Japoniškas vaikų auklėjimas pastaruoju metu sulaukia daug dėmesio, o kai kurie jo principai tampa vis populiaresni. Tačiau ar šis auklėjimo modelis, grindžiamas giliomis tradicijomis ir kultūriniais ypatumais, gali būti naudingas ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Lietuvoje? Straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai japoniško auklėjimo principai, jų pritaikomumas ir skirtumai lyginant su vakarietiškais metodais.

Pirmojo penkmečio laisvė: "viskas leidžiama" laikotarpis

Japonijoje iki maždaug penkerių metų vaikams leidžiama praktiškai viskas. Šiuo amžiaus tarpsniu mažiesiems negalima sakyti žodelio „ne“. Vietoj to, tėvai naudoja apibūdinimus, pavyzdžiui, „Aštru“, „Slidu“, „Karšta“, „Šalta“, paaiškindami galimas pasekmes, jei vaikas palies tam tikrus paviršius ar daiktus. Jei mažylis vis dėlto susižeidžia ar parpuola, japonė mama iškart pribėga ir atsiprašo savo vaiko, taip parodydama, kad ji kalta dėl visko, kas jam nutinka. Ji pripažįsta, kad nepakankamai prižiūrėjo ar neįspėjo tinkamai. Jei dėl saugumo ribojamas vaiko veiksmas, jam visuomet pasiūloma alternatyva, t. y. paaiškinama, ką daryti galima.

Šiuo laikotarpiu, iki trejų metų, mažylius augina mama, su kuria praleidžia didžiąją dalį laiko. Vaikas yra laikomas tarsi motinos kūno dalimi - nešiojamas ant nugaros, miegantis šalia jos ir maitinamas pagal poreikį. Japonės mamos jaučia didelį visuomenės spaudimą rūpintis vaikais bent iki 3 metų, todėl tampa itin atsidavusiomis „supermamytėmis“. Net ir nedidelėje rankinėje jos visada ras viską, ko gali prireikti netikėčiausiose situacijose. Iki 3-4 metų tėvai Japonijoje miega kartu su savo mažyliais, kas laikoma meilės išraiška ir stiprina ryšį tarp tėvų ir vaikų.

Taip pat pastebima, kad japonų vaikai retai verkia, nes mamos stengiasi pašalinti visas galimas priežastis. Nuo gimimo iki vienerių metų vaikas negirdi draudimų, tik perspėjimus: „pavojinga“, „purvina“, „negerai“. Kai vaikai pradeda vaikščioti, mamos seka kiekvieną jų žingsnelį, aktyviai dalyvauja jų žaidimuose parkuose. Tėčiai paprastai prisijungia savaitgaliais.

Japonijoje tikima, kad vaiko asmenybė susiformuoja iki 6 metų, todėl šiuo laikotarpiu jam skiriama itin daug dėmesio. Prieš pusę amžiaus išleista knyga „Po trejų jau vėlu“ sukėlė perversmą japonų pedagogikoje, teigdama, kad asmenybės pagrindai padedami per pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus. Ugdant skatinama pažinimą, ugdomas charakteris, kūrybiškumas ir įvairūs įgūdžiai.

Mažyliui augant, žaislai ir žaidimai užima svarbią vietą. Nuo 3 iki 5 metų skiriami vaizduotės ir vaidmenų žaidimai, taip pat anglų kalbos mokantys žaislai. Vėliau pereinama prie konstruktorių ir edukacinių žaislų.

Nuo 5 metų vaikų auklėjimas kardinaliai pasikeičia. Vaikui nustatomos labai aiškios, griežtos ir konkrečios taisyklės, apibrėžiančios miego, maitinimo ir kitas kasdienines veiklas. Vaikas patenka į griežtą taisyklių ir apribojimų sistemą, kurioje aiškiai nustatyta, kas galima vienoje ar kitoje situacijoje. Nepaklūsti neįmanoma, nes taip daro visi, o elgtis kitaip reiškia „prarasti veidą“ ir atsidurti už grupės ribų.

Periodas, kai viskas leidžiama, tęsiasi iki 5-6 metų. Iki to laiko japonai su vaiku elgiasi kaip su karaliumi, nuo 5 iki 15 metų - kaip su vergu, o po 15 metų - kaip su sau lygiu. 15-metis paauglys laikomas suaugusiu žmogumi, atsakingu už save.

Kolektyvizmas ir disciplinuotumas: "mes" svarbiau nei "aš"

Nuo mažumės Japonijoje vaikai auklėjami kolektyviniu principu, kur svarbiau yra „mes“ nei „aš“. Vaikai mokomi priklausyti grupei, vienišiai nėra pripažįstami. Blogai būti ir išskirtiniam - japonai vengia išsiskirti iš kitų. Todėl Japonijoje tiek vaikai, tiek suaugę žmonės yra labai disciplinuoti. Tai ugdoma ir per chorinį dainavimą, kur solisto išskyrimas laikomas nepedagogišku. Taip pat svarbią vietą užima sportiniai žaidimai, kuriuose auklėtojai dalyvauja kaip lygūs su vaikais.

Japonų pedagogikos esmė - išugdyti žmogų, kuris gerai dirbs kolektyve. Jei nori gyventi japonų „grupių visuomenėje“, tai yra būtinas įgūdis. Tačiau dėmesys, kreipiamas vien į grupinę sąmonę, gali lemti nesugebėjimą mąstyti savarankiškai. Šis reiškinys Japonijoje vadinamas „idzime“, kai nestandartinis mokinys psichologiškai nuodijamas.

Vaikams nuo mažumės kalama: „Visada galvok ir padėk kitiems, bet svarbiausia visose situacijose išlikti ramiam.“ Ramumas, tyla ir pagarba vyresniems yra auklėjimo prioritetai. Pavyzdžiui, viešajame transporte ar parduotuvėje vaikai išlieka ramūs ir tylūs. Garsiai kalbėti ar skubiai aplenkti vyresnio amžiaus žmones laikoma nedovanotinu elgesiu.

Japonų kalboje nėra žodžių „brolis“ ir „sesuo“, vietoj jų vartojami specifiniai terminai, nurodantys vyresnumą. Vyresnysis sūnus laikomas „sosto įpėdiniu“. Šeimos vaidmenys tradiciškai buvo aiškiai diferencijuoti: vyras - maitintojas, žmona - židinio sergėtoja. Nors laikui bėgant jaučiama Vakarų kultūros įtaka, moterys vis labiau derina darbą su šeimyninėmis pareigomis.

Didžiausia moralinė bausmė vaikui Japonijoje - savo elgesiu nuvilti ar sukelti gėdą mamai ar savo šeimai. Kai vaikas netinkamai elgiasi, tėvai nerėkia ir nebaudžia, o savo nepasitenkinimą parodo intonacijomis ir žvilgsniu. Japonų vaikai iškart supranta, kada tėvai nepatenkinti, jaučia kaltę ir stengiasi ištaisyti padėtį.

Japonai vieni iš pirmųjų pradėjo kalbėti apie ankstyvojo ugdymo reikšmę. Vaikų darželių sistema Japonijoje skiriasi nuo lietuviškos. Yra pusę dienos veikiantys darželiai, kuriuose vaikai ugdomi, ir visą dieną veikiantys, kur vaikai prižiūrimi. Ypatingą vietą užima elitiniai darželiai, globojami prestižinių universitetų, garantuojantys vaikui puikią ateitį.

Darželiuose grupės mažos (6-8 vaikai), o auklėtojai nuolat keičiasi, kad vaikai pernelyg neprisirištų. Pagrindinė darželių funkcija - auklėjamoji: išmokyti vaiką tinkamai elgtis kolektyve. Mokomasi analizuoti žaidimuose kylančius konfliktus, vengti konkurencijos. Produktyviausias konfliktų sprendimo būdas - kompromisas.

Lietuviškas požiūris ir japoniško auklėjimo pritaikomumas

Japoniškas auklėjimas iš pažiūros yra labai „patogus“, tačiau nėra įsigilinama, kad ir Japonijoje egzistuoja tam tikros ribos. Lietuvių, auklėjamų pagal tariamą japonišką stilių, vaikai dažnai būna nesukalbami, nes jiems reikia aiškių ribų ir žinojimo, ką jie gali daryti. Lietuvės dažnai pamiršta pabrėžti, ką vaikas gali daryti.

Vienas iš esminių skirtumų yra galimybė lietuvių mamoms auginti vaikus iki trejų metų. Reta lietuvė tiek laiko praleidžia su savo mažyliu, todėl negali auklėti vaiko pagal japoniškus principus. Taip pat, japoniškas auklėjimas orientuotas į kolektyvą, o lietuviškas - į savarankiškos asmenybės ugdymą. Mama, kuri kelerius pirmus metus gyvena neatsitraukdama nuo vaiko, neišaugina savarankiškos asmenybės, vaikas tampa nuo jos priklausomas.

Daugelis tėvų, pasirinkę kokį nors auklėjimo būdą, jį supranta savaip, ir tas auklėjimas neturi nieko bendra su jo kilmės šalimi. Labai abejojama, ar lietuviai, manantys, kad augina vaikus japoniškai, nuo penktojo vaiko gimtadienio visiškai pakeis savo auklėjimą ir įves griežtas taisykles.

Japonijos kultūra išsiskiria ne tik ekonomine pažanga, bet ir ypatingu vaiko ir mamos santykiu, skatinamu žingeidumu, buvimu pilnaverte visuomenės dalimi ir pasaulio pažinimu nuo mažų dienų. Tačiau perkelti japoniško auklėjimo metodų kitoms visuomenėms reikėtų atsargiai, neatsižvelgiant į japoniško gyvenimo būdo ypatybes.

Viena iš priežasčių, kodėl japoniškas auklėjimo modelis gali atrodyti patrauklus, yra mažas nusikalstamumo lygis Japonijoje, leidžiantis vaikams nuo mažumės būti savarankiškiems ir naudotis viešuoju transportu be suaugusiųjų pagalbos.

Tačiau svarbu suprasti, kad japoniškas auklėjimas, nors ir skatina discipliną ir kolektyvizmą, gali turėti ir neigiamų pasekmių, tokių kaip paauglių infantilizmas, kritikos atmetimas ir agresija, o taip pat nesugebėjimas mąstyti savarankiškai.

Japoniško auklėjimo principai ir jų nauda

Japoniškas auklėjimas, nors ir turi savitų ypatumų, gali suteikti vertingų pamokų. Svarbiausia - neužmiršti, kad kiekviena kultūra turi savo stipriąsias ir silpnąsias puses, o efektyviausias auklėjimo metodas yra tas, kuris atitinka konkrečios šeimos ir vaiko poreikius, atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą.

tags: #vaiku #auklejimas #japonijoje

• Krikštynos ir kasdienybė
• Viskas apie tėvystės atostogas
• Ar L-karnitinas saugus nėščioms moterims?
• Vaikų globa ir priežiūra Vilkaviškyje
• Daugiau informacijos apie avariją Lietuvoje