Agresyviai besielgiantis vaikas kelia daug rūpesčių ne tik savo tėvams, bet ir auklėtojams, bendraamžiams. Iš vienos pusės, agresyvumas reiškiamas labai akivaizdžiai, sukelia daug nepatogumų, prikausto aplinkinių dėmesį, tad atrodo, kad agresyvų elgesį paprasta pastebėti ir reguliuoti. Iš kitos pusės - tai kaukė, už kurios slypi daug įvairių priežasčių - sunkus temperamentas, nepatenkinti poreikiai, liūdesys, nesėkmės ir kt.
Šiuolaikinėje visuomenėje agresija tampa vis ryškesnė įvairiose gyvenimo srityse. Siekiant efektyviai mažinti agresijos apraiškas, būtina suprasti, kas ji yra, kokios jos priežastys ir kaip ji plinta. Agresija pasireiškia ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, todėl ypač svarbu suvokti, kodėl vaikai tampa agresyvūs ir kaip jiems tinkamai padėti, nes vaikystėje patirta agresija gali tęstis ir vėlesniame amžiuje. Paauglystė yra sudėtingas laikotarpis, kuriame jaunuoliai susiduria su įvairiais iššūkiais, galinčiais paskatinti agresyvų elgesį. Šiame straipsnyje apžvelgsime agresijos apibrėžimą, jos šaknis, veiksnius, skatinančius vaikų agresiją, ir būdus, kaip padėti agresyviems vaikams, remiantis įvairių autorių tyrimais.
Agresijos apibrėžimas ir formos
Tarptautinių žodžių žodyne nurodoma, kad žodis „agresija” reiškia „užpuolimas”. Labai panašus žodžio apibrėžimas yra duotas Psichologijos žodyne, ten agresija yra įvardinama, kaip „priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių atžvilgiu”. Enciklopediniame edukologijos žodyne dominuoja mintis, kad agresija - tai atsakomasis elgesys, susidūrus su kliūtimis, fiziniais ar žodiniais kitų žmonių veiksmais, jaučiant nepasitenkinimą savimi, ir pan.
Agresija - tai priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas arba jėgos naudojimas kito žmogaus ar žmonių grupės atžvilgiu. Psichologijos žodynas (1993 m.) apibrėžia agresiją kaip priešišką elgesį, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu, siekiant pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. V. Kučinskas savo darbe "Socialinis darbas švietimo sistemoje" agresiją apibrėžia kaip pranašumo demonstravimą arba puolimą, turint tikslą ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai paveikti. Pedagogikos žodynas (1993 m.) ją apibūdina kaip frustracinę puolamąją reakciją į neįveikiamas kliūtis, įprotį žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, daiktinę aplinką ar net save, arba poreikį puolant gintis.
Agresyvus elgesys - tai agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi puolamąjį pobūdį. Agresyvaus elgesio priežastys yra įvairios: bejėgiškumas susidūrus su kliūtimis (frustracija), siekis išspręsti prieštaravimus (pvz., diskusijoje), noras laimėti varžybas, asmeninis priešiškumas, pyktis, konfliktai, psichozės ir kt.
Agresija gali būti klasifikuojama pagal įvairius kriterijus. Vienas iš būdų yra skirstymas į fizinę ir verbalinę agresiją. Fizinė agresija apima veiksmus, tokius kaip mušimas, stumdymas ar spardymas, o verbalinė agresija apima įžeidinėjimus, grasinimus ir šaukimą. Taip pat agresija gali būti skirstoma į instrumentinę ir priešišką.
Yra išskiriama atsakomoji ir piktybiška agresija. Pirmoji pasireiškia kaip reakcija, iškilus pavojui. Piktybiškos agresijos požymiai - destrukcija, žiaurumas, grubumas, šiurkštumas, lydimas pasitenkinimo jausmo.
Atsižvelgiant į vaiko elgesį konfliktinėse situacijose, yra išskiriamos trys agresijos rūšys (pagal N. Bražienę):
- Gynybinė, kurios pagrindinė funkcija - gintis nuo išorinio pasaulio, vaikui atrodančio labai pavojingu.
- Griaunamoji arba destrukcinė - atsirandanti dėl savarankiškumo stokos vaikystėje, kai vaikas absoliučiai nieko pats negali spręsti, vertinti, rinktis ir pan.
- Demonstracinė, kurios tikslas - vaiko noras atkreipti į save dėmesį, o ne gintis nuo išorinio pasaulio ar kam nors daryti žalą.
Tiesioginė agresija yra nukreipta tiesiai į nepasitenkinimo ar priešiškumo šaltinį. Perkeltinė agresija, dėl tam tikrų priežasčių, nukreipiama į kitą asmenį. Ši agresijos forma yra smerktina, todėl kai kurie asmenys linkę ją nukreipti į save, pasireiškiant savęs žeminimu, kaltinimu, žalojimu ar net savižudybe.
Pagal raiškos būdą agresija gali būti primityvi, atvira (kandimas, mušimas, spardymas, spjaudymas, keikimasis, agresyvus ginčas) arba sublimuota (apkalbos, šmeižtas, niekinimas, menkinimas, slaptas kenkimas); fizinė (jėgos demonstravimas, siekimas sužeisti ar net nužudyti) arba verbalinė (žodinė); tiesioginė (nukreipta į nepasitenkinimo, priešiškumo objektą) arba perkeltinė (nukreipta į kitą asmenį, nes taip išreikšti agresiją yra saugiau). Remiantis vyraujančiais elgesio motyvais galima išskirti agresijos pagrindines formas: impulsyvią gynybinę, instrumentinę, priešišką piktybinę.
Impulsyvi gynybinė agresija dažniausiai kyla, kai žmogus patiria frustraciją, kai jam kas nors grasina, nori pakenkti; ši agresijos forma pasireiškia susidarius netikėtai situacijai: kai žmogus yra labai susijaudinęs, neturi laiko apsvarstyti visų galimų alternatyvų ir numatyti savo veiksmų padarinių. Instrumentinės agresijos veiksmai gali būti apgalvoti iš anksto ir, palyginti su impulsyvia gynybine agresija, daug mažiau priklauso nuo konkrečios situacijos. Be tiesioginės žalos kitam žmogui, siekiama ir kitų tikslų (pavyzdžiui, paauglys gali užpulti praeivį gatvėje norėdamas iš jo atimti pinigus arba įrodyti grupei savo pranašumą). Priešiškos piktybinės agresijos atveju naudojama prievarta ir smurtas yra savitiksliai: siekiama sukelti kitam žmogui skausmą ir diskomfortą (šie agresyvūs veiksmai paprastai yra intensyvūs, ilgalaikiai, žeminantys aukos orumą).
Agresijos šaknys ir teorijos
Agresijos kilmės klausimas yra senas. Prieš du šimtus metų pedagogas Christianas Gotthilfas Salzmanas pateikė ironišką agresyvaus elgesio susiformavimo pavyzdį, kuriame atpažįstama šeimų pedagoginė praktika: vaikas, pargriuvęs ar susimušęs, imdavo klykti, tėvai ramindavo, klausinėdavo, o paskui mušdavo vaiką nuskriaudusį daiktą. Taip vaikas priprato užsipulti ir išlieti nepasitenkinimą ant to, kas yra šalia.
Psichologė Maria Fiurst knygoje „Psichologija“ agresiją nagrinėja keliais aspektais, teigdama, kad agresija gali būti pakartojama kaip išmoktas veiksmas. Išmokimu pagrįstos agresijos teorijos teigia, kad agresyviai reaguoti išmokstama stebint kitų elgesį. Socialinio išmokimo teoriją pagrindė kanadiečio psichologo A. Banduros (1977) eksperimentai. Pavyzdžiui, vaikas stebi konfliktines situacijas šeimoje, kur mama pyksta, bet valdosi, o tėvas kalba garsiai ir sarkastiškai. Sūnus pradeda bendrauti su seserimi, ją žemindamas. Tačiau A. Bandura teigia, kad elgesį galima pataisyti stebint kilniaširdiškus poelgius, pagarbą ir bendradarbiavimą.
Instinktų teorijos
Šias teorijas galima priskirti seniausioms ir turbūt labiausiai ginčytinoms agresijos teorijoms. Jų atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas.
Zigmundo Froido agresijos teorija
S.Freudas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias jėgas - gyvenimo ir mirties instinktus. Gyvenimo instinktai (pvz., alkio, troškulio, seksualinis) užtikrina žmogaus fizinę egzistenciją ir giminės pratęsimą. Mirties, arba destruktyvūs, instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, tačiau, nepaisant to, jie galiausiai pasiekia savo tikslą -kiekvienas žmogus miršta. Mirties instinktų buvimas grindžiamas prielaida, kad visos gyvos būtybės siekia sugrįžti į tą stabilumo būklę, kuri būdinga neorganiniam pasauliui. Svarbus išvestinis mirties instinktų darinys yra agresijos potraukis. S.Freudo manymu, „Agresijos potraukio atsiradimas yra susijęs su savisauga - tam, kad apsaugotų organizmą, gyvenimo instinktai pasipriešina mirties instinktams ir nukreipia jų energiją į išorę (prieš kitus žmones arba objektus)“. Tačiau kai kada agresija gali vėl būti nukreipiama atgal, ten iš kur ji kilo (t.y. prieš savąjį Aš). Dalį į vidų nukreiptos agresijos potraukio energijos gali perimti Superego (ši energija naudojama baudžiant Ego bei sukeliant kaltės išgyvenimą), o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti savidestrukcija, arba suicidiniai bandymai. Be to, kadangi mūsų veiksmus paprastai skatina ne vienas, bet keletas motyvų, tai realybėje dažnai pasireiškia gyvenimo ir mirties instinktų tarpusavio sąveika.
Kaip pažymi S.Freudas, „Žmogus nėra švelni, meilės trokštanti būtybė, kuri gali tiktai gintis ir tik tada, kai ją kas nors užpuola. Žmogaus prigimtyje slypintis agresijos potraukis lemia tai, kad palankiomis aplinkybėmis (pvz., kada nėra kliūčių arba slopinančių jėgų) šis agresyvumas pasireiškia stichiškai, pažadindamas žmoguje laukinį žvėrį, kuris gali kankinti ir žudyti savo gentainius“. Dėl šio žmonėms būdingo pirmapradžio priešiškumo bei agresyvumo kultūrai ir civilizacijai kyla nuolatinė grėsmė (nes įgimti žmogaus potraukiai yra stipresni už racionalius interesus). Todėl socialinė-kultūrinė aplinka turi sutelkti visas pastangas, kad galėtų prislopinti agresijos potraukį. Reikia pabrėžti, kad S.Freudas analizavo ne tik tarpasmeninę, bet ir tarpgrupinę agresiją. Viena iš pagrindinių tarpgrupinės agresijos funkcijų -tai savosios grupės stabilumo ir vieningumo palaikymas. Pagal S.Freudo teoriją galima teikti, kad visada galima susieti tarpusavyje didelį žmonių skaičių, jeigu dar liks ir tokių, į kuriuos bus galima nukreipti savo agresiją. Jo manymu, tarp kaimyninių tautų (arba atskirų etninių grupių) dažnai kyla nesantaika, kuri padeda joms santykinai „nekaltu“ būdu patenkinti agresyvius potraukius ir išlaikyti savosios grupės vieningumą. Šį priešiškumo „svetimiesiems“ ir prieraišumo „saviesiems“ formavimąsi galima būtų paaiškinti remiantis Edipo komplekso funkcionavimo analogija. Kitaip tariant, ankstyvosios vaikystės emocinių santykių ambivalentiškumas vėliau yra perkeliamas į socialinę tarpusavio sąveiką.
K. Lorenzo agresijos teorija
Daugelį metų tyrinėjęs gyvūnų elgseną, K.Lorenzas priėjo išvados, kad agresija yra įgimta. Tačiau jeigu S.Freudas mirties instinktą traktavo kaip destruktyvų pradą ir priešpriešino jį gyvenimo instinktams, tai K.Lorenzas manė, kad agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Jo manymu, esant natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį. Pavyzdžiui, agresijos instinktas užtikrina, kad tos pačios rūšies atstovai negyventų pernelyg arti vienas kito, o išsiskirsttų platesnėje teritorijoje (taip sudaromos geresnės sąlygos užsitikrinti pakankamas maisto atsargas). Kaip rašo K.Lorenzas, „Tam, kad pasireikštų agresija, reikalingas išorinis reakciją sukeliantis stimulas, kuris nukreipia sukauptą energiją į fiksuotus elgesio būdus (pvz., savo rūšies atstovo užpuolimą, kai jis pažeidžia kito gyvūno teritoriją). Kai sukaupta agresijos instinkto energija yra panaudojama, agresyvių reakcijų pasireiškimo tikimybė sumažėja“. Tačiau, jeigu agresija nebuvo išreikšta ilgą laiko tarpą ir susikaupė didelės energijos atsargos, tai agresyvias reakcijas gali išprovokuoti netgi silpni orientuojantys stimulai (šiuo atveju agresijos pasireiškimo slenkstis tampa toks žemas, kad ji pratrūksta pirmai palankiai situacijai pasitaikius). Taigi galima sakyti, jog agresija funkcionuoja pagal hidraulinio modelio principą -susikaupus dideliam agresijos instinkto energijos kiekiui, ji turi būti išreikšta.
K.Lorenzo manymu, tenka tiktai apgailestauti, kad žmogus neturi grobuoniškos prigimties. Daug pavojų, gresiančių žmogui, atsiranda būtent todėl, kad iš prigimties jis yra santykinai nepavojinga, viskuo mintanti būtybė“. Žmogus neturi pavojingo natūralaus ginklo (pvz., didelių ir aštrių nagų arba dantų), kuriuo jis galėtų užmušti kitą stambią būtybę. Dėl to per visą evoliuciją nesusiformavo agresiją slopinantys mechanizmai, kurie trukdo visiems „profesionaliems“ plėšrūnams naudoti natūralius ginklus prieš savo rūšies atstovus ir kartu užkerta kelią rūšies susinaikinimui.
Tiek S.Freudo, tiek K.Lorenzo agresijos teorijos susilaukė nemažai kritikos. Galima būtų išskirti tokius pagrindinius kitų autorių priekaištus. Pirma, instinktų teorijos negali paaiškinti, kodėl vieni žmonės yra daug agresyvesni už kitus ir kodėl egzistuoja tokia didelė žmogaus agresyvaus elgesio formų įvairovė (jeigu agresija yra įgimta, tai tam tikras agresyvaus elgesio modelis turėtų būti būdingas visiems tos rūšies atstovams). Antra, nors žmogus ir neturi tokių stiprių instinktyvių agresijos slopinimo būdų kaip plėšrūs gyvūnai, tačiau savo agresiją jis gali kontroliuoti aukštesniaisiais psichiniais procesais ir kalba. Trečia, net jeigu žmogus ir turi agresijos instinktą, jo agresyvių impulsų pasireiškimą gali stipriai paveikti besikeičiančios aplinkos sąlygos, socialinė patirtis ir kiti ontogenezės metu vykstantys pokyčiai. Kai kurie eksperimentiniai tyrimai liudija, kad įgyta patirtis gali turėti įtakos net plėšrių gyvūnų agresijos instinkto pasireiškimui.
Frustracijos teorija
Tai buvo viena iš pirmųjų teorijų, atkreipusi dėmesį į išorinių sąlygų įtaką agresijos pasireiškimui. Dar 1939 m. J.Dollardas su kolegomis paskelbė savo garsųjį veikalą „Frustracija ir agresija“, kuris keletą dešimtmečių buvo agresyvaus elgesio tyrimų teoriniu pagrindu. Minėti autoriai iškėlė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, ir kad frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Šiuo atveju frustracija yra suprantama kaip trukdymai siekiant kokio nors tikslo. Galima sakyti, kad frustracija atsiranda tada, kai žmogus negali siekti trokštamo tikslo arba atlikti atitinkamų veiksmų, kai jis to nori.
Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas, frustracijos visapusiškumas ir nedidelių frustracijų susikaupimas - tai veiksniai, kurie, susikaupus dideliam kiekiui, galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia). Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad žmogus skuba papietauti, tačiau pakeliui į kavinę jį sutrukdo pažįstamas, kuris paprasčiausiai nori paplepėti (pirma nedidelė frustracija). Vėliau tas žmogus patenka į „kamštį“ kelyje (antra nedidelė frustracija) ir, pagaliau atvykęs į vietą, randa kavinę uždarytą (trečia nedidelė frustracija). Apimtas pykčio, žmogus apspardo kavinės duris, dėl to jį sulaiko pro šalį važiavę policininkai.
Vis dėlto labai greitai J.Dollardas ir jo kolegos susilaukė nemažai kritikos. Pavyzdžiui, kiti autoriai atkreipė dėmesį į tai, kad frustracija ne visuomet sukelia agresiją (po frustracijos gali pasireikšti ir kitos reakcijos) arba kad frustracija ne visada yra būtina agresijos pasireiškimo sąlyga (samdytas žudikas gali atlikti savo užduotį nieko nežinodamas apie auką ir nepatirdamas jokios frustracijos). Atsižvelgdami į pareikštas pastabas, frustracijos-agresijos teorijos autoriai pripažino, kad ryšys tarp frustracijos ir agresijos nėra toks paprastas, kaip buvo manyta. Jie patikslino anksčiau iškeltą prielaidą ir nurodė, kad agresija yra tik viena iš galimų frustracijos pasekmių. Frustracija taip pat dar gali sukelti tokias reakcijas kaip atsitraukimą, apatiją, regresiją arba fiksaciją (t.y. stereotipinį elgesį).
Kalbant apie šiuolaikinę frustracijos sampratą, reikia pažymėti vieną labai svarbų dalykį - toleranciją frustracijai. Ši tolerancija yra tam tikras slenkstinis dydis, kurį viršijus, pasireiškia kokybiškai skirtingos elgesio formos. Pavyzdžiui, žmogus gali patirti gana stiprią ir santykinai ilgalaikę frustraciją nedemonstruodamas jokių elgesio dezorganizacijos požymių (t.y. gali ir toliau siekti užsibrėžto tikslo arba pasirinkti alternatyvų patrauklų užsiėmimą). Tačiau jeigu frustracija ima didėti, nuo tam tikro momento žmogus praranda psichinę pusiausvyrą ir nebegali konstruktyviai susidoroti su iškilusia problemine situacija.
Perkelta agresija
Kaip pažymi frustracijos-agresijos teorijos autoriai, frustracijos sukelta agresija paprastai yra nukreipiama į žmogų arba į kitą objektą, trukdantį siekti norimo tikslo. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad žmogus negali visada elgtis agresyviai nesulaukdamas atitinkamo atsako arba iš agresijos objekto, arba iš kitų žmonių. Tokio potencialaus atsako galimybė įsisąmoninama jau vaikystėje, nes tėvai dažnai skiria savo vaikams bausmes, jeigu vienas iš jų nuskriaudžia kitą. Taigi, nors patiriama frustracija ir provokuoja agresyvias reakcijas, jos gali būti nuslopintos, jeigu už agresiją gresia bausmė arba kokios nors kitos nemalonios pasekmės. Tačiau tokiais atvejais, kai žmogus už agresiją prieš frustratorių bijo būtį nubaustas, arba kai frustracijos šaltinis konkrečiu momentu yra nepasiekiamas, jis savo agresiją gali perkelti į kurį nors kitą objektą.
Grįžtant prie agresyvių reakcijų perkėlimo, galima pasakyti, jog tada, kai individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą, bet jo nėra (arba objektas yra neprieinamas), tai tikėtina, kad jis savo agresiją perkels į kitą panašų objektą. Tuo atveju, kai individas nori išreikšti savo agresiją į originalų objektą, bet kartu išgyvena silpną bausmės baimę, jis perkels agresiją į objektą, turintį tiek panašumų, tiek ir skirtumų, palyginti su originaliu. Tačiau, jeigu individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą ir kartu išgyvena stiprią bausmės baimę, yra tikėtina, kad agresija bus perkeliama į labai nepanašų (palyginti su originaliu) objektą. Kitaip tariant, kuo didesnę baimę išgyvena individas, tuo mažesnė tendencija perkelti agresiją į panašų objektą, ir, priešingai, kuo mažesnę baimę išgyvena individas, tuo didesnė tikimybė, kad agresija bus perkeliama į panašius objektus.
Pavyzdžiui, darbuotojas, kuriam sunku išreikšti pyktį tiesiogiai savo viršininkui, gali perkelti savo agresiją ant jaunesnių kolegų arba šeimos narių. Jeigu darbuotojas šiek tiek bijo viršininko, ir tas jį frustruoja, tai tikėtina, kad darbuotojas savo agresiją išreikš į tarpinį pagal panašumą objektą (pvz., į viršininko pavaduotoją).
Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija
Autoriai, bandę papildyti pagrindinę frustracijos-agresijos teorijos prielaidą, akcentuoja tai, kad frustracija sukelia pasirengimą agresijai, bet ar agresija bus išreikšta, priklauso nuo papildomų aplinkos sąlygų. Šioms papildomoms sąlygoms, lemiančioms agresyvų elgesį, ypač daug dėmesio...
Lietuvių psichologas V. Černius savo knygoje „Mokytojo pagalbininkas” pabrėžia agresijos smurtinį, kerštingumo aspektą, atkreipia dėmesį į siekį valdyti pasaulį. Jis pateikia konkrečią agresyvaus vaiko charakteristiką:
- nesutinka su kitų patarimais;
- priekabus, peštukas, greitai supyksta;
- pagiežingas, nepaklusnus, paniuręs, erzina kitus;
- aplinkiniai jo vengia;
- dažnai meluoja, vagia;
- kartais naikina aplinkui esančius daiktus.
Agresijos priežastys ir įtakojantys veiksniai
Edukologai ir psichologai, tyrinėdami vaikų agresijos reiškinius, dėmesį sutelkia į socialinės aplinkos poveikį. N. Bražienė su bendraautorėmis pabrėžia, kad ikimokyklinukams ypač aktualūs trys jos veiksniai: šeima, bendraamžiai, masinės informacijos priemonės.
Šeimos įtaka
Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai - pats svarbiausias veiksnys, lemiantis agresyvaus elgesio modelio formavimąsi ikimokykliniame amžiuje. Vaikų elgesį, be abejo, labiausiai veikia tie elgesio modeliai, kuriuos demonstruoja tėvai. Galima sudaryti tokią agresyvaus elgesio formavimosi grandinę:
- Tėvai sistemingai elgiasi su vaiku agresyviai, šaukia ant jo, bara, baudžia. Atsiranda tikimybė, kad vaikas pamėgdžios tėvų elgesio modelį arba tėvų agresija vaiko atžvilgiu sukels gynybinę paties vaiko agresiją. Toks vaikas dažnai konfliktuoja, pešasi, šūkauja.
- Tėvai taiko per daug griežtas, nusižengimui neadekvačias nuobaudas. Tokiu atveju sustiprėja vaiko agresyvumas, padidėja agresyvios atsakomosios reakcijos tikimybė vyresniame amžiuje, atsiranda gynybinės agresijos apraiškos.
- Tėvai nekreipia dėmesio į agresyvų vaikų elgesį ir ūmų pyktį, jo nekontroliuoja. Tokiam vaikui yra viskas leidžiama, todėl agresyvumas, kaip tipiško elgesio bruožas, pasireiškia augant.
- Tėvai niekada ir niekur neleidžia pasireikšti vaikų savarankiškumui, draudžia bet kokius įnorius, saviraiškos formas, ypač griežtai vertinamas susierzinimas ir pyktis. Vaikas vengia atvirų pykčio pasireiškimo formų, sistemingai slopina savo emocijas. Vėliau tokiam vaikui būdingas destruktyvinis agresyvumas, tyčiojimasis iš aplinkinių, agresyvių veiksmų provokacija, vagystės, staigūs pykčio priepuoliai.
- Tėvai vaikų akivaizdoje elgiasi agresyviai su aplinkiniais. Vaiko sąmonėje bręsta įsitikinimas, kad dėl visko kalti kiti. Tikėtina, kad ikimokyklinukas priims šį modelį, kaip pagrindą, tolesniems veiksmams.
Mokslinėje literatūroje agresyvaus elgesio ištakos dažniausiai siejamos su paveldimumu, biologiniais faktoriais, somatiniais susirgimais, socialinės aplinkos (šeimos, bendraamžių, masinės informacijos priemonių) poveikiu. Pedagogas, bendraudamas su ugdytiniais, gali pamažu keisti tik vaiko reakciją į socialinės aplinkos faktorius, kiti - paveldimumo, biologiniai, somatinių susirgimų - lieka už auklėtojo / mokytojo galimybių ribų.
Agresyvumas gali padidėti ir dėl pernelyg didelio informacijos srauto. Siekiant apsaugoti ikimokyklinio amžiaus vaiką nuo tokio pervargimo, reikia leisti jam žiūrėti televizorių tik maždaug 20 minučių per dieną. Vyresnis vaikas gali žiūrėti ilgiau, bet irgi tik tai, kas iš tikrųjų jam svarbu ir reikalinga. Užuot nuolatos spoksojęs į ekraną, mažylis galėtų pažaisti, pabėgioti gryname ore ar papramogauti su tėveliais. Tokia veikla padėtų jam atsipalaiduoti ir tuo pačiu sumažintų agresyvumą.
Kai kurie tėvai mano, kad vaiko agresyvumą gali sumažinti kompiuteriniai žaidimai. Iš tikrųjų šie žaidimai padeda truputį „nuleisti garą”, bet visiškai atsipalaiduoti ir nusiraminti neleidžia. Agresyviam vaikui būtų kur kas geriau žaisti vaidmenų žaidimus, aktyvius žaidimus su savo kiemo draugais, taip pat lėlėmis, mašinėlėmis. Tėvai turėtų patys pamokyti savo vaikus juos žaisti, pažaisti kartu su jais.
Vaikai savo emocijas išlieja žaisdami. Todėl negalima jiems trukdyti tai daryti. Kitados Vokietijoje buvo uždrausta vaikams žaisti su šautuvais, tikintis sumažinti jų agresyvumą. Bet sulaukta priešingų pasekmių - agresyvumas dar labiau padidėjo. O kai jiems vėl buvo leista „kariauti”, jis gerokai nuslūgo. Tai rodo, kad vaikams būtina žaisti panašius žaidimus ir netgi peštis tarpusavyje (pavyzdžiui, galima organizuoti muštynes pagalvėmis arba pagalvių spardymą). Tik svarbu, kad jie tai darytų stebimi suaugusiųjų.
Apibendrinant dar kartą norisi pabrėžti, kad vaiko agresyvumui nemažai įtakos turi šeimos narių elgesys, todėl šiems nedera agresyviai elgtis bent jau mažylio akivaizdoje. Taip pat negalima šiurkščiai elgtis su vaiku ir jį be reikalo tramdyti, nes šiurkštumas ir nuolatiniai draudimai ugdo agresyvumą.
Įvadas: Agresyviai besielgiantis vaikas kelia daug rūpesčių ne tik savo tėvams, bet ir auklėtojams, bendraamžiams. Iš vienos pusės, agresyvumas reiškiamas labai akivaizdžiai, sukelia daug nepatogumų, prikausto aplinkinių dėmesį, tad atrodo, kad agresyvų elgesį paprasta pastebėti ir reguliuoti. Iš kitos pusės - tai kaukė, už kurios slypi daug įvairių priežasčių (sunkus temperamentas, nepatenkinti poreikiai, liūdesys, nesėkmės ir kt.)
Doc.dr. Margarita Pileckaitė - Markovienė
Tarpkultūriniai auklėjimo ypatumai
Agresijos formavimusi turi reikšmės ir tarpkultūriniai auklėjimo ypatumai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje viena mama man pasakojo savo įspūdžius apie jos dukros lankomą darželį. Tais laikais tai buvo neįprastas darželis, kuriame pusė grupės sudarė prancūzų ambasadorių vaikai, o kitą likusią dalį - lietuvių vaikai. Mama pastebėjo, kad prancūzų vaikai supykę gali daužyti ir spardyti spintelę, tačiau jie žino, kad negalima mušti kito vaiko arba auklėtojos. Jų tėvams atrodo visiškai normalu, jei jų vaikas išreiškia pyktį, mušdamas negyvą daiktą arba žaidimo metu. Lietuviai, atvirkščiai, pamatę, kaip supykęs vaikas spardo spintelę, yra linkę nedelsdami jį pavadinti negeru, piktu ir t.t. Taip nuo mažens formuojasi polinkis laikyti agresiją savyje. Gal dėl to Lietuva taip ilgai pirmavo pagal savižudybių skaičių visame pasaulyje…
Lietuvių požiūrį į vaiko agresiją demonstruoja dar vienas pavyzdys: dėstydama vaikų konsultavimo kursą, papasakojau studentams rusų psichoanalitikės N. L. Vasiljevos darbo su penkiamečiu berniuku atvejį. Šis berniukas išoriškai pasižymėjo itin geru elgesiu, atrodė tarsi angeliukas, tačiau jo žaidimai išsiskyrė begaliniu žiaurumu bei agresija. Psichologė stebėjo žaidimus, kuriame vienas iš veikėjų įvairiausiais būdais kankino, naikino, žudė kitus veikėjus. Kiekvieną kartą žudymo būdai buvo vis kitokie ir berniuko fantazija sugalvojant vis naujus buvo neišsenkama. Studentų reakcija į šį reiškinį buvo nevienareikšmiška. Susilaukiau daug tokių pastabų, kaip: „Ar tai normalu?”, „Ar tas vaikas normalus?”. Teko kalbėti apie tai, kad, be jokios abejonės, šie žaidimai rodo vaiko emocinį diskomfortą, tačiau jokiu būdu nereiškia psichinės patologijos.
Bendravimo su bendraamžiais įtaka
Neretai vaiko agresyvumas padidėja gimus jaunesniam broliui ar seseriai. Vyresnysis pavyduliauja jaunėliui mamos, nes pats jaučiasi jos pamirštas ir nereikalingas. Agresyviai elgdamasis jis sulaukia mamos priekaištų ir mėgaujasi bent tokiu jos dėmesiu. Dėmesio stokos sukeltos agresijos priežastis pašalinti visiškai nesunku - tereikia tik dažniau pamaloninti vyresnįjį vaiką: pakalbinti, paglostyti, pagirti. Jokiu būdu nereikia barti vaiko ir sakyti, kad jis negeras, nes nemyli jaunesniojo broliuko ar sesutės.
Taip pat žr Agresyvaus elgesio vaikai mokosi ir vieni iš kitų. Išskiriami du ryškesni atvejai:
- Triukšmingi žaidimai, kurių metu vyksta imtynės, gaudynės, jėgos varžybos ir pan.
- Reaktyvi agresija, kaip atsakomoji reakcija į patirtą skriaudą, erzinimą ir pan.
Emocinio pervargimo, o kartu ir agresyvumo priežastis gali būti pernelyg ilgas ir per intensyvus bendravimas su bendraamžiais. Tėvai turėtų stebėti savo vaiko žaidimus ir bendravimą su kitais vaikais, kad galėtų laiku pastebėti, ar jų vaikas yra skriaudžiamas ir nemoka apsiginti, o galbūt pats yra linkęs pulti kitus. Jeigu mažylis labai jautrus ir dirglus, nederėtų jo labai anksti leisti į darželį.
Kitos agresiją skatinančios priežastys
Vaiko agresyvumą gali padidinti nerimas dėl galimo pažeminimo, susijusio su jo išvaizda ar fiziniais trūkumais (luošumu, trumparegyste ar pan.). Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių vaikų agresijos formų, tačiau šiuo atveju agresija yra apsauginė, gynybinė. Paprastai vaikai nelinkę su tėvais kalbėtis apie panašias problemas, bet klausinėjami gali prasitarti, todėl tėvams yra labai svarbu stebėti vaiko nuotaiką, domėtis jo išgyvenimais. Tokiam vaikui galėtų padėti psichologas. O tėvų pareiga - nuvesti jį pas šį specialistą.
Masinės informacijos priemonių poveikis
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad kompiuteriniai žaidimai, televizijos laidos daro didelį poveikį agresyviam vaikų elgesiui. N. Bražienės su bendraautorėmis teigimu, JAV sociologai nustatė, kad ypač populiariose TV laidose kas valandą demonstruojami 9 fizinės ir 8 verbalinės agresijos aktai.
Taigi vaikai kasdien stebi prievartos, agresijos, smurto scenas iš televizorių ekranų ir kompiuterių monitorių. Pasaulis ekrane būna baugus, vaizduoja grėsmingas situacijas nepriklausomai nuo to, ar tai televizijos naujienų programa, kurioje rodomi sensacingi dienos įvykiai, ar meninis filmas.
Vaikų ir paauglių psichologė M. Molicka teigia, kad pasyvumas, įgytas sėdint priešais televizoriaus ekraną, atbukina emocinį jautrumą kitų skausmui, kančiai ar pažeminimui. Stebėdamas agresyvų herojų elgesį, mažasis žiūrovas jo mokosi. Išgąsdintas vaikas gali reaguoti agresijos protrūkiais, nes toks elgesys laikinai sumažina nerimą. Ne veltui sakoma, kad baimė ir agresija - dvi to paties medalio pusės.
Keletas televizijos nulemto agresyvaus elgesio pavyzdžių.
- „Vilkolakiai” Paulius ir Modestas gąsdina mergaites, jas pagavę sako, kad nužudys ir išgers jų kraują.
- Žaisdami robotus, Paulius su Rapolu tranko žaisliniam meškučiui su kalade per galvą, Rapolas, pasiėmęs žaislinį meškiną, raitosi ant grindų, imituodamas muštynes, kovą, suduoda šalia atsiradusiam Mantui.
- Aurimas, Dominykas ir Erikas žaisdami metalogreimonus imituoja, kad tarpusavyje mušasi, vaizduoja įvairias kovos menų pozas, kol rimtai susipyksta ir susimuša. Mėgdžiodami televizijos veikėjų agresyvią elgseną, vaikai natūraliai perkelia ją į kasdieninius santykius.
Tokius filmus ypač nenaudinga žiūrėti hiperaktyviems vaikams, kurie dėl savo perdėto judrumo ir taip jau atrodo agresyvesni už kitus. Norint juos apsaugoti, reikia dažniau žiūrėti televizorių kartu su vaiku ir deramai komentuoti filmų herojų elgesį.
Kariuomenės specukai- ne silpniems. Algirdas Kuckailis
Statistiniai duomenys apie vaikų agresiją
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad paprastos vaikų agresijos formos, tai yra, įžeidimas arba pastūmimas, tarp vaikų nuo trejų iki vienuolikos metų amžiaus pasireiškia daugmaž po devynis kartus per valandą. Beveik trečdalis - 29 proc. - tokio elgesio atvejų yra atsakomoji gynybinė reakcija į puolimą.
Vaikui augant, kinta ir agresijos formos. Paprasto puolimo sumažėja, padidėja „socializuotos” agresijos formų dažnumas (pvz., įžeidimų arba konkurencijos). Taip pat buvo pastebėta, kad vyresnės nei 10 metų mergaitės dažniausiai naudoja netiesioginius agresijos būdus, skirtingai nuo berniukų, kurių agresija yra tiesioginė.
G. Butėnienė yra užrašiusi tokius vaikų agresyvaus elgesio pavyzdžius:
- Įžūliai į žaidimą įsibrovęs Leonardas sėdasi ant lėlės, kuri tame žaidime yra vaikas, supykęs Aivaras už tai suduoda Leonardui. Šiuo atveju Aivaro agresija yra atsakomoji gynybinė bei tiesioginė. Leonardo agresija griaunamoji arba destrukcinė, tačiau netiesioginė - lyg ir netyčia atsisėda ant lėlės. Pedagogas arba tėvai tokioje situacijoje neretai agresyviu laiko tik besiginančio vaiko elgesį.
- Kitas pavyzdys: Kai mergaitės nenori priimti Gretos į žaidimą, ši rodo joms liežuvį, visaip vaiposi ir vadina mergaites „durnelėmis”. Tai akivaizdus netiesioginės agresijos, dažniau būdingos mergaitėms, pavyzdys.
Berniukų ir mergaičių agresijos skirtumai
Buvo pastebėta, kad dvejų metų amžiaus berniukų ir mergaičių agresyvumas pasireiškia daugmaž vienodai, t.y., verksmu, klyksmu, plekštelėjimais. Ketverių metų amžiuje nesėkmės berniukams ir mergaitėms sukelia nevienodą reakciją - berniukai daugiau mušasi, o mergaitės klykia.
Dirbdama Vilniaus miesto Klinikinio psichoterapijos centro vaikų dienos stacionare, pastebėjau, kad psichoterapinėje grupėje visada daugiau berniukų nei mergaičių. Šį reiškinį galima paaiškinti tuo, kad, kaip jau buvo minėta, berniukų agresija yra labiau išreikšta ir matoma, jų elgesys dažniau užkliūna tėvams, todėl jie dažniau kreipiasi į psichologus.
Šeimos gyvenimą vaizduojančių žaidimų stebėjimas parodė, kad berniukų žaidimai pasižymi didesniu agresyvumu lėlių atžvilgiu negu mergaičių. Didžiausią agresiją berniukai rodo lėlei, kuri žaidime vaizduoja tėvą, mažiausią - kuri vaizduoja motiną. Mergaitėms būdingos atvirkštinės tendencijos. Taip pat buvo pastebėta, kad berniukai, kurie turi tėvą, rodo daugiau agresyvumo, nei berniukai, kurie auga be jo. Be tėvo augantys berniukai yra labiau priklausomi ir mažiau agresyvūs.
