Juozas Olekas - tai asmenybė, kurios gyvenimo kelias neatsiejamas nuo Lietuvos istorijos virsmų. Jo biografija prasidėjo ne Lietuvoje, o tolimame Sibire, kur jo tėvai buvo ištremti 1948 metais. Gimęs Krasnojarsko krašte, Didžiojo Unguto gyvenvietėje, 1955 m. spalio 30 d., Juozas Olekas vėliau grįžo į Lietuvą ir savo gyvenimą paskyrė tarnystei žmonėms - pradžioje kaip gydytojas, vėliau kaip aktyvus politikas.

Vaikystė ir jaunystė tremtyje

Tremties vaikas - tokie epitetai ne kartą lydėjo J. Oleką vaikystėje. Jis pats save kartais pavadina „ungutiniu”, nes jo gimimo vieta - Didysis Ungutas. Už tūkstančių kilometrų esančią savo gimtinę Krasnojarsko krašte J. Olekas pažįsta ne tik iš dokumentų ar nuotraukų - krašte, į kurį buvo ištremti jo tėvai ir seneliai, jis lankėsi ne kartą. Prie šeimos istorijos politikas kasmet priartėja ir dalyvaudamas „ungutinių” sambūriuose Lietuvoje. Gegužės mėnesį visuomet minimos senelių ir tėvų tremties metinės. Šiemet į tokį renginį Kaišiadoryse pakvietė jauniausia „ungutinė”, kuriai tremties dieną buvo vos trys dienos. „Tremtyje visi gyveno kartu, o grįžę į Lietuvą daugelis išsibarstė. Bet gegužės pabaigoje visada susirenkame ir dalijamės atsiminimais, džiaugsmais ir rūpesčiais”, - sakė J. Olekas, kurio šeimos istorija lėmė ne vieną jo paties gyvenimo posūkį.

Abu politiko tėvai kilę iš Vilkaviškio apylinkių. Tačiau jo tėvai - Joana Kulbokaitė ir Juozas Olekas - iki tremties dienos vienas kito nebuvo matę. 1948 metų gegužės 22-ąją, kai ešelonas, pilnas lietuvių šeimų, pajudėjo į Rusijos gilumą, Joana buvo trylikametė, Juozas - šešiolikametis. „Tėvas man pasakojo, kad su savo motina jis buvo uždarytas vagone, kai į stotį buvo atvesta Joana su dviem seserimis. Eidami palei vagonus kareiviai ėmė garsiai šaukti Kulbokų pavardę - ieškojo vagono, kuriame buvo uždaryti seserų tėvai su kitais vaikais. Į vagonus sugrūsti žmonės, žinoma, spoksojo per plyšius. Tuomet tėvui ir krito į akį graži šviesiaplaukė mergaitė”, - pasakojo J. Olekas. Tolimame krašte atsidūrę jaunuoliai susitiko tik po kelerių metų ir netruko susituokti. Ten gimė vyresnėlis sūnus Juozas. Antrojo sūnaus pora susilaukė 1962-aisiais, jau grįžusi į Lietuvą.

„Mūsų giminė buvo plati - mama turėjo keturias seseris ir du brolius. Sibire gimė net septyni mūsų šeimos nariai - po dešimtmečio tremties į Lietuvą mūsų grįžo daugiau nei išvažiavo. Esame laimingi, kad nė vieno artimojo ten nepalikome. Tokių šeimų yra tikrai nedaug”, - pasakojo politikas. Jis nebeatskiria, kokie jo prisiminimai siekia laikus, kai ten dar gyveno, o kurie įstrigo jau trylikamečio ar šešiolikamečio atmintyje, kai tėvai sūnų nuvežė aplankyti vietovės, kurioje jis gimė.

Sugrįžimas į gimtąjį Vilkaviškį buvo džiaugsmingas ir seneliams, ir tėvams. Dalis jų vargų baigėsi, tačiau prasidėjo nauji - kai kuriems tremtiniams buvo sunku prisiregistruoti, o žmogus be registracijos negalėjo gauti darbo. Vieni bandė kabintis už gyvenimo nelegaliai, bet buvo tokių, kurie grįžo atgal į tremties vietą. Kad ir kaip džiaugėsi grįžę gimtinėn mažojo Juozo tėvai, vis tiek svarstė, ar nereikės sukti atgal dėl visai netikėtos priežasties - jų sūnui klimato pasikeitimas sukėlė didelę alerginę reakciją. „Visa mano oda buvo pūslėta. Prisimenu ligoninę, kurioje praleidau nemažai dienų, gydytoją, geltonus tvarsčius ir skausmą, kuris apimdavo juos keičiant”, - pasakojo J. Olekas. Gydytojo diplomą turintis politikas iki šiol taip ir nesuprato, kas galėjo sukelti tokią audringą reakciją, bet daugiau ji nepasikartojo.

Gimtinėje tremtinių laukė ir kiti sunkumai - jų sodybos buvo užimtos. Sovietų valdžia jas atidavė kitoms šeimoms, o žemes nacionalizavo. Jaunoji šeima su sūnumi glaudėsi pas senelio brolį, seserį, vėliau apsistojo kareivinėse, pašiūrėje, kurios sienomis laipiodavo žiurkės. J. Oleko senelis, įsidarbinęs mokykloje ūkvedžiu ir prižiūrėjęs arklį, įsiprašė į naujai pastatytą tvartą. „Jame buvo atskiras kambarėlis, kuris man tuomet atrodė tarsi dvaras”, - juokėsi prisiminęs Seimo narys. Jo tėvai nesiveržė į kolūkius, nevarė ir sodybose įsikūrusių šeimų. Tačiau nuolat jose apsilankydavo. Politiko tėvas, savo sklype sodindamas sodą, įsiskiepydavo tėviškėje augusių obelų ar kriaušių šakų.

Mokykloje J. Olekas kartais būdavo pravardžiuojamas buožiuku: veikiausiai dėl to, kad seneliai buvo ūkininkai. Kartais pasivydavo vienas kitas patyčių žodelis, tačiau didelio susipriešinimo nebūdavo - visus vaikus suvienydavo sportas, ypač futbolas.

Iš gydytojo į politiką

Juozas Olekas gimė tremtyje, B.Ungut km., Mansko raj., Krasnojarsko krašte 1955m. Vaikystėje patirti tremtinių vargai išugdė J.Olekui gilų socialinio teisingumo jausmą, begalinį pasišventimą tarnauti žmonėms. Dar besimokydamas Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, J.Olekas neabejojo, jog taps chirurgu. 1974-1976 m. studijavo Kauno medicinos institute, vėliau mokslus tęsė Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, kurį baigė 1980 m. Baigęs universitetą, imlus naujovėms J.Olekas susidomėjo mikrochirurgija. Kartu su docentu Mečislovu Vitkumi ir jo sūnumi, dabar jau profesoriumi Kęstučiu Vitkumi, jie įkūrė Vilniaus universiteto mikrochirurgijos laboratoriją ir kartu jos operacinėse praleido beveik dešimtmetį, teikdami pagalbą nelaimių ištiktiems žmonėms ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Baltarusijos. 1985 m. J.Olekas pirmasis Lietuvoje skubos tvarka atliko po traumos netekto rankos nykščio mikrochirurginę rekonstrukciją. 1987 m. Ši Vilniaus mikrochirurgų sėkmė tapo ir Lietuvos krepšinio sėkme: po operacijos A.Sabonio žaidimas dar dešimtmetį garsino Lietuvą visame pasaulyje, o Vilniaus universiteto mikrochirurgų grupei, kurioje darbavosi ir J.Olekas, už rekonstrukcinės mikrochirurgijos darbų ciklą buvo paskirta Lietuvos nacionalinė mokslo premija. Tais pačiais 1987 m. J.Olekas mokslininko ir praktiko patirtį apibendrino, parašydamas ir apgindamas mokslų daktaro disertaciją.

J. Olekas niekada neapsiribojo siaura profesine veikla. Jis - daugelio racionalizacinių pasiūlymų, mokslinių straipsnių ir knygų autorius, žurnalų „Medicina“ ir „Stomatologija“ redakcinių kolegijų narys. Nuo 1992 m. jis savo mokslinę ir chirurginę veiklą sukoncentravo įgimtų veido anomalijų gydymui ir jų profilaktikai, atliko daug tyrimų, publikavo straipsnius, skaitė paskaitas studentams ir gydytojams. 1999 m. jam Vilniaus universitete suteiktas docento vardas. Daugelis tėvų jam dėkingi už sugrąžintą jų atžalų sveikatą, o ir ūgtelėję jo jaunieji pacientai dažnai televizoriaus ekrane atpažįsta savo mylimą daktarą. J. Olekas neliko skolingas ir būsimiems kolegoms ir kartu su grupe savo mokinių 2008 m. išleido vadovėlį „Burnos, veido ir žandikaulių chirurgija“.

Lemtingos permainos J. Oleko gyvenime prasidėjo 1988 m., kai jis tapo aktyviu politinių permainų Lietuvoje dalyviu. Tais metais jis aktyviai dalyvauja Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrime, išrenkamas Medikų Sąjūdžio komisijos pirmininku, Pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo delegatu, Sąjūdžio Seimo nariu. Iš suvažiavimo tribūnos kalba apie Lietuvos jaunuolių tarnybos bėdas sovietinėje kariuomenėje ir apie būtinybę jiems tarnauti Lietuvoje. Jis taip pat vienas aktyviausių Lietuvos Gydytojų sąjungos atkūrėjų, atkuriamajame suvažiavime išrenkamas jos viceprezidentu. 1988 m. jis galutinai pasirenka politinės veiklos kryptį, dalyvauja atkuriant Lietuvos Socialdemokratų partijos veiklą Lietuvoje, jos veiklos Lietuvoje atkuriamajame XIV suvažiavime išrenkamas jos tarybos nariu. Savo aktyviu darbu J. Olekas nusipelno bičiulių pripažinimo ir LSDP tarybos nariu perrenkamas visuose partijos suvažiavimuose, o 1999-2004 m. ir nuo 2007 m.

1989 m. kaip Sąjūdžio ir LSDP kandidatą Sūduvos krašto žmonės J.Oleką išrinko TSRS liaudies deputatu, kolegos deputatai nuo Lietuvos jam kartu su kitais patikėjo atstovauti Lietuvos interesus paskutinėje TSRS Aukščiausioje taryboje. Juo dirbo pirmose keturiose vyriausybėse 1990-1992 m. ir 2003-2004 m. dvyliktoje A.Brazausko vadovaujamoje vyriausybėje. Vykdydamas šias pareigas daug nuveikė, kad Lietuvoje įdiegtų visuotinai pripažįstamą gydytojų rengimo sistemą, būtų renovuojamos gydymo įstaigos, būtų pradėtos įgyvendinti profilaktinės ir ankstyvos diagnostikos programos, kurios leidžia nustatyti ligą ir užkirsti jai kelią bei išsaugoti žmonių gyvybes.

Karjeros kelias ir politinė veikla

1996 m. pirmą kartą išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu Suvalkijos vienmandatėje apygardoje J. Olekas savo rinkėjų nenuvylė. Jau trečią kadenciją J. Olekas eina įvairias pareigas Seime ir Vyriausybėje. Jis dirbo Seimo Sveikatos reikalų, nacionalinio saugumo ir gynybos komitetuose, Nukentėjusių nuo okupacinių režimų komisijos pirmininko pavaduotoju. 2001-2003 m. ir 2004-2006 m. vadovavo socialdemokratų frakcijai Seime bei 2001-2003 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo delegacijos Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje narys. 2002-2003 m., 2004-2006 m. J. Olekas vadovavo Seimo delegacijai NATO parlamentinėje asamblėjoje, buvo šios organizacijos politinio komiteto ir biuro narys.

J. Olekas aktyvus visų kadencijų Seimo narys, inicijavęs daugelį įstatymų ir jų pataisų, visuomet siekiantis socialinio teisingumo ir paramos tiems, kam jos labiausiai reikia, daug dėmesio skiriantis vyresnio amžiaus žmonių ir jaunimo reikalams.

2006 m. J. Olekas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo paskirtas Krašto apsaugos ministru ir šias pareigas ėjo iki 2008 metų. Jo iniciatyva Lietuvos kariuomenėje vykdoma transformacija, atsisakyta šauktinių ir pereita prie profesinės kariuomenės. Iš Irako, atlikę užduotis garbingai, sugrįžo Lietuvos kariai, pradėtas planinis visos teritorijos išminavimas nuo pasaulinių karų likusių sprogmenų, stiprinamas jaunimo pilietinis patriotinis ugdymas, įvairiose karinėse ir Šaulių sąjungos stovyklose savo įgūdžius formavo per 6000 jaunuolių. Lietuvos kariai aktyviai padėjo teikiant humanitarinę pagalbą nukentėjusiai Gruzijai ir atlieka savo taikos palaikymo misiją Afganistane. Nuo 2012 m. dar kartą pradėjo eiti krašto apsaugos ministro pareigas.

Už profesinius ir politinius nuopelnus įvertintas įvairiais apdovanojimais: Lietuvos valstybine premija už rekonstrukcinės mikrochirurgijos darbų ciklą kartu su grupe Vilniaus universiteto mikrochirurgų (1988 m.); 2000 m. išleido daugiau kaip šimtą mokslinių publikacijų; knygą „Gyvoji medicinos istorija“ (sudarytojas) (2004 m.); vadovėlį „Burnos, veido ir žandikaulių chirurgija“ (kartu su grupe savo mokinių) (2008 m.); „Lietuvos kariuomenės vadai ir krašto apsaugos ministrai“ (sudarytojas) (2008 m.); informacinę knygelę vaikams „Tikra Lauryno nesuaugusios lūpytės gydymo istorija“ (2009 m.); „Mažasis Ungutas“.

2003-2004 m. buvo sveikatos apsaugos ministras, nuo 2006 m. - krašto apsaugos ministras. Nuo 2000 m. spalio mėn. iki 2001 m. liepos mėn. Seimo socialdemokratinės koalicijos frakcijos seniūno pavaduotojas, vėliau, iki 2003 m. birželio mėn. ir nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2006 m. liepos mėn. LSDP frakcijos seniūnas. 2006-2008 m. ir 2012-2016 m. 1997-2002 m. Lietuvos profesinių sąjungų centro pirmininkas.

1987 m. valstybinės premijos laureatas, Medikų kolegijos tarybos pirmininkas, Rotary klubo narys, UNICEF Lietuvos komiteto pirmininko pavaduotojas, Tarptautinės veido ir žandikaulių chirurgijos asociacijos narys. Baltijos visuomenės sveikatos instituto prezidentas. Lietuvos gatvės vaikų futbolo federacijos garbės prezidentas.

Nuo 1989 m. Lietuvos socialdemokratų partijos narys, nuo 1990 m. LSDP tarybos narys, nuo 1999 m. gegužės 29 d. 1996-2019 m. Seimo narys. Nuo 2019 m. Nuo 2025 m. rugsėjo 10 d.

Šeima ir asmeninis gyvenimas

Juozas Olekas dar studijų laikais sukūrė šeimą su žmona Aurelija ir kartu užaugino tris vaikus. Dukra Laura - odontologė, dukra Joana - ekonomistė, sūnus Juozas - studentas. Pora dabar džiaugiasi visu būriu anūkų. Socialdemokratas savo feisbuko paskyroje pasidalijo nuotrauka, kurioje - nuoširdžios šypsenos. Matyti, kad šeima vieši prie jūros. Dailiai pasipuošę sutuoktiniai įsiamžino kopose. „Gera. Keturiasdešimt devyneri metai santuokoje. Myliu“, - romantišką prierašą šalia nuotraukos paliko J. Olekas. „Ilgai ir laimingai!“ - juodu sveikino sekėjai. „Sveikinimai visai didžiulei šeimai“, - rašė vienas iš jų.

Laisvalaikiu J. Olekas mėgsta padirbėti sode, aplankyti teatrą, su žmona jie yra entuziastingi šokėjai, bet daugiausia laiko praleidžia aktyviai sportuojant. Tačiau jis ne tik pats sportuoja, bet ir organizuoja įvairius sporto renginius jaunimui. Dėl jo įsteigtų taurių ne vienus metus varžėsi jaunieji Kazlų Rūdos ir Vilniaus Fabijoniškių mikrorajono futbolininkai. Fabijoniškėse vyksta ir reguliarūs tarpmokykliniai krepšinio turnyrai Krašto apsaugos ministro J.Oleko taurei laimėti.

Bityne atsipalaiduoja. „Bites prisimenu nuo pat vaikystės, kai su tėvais ir seneliais 1958 metais sugrįžome iš Sibiro. Avilius tetėnas, kaip mes vadinome senelį, tada laikė pas močiutės seserį pamiškėje. Turėjo daugiau nei keturiasdešimt bičių šeimų ir prikopinėdavo po kelias tonas medaus. Kai prieš trisdešimt metų, susigrąžinę turėtą žemę, ėmėme atstatyti buvusį šeimos ūkį, bites mano tėvas atvežė į Didžiuosius Būdežerius. Aš prieš vienuolika metų jau iš tėvo perėmiau bitininkavimą“, - aprodydamas savo ūkį pasakojo J.Olekas. Dabar Olekų bityne triūsia dvidešimt dvi bičių šeimos, nors avilių yra ir daugiau. „Dvidešimt šeimų sugebu apžiūrėti, sutvarkyti ir iškopinėti per savaitgalį. Nors labiau patyrę bitininkai apsisuktų ir per kelias valandas, man patinka su bitėmis bendrauti ramiai, neskubant, pasišnekant. Jei per savaitę būna kokių rūpesčių ar įtampos, bityne atsipalaiduoju ir viską pamirštu. Čia - tikra atgaiva širdžiai ir sielai“, - patirtimi dalijosi politikas, pats priklausantis ketvirtai bitininkų šeimos kartai.

Greitai šimto penkiasdešimties metų sulauksiančius prosenelių, senelių ir tėvų namus Juozas pirmą kartą pamatė būdamas vos trejų metų, kai tėvai su juo grįžo iš Sibiro. Nors namai buvo nacionalizuoti, juose gyvenę žmonės tikriesiems šeimininkams buvo draugiški. Tačiau sovietinei kolektyvizacijai intensyvėjant, visas Olekų ūkis buvo sulygintas su žeme. Kai po nepriklausomybės atkūrimo pavyko susigrąžinti turėtą žemę, josje bangavo rugių laukas. Namų pamatų ar jų liekanų nebuvo likę net užuominų. Tačiau tai nesutrukdė Juozo tėvui, irgi Juozui, dar suspėti įgyvendinti savo ir visos šeimos svajonę - atstatyti turėtus namus ir vėl ūkininkauti. Būdamas gyvas politiko tėvas vis dėlto suspėjo atstatyti tvartus, svirną, pasistatė ir erdvų garažą žemės ūkio technikai, apsodino sodybą eglėmis ir pušimis.

tags: #juozas #olekas #vaikai

• vaiko adaptacija darželyje
• Karvių ovuliacijos nustatymas
• bokso kriaušė vaikams
• Kaip išsirinkti kombinezoną vaikui
• Placentos pirmeigos simptomai ir valdymas