviško tradicinio gėlių darželio raida ir augalais, prisiminsime jo paskirtį bei primirštus vestuvinius papročius.
