Daugelio vaikų vienu iš pagrindinių infekcinių ligų požymių yra vienoks ar kitoks odos bėrimas. Tai vėjaraupiai, tymai, skarlatina, raudonukė ir t.t. Smulkūs kraujo išsiliejimai odoje (purpura), atsirandantys sergant kai kuriomis kraujagyslių ar kraujo ligomis, gali būti panašūs į bėrimus. Norint atskirti purpurą nuo bėrimų, galima atlikti mėginį, spaudžiant odą paprasta stikline. Jeigu dėmės odoje neišnyksta ir matomos pro stiklą, odoje yra kraujosrūvos. Esant karštiems orams, vaikams (dažniausiai kūdikiams) pažastyse ir ant kaklo dažnai atsiranda mažų rausvų spuogelių, aplink kuriuos oda parausta. Dažniausiai jie koncentruojasi apie kaklą, bet vėliau gali išplisti krūtinėje, nugaroje, už ausų ir ant veido. Ar tai pavojinga? Daugeliu atvejų patys bėrimai odoje nėra pavojingi, nors jie ir sukelia vaiko susierzinimą dėl niežėjimo ar kitų nemalonių pojūčių. Kita vertus, atsiradus bėrimams odoje, niekada negalima būti tikram, kad jie nėra kokios nors rimtos ligos išraiška. Ypač tai pasakytina apie smulkius kraujo išsiliejimus odoje, kurie gali būti tokių rimtų susirgimų, kaip leukozė, hepatitas arba meningitas, požymiu. Atidžiai apžiūrėkite visą vaiko kūno odą. Išplitęs bėrimas dažniau yra bendros infekcijos išraiška. Pamatuokite temperatūrą. Prisiminkite ar jūsų vaikas, prieš atsirandant bėrimui, negėrė kokių nors vaistų arba nevalgė kokio nors naujo maisto (braškių, apelsinų ir pan.).

Apžiūrėkite, ar odoje nėra vienoje vietoje susitelkusių spuogelių su nuokasų pėdsakais, rodančiais niežėjimą, ypač tose odos vietose, kurios dažniausiai liečiamos rankomis (ant rankų, plaštakų išorinės pusės, tarpupirščiuose, ant riešų, varputės, pilvo). Esant tokiam bėrimui, galima įtarti niežus. Jeigu kyla abejonės, ar vaiko odoje bėrimas, ar smulkios kraujosrūvos, atlikite anksčiau minėtą mėginį su stikline spaudžiant vaiko odą. Kiekvienu atveju, kai vaiką išbėrė, reikia kreiptis į gydytoją. Jeigu išbertose odos vietose jūsų vaikas jaučia niežėjimą, maudant į vonią galima įdėti saują geriamosios sodos. Vaikas turi būti aprengtas lengvai, kad oda būtų vėsesnė. Tai padeda sumažinti niežulį ir kitus nemalonius pojūčius. Vaiko rankos turi būti švarios, o nagai trumpi, kad kasantis nebūtų pažeista oda ir įnešta infekcija.

Sauskelnių bėrimas

Sauskelnių bėrimas (dar žinomas kaip sauskelnių dermatitas) yra uždegiminė odos reakcija, sukelianti nemalonų odos deginimo pojūtį, paraudimą, spuogelius ir kitus simptomus tose vietose, kurios liečiasi su sauskelnėmis. Sauskelnių bėrimas gali atsirasti ir dėl bakterinių arba grybelinių infekcijų. Alerginis sauskelnių bėrimas dažniausiai pasireiškia kūdikiams, turintiems jautrią odą arba sergantiems odos ligomis (pavyzdžiui, dermatitu ar psoriaze). Žindomiems kūdikiams sauskelnių bėrimo rizika yra mažesnė, tačiau visiems vaikams, dėvintiems sauskelnes, gali išsivystyti sauskelnių bėrimas.

Jei jūsų kūdikiui pasireiškė sauskelnių bėrimas, kiek tik įmanoma leiskite savo kūdikiui būti be sauskelnių, kad sudirginta oda galėtų „kvėpuoti“ ir greičiau gyti. Jei sauskelnių bėrimas pasireiškė dėl netinkamai parinktų sauskelnių, pakeiskite jas tinkamo dydžio, kokybiškomis ir kuo natūralesnės medžiagos sauskelnėmis. Kūdikio odą kaskart po šlapinimosi ar tuštinimosi nuprauskite šiltu vandeniu su natūraliu, hipoalerginiu prausikliu, bei švelniai ją nusausinkite. Bėrimų vietas galite patepti natūraliais, kūdikiams skirtais kremais ar tepalais, kuriose būtų cinko oksido. Tinkamai prižiūrint kūdikio odą, sauskelnių bėrimas paprastai praeina per 2-3 dienas, tačiau sunkesniais atvejais gydymas gali trukti ir ilgiau.

Kiekvieną dieną (bei kaskart keičiant sauskelnes) nuprauskite kūdikio odą vandeniu ir hipoalerginiu prausikliu, kruopščiai nusausinkite. Venkite higienos priemonių, kurių sudėtyje būtų alkoholio, kvapiklių, toksinių medžiagų. Nenaudokite talko (vaikiškos pudros), kadangi ši priemonė gali paskatinti sauskelnių bėrimo riziką. Sauskelnės vertėtų keisti kas 3-4 valandas ar tuomet, kada jos susitepa ar prisikaupia drėgmės. Šiuo atveju itin rekomenduotina rinktis sauskelnes su drėgmės indikatoriumi, kuris padėtų laiku pamatyti, kada sauskelnes turėtumėte keisti. Prieš keisdami sauskelnes ir po to nusiplaukite rankas. Įsitikinkite, ar jūsų vaiko sauskelnės yra kokybiškos ir tinkamo dydžio, neveržiančios kūno. Rinkitės vienkartines sauskelnes, kurios efektyviai absorbuotų drėgmę, būtų pralaidžios orui ir pagamintos iš natūralių medžiagų. Jei siekiate išvengti sauskelnių bėrimų, vienas geriausių pasirinkimų jūsų kūdikio odai - visame pasaulyje pripažintos, japoniškos „Moony“ sauskelnės. Itin lengvai uždedamos, iki 12 valandų efektyviai absorbuojančios drėgmę, pralaidžios orui ir pažangaus dizaino „Moony“ sauskelnės švelnios net ir jautriausiai kūdikio odai. Sauskelnėse integruotas drėgmės indikatorius padeda išvengti odos iššutimo ir įvairių uždegiminių odos reakcijų.

Vystyklų dermatitas

Vystyklų dermatitas - odos uždegimas sauskelnių srityje - kuris bent kartą per kūdikystę paliečia kiekvieną kūdikį. Tai dažniausia kūdikių dermatito forma, pažeidimai atsiranda odos raukšlių vietose, kur oras blogai cirkuliuoja, temperatūra aukštesnė ir kaupiasi drėgmė. Iššutimų vietose oda parausta, paburksta, gali atsirasti pūslelių, pleiskanojančių vietų, panašių į nubrozdinimus. Kuo kūdikis apvalesnis, tuo jo odos raukšlės gilesnės ir labiau linkusios šusti. Tačiau klaidinga galvoti, kad liesesnis kūdikis nešus. Parausta tos odos vietos, kurios kontaktuoja su sauskelnėmis, šlapimu, išmatomis, - užpakaliukas, tarpvietė, lytiniai organai, apatinė pilvuko dalis, viršutiniai šlaunų paviršiai. Kūdikių oda plona, jos barjerinė funkcija silpna, todėl ją greitai paveikia išmatų ir šlapimo fermentai, šarminis muilas, trynimas.

Jeigu per kelias dienas uždegimo nepavyksta suvaldyti cinko turinčia priemone ir oro voniomis, siūloma pasitarti su gydytoju, nes tai gali būti infekcija, sukelta stafilokoko, streptokoko ar Candida grybelio. Candida grybelis yra virškinamojo trakto gyventojas, tad jeigu matome jo sukeltus bėrimus vystyklų zonoje, reikėtų apžiūrėti ir kūdikio burnytę - ar kūdikiui nėra pienligės - balto apnašo burnoje. Pasitaiko retai. Tada vaikutį beria dėl sauskelnėse esančių dažų ir kvapiųjų medžiagų. Dažų dažniausiai būna sauskelnių kraščiukuose apie juosmenį ir šlaunis, taip pat ant lipukų. Šio pobūdžio bėrimas atsiranda dėl neišsivysčiusių kūdikio prakaito liaukų. Tėvai žino, kad vaikučio termoreguliacija dar tik formuojasi, todėl persistengia jį šiltai rengdami ar apklodami. Paprastasis prakaitinės bėrimas - mažytės skysčio pripildytos papulės - praeina savaime, jo niekaip gydyti nereikia, tik nuplauti ir patepti drėkinamuoju kremu. Būna ir agresyvesnė prakaitinės forma, kai prisideda odos grybelio Malassezia poveikis. Prakaitinė - tai signalas tėvams, kad kūdikį rengiant daromos klaidos. Reikia vaikutį rengti pagal temperatūrą, kad nebūtų per karšta, netrintų, nespaustų.

Šis dermatitaspasireiškia raudonu bėrimų žiedu apie mažylio išangę. Dažniausiai iššutimų pažeista oda būna ne tik drėgna, bet ir sudirgusi, pleiskanojanti. Kad gydymas būtų kompeksiškesnis, rinkitės priemonę, kuri, be cinko oksido, turi ir kitų sudėtinių dalių, minkštinančių, maitinančių, raminančių odelę. Priemonės su dvejopu veikimu daug geriau gydo. Vienos sudedamosios dalys veikia antiseptiškai (cinkas), kitos drėkina (pantenolis, vitaminas E, alyvuogių aliejus). Yra kūdikių, kurie linkę arba nelinkę šusti. Tai priklauso nuo imuninės sistemos, paveldėtų odos ypatybių. Net ir šaltuoju metų laiku stenkitės kasdien kūdikį palaikyti nuogu užpakaliuku. Raskite namuose šilčiausią vietelę (vonią, virtuvę) ir ten vaikučiui leisti pabūti nuogam kelias minutes. Ideali oro vonios trukmė - 10-20 min. Galima oro vonias daryti keliais etapais: leisti kūdikiui pabūti nuogam iki pusės, paskui nuo pusės. Kūdikis greitai siunčia termoreguliacinius signalus, kai jam šalta, oda greitai tampa marmurinė, atvėsta galūnės. Jokia priemonė negelbės, jei ignoruosite higieną. Labai svarbu ir teisingai parinktos sauskelnės. Jas reikia rinktis pagal kūdikio svorį ir amžių, dažnai keisti, ypač pirmąjį mėnesį, - kas 2 valandas.

Grybelinis bėrimas tarpupirščiuose

Grybelinis bėrimas yra viena dažniausių odos problemų tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Jis dažniausiai pasireiškia paraudimu, niežėjimu ir pleiskanojimu, o pažeistos vietos gali plisti, jei laiku nesiimama gydymo. Šiame straipsnyje trumpai ir aiškiai apžvelgsime, kaip atrodo grybelinis bėrimas, kur dažniausiai formuojasi ir kokie gydymo būdai laikomi veiksmingiausiais.

Kas tai? Odos infekcija, kurią sukelia dermatofitai, Candida ar mieliagrybiai.Kaip atrodo? Paraudusi, pleiskanojanti, niežtinti zona, dažnai aiškiomis ribomis.Kur atsiranda? Kirkšnyse, pėdose, pažastyse, tarpupirščiuose, po krūtine.Ar užkrečiama? Taip - dažnai plinta per odos kontaktą ar drėgnas paviršius.Gydymas? Priešgrybeliniai kremai, purškalai, tabletes skiria gydytojas.Kada kreiptis? Jei bėrimas plečiasi, skauda, atsiranda įtrūkimai ar gydymas neveikia.

Kaip atrodo grybelinis bėrimas

Grybelinis bėrimas paprastai prasideda kaip nedidelis paraudęs plotas, kuris palaipsniui plečiasi. Oda tampa pleiskanojanti, niežtinti, kartais atsiranda įtrūkimai. Būdingas požymis - aiškiai matomos ribos, o kraštai gali būti labiau paraudę nei centras. Drėgnose vietose (pvz., kirkšnyse ar tarpupirščiuose) dažnai matomas maudžiantis, maceruotas paviršius.

Dažniausios grybelinio bėrimo vietos

Grybelinis bėrimas dažniausiai atsiranda tose vietose, kur oda yra šiltesnė, drėgnesnė ir mažiau vėdinama. Tokios sąlygos sudaro tinkamą terpę grybelio dauginimuisi, todėl bėrimas plečiasi greičiau ir sukelia stipresnį niežėjimą. Dažniausiai pažeidžiamos odos raukšlės, kirkšnys, pėdos, tarpupirščiai ir sritys po krūtine, o kai kurioms infekcijoms būdingas ir galvos odos pažeidimas.

Dažniausiai grybelis atsiranda šiose vietose:

• Galvos oda (ypač vaikams)
• Pėdų oda (atleto pėda)
• Kirkšnys
• Pažastys
• Tarpupirščiai
• Po krūtine ar odos raukšlėse

Grybelinio bėrimo tipai ir požymiai

Grybelinis bėrimas gali pasireikšti skirtingais pavidalais, priklausomai nuo to, kokia grybelio rūšis pažeidžia odą. Dermatofitai dažniau sukelia aiškias, pleiskanojančias ribas, o Candida lemia drėgną, maceruotą paviršių odos raukšlėse. Kai kurios infekcijos gali pažeisti ir galvos odą, sukeldamos pleiskanojimą ar židininį plaukų slinkimą. Žemiau pateikiama lentelė padeda greitai atskirti dažniausiai pasitaikančius grybelinius bėrimus pagal jų išvaizdą ir vietą.

Veiksmingiausi gydymo būdai

Grybelinio bėrimo gydymas priklauso nuo to, kokia grybelio rūšis sukelia pažeidimą ir kurioje kūno vietoje jis atsiranda. Lengvesni atvejai dažniausiai gydomi vietinėmis priemonėmis, o sudėtingesni - geriamaisiais vaistais. Svarbu žinoti, kad grybelis dauginasi drėgmėje, todėl gydymas visada apima ir tinkamą odos priežiūrą.

Gydymo principai

• Vietiniai priešgrybeliniai kremai ir tepalai (klotrimazolis, terbinafinas, ekonazolas) yra pirmo pasirinkimo priemonės, tinkamos daugeliui paviršinių infekcijų. Jie mažina paraudimą, pleiskanojimą ir niežėjimą.
• Purškalai ypač naudingi drėgnoms vietoms, tokioms kaip kirkšnys ar tarpupirščiai, nes jie neapsunkina odos ir padeda sumažinti maceraciją.
• Geriamieji priešgrybeliniai vaistai skiriami tada, kai bėrimas išplitęs, kartojasi arba vietinis gydymas neveiksmingas. Jie būtini galvos odos, nagų ar gilesnių odos sluoksnių infekcijoms.
• Sausumo palaikymas yra būtinas, nes grybelis klesti šiltoje ir drėgnoje aplinkoje. Sausi drabužiai, vėdinama apranga ir išsausintos odos raukšlės padeda greičiau pasveikti.
• Reguliari higiena (kojų plovimas, sausų kojinių keitimas, asmeniniai rankšluosčiai) sumažina pakartotinio užsikrėtimo riziką ir neleidžia infekcijai plisti šeimos nariams.

Dr. Adam Friedman (George Washington University dermatologas): „Grybelinės infekcijos nepasiduoda greitai - svarbiausia yra nuoseklus ir pakankamai ilgas gydymas.“

Kaip atskirti grybelinį bėrimą nuo alergijos ar bakterinės infekcijos

Grybelinį bėrimą dažniausiai galima atpažinti pagal aiškias ribas ir pleiskanojančius kraštus, o pažeistos vietos linkusios lėtai plėstis į išorę. Tuo tarpu alerginis bėrimas dažniausiai yra smulkesnis, stipriai niežtintis ir atsiranda būtent toje vietoje, kur oda susidūrė su alergenu, dažnai be aiškių kraštų. Bakterinės infekcijos paprastai pasireiškia skausmingomis, šlapiuojančiomis ar pūlingomis vietomis, o oda tampa ryškiai paraudusi ir jautri. Jei bėrimas tampa skausmingas, ima trūkinėti, pasidaro šiltas ar pūliuoja - labiau tikėtina bakterinė infekcija, o jei bėrimas yra simetriškas, staigus ir labai niežtintis - galima alergija. Grybelis, priešingai, progresuoja lėčiau ir dažniausiai turi aiškiai matomą „žiedinę“ formą.

Kada būtina kreiptis į gydytoją

Į gydytoją reikėtų kreiptis tada, kai grybelinis bėrimas nereaguoja į įprastą gydymą arba pradeda kelti papildomų simptomų. Jei bėrimas nepraeina per 1-2 savaites, plečiasi, tampa skausmingas, ima trūkinėti ar atsiranda pūlingų išskyrų, tai gali reikšti, kad prisidėjo bakterinė infekcija arba gydymas neveiksmingas. Taip pat būtina konsultacija, jei grybelis įtariamas galvos odos, nagų, veido ar kirkšnies srityje, nes šiose vietose infekcija linkusi plisti greičiau ir gali palikti ilgalaikių pakitimų. Gydytojo įvertinimas svarbus ir tuomet, jei bėrimas nuolat kartojasi, paveikia kelias kūno vietas ar pasireiškia žmonėms, kurių imunitetas susilpnėjęs.

Tarpupirščių grybelis, dažniausiai vadinamas pėdų grybeliu (tinea pedis), yra dažna ir lengvai užkrečiama grybelinė infekcija, atsirandanti tarp kojų pirštų. Ją sukelia dermatofitai - grybeliai, kurie klesti šiltoje ir drėgnoje aplinkoje, tokioje kaip suprakaitavusios kojinės, ankšti batai, sporto salės, baseinai ar bendri dušai. Nors dažnai grybelio simptomai yra nesureikšminami, tačiau negydomas tarpupirščių grybelis gali išplisti į nagus ar kitas pėdos vietas ir sukelti rimtesnes bei sunkiau gydomas infekcijas.

Kandidamikozinis iššutimas (intertrigo candidamycetica) - tai balkšvagrybių sukeltas, natūralių kūno raukšlių, susiliečiančių paviršių pažeidimas, panašus į iššutimą. Kandidamikozinė tarpupirščių erozija (erosio interdigitalis candidamycetica) - tai dažniausiai tarp 3-4 dešinės rankos pirštų atsiradusi vyšninės spalvos blizganti erozija, apsupta parausto balzgano epitelio. Būna ir kituose tarpupirščiuose. Apynagės ir nago kandidamikozė (onychia et paronychia candidamycetica) - tai balkšvagrybių sukeltas apynagės uždegimas (paraudimas, patinimas, pūliavimas); paskui nuo šaknies nagas auga nelygus, grublėtas, pilkšvai gelsvas.

Kitos odos problemos ir jų priežastys

Vystyklų dermatitas (diaper dermatitis) - tai vystyklų vietose atsiradęs odos paraudimas, patinimas, pūlinėliai ir erozijos, apsuptos parausto epidermio lankelio. Eiga. Trunka savaites, mėnesius, metus. - keli epizodai. Pereanalinis dermatitas (Dermatitis perianalis) - tai išmatų, šarminės reakcijos sukeltas odos pažeidimas. Oda aplink išangę parausta, paburksta, vietomis atsiranda erozijų. Jautri. Tepinėlis. Imamos gleivinių, odos nuograndos, tiriama natyvinis preparatas ir dažytasis Gramo būdu. Pasėlis. Kraujas. Diagnozė ir diferencinė diagnostika. Diagnozuojama iš klinikos ir laboratorinių tyrimų duomenų.

Atopinis dermatitas yra pats dažniausias egzemos tipas, jis taip pat vadinamas atopine egzema. Atopiniu dermatitu dažniausiai suserga vaikai iki vienerių metų, rečiau - vyresni vaikai. Dauguma vaikų atopinį dermatitą „išauga“ iki antrojo gimtadienio, kitiems tenka su šia liga gyventi visą likusį gyvenimą. Pirmieji kūdikių atopinio dermatito požymiai paprastai pasireiškia apie 2-3 kūdikio gyvenimo mėnesį. Pagrindinis atopinio dermatito simptomas - sausas, pleiskanojantis, paraudęs odos bėrimas. Dermatitui ūmėjant, raudonis gali virsti šerpetojančiomis, šlapiuojančiomis dėmelėmis. Šią ligą, visų pirma, lemia genetinis paveldimumas. Jei pastebite atopinio dermatito požymius, nenumokite į juos ranka.

Cia alergija ar nuo seiliu? Is pradziu buvo tik smakriukas, dabar jau ir is burnytes sonu. Aplink uzpakaliuka paraude, bet nezinau, panasiau kad tiesiog pasutimas, o ne raudonas ziedas. Prie akytes yra toks centimetro plocio sausas paserpetojes plotelis, jis ne raudonas, bet baltas. Prie akytes apie savaite, tai pagrazeja ir beveik isnyksta, tai vel atsinaujina. Na ir pas ji ant rankyciu kai kuriuose tarpupirsciuose labai panasiai kaip apie veiduka, bet tai rankytes irgi nuolat nuo seiliu slapios, tai matyt issuto. Jo, kokybiškas sviestmedžio sviestas irgi tinka. Smakriuką galit irgi sviestmedžiu patept, kad seilės mažiau dirgintų ir nutekėtų žemyn (bet reik žiūrėt, nes kartais pats tas sviestas dirgina). Rankytes plaukit po tekančiu vandenuku, kaip dažnai išeina. Prieš miegelius nuplaukit, vis pabus kažkiek laiko sausai. Rankytes plaunu kiek galiu daznai.

Namie yra katinas, bet tikrai sveikas, i lauka niekad neina. Teoriškai katino alergenai vis tiek pasiekia vaiką, jie yra visur. Bet ar Jūsų aprašyti vaizdai galėtų būti reakcija į katiną, aš nežinau. Suaugusiajam reakcijos būna labiau per kvėpavimo sistemą. Vaikams gali būti ir nuo kontakto. Pvz., mano sūnų berdavo ir jam niežėdavo dėl sąlyčio su dulkių erkučių alergenais. Aš Jūsų vietoj prieš "nusistatant" alergiją dar kiek palaukčiau. Dabar gal seilės, paskui dantukai. O gal jau ir dabar kruta. Nebūtinai matosi, bet kai vaikučiui pradeda labai anksti dygti, dažnai tas dygimas ilgai užsitęsia. Mano abiems vaikams dantų dygimo periodais žandai degė/dega.

tags: #kudikiu #berimas #tarpupirsciuose

• Organizuojant ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą
• Apie vaistus, galinčius sukelti persileidimą
• Sveikatos draudimas vaikus auginantiems piliečiams
• Kada vestis kūdikį į polikliniką?
• Kaip sukurti jaukią šventę