Ar Lietuvą galima pavadinti paukščius mylinčių žmonių šalimi? Aš manau, kad taip. Ir tą meilę išreiškiame taip, kaip kiekvienas suprantame ir galime: vieni spustelėjus šaltukui lesina žiemoti likusius paukščius, kiti pavasarį sugrįžtančius sparnuočius pasitinka iškeldami inkilus ir džiaugiasi juose apsigyvenusiais paukščiais ir išsiritusiais jaunikliais.

Ir ne veltui pavasario kalendoriuje tiek daug su paukščiais susijusių minėtinų datų: vasario 24 dieną minime Vieversio (vyturio) dieną, kovo 4 d. - Kovarnių dieną, kovo 10 d. - 40-ies paukščių dieną, kovo 19 d. - Pempės dieną, kovo 20 d. - Paukščių sugrįžimo dieną, kovo 25 d. - Gandrų sugrįžimo dieną (Bloviešiai), Balandžio 1 d. - Pasaulinę paukščių dieną, gegužės 1 d. - Gegutės dieną ir t.t.

1960-ųjų metų gegužės mėnesį Japonijos sostinėje Tokijuje vykusios XII Tarptautinės paukščių apsaugos tarybos (dabar - BirdLife International) konferencijoje buvo priimtas nutarimas pasiūlyti, kad kiekviena šalis išsirinktų nacionalinį paukštį ir naudotų jį gamtos apsaugos populiarinimo tikslais.

Daug valstybių pritarė šiai idėjai ir gana greitai išsirinko savo šalių nacionalinius simbolius. Vienos iš pirmųjų savo nacionalinius paukščius užregistravo 23 šalys: Austrija - didįjį baltąjį garnį, Belgija - pelėsakalį, Didžioji Britanija - liepsnelę, Vokietija - baltąjį gandrą, Latvija - baltąją kielę, Švedija - juodąjį strazdą, JAV - baltagalvį jūrinį erelį, PAR - mėlyngurklę ir t.t. Vėliau šiuo pavyzdžiu pasekė ir kitos pasaulio šalys.

Kai kurios iš jų pasirinko tas pačias paukščių rūšis, kaip ir kitos šalys, nes kiekviena šalis turi teisę išsirinkti tą paukštį, kuris yra populiariausias ir labiausiai susijęs su tos šalies kultūriniu gyvenimu. Taip vienu iš populiariausių paukščių tapo kondoras, kurį pasirinko Čilė, Ekvadoras, Bolivija ir Kolumbija, o Europoje ir Azijoje - baltasis gandras.

Gandras - pavasario ir gyvybės simbolis

Gandras (lot. Ciconia ciconia) Lietuvoje laikomas ypatingu paukščiu. Gandras - šventas paukštis, namų sergėtojas, vaisingumo simbolis. Jo sugrįžimas iš šiltųjų kraštų, dažniausiai kovo 25-ąją (Gandro dieną), reiškia pavasario pradžią, gyvybės atgimimą.

Lietuvių liaudies tikėjimuose tikėta, kad gandras „neša gyvybę“, todėl jo žingsnių vietose skleidžiasi žolė, atsiranda žaluma. Gandro elgsena buvo stebima kaip orų ir derliaus pranašas.

Gandras yra šeimos laimės saugotojas. Kur gandras peri - ten laimė. Simboliškai gandras taip pat įkūnija pereinamąją ribą tarp pasaulių - sugrįžta iš „mirusiųjų žemės“, taip nešdamas viltį ir naują pradžią.

Didelė garbė šeimininkui, jei jo sodyboje peri gandrai. Tikima, kad toje sodyboje, kur įsitaisė gandras, nebus gaisro. Taip pat žmonės tiki, kad jei gandras įsikūrė sodyboje, vadinasi ten būdamas jis surinks visas nelaimes ir ligas. Sodybų šeimininkai įvairiais būdais bandydavo prisivilioti gandrų. Per gandrines jie taisydavo lizdus iš senų ratų arba aplūžusių akėčių.

Mitai ir legendos apie gandrus

Tokį baltojo gandro populiarumą lėmė tai, kad šis paukštis nuo seno laikomas nepaprastu paukščiu, kurio elgsena kartais primena žmogaus elgesį, todėl įvairių kraštų mitologijoje teigiama, kad gandrai kadaise žmonėmis buvę.

Pasak arabų, šis paukštis kadaise buvęs marabu, tai yra dvasininku, tarnaujančiu mečetėje ir kapinių koplyčioje, ir visagalis jį gandru pavertęs dėl kažkokių nuodėmių (tiesa, ne visai tokiu kaip mūsiškis baltasis gandras, bet tolimu jo giminaičiu). Ir dar dabar, kai gandras atsistoja ant vienos kojos ir sukleketuoja, arabai tvirtina, kad tai marabu meldžiasi.

Lietuvoje taip pat buvo manoma, kad baltasis gandras kažkada žmogumi, kurio vardas Stonelis, buvo. Kai Dievas sukūrė pasaulį ir pamatė, kad per daug žemėje priviso gyvačių ir kitų žmonėms nemalonių šliužų, pačius bjauriausius sukišo į maišą, pasikvietė Stonelį, ir liepė jam tą maišą paskandinti ežere, tik griežtai uždraudė pažvelgti vidun. Tačiau smalsuolis Stonelis nepaklausė ir atrišo maišą, ir išleido laisvėn visas gyvates. Dievas supyko, čiupo nuodėgulį, plojo Stoneliui per strėnas ir, pavertęs jį gandru, liepė surinkti išleistas gyvates. Todėl, pasak legendos, dar ir dabar gandras jas teberenka, o tos juodos plunksnos prie uodegos primena Dievo rūstybę ir jo nuodėgulį.

Lietuvių legendos apie gandrą byloja ne tik kaip apie Dievo rūstybę užsitraukusį paukštį, bet kaip ir apie šventųjų siųstą pranašą. Kovo 4-ąją Lietuvoje yra minima Šv. Kazimiero - Lietuvos globėjo diena. 1604 metais popiežius Klemensas VIII Lietuvos kunigaikščių Gediminaičių dinastijos karalaitį Kazimierą paskelbė šventuoju ir atsiuntė tai patvirtinančią bulę bei šv. Kazimiero garbei pašvęstą vėliavą.

Kanonizacijos (paskelbimo šventuoju) iškilmės buvo numatytos Vilniuje 1604 metų gegužės 10 d. Jų metu šv. Stepono bažnyčioje saugoma bulė ir vėliava iškilmingos procesijos metu turėjo būti pernešta į Katedrą. Kanonizacijos dieną šv. Kazimiero garbei pašvęstą vėliavą nešė didysis Lietuvos kancleris Leonas Sapiega, o jam talkino du diakonai. Kai procesija išėjo iš šv. Stepono bažnyčios ir pamažu judėjo Rūdininkų gatve, virš miesto giedroj dangaus mėlynėj pasirodė vos pastebimas mažytis taškelis. Jis vis artėjo, didėjo ir greitai visi procesijos dalyviai pamatė atskrendantį gandrą. Po keliolikos minučių gandras atsidūrė ties procesijos dalyvių galvomis ir, nepaisydamas varpų gaudesio, žmonių šurmulio bei patrankų salvių, priskrido prie šv. Kazimiero vėliavos ir ant jos atsitūpė. Čia jis patupėjo kelias minutes ir pakilęs nuskrido pirma procesijos, tartum kelią rodydamas. Šį neįprastą gandro elgesį tuomet taip aiškino: tai - šv. Kazimiero pasiuntinys. Kadangi gandrui dievas pavedė surinkti ir sunaikinti visokius šliužus bei kitus bjaurius padarus, jo pasirodymas tą iškilmingą valandą reiškia, kad su šv. Kazimiero kanonizacija prasideda nauja era, o gandras simbolizuoja švarą ir gėrį.

Tačiau legendos tvirtina, kad šie paukščiai ne tik geras naujienas pranašauja. Tikėta, kad jei gandras palikdavo lizdą, tai būdavo labai blogas ženklas, pranašaujantis nelaimę, kurią neva tie paukščiai intuityviai nujaučia. Tą labai savotiškai patvirtina legenda apie hunų vadą Atilą, dar vadinamą Dievo rykšte. Šis barbaras užpuolęs Italiją ir 452 m. apgulęs Akvilėją, negalėjo jos įveikti ir jau ruošėsi atsitraukti su nuvargusia kariuomene, bet staiga pastebėjo, kad gandrai labai keistai elgiasi. Paukščiai, įsikūrę ant namų stogų, nešė iš ten į laukus savo gandriukus. Atila sušaukė kariuomenės vadus ir tarė: „Pažvelkite! Tai ženklas, kad miestas tuoj žlugs. Jei gandrai palieka savo lizdus ir bėga su savo jaunikliais, vadinasi, žemė, kurioje jie gyvena, netrukus bus sunaikinta.“

Vokietijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Lenkijoje ir dar kai kuriose kitose šalyse blogu ženklu buvo laikoma, jei gandrai negrįžta į lizdą ar grįžę jį pradeda taisyti, o vėliau palieka - tai galėjo pranašauti gaisrą ar ligas. Žmonės tikėjo, kad gandrai gali perspėti apie artėjančią nelaimę - prieš gaisrą jie pradeda nerimauti, triukšmauti, iš lizdo neša jauniklius ar net visą lizdą perkelia į kitą vietą.

Visiems gerai žinomas iš amžių glūdumos atkeliavęs tikėjimas, kad baltieji gandrai neša vaikus. Nors dabar tuo beveik niekas netiki, gandrą, snape nešantį suvystytą kūdikį, labai dažnai galima išvysti vestuvėse kaip visiems savaime suprantamą užuominą. Šveicarijos kaimuose gyvuoja tradicija tą dieną, kai šeimoje gimsta kūdikis, virš namo iškelti vėliavą su naujagimį laikančiu gandru.

Gandras skirtingose kultūrose

Sofoklio laikais Graikijoje gandrai simbolizavo rūpinimąsi tėvais. Buvo tikima, kad kai seni paukščiai tampa silpnais ir iškritusios plunksnos jau neatauga, jauni paukščiai išpeša savo plunksnas ir jomis pakeičia tėvų iškritusias plunksnas.

Šventu paukščiu baltasis gandras laikomas Armėnijoje - čia jis laukų sergėtojas, o du gandrai simbolizuoja saulę. Moldavijoje baltasis gandras yra vynuogininkystės ir vyndarystės simbolis, todėl čia dažnai galima pamatyti šio paukščio su vynuogės keke snape atvaizdą.

Pasak padavimo, osmanų pėstininkams janyčarams apgulus Gorodeštos (Gorodesty) pilį, jos gynėjai narsiai ir atkakliai gynėsi, tačiau jėgos silpo, baigėsi maistas ir vanduo. Priešai, nujausdami greitą pergalę, pradėjo džiūgauti, tačiau netikėtai vėjo gūsis privertė juos palenkti galvas. Vėjo gūsį sukėlė šimtai gandrų, kurie suskrido į apgultą tvirtovę ir kiekvienas snape atnešė po kekę vynuogių. Taip tvirtovės gynėjai buvo išgelbėti nuo bado ir troškulio, o atgavę jėgas puolė ir įveikė janyčarus.

Gandrus labai gerbia ir musulmonai. Arabai tiki, kad šiais paukščiais pavirsta sielos tų musulmonų, kurie per visą savo gyvenimą nė karto neaplankė pranašo Mohamedo kapo. Dėl to po mirties jie, pasivertę gandrais, tai daro kiekvienais metais, o kas nužudo šį paukštį - tampa žmogžudžiu.

Vokiečių, slavų ir Pabaltijo tautose baltasis gandras nuo seno yra laikomas likimo paukščiu, laimės ir gerovės pranašu. Yra tikima, kad jei sodybos kieme apsigyvens gandras, tuomet šeimininkų šeimą aplankys laimė ir santarvė, baigsis tarpusavio ginčai, ligos aplenks vaikus, ūkininkų laukia geras derlius, o lizdo apylinkių soduose gerai derės vaisiai. O tą, kuris išardys paukščio lizdą ar pakels ranką prieš patį paukštį, visą gyvenimą persekios nesėkmės.

Turkijoje tikima, kad gandralizdis namą apsaugo nuo žaibo, nes čia ir kai kuriose kitose šalyse gandras laikomas griaustinio dievo paukščiu ir tikima, kad jis netrenks į savo pasiuntinį. Voluinėje per audrą netgi patardavo slėptis po medžiu su gandralizdžiu. Kitose šalyse buvo tikima ir atvirkščiai - kai kuriose Rytų Vokietijos vietovėse tvirtindavo, kad būtent gandralizdis ir pritraukia žaibą. Slavų tautose nuo žaibo buvo bandoma apsisaugoti lizdo pagrindui naudojant vadinamąjį griaustinio ženklą - ratą su šešiais stipinais arba ant stogų specialiai būdavo iškeliamas senas vežimo ratas.

Gandrų elgesys ir orų prognozės

Bene daugiausiai liaudies tikėjimų ir pranašysčių baltųjų gandrų elgesį sieja su orų prognoze. Vokietijoje ir Šveicarijoje teigiama, kad jei pavasarį gandras parskrenda švarut švarutėlis, reikia laukti sausos ir šiltos vasaros, o jei išsipurvinęs - vasara bus šalta ir lietinga.

Vokietijoje valstiečiai manė, kad jei kovo mėnesį gandras dažnai kalena snapu, vadinasi, pavasaris bus šiltas, o vasara sausa ir karšta. Vokietijos vakaruose vėlyvas gandro parskridimas simbolizuoja blogus metus.

Daugelyje Europos šalių žmonės pranašauja, kad jei gandras pradėjo nerimauti - lauk blogo oro, o jei vakare dažnai kalena snapu - rytoj bus saulėta diena, jei paukštis laikosi netoli lizdo - artėja blogi orai. Pastebėta, kad prieš pakylant vėjui gandras ilgai suka ratus virš savo lizdo.

Vaikų atnešimo mitas: Lietuva ir pasaulis

Lietuvoje paplitęs tikėjimas, kad vaikus atneša gandras. Pasak tautosakos, kai šeimoje gimsta kūdikis, sakoma: „Gandras atnešė“, jei jis „nutūpė ant stogo“ ar „vaikštinėjo kieme“ - tai buvo ženklas apie nėštumą ar artėjantį gimdymą.

Gandras atneša vaiką iš pelkės, upės ar dangaus. Tai simbolizuoja gyvybės atsiradimą, ryšį su anapusiniu pasauliu, iš kurio ateina siela.

Kitose kultūrose:

• Vokietija. Mitas apie gandrą kaip vaikų nešėją XIX a. išpopuliarinjo broliai Grimai. Tikėta, kad vaikai gyvena po šeimos namo stogu ar šulinyje, iš kur jų sielas atneša gandras.
• Graikija ir Roma. Gervė simbolizavo ištikimybę, motinystę ir išmintį. Gervės buvo laikomos Atėnės šventais paukščiais.
• Kinija. Gervė reiškė ilgaamžiškumą, tyrumą, buvo dangaus pasiuntinė. Jos pasirodymas laikomas teigiamu ženklu.
• Japonija. Gervė simbolizuoja 1000 metų gyvenimą, šeimos harmoniją. Vaikus čia „neša dievai“, bet gervės kaip vaisingumo simbolis itin stiprus.
• Skandinavija. Pavasario paukštis - pempė (Vanellus vanellus). Gegutė reiškia metų laikų kaitą. Vaikų atnešimo funkcija ilgainiui perimta iš kitų paukščių - dažniausiai gandro.

Pavasario pranašai įvairiose šalyse

Lietuvoje pavasario pranašu laikomas gandras, bet kitose šalyse šį vaidmenį atlieka skirtingi paukščiai:

Gandras atneša vaiką iš pelkės, upės ar dangaus. Tai simbolizuoja gyvybės atsiradimą, ryšį su anapusiniu pasauliu, iš kurio ateina siela.

Tuo tarpu gervė, anot kai kurių tyrinėtojų, yra senesnis nei gandras mitinis simbolis. Baltų mitologijoje gervė buvo laikoma motiniška dangaus būtybe, o kai kuriais atvejais - likimo ar motinystės deivei artimu paukščiu. Tikėta, kad būtent gervė atneša vaiką, ypač mergaitę, o gandras - berniuką.

Gervė buvo susijusi su vandenimis, migla, perėjimu tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, o jos „verkiantis“ balsas simbolizavo gimimą ar mirtį. Kai kuriose tradicijose gervės poravimosi šokiai buvo laikomi šventu ritualu, imituojančiu vaisingumo misterijas.

Gervės funkcija vaikų atnešimo mite yra ankstyvesnė nei gandro, tačiau ilgainiui ši funkcija buvo perduota gandrui, kuris labiau įsitvirtino liaudies sąmonėje.

tags: #kudikius #atnesa #gandraii #paveiksliukai

• LINEX BABY - nauda kūdikiams
• Vaikiški Columbia kombinezonai
• Plakimas iki baltos masės
• Šaltos kūdikio ausys ir žandai: ką daryti?
• Juoda-balta kortelės kūdikiams: stimuliacija ir vystymasis