Pamaitinus naujagimį ir kūdikį, rekomenduojama, kad jis atsirūgtų. Atsirūgimas mažyliui padeda atsikratyti oro, kurio jis prisivalgė žįsdamas ar gerdamas pienuką iš buteliuko. Visi kūdikiai - tiek žindomi, tiek ir maitinami iš buteliuko - kiekvieno maitinimo metu įtraukia truputį oro. Netaisyklingai žindant, t. y. kai pienas teka labai gausiai, greitai, stipria srove ir mažyliai skuba nuryti tai, kas burnoje, kol dar neužspringo, gali praryti daugiau oro. Taip pat kūdikiai gali prisiryti oro, kai pienas teka labai gausiai, greitai, stipria srove ir mažyliai skuba nuryti tai, kas burnoje, kol dar neužspringo. Jeigu žindant matote, kad kūdikis neramus, galima padaryti pertraukėlę, palaikyti jį šiek tiek, kol atsirūgs ir tada tęsti maitinimą. Nesvarbu, maitinate krūtimi ar buteliuku, reikia padaryti trumpą pertraukėlę, kad mažylis atsirūgtų. Atsirūgus „išeina“ nurytas oras. Jeigu jo susikaupia skrandyje, kūdikis per greitai pasijunta sotus. Buteliuku maitinamiems reikia padėti atsirūgti net ir kelis kartus per maitinimą ir būtinai po valgio.
Kūdikių maisto atpylimo atvejai dieną daug dažnesni negu naktį. Įprasta, kad kūdikiai dar bevalgydami ar vos pavalgę užmiega. Miegantį kūdikį atrūginti iš esmės reikia tais pačiais metodais, kaip ir būdraujantį. Kūdikis nešiojamas vertikalioje padėtyje, dažniausia priglaudus prie peties. Visi kalbinti pediatrai buvo vieningos nuomonės: ką tik gimus kūdikiui, tėvai turi kas keturias valandas jį pažadinti ir pamaitinti. Žinoma, yra išimčių, tačiau naujagimiai pirmąsias dvi savo gyvenimo savaites neturėtų miegoti visą naktį. Kūdikiai, kurie nėra reguliariai maitinami, gali netekti daug skysčių. Be to, nepertraukiamas 8 valandų miegas gali būti geltos simptomas. "Naujagimis gali būti toks apatiškas, kad net nesugeba prabusti pavalgyti".
Kartais maitinamas kūdikis priryja oro, kuris kaupiasi žarnyne ir gali sukelti dieglius, pilvo pūtimą ar atpylinėjimą. Todėl po kiekvieno maitinimo turėtumėte padėti kūdikiui atsirūgti. Atrūginimas - tam tikras veiksmas, kuris atliekamas kaskart pamaitinus kūdikį skystu maistu - pienu ar pieno mišiniu. Atrūginimas yra svarbus procesas, kuris padeda išvengti pilvo diskomforto, atpylinėjimo ir dieglių. Naujagimio atburpinimas (arba atrūginimas) po maitinimo yra svarbi dalis, padedanti pašalinti skrandyje susikaupusį orą, kuris gali sukelti diskomfortą, pilvo pūtimą, atpylinėjimą ar dieglius.
Kaip padėti kūdikiui atsirūgti: įvairios pozos
Konkrečių taisyklių, kaip tinkamai atrūginti kūdikį, nėra. Jei mažylis dar nešioja galvytės, svarbu jai suteikti atramą. Nereikėtų spausti kūdikio pilvo - jis gali atpilti dar nespėjęs atsirūgti. Tiesa, jei atrūginate kūdikį sėdėdami, pilvuką galima švelniai paglostyti. Dažnai tėvai ranka itin švelniai stukteli nugarytę, tačiau toks judesys nepadės mažyliui greičiau atsirūgti, o kaip tik jis gali atpilti.
1. Laikymas ant peties (klasikinis būdas)
Tai vienas iš dažniausiai naudojamų ir veiksmingiausių metodų. Tėveliai laiko vaikutį stačią, jo galvytę pasidėję ant peties. Tokioje pozicijoje patogu paglostyti jo nugarėlę. Laikykite kūdikį stačiai, prispausdami jo pilvuką prie savo krūtinės. Paremkite galvytę ir kaklą ranka. Švelniai paglostykite ar patrinkite mažylio nugarą, kad padėtumėte orui pasišalinti.
2. Laikymas ant kelių pilvu žemyn („tigras ant šakos“)
Tai geras būdas, jei kūdikis atrodo neramus ar jo pilvukas yra išsipūtęs. Paguldykite kūdikį ant savo šlaunų pilvu žemyn. Jo galvutė turėtų būti pasukta į šoną, o rankytės kabėti natūraliai. Švelniai patrinkite ar paglostykite jo nugarą. Tinka, jei kūdikis turi pilvo pūtimą ar dujų kaupimąsi. Jei kūdikis nenori atrūginti laikant stačiai.
3. Sėdėjimas ant kelių (stačiai su parama)
Šis būdas tinka vyresniems kūdikiams, kurie jau gali šiek tiek laikyti galvą. Pasodinkite kūdikį ant savo kelių ir viena ranka prilaikykite jo krūtinę bei smakrą. Kita ranka švelniai patapšnokite jo nugarą. Tinka, jei kūdikis greitai pavargsta, kai laikomas ant peties. Kai kūdikis jau pradeda laikyti galvą ir yra šiek tiek vyresnis (nuo 2 mėnesių).
Taip pat galima paguldyti vaikutį ant šono arba pilvuku ant savo kelių. Kol kūdikis mažutis, reikia prilaikyti jo galvą, be to, geriau, kai galva tokioje pozoje yra aukščiau už krūtinę.
Kiek laiko trunka atrūginimas ir ką daryti, jei kūdikis neatsirūgsta?
Kiekvienas kūdikis yra skirtingas, tačiau vidutiniškai atrūginti kūdikį užtrunka nuo 1 iki 5 minučių. Jei per kelias minutes oras nepasišalina ir kūdikis atrodo ramus, nėra būtina bandyti ilgiau. Vieną maitinimo metu kūdikiai gali atsirūgti ir kartą, ir net kelis kartus.
Jei kūdikis neatsirūgsta, gali būti, kad: jis tiesiog neprarijo daug oro; jis jaučiasi patogiai ir nėra diskomforto; jūsų pasirinkta atrūginimo poza jam netinka - išbandykite kitą būdą.
Jei kūdikis atrodo neramus, bet neatsirūgsta, galite pabandyti: pakeisti atrūginimo pozą; duoti šiek tiek laiko ir vėl pabandyti po kelių minučių; pašildyti pilvuką švelniai glostant arba lengvai sūpuojant.
Pirmus šešis mėnesius patariama po maitinimo atsirūgimo palaukti 10 -15 minučių. Jeigu panešiotas neatsirūgsta, maitinkite toliau. Jeigu naujagimis neatsirūgsta, iš karto po maitinimo neguldykite ant nugaros, geriau panešiokite ant rankų. Kai užmigs, guldykite ant šono.
Kartais kūdikiai neatsirūgsta ir gerai jaučiasi. Viskas priklauso nuo to, kaip mažylis valgo - godžiai ar ne. Jeigu pamaitintą laikote kelias minutes, kad atsirūgtų ir neatsirūgsta, vadinasi, kūdikis valgė ramiai ir į jo skrandį nepateko oro.
Kada verta kreiptis į gydytoją?
Jei pastebite šiuos požymius, gali būti verta pasitarti su gydytoju: labai dažnas ir gausus atpylinėjimas po kiekvieno maitinimo; didelis pilvo pūtimas ar stiprus neramumas po kiekvieno valgymo; kūdikis atsisako valgyti ar atrodo vangus; dažnas kosulys ar užspringimas maitinimo metu, kuris gali rodyti gastroezofaginį refliuksą.
Jeigu pavalgęs naujagimis zirzia (priežasčių gali būti daug: per daug pavalgė, o gal kamuoja pilvo diegliai), išmaudykite - šiltas vanduo puikiai atpalaiduoja ir ramina.
Tėvams dažnai patariama, pamaitinus kūdikį, jį atrūginti. Kai kurie žmonės mano, kad raugėjimas po maitinimo yra svarbus siekiant sumažinti vaiko jaučiamą diskomfortą arba sumažinti kūdikio pieno atpylimą. Tiesa, kūdikiai, kaip ir suaugusieji, valgydami praryja oro. Raugėjimas išskiria šį orą iš viršutinės mūsų virškinamojo trakto dalies. Taigi, kai kūdikis verkia po maitinimo, daugelis mano, kad taip yra todėl, kad vaiką reikia atrūginti. Tačiau tai nebūtinai yra tiesa.
Kūdikiai verkia dėl daugybės priežasčių, kurios kartais neturi nieko bendro su „įstrigusiu oru“. Jie verkia, kai yra alkani, jiems per šalta arba per karštą, yra išsigandę, pavargę, jaučiasi vieniši, priblokšti, jiems reikia suaugusiojo pagalbos, kad nusiramintų ir t. t.
Negausus atpylimas - kai po maitinimo kūdikis švelniai atpila šiek tiek pieno - yra dažnas reiškinys, nes naujagimio skrandžio viršuje esantis raumuo nėra visiškai subrendęs. Tai reiškia, kad tai, kas nugula, gali lengvai pakilti. Atpylimas dažnai nutinka, kai kūdikio skrandis yra labai pilnas, spaudžiamas arba jis paguldomas. Kūdikiams augant, šis reiškinys mažėja.
Dauguma verkimo ir atpylinėjimo atvejų yra normalūs. Tačiau toks elgesys nėra normalus, jei vaikas atsisako valgyti; kūdikio svoris auga labai lėtai, dėl gausaus atpylinėjimo; po maitinimo atsiranda kosulys; atpylinėjama su krauju. Jei jūsų kūdikiui pasireiškia bet kuris iš šių simptomų, kreipkitės į gydytoją.
