Kalba yra viena iš pagrindinių žmogaus komunikacijos priemonių, o jos vystymasis prasideda jau nuo pat gimimo. Nors mažas kūdikis dar nesugeba kalbėti, jis aktyviai reaguoja į aplinką ir akivaizdu, kad mūsų kalbėjimas turės didelį poveikį jo tolesniam kalbos vystymuisi. Kūdikiai nuo pat gimimo įsiklauso į supančią aplinką ir pradeda skirti garsus, ritmą, intonacijas ir kalbos struktūrą. Jie labai reaguoja į mamos ir tėčio kalbėjimo tonus ir emocijas.
Bendravimas su tėvais prasideda nuo verksmo, šypsenos, kitų nežodinių ženklų, siunčiamų artimiesiems, kad būtų patenkinti patenkinti psichofiziologiniai poreikiai. Gyvas kalbinis bendravimas turi įtakos ir vaiko emocinei raidai. Pavyzdžiui, kai tėvai bendrauja su savo kūdikiu, jie ne tik perteikia informaciją, bet ir stiprina ryšį su vaiku. Pabandykite pasikalbėti su savo kūdikiu švelniai ir ramiai, ir stebėkite, kaip jis reaguoja. Labai dažnai jie „atsako“ į mūsų kalbą, kalbinimą. Jų veido išraiškos, judesiai ir balsai - tai pirmieji kalbiniai atsakymai.
Vienas iš geriausių būdų ugdyti kalbą yra natūralus, kasdienis kalbėjimasis su vaiku. Kai tėvai kalba apie tai, ką jie daro, kai maitina vaiką, keičia sauskelnes ar ruošiasi miegoti, tai padeda vaikui susieti žodžius su veiksmais ir objektais. „Maitinu tave dabar“, „Paimu tave ant rankų“, „Matai, čia tavo žaislas“, „Mes kartu vartome knygelę”, „Štai geltonas kamuolys, jis apvalus, didelis, lengvas…. “ - visa tai padeda vaikui ne tik išmokti naujų žodžių, bet ir pradėti suprasti kalbos struktūrą.
Žaidimai yra svarbus elementas kalbos vystymuiisi. Per žaidimus plečiamas žodynas, ir vaikai mokosi kūrybiškai naudoti kalbą. Sukurkite įvairias žaidimo situacijas, kurios skatina vaiko kalbinį aktyvumą. Pavyzdžiui, žaidžiant su lėlėmis ar žaislais, galima kurti dialogus ir skatinti vaiką dalyvauti „pasakojime“. Komentuokite viską, ką šiuo metu veikiate ar ketinate veikti. Kartu su vaiku imituokite įvairias kasdienes situacijas (pavyzdžiui, apsipirkinėjimą ar kelionę į parduotuvę, važinėjimą mašinėlėmis, maisto gaminimą ir kt. ) ir juos įtraukite į kalbinį bendravimą - tai puikus būdas lavinti vaiko gebėjimą vartoti kalbą socialinėse situacijose. Žaiskite su vaikais žaidimus, kurie apima įvairių objektų ir veiksmų pavadinimus, daiktų požymius. Pasakokite apie viską: kurkite istorijas apie supančią buitį, aplinką, kurioje šiuo metu esate, dainuokite daineles, žaiskite kalbinius žaidimus, tokius kaip „kur yra…?“ ar „ką veikia…?“ “kas skrenda?”, “kas plaukia?”, “suraskime tokios pat spalvos (pvz.: geltonus) ar formos (pvz.: apvalius) daiktus” - tai puikus būdas lavinti mažylių kalbą ir kūrybiškumą. Kartu su vaiku skaitykite knygas, sekite pasakas, įvardinkite tai, ką matote paveikslėliuose, aptarkite juos. Būkite kantrūs, pozityvūs, nes kalbos raida yra individuali ir kiekvienas vaikas vystosi skirtingu tempu. Nepamirškite, kad bendravimas apima ne tik kalbėjimą, bet ir klausymą. Komunikacijai reikalingi du asmenys - kalbėtojas ir klausytojas. Kai vaikas pradeda kalbėti arba vartoti žodžius, parodykite, kad jo įdėmiai klausotės, palaikykite akių kontaktą arba pakomentuokite jo išsakytas mintis, paprašykite, kad papasakotų dar kartą kitam šeimos nariui. Kartu su vaiku stebėkite aplinką, aiškinkite įvairius reiškinius, atsakykite į nesibaigiančius „kodėl”, mokykite deklamuoti eilėraštukus, kartu dainuokite daineles.
Kūdikių kalbos raidos etapai
Kalbos kelionė prasideda nuo pat gimimo - pirmojo kūdikio verksmo, kuris, nors ir skamba panašiai, pamažu įgyja vis įvairesnių intonacijų, tampančių pirmaisiais bendravimo signalais.
0-3 mėnesiai: Pirmieji garsai ir reakcijos
Jau 4-5 nėštumo mėnesį vaisius pradeda reaguoti į garsinius dirgiklius, 7-tą mėnesį įsimena motinos širdies plakimo ritmą ir balsą. Pirmasis garsinės kalbos etapas prasideda riksmu (verkimu). Vaikai pastebi, kad suaugusieji reaguoja į verksmą ir „mokosi“ įvairių intonacijų. Pirmojo mėnesio pabaigoje pagal verkimo pobūdį galima atspėti jo priežastį (pavyzdžiui, vaikas alkanas, šlapias ar nori bendrauti). Naujagimis reaguoja į prisilietimą ir siūbavimą. Reakcija į garsus paprastai yra krūptelėjimas. 1 mėn. mažylis, išgirdęs balsą, nustoja judėti, išlaiko žvilgsį. 2 mėn. - atkreipia dėmesį į triukšmą skleidžiantį daiktą, adekvačiai šypsosi. Sulaukęs 3 mėn. Naujagimo garsinė saviraiška apsiriboja verkimu ir neapibrėžtais garsais. Pirmąjį mėnesį atsiranda įvairios verkimo intonacijos, kurios leidžia mamai atpažinti verkimo priežastį. Vaikutis pradeda tarti garsus esant maloniai situacijai. 2 mėn. kūdikis jau moka tarti pavienius balsius, pradeda aguoti žaidinamas.
Trijų mėnesių kūdikis jau sugeba nustatyti garso kryptį ir pasuka galvą garso link. Meiliai kalbinamas jis pradeda judinti rankytes ir kojytes, krykštauja, šypsosi. Girdėdamas ramius ir linksmus aplinkinių balsus, mažylis ne tik jaučiasi saugus ir patenkintas, bet ir mokosi įsiklausyti, atsakyti į kalbinimą. Pirmiausiai vaikas pradeda tarti čiulpimo, kvėpavimo ir rijimo metu išmoktus garsus.
4-6 mėnesiai: Čiauškėjimo pradžia
Nuo ketvirtojo mėnesio garsus išmoksta tęsti (a-a-a, e-e-e), o kiek vėliau - tarti įvairius garsų junginius. Įdomu, kad iki šeštojo mėnesio įvairių tautybių vaikai čiauška vienodai. Keturių mėnesių kūdikis moka juoktis balsu, nusiramina guodžiamas. Kalbinamas atsako „pagyvėjimu“, šypsosi, mosuoja rankomis. Nuo 6 mėn. reaguoja į draudimą, skiria šeimos narius, kalbinamas artimųjų šypsosi. Sulaukęs 4 mėn. kūdikis gali nepertraukiamai „aguoti“ apie 15 min. Pradeda mėgdžioti savo ir kitų tariamus garsus (gebėjimas pamėgdžioti ypač svarbus aktyvinant vaiko kalbą). Šis kalbos vystymosi etapas vadinamas čiauškėjimu. Svarbu paminėti, kad iki 6 mėn. visų tautybių vaikai „kalba“ vienodai. Vėliau, lavėjant vaiko gebėjimui skirti ir pamėgdžioti girdimus garsus, jie pradeda tarti tik gimtajai kalbai būdingas fonemas.
7-9 mėnesiai: Gestų ir garsų įvairovė
Septintą mėnesį mažylis pradeda žaisti vieną pirmųjų žaidimų „kū-kū“. Sugeba atpažinti šeimos narių balsus jų nematydamas. Pradeda bendrauti gestais: mojuoja atsisveikindamas, kelia rankytes norėdamas, kad jį paimtų ant rankų. Sulaukęs 8 mėn. Akimis kambaryje ieško daikto, kurio pavadinimas yra pasakomas, atkreipia dėmesį į pasisveikinimą, atsisveikinimą, domisi savo atvaizdu veidrodyje. 9 mėn. vaikas gali sukaupti dėmesį ilgesniam laikui, tai leidžia jam atidžiai klausytis aplinkinių kalbos. Mažylis pradeda suprasti elementarius nurodymus, reaguoja į savo vardą. Čiauškėjimas vis įvairesnis, besikeičiantis nuo tylaus niurnėjimo iki riksmo. Tardamas garsus išreiškia pasitenkinimą. 7-9 mėn. vaikutis taria ypač daug įvairių garsų. Tai lemia anatominiai pakitimai (pirmieji dantukai), kūno padėties pasikeitimas (sėdėjimas), sudėtingesni kalbos organų judesiai (ne tik čiulpia, ryja, bet ir kramto).
10-12 mėnesiai: Pirmieji žodžiai
Sulaukęs 10 mėn. vaikutis atlieka paprastus nurodymus („imk“, „duok“), kartoja paprastus veiksmus (ridena kamuolį), kūno judesiais reaguoja į muzikos ritmą, kartoja veiksmus, už kuriuos yra giriamas. 11-12 mėn. pastebimai keičiasi vaiko gebėjimas suprasti aplinkinių kalbą. Vaikutis žino daugelį aplinkos daiktų, veiksmų pavadinimų. Sugeba rasti aukščiau padėtus daiktus, moka parodyti pirštuku. Nuo 10 mėn. nyksta čiauškėjimas, prasideda „tylos periodas“, kurio metu vaikas mokosi tarti prasmingus žodžius. Jei vaikas dažnai skatinamas kartoti, nuo 10 mėn. bando pavadinti daiktus žodžiais, pakartoti naujus žodžius. Savo norus mažylis reiškia gestais ir įvairių garsų deriniais. Daugelis kūdikių iki 12 mėnesių ištaria savo pirmuosius prasmingus žodžius. Dažniausiai tai būna „mama”, „tėtė” arba paprasti, dažnai girdimi daiktavardžiai („au-au”, „miau”, „acha”).
Svarbaus tyrimo įžvalgos
Mokslininkai daug dešimtmečių tyrinėja vaikų kalbos raidą. Verta paminėti vieną labai svarbų JAV, Kanzaso universitete, septintajame dešimtmetyje atliktą tyrimą, kuris turėjo reikšmingos įtakos vaikų kalbos raidos supratimui. Vaikų psichologai B. Hart ir T. Risley padėjo suprasti akstyvosios kalbinės aplinkos svarbą ilgalaikei vaiko mokymosi perspektyvai. Mokslininkai nustatė, kad mažylių nuo gimimo iki trejų metų amžiaus girdimus žodžius - jų kiekį ir kokybę - galima sieti su akivaizdžiais vėlesniais mokymosi pasiekimų skirtumais.
Tyrimo metu buvo atrinktos kelios dešimtys šeimų iš skirtingų socioekonominių sluoksnių (aukšto, vidutinio ir žemo). Vaikai buvo stebimi nuo 9 mėn. iki 36 mėn. amžiaus. Per vieną valandą aukščiausios socioekonominės grupės vaikai girdėdavo vidutiniškai po du tūkstančius žodžių, o vaikai iš socialiai remtinių šeimų - apie šešis šimtus. Atitinkamai pirmos grupės tėvai vaikams atsakydavo vidutiniškai apie 250 kartų per valandą, o trečios grupės tėvai - mažiau nei 50 kartų. Reikšmingiausias ir daugiausia nerimo keliantis skirtumas buvo tėvų žodinio pritarimo arba palaikomųjų frazių sakymas. Pirmos grupės vaikai per valandą girdėdavo maždaug 40 žodinio pritarimo pasakymų, o trečios grupės vaikai - tik apie 4 tokius pasakymus.
Tokia kalbėjimosi su vaiku kokybės santykis nekito viso tyrimo metu. Tai reiškia, kad tiek, kiek tėvai kalbasi su savo vaiku per pirmuosius aštuonis jo gyvenimo mėnesius, tiek kalbėsis su savo vaiku ir tada, kai jam bus treji bei vėliau. Taigi, ši svarbi žinia aktuali ir šiandien - vaiko pamatinis gebėjimas išmokti yra susijęs su kalba, girdima per pirmuosius gyvenimo metus. Nei socioekonominė padėtis, nei lytis, nei gimimo eiliškumas šeimoje nėra svarbiausi gebėjimo mokytis komponentai. Svarbiausia - kiek ir kaip tėvai kalbasi su vaiku.
Kaip skatinti kūdikio komunikacinius gebėjimus?
Svarbu kalbinant kūdikį sugauti jo žvilgsnį ir bendravimo metu palaikyti kontaktą akimis. Tai skatina kūdikio dėmesį, moko fiksuoti žvilgsnį. Šypsotis ir judinti galvą kalbant su kūdikiu. Supažindinti su naujais garsais, taktiliniais pojūčiais (šiurkštus, slidus paviršius, šaltas prisilietimas). Kalbinant kūdikį keisti balso intonacijas. Daugelis mamų instinktyviai kalba su vaikais pabrėžtinai aukštu balsu. Kalbinti kūdikį jo tariamais garsais. Tariamą garsą reikėtų pakartoti keletą kartų. Įvardinti aplinkoje esančius daiktus, atliekamus veiksmus.
Kai vaikas skleidžia kokį nors garsą ar skiemenį, tarkite tą patį garsą atgal. Tai ne tik skatins jį „šnekėtis“, bet ir parodys, kad atkreipiate dėmesį į tai, ką jis sako. Žaisdami su skirtingomis tekstūromis ar daiktais, įvardykite tai, ką vaikas jaučia. Pavyzdžiui, duodami jam paliesti vėsų šaukštą, sakykite: „Štai šalta“. Liesdami švelnų šaliką, sakykite: „Štai minkšta“.
Žaiskite „Kū-kū“: Tai paprastas, bet labai svarbus žaidimas, padedantis vaikui suprasti, kad daiktai ir žmonės nedingsta, net jei jų nematyti. Švelniai uždenkite savo veidą rankomis ir po akimirkos atidenkite sakydami „Kū-kū!“. Atkreipkite dėmesį į vaiko nuotaiką: Stebėkite vaiko signalus. Jei jis atrodo pervargęs, dirglus ar atsitraukia, nutraukite žaidimą ir duokite jam pailsėti.
Savo kūdikio palaikus motina išmetė su šiukšlėmis
Dvikalbystės svarba ir iššūkiai
Pastaruoju metu Lietuvoje, kaip ir daugelyje mažų tautų, vis aštriau iškyla dvikalbystės problema. Dvikalbystės problema nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pradžių, ir ji tikrai nėra vien tautinių mažumų ar mišrių šeimų, bet ir daugumos reikalas. Šios problemos centre atsiduria mišrioje ar kitataučių šeimoje augantis vaikas, kuris turi prisitaikyti prie šalies, kurioje gyvena, normų ir taisyklių. Kitakalbė aplinka sparčiais tempais veržiasi į lietuviškų darželių grupes - jas lanko vaikai perpratę gerai savo gimtąją rusų arba lenkų kalbą, kasmet lietuviškų vaikų darželių duris kartu su lietuviukais praveria ir dvikalbiai vaikai. Dauguma tėvų supranta, kad jų vaikai gyvens kitomis sąlygomis negu jie, ir nepageidauja, kad šie ateity liktų visuomenės ggyvenimo periferijoje. Tėvai perkelia vaikus iš darželio, kur visi kalba vaikui gimtąja kalba (lenkų), į lietuvišką darželį (grupę), nes nori, kad jis įgytų pakankamai lietuvių kalbos įgūdžių ir galėtų lankyti mokyklą valstybine dėstomąja kalba. Susidarusi situacija gana sudėtinga: šeimoje vaikas kalba viena kalba, o vaikų darželyje ugdomas ir bendrauja kita.
Bendriausia prasme dvikalbystė (dvikalbiškumas, bilingizmas) yra dviejų kalbų vartojimas, kalbėjimas dviem kalbom. Dvikalbystė suteikia galimybę patirti dvi arba daugiau kultūras. Su kiekviena kalba eina savitas elgesys, folkloras, pasakos, istorijos, gimdymo, santuokos, mirties ritualai, skirtingos religijos, verkimas ir meilė, valgymas ir priežiūra. Mūsų šalyje dvikalbystė ikimokykliniame amžiuje gana paplitusi. Ir nieko keista, jei vaikas šeimoje, o vėliau ir darželyje, iš pradžių mokosi pirmąją, o vėliau ir antrąją kalbą arba net kelias kalbas vienu metu, ypač jeigu yra patenkinti jo elementarūs poreikiai ir vaikas jaučiasi puikiai. Vaikai atsirenka ir išmoksta tas kalbas, kurių jiems reikia. Dvikalbystė neturėtų padaryti žalos vaikams, kurių kalbos raida normali. Tokių vaikų ne tik gimtosios, bet ir antrosios kalbos žodynas gausus. Jie geba taisyklingai bendrauti abiejomis kalbomis, yra komunikabilūs, drąsūs su aplinkiniais, noriai mokosi naujų žodžių, klausinėja, ką jie reiškia. Čia pat juos vartoja, sparčiai perima svetimos kalbos sistemos savybes ir nepainioja jų su gimtosios kalbos ypatumais.
Tačiau, kartu su privalumais, dvikalbystė kelia ir iššūkių. Vaikas gali tapti „puskalbiu“ arba net „kalbos invalidu“, kai šeimoje nesudaromos sąlygos kalbos mokymuisi (neskiriama dėmesio bendravimui su vaiku, nekuriama dvasingumo atmosfera, neformuojamas teigiamas požiūris į kelias kalbas, vyrauja nenatūrali ir ribota šeimos narių žodinė sąveika ir pan.). Norėdami padėti vaikui išvengti kalbų raizgalynės (puskalbystės), kiekvienas iš tėvų nuosekliai ir nuolat turi bendrauti su vaiku tik savo gimtąja kalba (taikomas principas - „vienas asmuo - viena kalba“). Pavyzdžiui, daugelis žmonių kūdikį kalbina savo gimtąja kalba. Tai neturi nieko bendra su informaciniu tarpininkavimu, tiesiog kalbama apie jausmus. Ilgainiui vaikas suvokia, kad motinos kalba ir tėvo kalba skiriasi ir geba atsakyti ta kalba, kuria buvo užkalbintas.
Pedagogai, ugdydami dvikalbį vaiką, turi kalbą padaryti įdomia, linksma, vaikui suprantama. Kalba yra susijusi su bendravimu. Kalbant yra įgyjama informacijos, stiprinami tarpusavio santykiai, sekamos pasakos, dirbama grupelėse, žaidžiami žaidimai. Daug kalbama apie dvikalbystės žalą ir naudą. Kai kurie mokslininkai teigia, kad kiekvienas dvikalbiškumo vaizdinys ar mintis yra susiję su dviem ekvivalentinėmis kalbos išraiškos formomis. Tos formos rungtyniauja, bando viena kitą išstumti ir nustelbti. Tačiau, kaip rodo patirtis, tinkamai organizuojant ugdymo procesą, dvikalbystė gali tapti dideliu privalumu.
tags: #kudikiu #komunikaciniai #gebejimai #gebejimai
